1898 m.  skurdžioje Ukrainos valstiečių šeimoje gimė berniukas – Trofimas Lysenko, Šiandien jis gerokai mažiau žinomas, nei kiek vyresni už jį Leninas, Trockis ar Stalinas, tačiau Sovietų Sąjungos žmonių gyvenime jis suvaidino didelį vaidmenį. Deja, tragikomišką.

Kai nemaža dalis jo bendraamžių vėlėsi į revoliuciją, Trofimas visą galvą buvo paniręs agronomijoje. Jis studijavo Kijevo Žemės ūkio institute, kur gavo agronoomijos pagrindus. Jo pavyzdys tik dar kartą įrodo, kiek pridaryti gali žmogus, gavęs paviršutinišką išsilavinimą, tačiau įtikėjęs, kad viską žino.

Tiesa, Kijeve vaikino mokytoju buvo autoritetingas mokslininkas Nikolajus Vavilovas, kuriam rūpėjo, kaip padidinti javų derlingumą. Tai buvo laikai, kai žmonės gerai žinojo, kas yra badmečiai. Taip pat buvo nerimaujama, jog, sparčiai daugėjant žmonių skaičiui, tradicinis žemės ūkis gali būti nepajėgus visus aprūpinti maistu.

Po Spalio perversmo agronomija tapo labai politizuota. Iš „buožių“ buvo atimta žemė, kuri buvo nacionalizuota. Deja, bet dažnai kolūkių pirmininkai visiškai nesigaudė agronomijoje ir labai krito derlingumas.

1927 m. Lysenka dirbo Azerbaidžiane eksperimentinėje stotyje. Įtakingiausias to meto sovietinis laikraštis „Pravda“ (Tiesa) aprašė jo veiklą su dideliu entuziazmu. Esą sovietinis mokslininkas sugebėjo atrasti naują būdą tręšti laukus ir įrodė, kad net Azerbaidžiane žiemą galima išauginti didžiulį žirnių derlių.

Nors vėliau niekas nebepateikė jokio patvirtinimo apie Azerbaidžiane sėkmingai žiemą auginamus žirnius, tačiau tai buvo Lysenkos karjeros pradžią, nes jį pastebėjo Stalinas, kuriam labai reikėjo greito rezultato, o dar geriau, jog jis būtų paremtas marksizmu ir materializmu.

Paradoksalu, nors Lysenkos eksperimentai nuolat žlugdavo, jo kova prieš genetikos mokslo atradimų taikymą žemės ūkyje neturėjo jokio mokslinio pagrindo,  buvo žinoma, kad pats „sovietinės agronomijos šviesulys“ nesibodi klastoti duomenų, tačiau jo šlovė tik augo, o jis pats sparčiai kopė partinės hierarchijos kopėčiomis.

Vienas iš mėgstamiausių Lysenkos metodų buvo „šaldymas“. Jis tikėjo, kad šis metodas gali daryti tikrus stebuklus agronomijoje ir reikalavo, kad, prieš sėjant, grūdai būtų šaldomi. Jis net tvirtino, kad šaldymo metodu galima suformuoti naujas savybes sėklose. Jis rėmėsi seniai atmesta Lamarko evoliucijos teorija, pasak kurios,  organizmas gali paveldėti įgytas savybes. Pavyzdžiui, augalas, kuriam nuskinti lapai, gali duoti ūglius, kurie jau bus belapiai. Tai kėlė siaubą daugeliui kitų agronomų ir biologų, tačiau Lysenka turėjo tvirtą politinį užnugarį. Visus, kurie nenorėjo pripažinti Lysenkos idėjų, sovietinė propaganda vadino nesusipratėliais, nesugebančiais priimti progresyvių marksizmo tiesų.

Kaip jau minėta, vienas iš Lysenkos taikinių buvo genetikos mokslas, kuris nesiderino su komunistine idėja apie tai, kad žmogų suformuoja aplinkybės, kuriose jis gyvena. Buvo norima  sukurti „naują žmogų“, o genetikos teiginiai tuo abejojo.

Lysenka tapo vis agresyvesnis – jo nurodymu, buvo suimtas ir  jo mokytojas Vavilovas, taip pat represuoti kiti mokslininkai.

Pasibaigus Antram pasauliniam karui, Lysenka pažadėjo Stalinui pasiūlyti būdą, kaip padidinti javų derlingumą dešimt kartų. Taip pat Lysenka paskelbė, kad genetika. Yra „fašistinis mokslas“ ir pasiekė, jog genetika būtų uždrausta Sovietų Sąjungoje, kaip mokslinė disciplina. Visi genetiniai tyrimai buvo uždrausti, Beveik trys tūkstančiai mokslininkų buvo suimti, kaip išdavikai. Na, o Lysenko vis siūlė naujus metodus: žiemkenčių sėjimas į ražienas, bulvių viršūnėlių sodinimas ir pan.

Net ir po Stalino mirties Lysenkos įtaką kurį laiką nemažėjo. Jam asmeniškai simpatizavo ir Nikita Chruščiovas. Tik po to, kai pastarasis buvo nuverstas, Lysenkos „žvaigždė“ užgeso. Andrejus Sacharovas viešai apkaltino Lysenko, kad jis sustabdė biologijos mokslo progresą. Tai pat pasirodė vis nauji įrodymai, kad visi Lysenkos „moksliniai darbai“ yra paremti falsifikacijomis.

Nors Lysenko neteko įtakingų postų, tačiau toliau ramiai dirbo įvairiose laboratorijose ir mirė 1976 m. Atsakyti už tai, kad dėl jo labai nukentėjo ne tik sovietinė mokslo bendruomenė, bet ir visai valstybei ne kartą teko susidurti su badmečiu dėl jo eksperimentų, jam neteko.

 

Parengė A.N.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *