Pasikartojantys dalykai mums padeda gyventi – jie įrėmina mūsų dieną, suteikia stabilumo, tampa atramos taškais. Kita vertus, dažnai nuo pasikartojančių dalykų ir pavargstame – jie tampa rutina, džiaugsmo nebeteikiančia kasdienybe ir ima varginti. Tuomet atrodo, kad pavargstame ne nuo darbo, nesibaigiančių reikalų, įvairių sunkumų, o nuo paties gyvenimo – tampa sunku tiesiog gyventi ir būti.

Kartą jaunimo renginio metu paauglė į draugo klausimą, kaip jaučiasi, atsakė, jog jaučiasi sulaužyta kaip dešimt Dievo įsakymų. Nors atsakymas ir pralinksmino, kita vertus, tikrai būna ilgalaikių situacijų, kai atrodo, jog viskas gerai, net nėra didelių sunkumų, bet dažnai išgyvename nusivylimą, liūdesį ir nuovargį. Normalu kartais pavargti, ypač jei tą nuovargį sukelia, rodos, nesibaigiančios kovos – vidiniai ir išoriniai konfliktai, priešinimasis nuo mūsų nepriklausančioms aplinkybėms, negalėjimas išspręsti įsisenėjusių sunkumų.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Su jaunimu dažnai kalbamės apie tai, ką daryti, kai viskas, ką darome, vargina, kai, regis, gyvenimas netenka skonio, atrodo, kad viskas pilka ir tiesiog slenka pro šalį. Požiūrį atnaujinančiu dalyku gali tapti dėkojimas. Kartais tokiose situacijose sakau jaunuoliams dėkoti už šimtą dalykų, kurie dienoje buvo geri, ieškoti to, kas gali džiuginti, tapti dovana. Tiesa, kai kas pripažįsta, kad sunku rasti jau trečią gerą dalyką – todėl šimto riba atrodo nepasiekiama. Tačiau sykį viena mergina prie 128 punkto paklausė, ar jau gali liautis – juk tikrai rado už ką dėkoti, o dar ir kitų dalykų reikia nuveikti, nes gyvenimas staiga tapo spalvingas.

Dėkojimas išplečia mūsų širdį – galime atrasti, kaip esame apdovanoti, kaip esame mylimi, kiek nuostabių dalykų įvyksta kiekvienoje dienoje. Tai moko mus žiūrėti į kasdienius dalykus su nuostaba, būti pasiruošusiems atpažinti dovaną – net įprastus sunkumus, susitikimus, pasikartojančius įvykius matyti kaip galimybę augti, keistis, mylėti, dovanotis ir priimti kitų meilę. Nes gyvenimo nuovargis pradingsta, kai vėl mokam džiaugtis paprastais dalykais – praeivio šypsena (kurią pastebim net per apsauginę kaukę), kasdienio maršruto kelyje žydinčiomis gėlėmis, naujomis užduotimis, netikėtais susitikimais, net oro pokyčiais ir kitomis smulkmenomis. Taip atsinaujina gyvenimo spalvų matymas – erzinantys kasdieniai nemalonumai, rutinos detalės gali tapti galimybėmis, džiaugsmo šaltiniu, naujais gyvenimo poskoniais.

Tam tikra prasme tai – pasirinkimas: net ir sudėtingų situacijų akivaizdoje galime rinktis, kaip reaguoti, kaip jas priimti – ar leistis jų prislegiamiems, ar priimti iššūkius ir kylančius sunkumus spręsti. Ne tik svarbūs, dideli įvykiai gali kelti džiaugsmą ir išblaškyti monotoniją bei gyvenimo nuovargį – kasdienybės spalvos taip pat gali būti įvairios ir džiuginančios. Ir požiūris į kiekvieną dieną kaip į nuotykį, į kiekvieną sutiktą kaip į dovaną (ar bent į dalį jų) ir kiekvieną akimirką kaip Dievo dovanojamą galimybę atpažinti Jo meilę keičia ne tik mūsų širdį, bet ir dalykus, nuo kurių pavargstame. Nes esame pašaukti būti laimingi ir skonėtis gyvenimu, net kai jis vargina.

Žurnalas „Kelionė“ 2021 m. Nr. IV

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *