1918 m. rugsėjo 5 dieną Rusijoje perversmą įvykdžiusių bolševikų vadovybė paskelbė dekretą „Apie raudonąjį terorą“. Šis dekretas paskelbė, kad bus įgyvendinama visa eilė priemonių, kurių tikslas kovoti su visais kontrrevoliuciniais elementais. Panašiai kaip Prancūzijos revoliucijos metu, kai buvo įvestas jakobinų teroras naujajai tvarkai apginti, bolševikai savo perversmą gynė savuoju teroru. Vienas iš pretekstų įvesti „raudonąjį terorą“ buvo pasikėsinimas (dabar istorikai vis labiau linkę manyti, kad inscenizuotas) prieš Vladimirą Leniną

Vienas iš svarbiausių „raudonojo teroro“ idėjos iniciatorių buvo Feliksas Dzeržinskis, tvirtinęs, kad būtina imtis revoliucijos priešų, kuriuos galima įvardinti pagal priklausomybę socialinei klasei, areštų, bauginimo ir naikinimo.

Jau 1918 metų rudenį Petrograde įvyko didžiausios masinės žudynės – buvo sušaudyta daugiau kaip pusė tūkstančio tuometinio visuomenės elito atstovų (buvę ministrai, valstybės tarnautojai, profesoriai ir t.t.). Bolševikų spauda mirgėte mirgėjo straipsniais, kurių esmė – arba mes dabar sunaikinsime visą buržuaziją, arba buržuazija sunaikins mus, todėl turime būti negailestingi ir griežti.

Paradoksalu, kad vienas iš didžiausių „raudonojo teroro“ entuziastų buvo revoliucionierius Levas Trockis, kuris vėliau pats buvo paskelbtas „priešišku elementu“, tad buvo priverstas emigruoti. Bet net ir užsienyje L. Trockiui bolševikų smogikų išvengti nepavyko – jie jį susirado ir nužudė.

Dekretas, įteisinęs terorą, kartu įteisino „trijulių“ teismus ir sušaudymą daugybei kategorijų žmonių. Pakako vien to, kad trys komunistai vienbalsiai nuspręstų, jog kaltinamasis kelia grėsmę naujajai Rusijos tvarkai. Po tokio sprendimo žmogus galėjo būti sušaudytas nedelsiant.

Netrukus Rusijoje buvo pradėtos kurti koncentracinės stovyklos „nepatikimiems žmonėms“, o kovai su priešais buvo įsteigtas „Ypatingasis komitetas“ (ČK) – iš čia kilęs pavadinimas „čekistai“, kuriuo iki šiol vadinami Rusijos specialiųjų slaptųjų tarnybų atstovai.

Nėra tikslių žinių, kiek aukų pareikalavo „raudonasis teroras“, tuo labiau, kad jis bolševikų santvarkoje praktiškai neišnyko iki pat Sovietų Sąjungos suirimo, tik paprasčiausiai keitė pavidalus. Pavyzdžiui, buvo aprimęs NEP’o laikotarpiu, bet paskui prasidėjo Josifo Stalino inicijuotos represijos, buvo sukurta Gulago sistema. Atviras teroras tarsi išnyko po J. Stalino mirties, bet ir toliau SSSR piliečiai buvo komunistų valdžios sekami ir psichologiškai terorizuojami.

Nuotrauka iš http://www.yaplakal.com

One Comment