Neišvengiamai gyvenime susiduriame su nepatogiais klausimais: apie mus, visuomenę, Bažnyčią. Nuo nepatogių klausimų neretai esame linkę išsisukti, juos apeiti, švelninti ir palikti daugiau ar mažiau neatsakytus – kad nesujauktų nusistovėjusios gyvenimo tvarkos. Dar kartais savo bėgimą nuo atsakymų į provokuojančius klausimus teisiname tuo, jog klausiantieji yra nepajėgūs išgirsti atsakymų: per jauni, per menkai teišmanantys konkrečias sritis ar negalintys suprasti. Panašu, kad toks vengimas formuoja nesibaigiantį tabu temų sąrašą – klausimų, kurie „nepatogūs“ ir vengtini. Bet dėl to jie netampa neaktualūs.

Palydėdama jaunimą susiduriu su tuo, kad jauni žmonės daug klausia apie tai, kas jiems svarbu, kas aktualu dabar – ir tikisi ne tik dvasingų pamąstymų, bet ir pagrįstų atsakymų. Pastaruoju metu teko su jaunimu kalbėtis temomis, kurios dabar labai aitrina ir Bažnyčią, ir visuomenę: apie gyvybės nutraukimą, gyvenimą ne santuokoje, homoseksualumą ir kt. Jaunuoliai prašė tais klausimais kalbėtis – nes susiduria su labai įvairiomis nuomonėmis, svariais argumentais, kurie daro įtaką, ir dažnai nesijaučia tvirti savo pozicijoje, nežino tikslaus Bažnyčios mokymo apie tai. Kolegos manęs klausė, kodėl kalbu tokiomis sunkiomis temomis – juk galėčiau kalbėti apie kur kas malonesnius ir lengvesnius dalykus. Galėčiau, bet nuo to šitie jaunimo keliami klausimai neišnyksta, jie tiesiog nustumiami į šalį kaip „nepatogūs“ ir „netinkami“. Kalbu, nes suprantu, kad jeigu aš nekalbėsiu – visada atsiras, kas kalbės, kas pristatys kitokią poziciją.

Dovana, kad jauni žmonės taip pasitiki, jog išdrįsta užduoti klausimus, kurie visuomenėje vertinami labai prieštaringai – išdrįsta ne tik klausti, bet ir klausytis atsakymų. Gyvename laiku, kai egzistuoja daugybė požiūrių, kai visi jie vertinami kaip asmens teisė į savo nuomonę, kai esame atakuojami, kad pritartume tam, kas populiariausia ar apie ką garsiausiai kalbama. Gyvename laikais, kai visuomenėje kyla daug labai aštrių klausimų, provokuojančių situacijų – tokie klausimai, visuomenės ginčai ir problemos yra mūsų gyvenimo dalis, ir tai daro mums įtaką.

Bažnyčia turi kalbėti ir sunkiais klausimais – negalime apsimesti, kad jų nėra. Tie klausimai yra mūsų gyvenimo dalis, šiandienos Bažnyčia yra tų klausimų formuojamame pasaulyje. Tokiame kalbėjime svarbūs du dalykai: neaukštinti ir nepaneigti. Viena vertus, kyla grėsmė akcentuoti moralines visuomenės dilemas kaip pavojų Bažnyčiai. Jėzus sakė „pragaro vartais jos nenugalės“ (Mt 16, 18), 2000 metų Bažnyčia išliko per visus istorinius virsmus – turbūt išliks ir dabarties iššūkių akivaizdoje. Toks požiūris kuria priešpriešą tarp tikinčiųjų ir kitų, skatina atmesti ne tik nuomonę, bet ir jos besilaikančius asmenis, skaldo ir klasifikuoja. Kita grėsmė yra neigti kylančių situacijų aštrumą ir aktualumą – daryti Bažnyčią apsimestinai „saugia“ vieta, kurios nepaliečia visuomenės diskusijos, kuriai neaktuali dabarties tikrovė. Tai stumia į dvigubą, suskilusį gyvenimą – Bažnyčiai priklausantys asmenys būna ne tik Bažnyčios bendruomenėje, jie susiduria su kitokiu požiūriu savo kasdienybėje: studijose, darbe, santykiuose. Ir tose kitose situacijose tokia Bažnyčioje nepripažįstama tikrovė užgriūna visu svoriu, daro įtaką ir formuoja didelį dvilypumą – kai pasirenkama išpažinti tikėjimą, bet juo nesivadovauti kasdieniame gyvenime, nes jis nepateikia atsakymų į aktualiausius dabarties klausimus. Dar vienas pavojus yra kategoriškas krypties „yra taip, ir viskas“ laikymasis. Bet juk matome, kad yra ir kitų nuomonių, žmonės renkasi nebūtinai pagal „yra taip“ – ir svarbu suprasti priežastis, procesus, per kuriuos visuomenė atėjo į tokią situaciją. Tai nereiškia nei pritarimo, nei nuolaidžiavimo kitokiai nuomonei. Tai reiškia išmintį ir jautrumą, bandymą suprasti ir atjausti.

Su jaunimu kalbamės apie tikrovę tokią, kokia ji yra: su visais skauduliais, prieštarom, kontrastais. Leidžiam sau bandyti suprasti ir mokytis nepasmerkti. Nepritarti kitokiai nuomonei, bet ir neatmesti asmenų dėl pasirinkimų, kuriems nepritariu. Būti tikro skausmo persmelktoj tyloj po kalbėjimosi apie nepagarbą gyvybei – išgyventi, kad mes tokia visuomenė, kad tai mūsų tikrovė. Patirti sielvartą, kad daugybė dėl savo apsisprendimų ir taip kenčiančių žmonių yra atmetami dar ir Bažnyčios kaip netinkami. Suprasti, kad tai mūsų Bažnyčia – netobula, sužeista – ir mes jos dalis. Priimti tikrovę ir joje likti ištikimiems savo apsisprendimams ir nuomonei.

Į tuos susitikimus (šiuo metu nuotolinius) jaunimas pasikviečia draugų – kad su jais pasidalintų dalykais, kurie jiems brangūs, kad pasidalintų Dievo meilės ir bendruomenės patirtimis. Ir labai gražu, kai tie jauni žmonės po susitikimų dalinasi, kad pirmą kartą išgirdo tokį požiūrį, jis naujas ir kitoks, bet traukiantis – pavyzdžiui, kai vaikinas sako, kad pirmą kartą suvokė, kad yra gražu skaistumas iki santuokos, kad yra tame prasmė.

Jauni žmonės Bažnyčioje gali mokytis ne pasislėpti ir paneigti „nepatogius“, provokuojančius ar skaudinančius klausimus, o į juos reaguoti. Gali bręsti tose prieštaringose situacijose. Ir kaip jie padovanoja mums dovaną mumis pasitikėdami – klausdami, kartu ieškodami atsakymų, leisdami palydėti juos augime, taip ir juos palydintys padovanoja jiems dovaną bręsti ir augti kaip krikščionims, kaip žmonėms, kurie gali adekvačiai reaguoti į šiandienos iššūkius. Mes esame atsakingi už tai, kad sudėtingų klausimų pilname pasaulyje jaunoji karta augtų brandžiais krikščionimis – nes jie kurs Bažnyčią ir padovanos jai save.

Žurnalas „Kelionė“ 2021 m. Nr. I

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *