Piktnaudžiavimas valdžia – senas, kaip ir pati žmonija. Šiandien vis daugiau kalbama apie piktnaudžiavimo faktus demokratiškose valstybėse bei institucijose: politikoje, versle, medicinos, sporto ir kultūros sistemoje. Deja, tokie nusikaltimai egzistuoja ir Bažnyčioje ir žeidžia dar stipriau. Apie seksualinio piktnaudžiavimo nusikaltimus, įvykdytus bažnytinei sistemai priklausančių asmenų, pastaruoju metu atvirai kalbama, imtasi priemonių sprendžiant susidariusią situaciją. Tačiau tai – ne vienintelis šiuo metu Bažnyčią varginantis skaudulys.

Ne mažiau skaudi yra dvasinio piktnaudžiavimo problema, ypač ryškėjanti naujose vienuolinėse bendruomenėse, įkurtose po Vatikano II Susirinkimo. Vidinis vienuolinės institucijos gyvenimas nėra matomas iš išorės – sukurta sistema gali daryti problemą nematomą net patiems jos nariams. Jei dvasinė valdžia naudojama piktnaudžiavimo tikslais, manipuliuojant žmonių veiksmais bei mąstymu, sukuriama totalitarinė sistema. Tokioje aplinkoje gyvenantys praranda veikimo ir mąstymo laisvę, ima dvejoti pačiais savimi, gyvena baimėje ir net patiki sukurto „šventumo“ įvaizdžiu. Nedaug jų be kitų pagalbos išdrįsta prabilti apie esamus sunkumus. Deja, dažnai problema išryškėja tik jai „sprogus“ – kai nusikaltimų nebeįmanoma nuslėpti. To pasekmės itin skaudžios – vienuolinį gyvenimą palieka ne tik dvasiškai, bet ir psichiškai sužeisti žmonės. O kartais tai baigiasi net savižudybe…

2020 metų pavasarį pasirodė kontempliatyvaus, daugiau nei 900 m. gyvuojančio ir niekados nereformuoto kartūzų ordino generalinio prioro, Didžiojo Šartrezo (Grande Chartreuse) vienuolyno Prancūzijoje vyresniojo Dom Dysmo de Lassus knyga „Apie vienuolinio gyvenimo pavojus ir klaidas“ („Risques et dérives de la vie religieuse“). Šios dvasinį piktnaudžiavimą vienuoliniame gyvenime nagrinėjančios knygos tikslas – įvardyti problemos priežastis ir pasiūlyti sprendimo būdus. Pasak autoriaus, tik taip galima apsaugoti Bažnyčią ir vienuolinio gyvenimo institucijas nuo šios mirtinos ligos plitimo.

Šią knygą lietuvių kalba 2021 metais planavo išleisti leidykla „Magnifikat leidiniai“.

Edvardo Racevičiaus piešinys

Kodėl apie dvasinį piktnaudžiavimą Bažnyčioje šiandien prabilote Jūs – tyloje bei askezėje gyvenantis kartūzų ordino generalinis prioras?

Kai 2014 m. buvau išrinktas kartūzų ordino vyresniuoju, nuolankiai priėmiau man patikėtą atsakomybę. Tuomet gan stipriai pasikeitė ir įprastinis vienumos bei tylos gyvenimas – teko palaikyti epistoliarinius ryšius ne tik su bendruomenės žmonėmis. Taip susipažinau su moterimi, nukentėjusia dėl dvasinio piktnaudžiavimo. Netrukus į mane kreipėsi kiti nukentėjusieji, prašydami susitikti pokalbiui.

Kartūzų reguloje nurodoma, kad ordino nariai nevykdo dvasinio vadovavimo praktikos, todėl aš tik išklausiau nukentėjusiuosius, dauguma jų – vienuolės arba buvusios vienuolės. Kodėl šie asmenys kreipėsi į mane, kontempliatyvaus ordino vienuolį? Todėl, kad kiti neišgirdo arba nenorėjo išgirsti. Išklausęs ir perskaitęs vieną po kito einančius liudijimus, suvokiau, kad vienuolynuose, ypač bendruomenėse, įkurtose po Vatikano II Susirinkimo, egzistuoja didžiulė problema – dvasinis piktnaudžiavimas. Žinoma, kiekvienas atvejis yra unikalus, tačiau nustebau, kad visi liudijimai turi ir kai ką bendro. Vadinasi, tie patys simptomai atsikartoja įvairiose bendruomenėse. Sukrėstas vieno liudijimo, kreipiausi į atsakingas pareigas Bažnyčioje užimančius ir gerbiamus asmenis, tačiau nesulaukiau jokios reakcijos.

Vienuoliniame gyvenime, kaip ir visur, būna visko. Vis dėlto, išgirdęs, kaip vienuolyną paliekanti moteris sako, jog gyvenime nebėra prasmės ir ji net svarsto apie savižudybę, nebegalėjau tylėti! Pamenu, būdamas novicijų magistru, sutikau jaunuolį, kurį persekiojo mintis apie savižudybę – tą pačią dieną nusiunčiau jį pas draugus, kad tik neliktų vienas. Kaip auka negali būti palikta viena, lygiai taip pat ir problemos negalima išspręsti užsimerkiant. Todėl privalėjau viešai prabilti, nes piktnaudžiavimo atvejų slėpimas yra daug didesnis skandalas nei pats įvykis. Mano įsitikinimu, dvasinis piktnaudžiavimas – tai sektantizmo požymis.

Kaip auka negali būti palikta viena, lygiai taip pat ir problemos negalima išspręsti užsimerkiant.

Edvardo Racevičiaus piešinys

Kodėl Bažnyčioje apie dvasinio piktnaudžiavimo problemą vienuolinėse bendruomenėse kalbama dar taip mažai?

Bažnyčia, ypač Prancūzijoje, žengė didžiulį žingsnį, pripažindama įvykdytus lytinio piktnaudžiavimo nusikaltimus. Tai liudija 2018 m. Lurde vykusi Prancūzijos vyskupų konferencijos asamblėja ir 2019 m. įvykęs viršūnių susitikimas Romoje dėl lytinio piktnaudžiavimo atvejų. Deja, toli gražu ne visos šalys tai pripažįsta, todėl problemos tęsiasi. Akivaizdu, kad Bažnyčia reagavo į lytinio piktnaudžiavimo nusikaltimus.

Tą patį darbą reikia atlikti ir sprendžiant dvasinio piktnaudžiavimo problemą. Juo labiau kad gana dažnai, iki įvykdant lytinio piktnaudžiavimo nusikaltimą, būdavo praktikuojamas dvasinis piktnaudžiavimas. Panašu, kad tam prireiks nemažai laiko – kartais aukos išklausomos tik tam, kad būtų galima jas nutildyti. Arba visiškai nekreipiama dėmesio – nėra aukos, nėra ir problemos. Taip būna, kai bendruomenės reputacija arba asmeninis interesas daug svarbiau nei kito kančia.

Deja, kai kurių vienuolijų vyresniųjų nenoras girdėti galėjo atvesti pašvęstuosius į neįtikėtinas dramas. Tačiau juk lėktuvas yra laikomas pačia patikimiausia transporto priemone tik todėl, kad kaskart įvykus katastrofai vykdomas tyrimas, norint atskleisti jos priežastis, kad ateityje tai nepasikartotų! Žinoma, dvasinio piktnaudžiavimo atveju viskas yra gerokai sudėtingiau, nes kartais tokius faktus atpažinti yra gan sunku. Net vyskupui gali būti sudėtinga suprasti, kas vyksta bendruomenėje, jei šios nariai sąmoningai viską slepia. Todėl, visų pirma, būtinas objektyvus žvilgsnis iš išorės, o kartu labai svarbu, kad kiekviena religinė bendruomenė išdrįstų savęs paklausti, ar jos viduje tikrai viskas yra gerai.

Dvasinis piktnaudžiavimas nėra naujas, – tai žmogiška ir visuomet egzistavo – tačiau tokio masto, kaip mūsų laikais, dar nebuvo pasiekta. Suvokęs problemos svarbą ir esamas ar net kuriamas kliūtis jai spręsti, ėmiausi darbo – pradėjau tyrimą. Pirmosios viešai paskelbtos išvados – pirmoji knygos dalis – sulaukė atgarsio: gavau pavienių padėkos laiškų bei pasidalinimų, tekstas buvo skaitomas įvairiose vienuolijose, o Didžiojo Šartrezo vienuolyne net buvo surengta šiai temai skirta konferencija. Esminiu šio susitikimo laimėjimu laikyčiau tai, kad konferencijos dalyviai, net ir tie, kuriems asmeniškai neteko susidurti su dvasiniu piktnaudžiavimu, pripažino problemą egzistuojant. Norint ligą gydyti, visų pirma, reikia ją pripažinti. Todėl mums būtina pakeisti požiūrį iš „auka yra grėsmė“ į „auka yra gydytojas“, nes būtent ji ir padeda mums diagnozuoti ligą. Juk apie vėžinį susirgimą pranešantis gydytojas nėra jūsų priešas!

Kaip apibūdintumėte, kas yra dvasinis piktnaudžiavimas?

Šveicarijos vyskupai jau atsakė į šį klausimą, apibrėždami dvasinį piktnaudžiavimą kaip „pasinaudojimą moraliniu autoritetu“. Tai reiškia, kad asmuo, turintis autoritetą – tėvas, profesorius, dvasios tėvas, bendruomenės vyresnysis ir t. t. – užuot jam suteiktą pasitikėjimą priėmęs kaip tarnystę, kitą išnaudoja savo paties naudai. Bažnytiniame kontekste galima sakyti, kad galia, suteikta rūpintis avimis, buvo panaudota, siekiant jas valdyti. Vadinasi, ne ganytojas tarnauja avims, bet šios tarnauja ganytojui. Labai svarbu suprasti, kaip turi būti naudojama autoritetui suteikta galia ir išsiaiškinti šios galios ribas. Kuo autoritetas didesnis, tuo labiau asmuo gali pasinaudoti turima valdžia tiek gerais, tiek ir blogais tikslais. Tiesą sakant, piktnaudžiavimas gali pasireikšti kiek-vie-no žmogaus veiksmuose.

Vadinasi, išnaudotojai nebūtinai yra piktybiškų polinkių turintys asmenys?

Bendruomenės steigėjui ar vyresniajam, kuriam įsiteikti stengiasi visa bendruomenė, labai sunku nepasikelti į puikybę. Kartais patys bendruomenės nariai atveria duris blogiui, pradėdami steigėją garbinti jam dar esant gyvam. Toks refleksas sustiprėjo po Vatikano II Susirinkimo, kada katalikai išgyveno netikrumo būseną ir norėjo rasti užuovėją greta „stiprių“ asmenybių. Laikui bėgant tokia aplinka galėjo apsukti galvą net asmenims, neturėjusiems panašių problemų. Išklausęs ne vieną liudijimą pastebėjau, kad daugeliu atveju netinkamus veiksmus vykdantis bendruomenės vyresnysis iš pradžių nebuvo linkęs į tokius nukrypimus, tačiau, laikui bėgant, po truputį jis buvo paveiktas netikėtos sėkmės, puikybės, šlovės ir valdžios.

Ar tai suvokia ir piktnaudžiavimu kaltinami bendruomenių vyresnieji?

Panašu, kad dažnai piktnaudžiavimas vyksta nesąmoningai. Sukčius nelabai suvokia, ką daro. Jei steigėjas geba įtikinti kitus, tai todėl, kad pats tuo tiki. Vadinasi, ir paklusnumu, kaip vergovės įrankiu, jis naudojasi būdamas įsitikinęs, kad tai teisinga. Tokį nesąmoningumą sunkiau paaiškinti seksualinio piktnaudžiavimo atvejais, todėl svarbu neužmiršti, kad iki tol galėjo būti praktikuojamas dvasinis piktnaudžiavimas.

Sunku patikėti, bet kai kurie seksualiniai išnaudotojai ne visuomet suprato savo problemą. Kartais net protingi žmonės gali pateisinti piktnaudžiavimą sakydami: „Dievas mums suteikė didžiulę dovaną, todėl mums tai leistina.“ Dar blogiau: yra liudijimų, kaip vyresnysis buvo įsitikinęs, kad Dievas ne tik tai leido, bet ir norėjo! Ir čia kalbama ne apie asmenis, turėjusius psichikos sutrikimų. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštališkojo gyvenimo kongregacijos sekretorius Jose Rodriguezas Carballo akcentuoja, jog yra labai pavojinga, kai bendruomenė įsivaizduoja esanti išskirtinė ir pabrėžia savo tariamai jai suteiktą „Bažnyčios gelbėtojos“ vaidmenį.

Ar tokias dramas išprovokuoja klaidingas paklusnumo suvokimas?

Tikrasis paklusnumas yra gyvenimas žvelgiant į Kristų – tai paklusnumas Dievui, bet ne žmogui. Paklusnumas įkūnijamas realybėje, todėl praktikuojamas per paklusnumą žmogui. Abraomo paklusnumas pasireiškė per Izaoko auką. Šiuo veiksmu Dievas jam leido augti ne tik troškimu, bet ir konkrečiu veiksmu. Todėl paklusnumą vyresniajam reikia suprasti kaip galimybę labai konkrečiu veiksmu paklusti Dievo valiai. Tokiu atveju ir vienuolyno iššlavimas gali įgyti išskirtinę prasmę. Žinoma, bet kuriuo nurodymu būtina gerbti kiekvieną asmenybę.

Būtina pakeisti požiūrį iš „auka yra grėsmė“ į „auka yra gydytojas“, nes būtent ji ir padeda mums diagnozuoti ligą.

Vienuolis – protu apdovanota ir už savo veiksmus atsakinga būtybė. Paprastai problemos prasideda tuomet, kai paklusnumo funkcija sukoncentruojama bendruomenės vyresniojo asmenyje – šis palaiko visus ryšius, kartais net uždrausdamas tiesioginį bendravimą tarp kitų narių. Jei bendruomenėje nurodoma vengti skaidrumo, tuomet einama link individo mąstymo suvaržymo, o tai yra labai pavojinga.

Kas dar sudaro sąlygas dvasiniam piktnaudžiavimui?

Piktnaudžiautojas gali pasinaudoti jaunų vienuolių, siekiančių Absoliuto, bet dar negebančių visko įvertinti, įkarščiu. Juos gali patraukti labai aukšti, tačiau jokio ryšio su žmogiška prigimtimi neturintys motyvai, todėl šie asmenys gali nesuprasti palaipsniui pasireiškiančios žalos.

Dažniausiai vienuoliniame gyvenime kyla pagunda piktnaudžiauti, slepiantis už gero įvaizdžio. Jaunam žmogui tai sunku suprasti – kaip ir aplinkiniams. Gali būti, kad vienuolis negali pasidalinti išgyvenamais sunkumais dėl grupinės sistemos fenomeno – aplink bendruomenės įkūrėją suburiama grupė, dažniausiai sudaryta iš keleto artimiausių asmenų, kuriems tokia struktūra naudinga. Ši sistema neleidžia vyresniesiems iš išorės išgirsti, kas vyksta bendruomenės viduje, – norint juos pasiekti, tenka kirsti ne vieną užkardą.

Palankias sąlygas piktnaudžiavimui gali sudaryti ir pernelyg didelis emocingumas. Dalis naujųjų bendruomenių gimė iš naivaus entuziazmo, kilusio po Vatikano II Susirinkimo. Buvo sakoma, kad Bažnyčia pernelyg sustabarėjusi – tai tiesa, – ir kad viskas turi būti perkeista Šventosios Dvasios! Tačiau reikia išmokti atpažinti dvasias. Yra trys dvasių tipai: gera, bloga ir manoji. Dažnai kartojant, jog „vyresniojo žodis – iš Šventosios Dvasios“, šis gali susireikšminti ir patikėti, kad jo žodis tikrai yra Dievo žodis! Tai liudija faktas, kad griežtų taisyklių atmetimas naujose bendruomenėse gyvenimo nepalengvino – neapibrėžtumas, baimė prarasti valdžią, įgalino įvesti kontrolės sistemą. Be to, steigėjo sukurtą modelį paprastai paveldi antroji karta. Tuomet bendruomenei reikia apsispręsti: arba viską įvertinti naujai, arba tęsti įprastu būdu, kartojant praeities klaidas.

Kaip bendruomenė galėtų apsisaugoti nuo dvasinio piktnaudžiavimo?

Bendruomenė privalo vystyti savo imuninę sistemą. Esminis principas – stabdžių ir atsvarų sistema. Imuninė sistema turi įgalinti pastebėti sutrikimą ir nedelsiant jį išspręsti. Vadinasi, tam reikia įžvalgumo ir priemonių. Vyresniųjų formacija turėtų būti vykdoma aiškinant apie jiems suteikiamos valdžios esmę, padedant suprasti, kokie pavojai tyko ir kaip galima teisingiau spręsti iškilusias problemas. Labai svarbu organizuoti nuolatinę vienuolių religinę formaciją, kuri prasideda jau pirmaisiais buvimo bendruomenėje metais. Tokia formacija yra pamatinis žmogiškos ir dvasinės vienuolinių bendruomenių sveikatos pamatas. Formacija, besiremianti visapusišku krikščionišku mąstymu ir per amžius sukaupta gyvenimo patirtimi, yra geriausias priešnuodis vienpusiškam mąstymui. Tradicijos perduotas palikimas liudija Bažnyčios vienybę ir atvirumą: įvairios krikščioniško gyvenimo ir dvasingumo formos, asmenybės, mokyklos… Viena misija, tačiau skirtingi būdai tai realizuoti, – nėra vieno geriausio kelio, einant tikslo link.

Troškimas vykdyti Dievo valią suteikia įžvalgumo ir drąsos atvirai prabilti apie Jo įsteigtos Bažnyčios narių padarytas klaidas.

Taip pat būtinas objektyvus žvilgsnis iš šalies. Kanoninis vizitas ar generalinė kapitula – puiki galimybė pastebėti galimus trikdžius. Tačiau ne visuomet galima suprasti, kas išties vyksta vienos ar kitos bendruomenės viduje. Todėl, jei ši nenori atverti savo gyvenimo, vienuolio artimųjų vaidmuo gali būti labai svarbus. Šeimos nariai tikriausiai negali diagnozuoti bendruomenės viduje esančių nukrypimų, tačiau matydami artimąjį gali suprasti, kad kažkas su juo vyksta ne taip.

Paprastai, kai jaunas žmogus stoja į kartūzus, šeima labai nerimauja – juk per pirmuosius metus vienuolyne su artimaisiais jis gali susitikti tik kartą. Tačiau jau pirmasis susitikimas yra puiki proga suprasti, ar sūnus jaučiasi gerai – jei taip, visi nurimsta ir priima jo pasirinkimą. Tačiau, jei šeima pajaučia depresinę nuotaiką, jei pastebi atsirandančią distanciją, jei mato, kaip jų artimasis pervertina steigėjo ar vyresniojo charizmą, jie gali kelti klausimus ir net skambinti pavojaus varpais. Tiesa, vargu, ar bus iškart išgirsti, bet jų signalas gali padėti bendruomenei pamatyti slepiamą problemą.

Kodėl dvasinį piktnaudžiavimą religinėje bendruomenėje patyrę asmenys iškart nereaguoja?

Niekas nėra apsaugotas nuo išbandymų ar krizių, tačiau senųjų religinių bendruomenių gyvenimas vyksta remiantis gyvenimo išbandytomis taisyklėmis. Tai nereiškia, kad kartūzų gyvenime niekas nepasikeitė nuo šv. Brunono laikų. Priešingai. Žinant, kaip šiandieninio gyvenimo ritmas veikia žmogų, jo psichologinį trapumą, ordinas peržvelgė vienuolinio gyvenimo formavimo sistemą – tai liudija, kad vienuolynas, nors yra toli nuo „pasaulio“, nėra nuo jo užsidaręs. Tai tik patvirtina, kad senos bei griežtos taisyklės nebūtinai apsunkina kasdienį gyvenimą, priešingai, jos neužkerta kelio įvertinti pasikeitusią situaciją.

Kurti naują bendruomenę nėra lengva. Ypač kai pirminė, kone šeimyninė, grupė transformuojama į didesnę struktūrą. Tai puikiai iliustruoja jūreiviškas įvaizdis: plaukti burlaiviu ir vadovauti lėktuvnešiui nėra tas pats. Gyvendami mažoje grupelėje visi klauso įkūrėjo, kartu diskutuoja. Bendruomenei plečiantis būtina organizuoti tam tikrą struktūrą: bendruomenės narių formavimo ir valdymo sistemą, kapitulas. Reikia stengtis formuoti asmenybes ir nesekti unitariniu funkcionavimo modeliu, nes tai gali sukurti sąlygas pasireikšti sektantizmui. Svarbu, kad būtų tarpusavio pasitikėjimas ir visi galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę. Tačiau kuo daugiau skirtingų nuomonių, tuo daugiau laiko reikia norint jas išgirsti, ir bendruomenės procesai vyksta lėčiau. Tokia struktūra išlaiko gana decentralizuotą valdymo formą ir instituto dvasia išsaugoma.

Edvardo Racevičiaus piešinys

Bendruomenės įkūrimo metu egzistavusį lankstumą pakeičia struktūrinis apsunkinimas, tačiau savaime tai nėra blogai: lėktuvnešis sveria daugiau nei burlaivis ir nieko čia nepakeisi! Tiesa, norint užtikrinti bendruomenės veiklą, steigėjui ar jo įpėdiniui jau neužtenka spragtelėti pirštais, kad kažkas vyktų, tačiau tai – daug sveikiau.

Vis dėlto, jei baiminantis galimų pasekmių sistema nekeičiama, pasireiškia sektantizmui būdingi nukrypimai – steigėjui ar vyresniajam suteikiama absoliuti valdžia. Dar blogiau, jei šis pernelyg sureikšminamas ar dar gyvam esant kanonizuojamas. Tai šiuolaikinio mąstymo pavyzdys, o senosios vienuolijos savo įkūrėjus bei šventuosius gerbia ir vertina, tačiau savo pagarbą išreiškia daug santūriau, neperžengdamos tam tikrų ribų. Deja, kai linkstama į asmenybės kultą, Šventajai Dvasiai nebelieka daug vietos…

Aplink lyderį sukurta piramidinė sistema negali egzistuoti amžinai – užtenka pajudinti viena stulpelį ir viskas griūva. Tačiau suardyti ją nelengva, jei gyvenimas bendruomenėje vyksta viską kontroliuojant: ribojami ryšiai tarp narių, kontroliuojami visi jų veiksmai, draudžiami kontaktai su išoriniu pasauliu. Toks gyvenimas paveikia asmens dvasią, jis nebepajėgia su tuo kovoti ir palaipsniui praranda suvokimą, kas yra diskretiškumas (kalbant vienuoliškais terminais, tai – gebėjimas skirti gera ir bloga, laisvė pačiam pasirinkti). Gyvenantis kontrolėje nebežino, kas yra vidinė pilnatvė. Kai kurie bando su tuo kovoti, tačiau, jei asmuo yra bendruomenėje, kurioje nesilaikoma esminių principų, jis gali intuityviai tai suvokti, tačiau nepajėgia tuo patikėti. Būdamas vienišas (-a) vienuolis (-ė) pradeda galvoti, kad tai jis (ji) klysta ir nieko nesupranta – juk negali būti, kad jis (ji) teisus (-i), o visas likęs pasaulis klysta. Todėl, išsižadėdamas (-a) savęs, paklūsta kitiems, ypač bendruomenės vyresniesiems.

Ir vėl tenka grįžti prie paklusnumo klausimo. Senosiose religinėse institucijose paklusnumo įžadas praktikuojamas tam tikrose ribose. Benediktinas pažada paklusti savo abatui tiek, kiek šis veikia remdamasis regula. Paklusti reiškia veikti: niekas negali prisidengdamas paklusnumu primesti mąstymo būdo. Tai atrodo paprasta, tačiau šiandien matome, kiek piktnaudžiavimo atvejų įvyko tik todėl, kad buvo užmiršti tokie akivaizdūs dalykai. Paklusdamas vienuolis visuomet išsaugo intelektą ir atsakomybę. Bet koks nurodymas viską priimti besąlygiškai, negali panaikinti gebėjimo sveikai mąstyti. Novicijams visuomet kartodavau, kad paklūstama tik tuomet, jei norima. Kartūzų ordine tai akivaizdu, nes gyvenama vienumoje. Niekas neprižiūri, kas ką veikia savo celėje, ir niekas negali to daryti. Vienuoliniame gyvenime pasižadama paklusti Dievui per tarpininką, žmogišką autoritetą – priorą, novicijų vadovą. Šis „per“ yra esminis.

Nelengva prabilti apie piktnaudžiavimą religinėse bendruomenėse – sunku pripažinti faktą apie kunigą agresorių. Dar sunkiau, jei tai vyksta pripažintoje bendruomenėje. Popiežiaus kreipimesi „Laiškas Dievo tautai“ ir apaštaliniame laiške, skirtame visiems pašvęstiesiems, skamba kvietimas ir raginimas išdrįsti atvirai prabilti apie Bažnyčios problemas. Baugu pajudinti netvirtą piramidinę struktūrą, tačiau kitaip nepasiseks išgydyti mirtinos ligos. O statant naują statinį – padėti pamatinį Tradicijos akmenį.

Tai Bažnyčią varginančios problemos…

Šią ligą galima išgydyti, jei tik drįstama kreiptis į gydytoją… Vienuolis įvardija skaudžius, vienuoliniame gyvenime pasireiškiančius dalykus, bet taip pat liudija, kad vienuolinio pašaukimo esmė – gyvenimas su Dievu. Pavieniai nusikaltimai negali užgožti vienuolystės prasmės ir džiaugsmo. Tačiau tai galima suprasti tik laisvai pasirinkus tokį gyvenimą.

Aš pats kartūzų ordine atradau gyvenimo džiaugsmą. Kartūzas turėtų būti mažiausiai vienišas žmogus, nes jo tikslas – visuomet būti su Dievu. Tyla ir vienatvė – tik priemonės, siekiant šio tikslo. Tai išskirtinis gyvenimas, bet, kaip ir kiekvienoje žmogiškoje bendruomenėje, čia pasireiškia žmogiškos aistros, o vienuoliai nesklando „nesvarumo būsenoje“. Tačiau ordino regulos nustatyta ir gerbiama kiekvieno nario laisvė įgalina ne tik pastebėti esamus nesklandumus, bet ir nedelsiant juos spręsti. Troškimas vykdyti Dievo valią suteikia įžvalgumo ir drąsos atvirai prabilti apie Jo įsteigtos Bažnyčios narių padarytas klaidas. Paklusnumas, tai liudija trečią tūkstantmetį skaičiuojančios Bažnyčios Tradicija, neatsiejamas nuo įžvalgumo ir laisvės.

Pagal „La Vie“ ir „La Famille Chrétienne“ parengė Nomeda Hofertaitė

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. II

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *