Ką daryti, jei pasidarė nuobodu gyventi su savo sutuoktiniu? Kaip vėl iš naujo jį / ją pamilti, jei ta meilė liko kažkur toli? Ką daryti, jei pavargote vienas nuo kito ir esate nelaimingi? Meilė praėjo ir jos nesugrąžinsi?

Niekad neteko sutikti žmonių, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusių santuokoje ir teigiančių, jog tai buvo lengva. Bet nė vienas jų ir nedejavo, kalbėdami apie tuos metus, nors santuoka – tai ilgas ir sudėtingas bendras darbas. Jei nekovosime dėl meilės, pradėsime jaustis vieniši, net ir būdami dviese, gyvensime tik „dėl vaikų“ arba tik dėl to, kad neturime, kur išeiti.

Tik mūsų valioje to neleisti. Bet tam būtinas tikėjimas, jog mano sutuoktinis – tai mano išgelbėjimas. Kad vyro ar žmonos charakteris – būtent tai, kas reikalinga mano dvasiniam augimui. O pasakyti „meilė praėjo“ – vadinasi, leisti sau pasiduoti, vidujai išduoti.

Svarbiausias dalykas santuokoje – ne vien prisiekti mylėti amžinai, bet ir kasdien rimtai dirbti saugant tą meilę, ją auginant ir dauginant.

Kad tai vyktų, reikia… bendrauti. Atrodo, labai paprasta, ar ne? Tačiau būtent bendrauti mes pamirštame, kai įsisukame į kasdienių rūpesčių rutiną. Taip sutuoktiniai praranda laiką, kurį galėjo praleisti kartu, savaitėmis neranda laiko paprasčiausiai pasikalbėti. Tuomet palaipsniui nyksta pats bendravimo poreikis, įprotis, žmonėms tampa neįdomu vienas su kitu – ir tai signalas, kad meilė pamažu apleidžia, kad santykiams iškilo pavojus.

Kai kas sako: jei aš nelaimingas santuokoje, gal jokios meilės nė nebuvo? Ir išties, įsimylėjimas, kurį visi taip nostalgiškai prisimena, – tai viso labo pirmoji meilės stadija. O toliau jau reikia stengtis, kad jausmai stiprėtų ir pavirstų meile. Nes meilė – tai ne šiaip sau chemija. Tai dovana. Dovana už ištikimybę, už siekį išsaugoti ir padauginti. Meilė – tai gebėjimas duoti, o ne tik imti. Ji išsenka tiems, kurie tegali imti, o nustoję gauti, nustoja ir mylėti.

Kartą ant skyrybų slenksčio stovinčios šeimos, kurios sutuoktinis dėl to kaltino savo žmoną, vyro paklausiau: „O kai tuokeisi, juk norėjai ją padaryti laimingą?“ Jis nustebęs atsakė: „Kokia įdomi mintis, apie tai niekada nepagalvojau.“ Įsivaizduokit, esi santuokoje, turi vaikų ir – nepagalvojai.

Santuoka – tai neišsenkantis šaltinis. Tačiau būna, kad jis nusenka, kažkur giliai pasislepia, ir reikia įdėti pastangų, jį gaivinant.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Todėl labai svarbu nustoti savo sutuoktinyje ieškoti trūkumų ar žvalgytis į kitus, tegalvojant, koks pats ar pati esi nelaimingas ar nelaiminga. Reikia atminti, kad šeimą ardo egoizmas, savimyla. Jūsų gyvenimo centras – Dievas, ir svarbiausias sutuoktinių gyvenimo tikslas – tarnystė vienas kitam ir savo vaikams. Tuomet po dešimties metų su siaubu prisiminsite, kad kažkada stovėjote ant skyrybų slenksčio ir galėjote vienas kito netekti.

Pasisemkite kantrybės ir susitaikymo. Net jei ir esate be proto įsimylėję ir atrodo, kad viskas gerai, turite kasdien stengtis išsaugoti meilę. Juk problema ne tame, kad sutuoktiniai netinka vienas kitam, yra pernelyg skirtingi ar visai ne tokie, su kuriais svajojote nugyventi visą gyvenimą. Problema – kad jie paprasčiausiai savo santuoką apleido. Santuoka – tai ne kelias, kurį reikia nueiti. Santuoka – tai rojaus medis, kurį reikia auginti ir juo rūpintis.

Meilė nėra vien kūniška, ji kartu yra ir dvasinė. Santuokoje 40–50 metų nugyvenę žmonės gali ir nejausti kūniško potraukio, bet tikroji meilė pereina į dvasinį lygį, kai du išties tampa viena. Turbūt ir jums teko matyti tokių sutuoktinių, nugyvenusių kartu daugybę metų, kurie – kaip vienas žmogus: kalba vienodomis intonacijomis, turi bendrą požiūrį ir sutaria daugeliu klausimų. Negi tokia meilė gali pranykti?

O jeigu jums atrodo, kad meilė mirė, visgi pasistenkite ją prikelti. Tik atminkite: bet kokie restauraciniai darbai kainuoja daug brangiau nei statybiniai, ir kopija niekada nėra tokia pati, kaip originalas. Žinoma, santuokos negalima sutalpinti į jokias schemas, ir universalaus visų problemų sprendimo tiesiog negali būti. Bet santuoka – tai didžiulė ir nuostabi kūrybinė užduotis.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. IV

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *