Lietuvių literatūros vertėja Stefanija Jablonskienė

 1861 m. rugsėjo 2 d. Bikuškio dvare (Sudeikių apyl., Vilkmergės aps.; dabartiniame Utenos r.) gimė Stefanija Strazdaitė-Jablonskienė, visuomenės veikėja, literatė, vertėja.

Stefanija Jablonskienė

Stefanija Strazdaitė (Stefania Drozdowska) liuteroniškoje dvarininkų Julijono ir Kamilės (g. Denks) Strazdų šeimoje augo su seserimi dvyne Marija ir vyresne seserimi Ana Alina. Tėvas, bajoras Julijonas Strazdas (Julian Drozdowski), buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, sukilimui pralaimėjus turėjęs palikti Bikuškį. Motina Kamilė Otilija Strazdienė – Kauno liuteronų kunigo duktė (kitais duomenimis Frydrichas Denksas buvo ilgametis Kauno burmistras, aktyvus Kauno evangelikų liuteronų parapijos narys, galbūt parapijos tarybos pirmininkas).

Spėjama, kad Stefanija Strazdaitė galėjusi lankyti Kauno mergaičių gimnaziją, tačiau labiau tikėtina, kad įvairiapusį išsilavinimą įgijo dvare, mokydamasi privačiai. Nuo mažens kalbėjo lenkiškai, lietuviškai ir vokiškai, vėliau išmoko prancūzų, lotynų ir rusų kalbas. Nuo 1881 m., pagal 1859 m. paveldėjimo dokumentą, kartu su seserimis valdė Bikuškio dvarą (dvaro valdymu Stefanija Strazdaitė-Jablonskienė įvairiomis formomis rūpinsis iki 1925 m.).

1882 m. Stefanija Strazdaitė ištekėjo už bajoro Liucijaus Jablonskio (Lucjan Jabłoński), kurio motina valdė Murliškio dvarą. Šeima susilauks devynių vaikų. Ja rūpintis daugiausia teko pačiai Stefanijai Jablonskienei, nes vyras karinės tarnybos bei kitais reikalais  nuolat keliavo. 1882–1912 m. šeima laikas nuo laiko gyveno Murliškyje, Rygoje, Bikuškyje bei Bikuškio dvaro Alinaukos palivarke. 1912–1914 m. – Zarasuose, anuomet vadintuose Novoaleksandrovsku. 1914 m. rudenį Stefanija Jablonskienė apsigyveno Vilniuje.

Nuo jaunystės eilėraščius kūrusią Stefaniją Jablonskienę, paaugus vaikams, rašyti, versti ir skelbti savo tekstus paragino Utenos katalikų parapijoje kunigavęs švietėjas, publicistas Pranas Turauskas (1876–1919), drąsino Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Mykolas Biržiška, Juozas Tumas-Vaižgantas, kiti kultūros veikėjai.

Bikuškio dvaras šiandien

Gyvendama Bikuškyje, Stefanija Jablonskienė kartu su dukterimis mokė kaimo vaikus, rūpinosi našlaičių švietimu, rengė mokyklinius skaitinius. 1906 m. Kaune atsitiktinai dalyvavusi lietuviškos švietimo draugijos „Saulė“ susirinkime, norėdama įsitraukti į jos veiklą, Stefanija Jablonskienė stengėsi Utenos liaudies namams surinkti svarbiausių Lietuvos rašytojų ir kultūros bei visuomenės veikėjų trumpas autobiografijas su nuotraukomis, su jais susirašinėjo. Vis dėlto 1907 m. įsteigtas šios katalikiškos draugijos Utenos skyrius liuteronės nepriėmė ir skeptiškai vertino jos švietėjiškus sumanymus.

Spaudoje bendradarbiauti Stefanija Jablonskienė pradėjo 1908 m. Vilniuje ėjusiuose laikraščiuose – „Viltyje“ bei lenkų kalba leistame „Litwa“, pastarajame paskelbė Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ vertimą.

1910 m. Vilniuje Martyno Kuktos spaustuvėje išleistas Stefanijos Jablonskienės į lenkų kalbą išverstas Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ (Borek Oniksztyński) – pirmasis poemos vertimas į kitą kalbą.

Minint Žalgirio mūšio 500 metų jubiliejų, 1911 m. Seinuose išleistas Stefanijos Jablonskienės sudarytas ir į lenkų kalbą išverstas lietuvių poezijos rinkinys „Atgimstančios Lietuvos poezija“ (Poezye odradzającej się Litwy).

Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“ lenkiško leidimo viršelis, Vilnius 1920 m.

1915 m. Vilniuje Martyno Kuktos spaustuvėje išleistas Stefanijos Jablonskienės parengtas vadovėlis pradinių klasių mokiniams lenkų kalba „Naujieji skaitiniai“ (Nowe czytanki), o 1919 m. Vilniuje „Švyturio“ vardu pavadintoje spaustuvėje išleista Mykolo Biržiškos recenzuota antroji vadovėlio dalis, skirta aukštesniųjų klasių mokiniams. Abi šio Stefanijos Jablonskienės sudaryto vadovėlio-chrestomatijos dalys, pirmąją papildžius, pakartotinai išleistos Kaune „Švyturio“ leidykloje 1923 m., skirtos lenkiškoms mokykloms Lietuvoje. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte vadovėlis buvo uždraustas.

Gyvendama Vilniuje, Stefanija Jablonskienė dalyvavo kultūriniame miesto gyvenime, bendradarbiavo lietuviškoje ir lenkiškoje Vilniaus  spaudoje, jos publikacijų taipogi paskelbta Šveicarijos ir Čekijos laikraščiuose. Retkarčiais viešėdavo gimtinėje pas seserį dvynę ir kitus gimines (nesant tiesioginio susisiekimo iš Lenkijos į Lietuvą, tekdavo vykti per Latviją), aplankydavo Galicijoje gyvenusią vyresniąją seserį. Į lenkų kalbą vertė Maironio, Vydūno, Vaižganto ir kitų autorių kūrybą.

Baigdama septyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus, Stefanija Jablonskienė po trumpos ligos mirė Vilniuje 1936 m. liepos 5 d., sekmadienį. Jau kitą dieną palaidota Vilniaus evangelikų liuteronų kapinėse ant Tauro kalno. Kapas sunaikintas sovietų okupacijos metais kapines likvidavus.  Renovuotą buvusių kapinių teritoriją Liuteronų sodo pavadinimu, su istorinių kapinių įamžinimo ženklais, ketinama atidaryti 2022 m. vasarą.

2020 m. pabaigoje Vilniaus universiteto leidykla išleido Gabijos Bankauskaitės ir Nijolės Bankauskienės monografiją „Stefania Jabłońska: moteris dviejų amžių sandūroje“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *