Rugsėjį iš spaustuvės atkeliaus dar vienos amerikiečių teologo jėzuito Jameso Martino knygos lietuviškas vertimas “Statant tiltą”. Ją išvertė Andrius Navickas ir parengė leidykla “Aštuntoji diena”. Siūlome fragmentą iš knygos.

 

2016 m. vasarą šaulys įsiveržė į gėjų bendruomenės pamėgtą naktinį klubą Orlande, Floridoje, ir nužudė keturiasdešimt devynis žmones. Tuo metu tai buvo didžiausios masinės šaudynės JAV istorijoje. Reaguodami į tai, milijonai šios šalies gyventojų, tarp jų ir aš, liūdėjo ir reiškė paramą LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) bendruomenei. Bet man nerimą kėlė ir tai, ko neišgirdau. Nors kai kurie Bažnyčios vadovai išsakė ir sielvartą, ir pasibaisėjimą, iš daugiau kaip dviejų šimtų penkiasdešimties katalikų vyskupų tik saujelė pavartojo terminus „gėjai“ ar „LGBT“. Čikagos kardinolas Blase’as Cupichas, Sent Pitersbergo (Florida) vyskupas Robertas Lynchas, Pitsbergo vyskupas Davidas Zubikas, San Diego vyskupas Robertas McElroy’us ir vyskupas Johnas Stowe’as per kelias dienas po šaudynių griežtai pasisakė prieš homofobiją arba reiškė užuojautas LGBT bendruomenei. Likę vyskupai tylėjo.

Man tai pasirodė svarbu. Faktas, kad tik keli katalikų vyskupai tokiu kritiniu metu pripažino LGBT bendruomenę ar net pavartojo žodį „gėjus“, parodė, jog LGBT vis dar nematomi daugelyje Bažnyčios sluoksnių. Netgi tragedijos atveju jos nariai lieka nematomi.

Šis įvykis padėjo man daug ką iš naujo įsisąmoninti: evangelizacija niekada negali būti laikoma baigta, jei bent viena Bažnyčios dalis lieka atskirta nuo kitų. Tarp dviejų grupių – LGBT bendruomenės ir institucinės Bažnyčios – esama didžiulės prarajos, per kurią turime pastatyti tiltą.

Jau daug metų dirbu sielovados darbą ir bendrauju su LGBT žmonėmis, dauguma jų yra katalikai. Mano bendravimas su šiais žmonėmis įprastai neformalus, susiklostęs ne per paskaitas ar seminarus. Gėjai, lesbietės, biseksualai ir translyčiai asmenys lygiai taip pat, kaip jų tėvai ir draugai ateina klausti patarimo, išpažinties, per rekolekcijas prašo paaiškinti Bažnyčios mokymą ar paprasčiausiai dalinasi patirtimi.

Daug kartų klausiausi jų džiaugsmų ir skausmo, nuoskaudų ir nerimo, kartais išsakomų su ašaromis akyse, kartais su šypsena. Laikui bėgant ne su vienu susidraugavau. Daug vyskupų, kunigų, diakonų, vienuolių, katalikų pasauliečių, kurie dirba bažnytinėse struktūrose, galėtų pasakyti tą patį.

Aš pats turėjau progos pažinti daug kardinolų, arkivyskupų, vyskupų, įvairių bažnytinių pareigūnų ir lyderių. Trisdešimt metų būdamas jėzuitas ir dvidešimt metų dirbdamas katalikiškoje žiniasklaidos tarnyboje, su hierarchijos atstovais susidraugavau įvairiais būdais – pradedant mišiomis, piligriminėmis kelionėmis, kalbėjimu renginiuose,rekolekcijomis ir baigiant pokalbiais prie pietų stalo. Šie Bažnyčios vadovai yra mano draugai, pasikliauju jų išmintingais patarimais ir parama pastoracijoje.

Bėgant metams, pastebėjau didelę atskirtį. Apgailestauju, kad tarp LGBT katalikų ir institucinės Bažnyčios nėra didesnio supratimo ir daugiau pokalbių. Nenorėčiau kalbėti apie dvi „puses“, nes visi yra Bažnyčia. Tačiau daug LGBT katalikų man sakė, kad institucinė Bažnyčia juos įskaudino – nepriėmė, atstūmė ir įžeidė.

Tuo pat metu nemažai institucinės Bažnyčios atstovų norėtų užmegzti ryšį su šia bendruomene, bet dažnai atrodo sutrikę, nežino, kaip tą padaryti. Esama ir tokių, kurie, regis, nenori užmegzti ryšio, o kai kurie net atrodo priešiškai nusiteikę LGBT žmonių atžvilgiu, bet mano pažįstami vyskupai nuoširdžiai trokšta pagalbos pastoracijoje.

Pastaruosius tris dešimtmečius – dalį savo jėzuitiškos tarnystės – stengiausi neformaliai tiesti tiltus tarp šių grupių. Bet po šaudynių Orlande mano troškimas ir oficialiau tą daryti gerokai sustiprėjo.

Praėjus kelioms savaitėms po Orlando tragedijos, grupė „New Ways Ministry“, kuri tarnauja LGBT katalikams ir juos gina, paklausė, ar nepriimčiau jų apdovanojimo Bridge Building Award (Apdovanojimas už tilto statymą) ir nepasakyčiau kalbos įteikimo ceremonijoje; sutikau. Apdovanojimo pavadinimas įkvėpė mane apsvarstyti „dvikrypčio tilto“, kuris galėtų padėti suartinti institucinę Bažnyčią ir LGBT bendruomenę, idėją.

Pirmąją šios knygos dalį sudaro toji kalba, kuri buvo išplėsta į ilgesnę esė. Joje Bažnyčia raginama su LGBT bendruomene elgtis „pagarbiai, atjaučiančiai ir taktiškai“ (frazė iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo), o LGBT bendruomenė – atsakyti tuo pačiu ir atspindėti šias dorybes savo santykiuose su institucine Bažnyčia.

Leiskite man iš pradžių pasakyti kai ką svarbaus. Suprantu sunkumus, su kuriais LGBT žmonės susiduria Bažnyčioje. Jie dalijosi su manimi istorijomis apie tai, kaip buvo įžeidinėjami, šmeižiami, atstumiami, atmetami ir net atleidžiami iš darbo. Nenoriu sumenkinti jų skausmo.

Pavyzdžiui, neseniai gavau žinutę iš moters Jungtinėse Valstijose, kuri klausė, gal pažįstu „gailestingos širdies kunigą“, gyvenantį kur nors netoli jos. Ji dirbo hospise ir vietinis kunigas, paskirtas rūpintis jo gyventojais, atsisakė suteikti Ligonių patepimą ant mirties slenksčio atsidūrusiam vyrui, nes šis buvo gėjus. Manau, pradedu suprasti, kokį didžiulį skausmą LGBT žmonės patyrė dėl kai kurių Bažnyčios tarnautojų veiksmų.

Vis dėlto manau, kad LGBT bendruomenei – o iš tikrųjų ir visiems žmonėms – svarbu pagarbiai elgtis su kitais, net jei kartais jų pačių Bažnyčia elgiasi kaip priešas. Tai yra buvimo krikščionimi dalia, kad ir kokia sunki ji būtų.

Tai nereiškia, kad negalima kritikuoti Bažnyčios ir mesti jai iššūkio tais atvejais, kai ją reikia kritikuoti ir tikrinti. Bet visa tai galima daryti su pagarba, užuojauta ir taktu. Tiesą sakant, pagarba, užuojauta ir taktas yra nepakankamai įvertintos dovanos, sprendžiant visus konfliktus ir nesutarimus; dovanos, kuriomis galima dalytis visuotinėje kultūroje. Šios dorybės gali padėti ne tik katalikams ir krikščionims, bet ir visiems geros valios žmonėms, siekiantiems vienybės.

Pastaraisiais metais bendras socialinis ir politinis klimatas Jungtinėse Valstijose tapo dar labiau susiskaldęs, o socialinis diskursas – prieštaringesnis. Įvairių socialinių, politinių grupių priešpriešos tokios intensyvios, kad kelia nerimą net užsienyje gyvenantiems žmonėms. Ne taip seniai nesutariančios frakcijos sugebėdavo bendrauti mandagiai ir dirbti kartu dėl bendro gėrio. Aišku, būta įtampos, bet dominavo tyli pagarba ir mandagumas. Dabar tai pavirto panieka. Pasekmė – marginalizuojami žmonės jaučiasi vis bejėgiškiau, norėdami užkirsti kelią priešpriešų didėjimui, asmeniniam puldinėjimui ir viešam smurtui, kuris yra aštrėjančių konfliktų padarinys.

Socialiniai tinklai atveria savotiškas aido kameras, kuriose faktiškai nekeliami pasaulėžiūros klausimai, o naujienų kanalai specializuojasi, teikdami supaprastintą ir dažnai iškreiptą politinių įvykių analizę. Visuomenėje autoritetą turį lyderiai, regis, nebesirūpina, kad jų žodžiai ir veiksmai gali sukelti susiskaldymą. Visa tai aštrina tarpasmeninio karo situaciją ir iš jos kylantį bejėgiškumo jausmą.

Tokioje situacijoje Bažnyčia turėtų tapti vienybės ženklu. Tiesą sakant, tokia jos misija buvo visais laikais. Vis dėlto daugelis žmonių mato, kad Bažnyčia prisideda prie skaldymo, nes krikščionys lyderiai ir net ištisos bendruomenės brėžia priešpriešą tarp „mes“ ir „jie“. Bažnyčia geriausiai vykdo savo misiją, kai įkūnija pagarbos, užuojautos ir takto dorybes.

Todėl tikiuosi, kad ši nedidelė knyga gali tapti pamąstymu visai Bažnyčiai, o ne tik žmonėms, besidomintiems LGBT klausimais.

Knygą iš spaustuvės planuojame parsivežti rugsėjo vidury.

Išankstinis knygos užsakymas (atsiųsime Lietuvos paštu) ČIA

One Comment

  1. Cit.: ” vietinis kunigas, paskirtas rūpintis jo gyventojais, atsisakė suteikti Ligonių patepimą ant mirties slenksčio atsidūrusiam vyrui, nes šis buvo gėjus.”
    O ką turėjo daryti kunigas, jei vyras gyveno nuodėmėje ir dėl to neatgailavo? Ar reikėjo duoti Šv. Komunija, kad anas valgytų savo pasmerkimą?

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *