Santuokoje du žmonės, pamilę vienas kitą, ima kurti bendrą gyvenimą. Du tampa viena: du atskiri pasauliai, priimdami vienas kitą iki galo, tampa kai kuo daugiau nei du atskiri žmonės.

Didžioji meilės tyla

Apie tai turėtume susimąstyti kiekvienas, nes gyvenimas – kartais skausmingas ir kankinantis, tačiau kartu – lengvas ir nuostabus. Skiriasi psichiniai ir materialiniai interesai, nesutampa skoniai, todėl lengva ranka numojame: geriau gyvensiu vienas, bet tuo, kas domina mane. Aš pats sau pakankamas – gyvenu dėl kultūros, kovoju už savo idealus, man ir savęs užtenka. Taip išsibarstome, išsiskaidome po atskirus gyvenimus… Taip nebelieka vietos stebuklingam ir nuostabiam vieniui, kuris atsiranda tarp dviejų vienas kitą pamilusių žmonių. Būtent santuokoje žmonės įgauna galią savo jėgomis kurti tą vienį.

Tačiau tam visų pirma svarbu suprasti, kas yra meilė ir kaip ji sieja du žmones, nes meilė juk yra skirtinga. Žodį „meilė“ vartojame labai įvairiuose kontekstuose. Sakome, kad mylim Dievą, mylim tėvus, mylim žmoną, vyrą, vaikus, tačiau taip pat mylime ir ne tokius reikšmingus dalykus – knygas ir futbolą, teatrą ir pasivaikščiojimus…

Meilė – ypatingas jausmas, nes tai – visų gyvų būtybių pamatas. Meilė prasideda tada, kai kitą žmogų matau iki pat slapčiausių jo gelmių, kai perprantu jo esybę. Žinoma, kai sakau „matau“, tai nereiškia, kad „suvokiu protu“ ar „matau akimis“, labiau – „išgyvenu visa savo esybe“. Jei galima būtų surasti artimiausią palyginimą, tai galima sakyti, kad lygiai taip pat išgyvenu, jaučiu muzikos, gamtos grožį, grožį meno kūriniuose, kai žvelgiu į juos su nuostaba, be žado, tyliai priimdamas tai, kas priešais mane, negebėdamas to išreikšti jokiais žodžiais!

Santuokos sakramentas

Vis dėlto jei kalbėsime apie stebėjimą ir stebėjimąsi, ar tai galioja ir kuriant tarpusavio santykius? Man regis, kad stebėjimas (-is) atveria ir stebintįjį, ir stebimąjį – abu. Ir atveria juos ypatingam išgyvenimui, kai iki širdies gelmių galime susilieti su kitu, galime suprasti vienas kitą be žodžių, tiesiog jausti. Visi tą žinome iš patirties, tačiau taip lengvai pamirštame.

Kas iš mūsų nėra sėdėjęs su jam brangiu žmogumi – mama, sutuoktiniu, draugu – vakare, kai leidžiasi sutemos, kai viskas aplink nutyla. Iš pradžių mezgasi pokalbis, tada jis aprimsta, ir skverbiasi tyla. Abu įsiklauso: į kamine siaučiantį vėją, durų krebždėjimą, laikrodžio tiksėjimą, tolimus garsus lauke… Dar vėliau dingsta ir tie garsai, ir lieka tik didinga tyla, širdies tyla. Ir šioje sielos tyloje staiga pajunti, koks artimas tapai savo draugui, tam žmogui, kuris šalia tavęs. Tai, žinoma, nėra toks susiliejimas, kai vienas žmogus tampa kitu, tačiau abu yra sujungti itin gilaus tarpusavio išgyvenimo, kai nereikalingi jokie žodžiai…

Tai tinka ir kalbant apie santuoką – ne tik apie jausmus, ne tik apie bendravimą žodžiais ar kūnais. Reikia suprasti, kad kūniška vienybė yra ne dviejų mylinčių žmonių santykių pradžia, o jų tarpusavio santykių pilnatvė. Tik tada, kai tampame vieniu širdimis, protu ir siela, ši vienybė gali augti, atsiverti ir kūnišku susiliejimu, ir tai jau nebėra naudojimasis vienas kitu, ne pasyvus atsidavimas vienas kitam, o sakramentas – veiksmas, kuris kyla iš Dievo ir veda Jo link.

Tu gyvensi amžinai

Tiek tikintys, tiek netikintys žmonės yra persmelkti nerimo dėl santuokos nestabilumo atsidūrus krizinėse situacijose, ir tai sukelia nemažai skausmo tiek sutuoktiniams, tiek jų vaikams. Manau, kad taip nutinka todėl, kad santuokos idealas, kuris kažkada buvo savaime suprantamas, šiandien daugeliui jau nebeaiškus. Dabar daug kas į santuoką žvelgia kaip į asmeninį susitarimą. Kiekvienas save laikome atskiru individu, todėl jaučiame turį teisę elgtis taip, kaip mums norisi.

Kiti į santuoką žvelgia grynai kaip į civilinį sandorį. Tokiu atveju šeima yra ne kas kita, kaip labai maža didelio valstybinio ir visuomeninio aparato dalis, kuri tam aparatui kelia tik sunkumus.

Kai kurie renkasi santuoką, tiksliau būtų sakyti, bendrą gyvenimą kartu, todėl, kad patinka vienas kitam, nes jaučia fizinį ir psichologinį potraukį. Jie nekelia santuokai jokio išskirtinio tikslo. Jiems atrodo, kad jei gali tenkinti vienas kito psichologinius ir fiziologinius poreikius, tiek ir pakanka.

Dar kiti renkasi santuoką todėl, kad tarp jų esama ne tik dvasinio bei kūniško sutapimo, bet ir bendras idealas. Jie nori stovėti ne vienas priešais kitą, o petys petin. Šiems žmonėms nepakanka vienas kito poreikių tenkinimo, jie nori kartu žengti į gyvenimą ir jį drauge kurti. Ir priklausomai nuo to, kokie jų įsitikinimai, vieni – netikintys – kurs visuomenę be Dievo ir ieškos joje žmogiškųjų santykių gilumos, kiti – tikintieji – ieškos kažkokio kito matmens.

Tie, kurie tiki į Dievą, santuokoje vadovausis tais vaizdiniais, kurie mums duoti Bažnyčios: santuoka kaip vienis, santuoka kaip amžinojo gyvenimo simbolis. Tą amžinybės matmenį labai gerai yra išreiškęs prancūzų rašytojas G. Marselis, kuris rašė: „Pasakyti žmogui: „Aš tave myliu“, – yra tas pats, kas pasakyti jam: „Tu gyvensi amžinai ir niekada nemirsi.“

Kas yra meilė?

Mes galvojame, kad žinome, kas yra meilė ir mokame mylėti. Tačiau tiesą sakant, labai dažnai tiesiog smaguriaujame žmogiškaisiais santykiais ir tiek. Galvojame, kad mylime žmogų, nes jaučiame jam švelnius jausmus, nes mums su juo gera, bet juk meilė – tai gerokai daugiau. Ji daug reiklesnė, o neretai yra net tragiška.

Meilė turi tris puses. Visų pirma, mylintis žmogus duoda, nes meilė jį įkvepia duoti. Bet tam, kad duotum, duotum iš tiesų, nesukeldamas skausmo imančiajam, reikia mokėti duoti. Kaip dažnai būna, kad duodame ne iš tikros meilės, ne nuoširdžiai ir dosniai, o tam, kad taptume reikšmingi ir įtakingi! Labai dažnai davimas yra suprantamas kaip savęs įprasminimas, tarsi įrodymas sau pačiam ir kitiems, koks esu reikšmingas. Tačiau kažką gauti iš tokio žmogaus yra labai skausminga. Meilė tik tada iš tiesų duoda, kai pamiršta apie save.

Kita vertus, mylint svarbu mokėti ir priimti, o tai, beje, daug sunkiau nei duoti. Ne vienas turbūt esame patyręs, kaip sunku kažką priimti ir jausti dėkingumą žmogui, kurio nemylime arba negerbiame, – nes tai žemina ir žeidžia. Labai aiškiai šitai galime išvysti vaikuose, kai jie gauna dovaną iš kažko, ko nemyli, kuo netiki, – jiems norisi tą dovaną suplėšyti, sunaikinti, nes ji skaudina iki širdies gelmių. Taigi tam, kad mokėtum duoti ir imti, reikia, kad duodančiojo meilė būtų nesavanaudiška, o gavėjas mylėtų duodantįjį ir besąlygiškai tikėtų jo meile. Vienas vienuolis, siųsdamas pas vargšus savo brolius, jiems sakė: „Atsiminkite – jums reikalinga visa meilė, kuri tik yra įmanoma jūsų širdims, tam, kad žmonės galėtų jums atleisti jūsų geradarystes.“

Tačiau netgi ten, kur duoti ir imti – šventė bei džiaugsmas, egzistuoja dar viena meilės pusė, kurią dažnai užmirštame. Tai – pasiaukojimas. Ne ta prasme, kaip dažniausiai esame įpratę galvoti: pavyzdžiui, kad žmogus, kuris myli kitą, pasirengęs atsisakyti savo poreikių, kad kitas gautų, ko trokšta. Ne. Tikrasis pasiaukojimas yra daug radikalesnis, nes kyla iš žmogaus vidaus. Jo esmė ta, kad dėl meilės žmogus yra pasirengęs pasitraukti į šalį. Ir tai labai svarbu. Neretai įsimylėjėliai nori, kad jų mylimųjų gyvenimas suktųsi tik apie juos, apie tą momentą, kai vienas kitą pamilo. Tačiau žmogus negali pradėti gyventi nuo tos dienos, net ir labai šviesios, kai sutiko savo mylimąjį. Jis turi gyventi nuo pat savo gyvenimo pradžios. Ir mylintysis turi priimti savo mylimojo (-osios) praeitį kaip paslaptį ir ją saugoti. Jis turi suprasti, kad praeityje būta santykių, įvykių, su kuriais jis nesusijęs ir turi tai priimti nuolankiai.

Kuo tiki meilė?

Kitą pamilstame tada, kai jame išvystame tai, ko anksčiau niekada nematėme. Kai jį pamatome ne tik akimis, bet ir visa siela bei protu. Ir tas žmogus, kuris buvo vienas iš daugybės kitų, staiga tampa vieninteliu. Tuomet žmogus pražysta naujai – daug giliau ir prasmingiau. Toks matymas gali tęsti metus, o gali ir visą gyvenimą.

Tačiau dažniausiai, praėjus tam tikram laikui, šis matymas pradeda blaustis, blankti. Būtent tą akimirką įsijungia tikėjimas, kad tai, kas kažkada išvysta, o dabar tapo nematoma – vis tiek neabejotinai egzistuoja. Juk būna ypatingų susitikimų momentų, gilių ir jaudinančių, o vėliau grįžtame prie įprasto gyvenimo, tačiau vėl atsidūrę priešais tą žmogų, mes žinome, kad tai, ką dabar matome, – ne viskas, kad žmogus yra daug gilesnis, jame telpa daugiau, nei regime šią akimirką.

Maža to, reikia suprasti, kad vienintelis būdas „atkurti“ tą žmogų ir leisti jam visiškai atsiverti – tai jį mylėti. Mylėti ne už kažką, o nepaisant jo netobulumo, paprasčiausiai mylėti, nes jis – žmogus, ir vien dėl to yra didingas ir vertingas. Dėl meilės galime išvysti kitą tokį, koks jis yra giliai savyje.

Būtent taip myli Dievas. Jis mus myli ne todėl, kad esame geri ir nusipelnom Jo meilės bei malonės. Jis myli mus savaime. Jei sugebame būti dėkingi dėl to, kad kažkas – Dievas ar žmogus – gali mus pamilti be jokių išskaičiavimų, tiesiog todėl, kad jo meilė liejasi per kraštus, galime tapti kitu žmogumi. Ir santuokoje tai labai svarbu! Atsiminti ir tikėti, kad tik dėl meilės galime atverti visą savo grožį ir tapti tokiais, kokiais mus sukūrė Dievas.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. II

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *