Palauk palauk, o žvaigždės?.. – klausia Simonas, kai užvertusi „Stebuklingąsias Nilso keliones“ jau ruošiuosi išjungti lempelę prie jo lovos.

Užsimetame chalatus ir išeiname į juodą kiemą stebėti žvaigždžių, kurios vasaros naktį nutaškiusios visą skliautą lyg smulkūs pieno lašeliai. Senoji MOKSLO IR VISATOS enciklopedija liko atversta ant Simono lovos; morališkai ir moksliškai pasenusi, bet vis tiek labai įdomi. Ar su ja, ar be jos, mes nerandame danguje nei Slibino, nei Heraklio, nei Berenikės garbanų. Tik tuos vienus Grįžulo ratus: didžiuosius ar mažuosius – kas juos supaisys? Stovime užvertę galvas gal penkiolika minučių, prasižioję, kaip tie kregždyčiai, visą dieną cypsėję pro lizdo kraštą pakraigėje. Man greitai pabosta taip spoksoti; panašiai jaučiuosi priešais jūrą – nesuprantu, kaip turėčiau prie jos būti, kur žiūrėti, ką pamatyti. Man jos tiesiog per daug. Toks atrodo ir nakties dangus – jo aiškiai per daug, nemoku jo skaityti, ir man pabosta, kaip pabosta beraščiui vartyti knygą, pilną jam nesuprantamų raidžių. Dienos dangus artimesnis, ypač, jeigu juo plaukia debesys – jie juda ir keičiasi, vis ką nors primindami. Kai per Mišias sakome: tikiu Dievą Tėvą, Dangaus ir Žemės sutvėrėją, – įsivaizduoju beribę visatą su joje skriejančiais kūnais ir neištirtą vandenyno dugną, iš kurio lyg bombos kyla dokumentiniame filme matyti milžiniški metano dujų burbulai; ir pasidaro šiurpu, ir pasijunti esąs tuo, kuo esi: mažutėlis, kregždytis, dulkės gaurelis. Prieš visas tas baisias liepsnojančias žvaigždes ir pukšintį neištirto vandenyno dugną… Tas žmogaus trapumas tiesiog protu nesuvokiamas; gal ir gerai – juk mirčiau iš siaubo lygindama save su likusios kūrinijos „ūgiu ir smūgiu“. Ir vis tik Šventasis Raštas nepaliaujamai kartoja: esi pats mylimiausias Viešpaties kūrinys, pats svarbiausias, sukurtas pagal Jo paveikslą, o visa likusi kūrinija yra tau ir dėl tavęs. Toks mažas, toks traputis – pagal Jo paveikslą? Net tūlas medis yra už mane ir aukštesnis, ir tvirtesnis, ir ilgiau gyvena. O visos likusios kūrinijos – gerokai per daug. Ačiū Tau, Viešpatie, kad padedi nuo jos neišprotėti!

unsplash.jpg nuotrauka

Stovim su vaikais po žvaigždėtu dangum, o per kiemą papsėdamas skuodžia ežiukas. Tas pats, kuris pernai, kol vaikų senelis nepataisė lauko būdelės, pro skylėtus pamatus vis įkrisdavo į š… duobę ir išgriebę vis plaudavom jį vonelėje šampūnuotu vandeniu. Išgyveno, suvyriškėjo, o šiemet pažinom jį vis dar kone pagal kvapą… Šiemet mūsų lauko būdelę jau kelintą kartą mėgina okupuoti vapsvos: ir net nežinai žmogus, kam ji pagal teisybę labiau priklauso. Bet vapsvos dabar miega, visi svarbūs reikalai atlikti į alyvų krūmą, o danguje žybteli ir užgęsta krentanti žvaigždė.

Žiūrėkit, žiūrėkit!.. – šūkteli Gelminė. – Ar matėt, matėt?..

Jie viską pamato pirmi. Simonas prikanda lūpą, turbūt, kad žvaigždė neįkristų į burną.

O ji gali nukristi į mūsų kiemą? – klausia sugrįžęs į lovą mąsliai, baugščiai.

Suprantu jo baimę, bet negi sakysi šešiamečiui berniukui, jog ir pati truputį bijai, kad kokia nutrūkusi žvaigždė nenukristų ant galvos. Todėl neįtikinamai nusijuokiu ir paaiškinu kaip kokia tarybinė enciklopedija: ne, tos vadinamos žvaigždės tėra uolienos ir ledo atplaišos, užsidegančios nuo greičio ir sudegančios ore aukštai virš žemės; jos niekada mūsų nepasiekia.

Niekada? O kas tada čia? – beda vaikas pirštu į Tunguskos meteorito nuotrauką toje savo pasenusioje enciklopedijoje.

Tai buvo labai seniai ir tai – išimtis.

O kas ta išimtis? Kas ją išima?

Laužau galvą, kaip aiškiau paaiškinus sudėtingus dalykus. Galva pavargusi, nori miego, jokios išimtys iš jos neišsiima. Taip ir panyram į tamsą – pilni nerimo ir neatsakytų klausimų.

Mama, – jau gulint lovose atvilnija balselis.

Ką?..

Pasimelskim, kad ant mūsų niekas nenukristų?..

Pasimelskim… •

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *