***

Ir vėl saulei tekant, rudenėjančiais laukais besigrožint, varom į Klaipėdą. Vyras tyli. Jaučiu jame pulsuojant baimę. Be galo trokštu kuo greičiau šokti iš mašinos ir išsivaduoti iš to oro, nerimo ir dar nežinia ko. Pagaliau. Ligoninė. Trečias korpusas. Pasitikinčiu žingsniu, visai smagi atžingsniuoju į vaistinę. Sistema pagaliau leidžia man susikrauti nemenką terbikę įvairių skysčių. Nežinau pavadinimų ir nesigilinu, nes vis tiek neatsiminsiu ir jau nieko nepakeisiu. Taip gydytojų konsiliumo nuspręsta – visa tai šiandien į mane turi būti sulašinta. Ir tada imu pastebėti ne vieną tokį terbuotą – vienoj rankoj vandens buteliukas, kitoj terbikė, galva aprišta skarele. Likimo broliai ir seserys. Tik žvilgsniai jų labiau pavargę ir padūmavę… Ne visų. Daugumos. Žengiu dieninio stacionaro onkologinio skyriaus koridoriumi į naują savo gyvenimo nuotykį savimi išbandyti viso skausmo vertės.

Kadangi noriu viską patirti iki galo, gydytojos prašau, kad vaistus leistų uždėję šalmą, kuris, sakoma, išsaugo plaukus ir jie nenusmunka. Gydytoja perspėja, kad ta procedūra nėra maloni ir suveikia 50 procentų. Kadangi čia ir taip nieko nėra numatyta malonaus, einu iki galo. Slaugytoja, paėmusi mano terbikę ir kortelę, nuveda į palatą su trimis smaragdo spalvos odiniais, be galo patogiais foteliais ir parodo, į kurį sėsti. Paskui ateina pamatuoti to ypatingojo šalmo. Renka tinkamą dydį ir atveria akis į realybę, kad po tuo šalmu teks sėdėti kur kas ilgiau – apie pusvalandį prieš lašinant vaistus ir tiek pat po lašinimo. Ir po šių procedūrų dažniausiai plaukai nusmunka, tik ne visi. Paprastai nuo viršugalvio ir nuo pakaušio. Bet jei nori apgauti pasaulį, tai visada turi keletą iš po kepuraitės kyšančių kuokštų. O aš sau tylutėliai galvoju – gal man bus kitaip. Juk visad taip – kas benutiktų, tai atsitiks kitiems, bet ne man. Slaugytoja sudrėkina plaukus, sutepa balzamu, užmauna šalmą ir pasako, kad kitą kartą tai turėsiu daryti pati, nes ji nenorės liesti mano galvos, kadangi man gali skaudėti. Aš klausau jos ir vis tiek manau, kad kažką ji sako ne taip. Kodėl man turės skaudėti? Ką – plaukus? Netikiu. Sėduosi į fotelį, patogiai įsitaisau – buteliukas su vandeniu kairėj, knyga dešinėj, telefonas ant kelių – pradedam. Kažką pajungia ir galvą apsupa stingdantis šaltis…

***

Po kurio laiko galva apsipranta su šalčiu, o atėjusi slaugytoja į veną įbeda adatą, prieš tai paklausinėjusi, kurioj krūty vėžys, ir greitakalbe paaiškina, kad chemiją visą laiką leis į dešinę ranką, nes, kai išoperuos, šiaip ar taip tos rankos nebeturėsiu, todėl kairę reikia pataupyti… Nelėtindama tempo ji toliau beria, kad neišsigąsčiau, kai pradžioj šlapimas bus raudonas, veidas rytoj bus raudonas, bet tai praeis, nes toks yra vaistų poveikis. Vakare išgerti tabletę nuo pykinimo, ryte išgerti tabletę nuo pykinimo, kitą rytą išgerti tabletę nuo pykinimo. Jei labai pykins, tai gerti ir vakare. Taip pat vandenį – gerti, gerti, gerti. Du litrus, ne mažiau. Ranką tepti tokiu arba tokiu tepalu, nes chemija suėda venas. Klausaus lyg ir atidžiai, bet viskas galvoj makaluojasi. Kad ko nors nepamirščiau, mintyse bandau visa tai įsiminti. Bet slaugytoja, patyrusi, kad ligoniai tikrai yra ligoniai, atėjusi po pusvalandžio liepia man pakartoti. Kartoju, bet viską painiodama. Kas man nutiko? Neįsimenu paprasčiausių nurodymų. Visiems taip būna, nesistebi slaugytoja. Visi pirmą kartą būna sutrikę ir neįstengia atsiminti elementarių dalykų. Aš galvojau, kad nesu tokia, kaip visi. Pasirodo, tokia pat – nesusigaudanti ir sutrikusi. Tačiau slaugytoja liepia pakartoti viską keturis kartus, kad kalte įsikalčiau tai į savo užšalusią galvą. Atrodo, įsikaliau.

Kompanijoj turiu tylintį vyriškį ir moterį, su kuria imame plepėti, tai yra aš ją šnekinu, o ji noriai atsakinėja. Matau, kad jai smagu išsikalbėti, turint tokią smalsią klausytoją. Gurkšnojam vandenį ir gan smagiai leidžiam laiką. Išgirstu jos patirtį. Vaistams sulašėjus ji pakyla, maloniai atsisveikina ir išeina. Žinau, kad ją sutikusi neatpažinsiu, nes be akinių neįžiūrėjau veido. Vyriškį slaugytojai išlaisvinus nuo lašelinės, lieku viena. Paėmusi telefoną, nusipaveiksluoju su šalmu ir išsiunčiu sūnui. Atrodau kaip burundukas išpūstais žandais. Šiame nuotykyje dar jaučiuosi gerai. Nuodai kapsi į mane, bet aš to nejaučiu.

Atėjusi slaugytoja atjungia nuo vamzdelių, liepia dar kartą pakartoti išmoktą tekstą, dvidešimt minučių pasėdėti po šalmu ir tuomet aš jau laisva. Smagi išdundu koridoriumi.

Saulė šviečia ir norisi gyventi.

***

– Prie jūros, – džiugiai sušunku vyrui, įlipusi į mašiną.

Stengiuos nematyti jo niūraus, vertinančio žvilgsnio.

– Kaip jauties? – klausia susirūpinęs.

– Puikiai, – sakau, bet jis netiki.

Po chemijos aš turiu jaustis blogai.

Važiuojam. Palangoj nuperka vandens, nes mane vis labiau troškina. Su buteliuku rankoj išlipu Šventosios pajūry. Begalinis grožis. Rudenėjančios saulės apšviesta jūra ir balto smėlio platybės. Atrodo, kad taip galėčiau eiti ir eiti. Ir negrįžti. Vyro niekas nedžiugina. Galiu kalbėti, ką noriu, galiu sakyti, ką noriu, per jo niūrumą niekas neprasimuša. Aš einu prieky, žvelgdama į baltą horizontą, o jis iš paskos. Nuo to niūrumo darosi vis sunkiau. Ir savo sielos akimis pamatau paveikslą – du žmonės smėlio platybėse. Moteris, dar pilna gyvybės, lyg ir veržiasi į priekį, atsilikęs per porą žingsnių eina vyras, paskui save tempdamas stiklinį karstą, o ten toliau, dar toliau – ropojantis vėžys, metantis didžiulį juodą šešėlį ant balto smėlio. Toks siurrealizmas. Kokiu akmeniu man sudaužyti tą karstą, kad jis nustotų jį tampytis?

– Užteks. Nusibodo. Važiuojam, – trenkiu piktais žodžiais.

Karsto stikle nė žymės. Pyktis čia nepadės. Reikia kažko kito, kad mano paveiksle liktų tik vyras ir moteris. Šalia. Ir toli toli, pačiam pakrašty, vos įžiūrimo vėžio vos regimas šešėlis. Kas nežino, to net nepastebėtų.

Kokiais žodžiais turiu kalbėti, kad jis pastebėtų, jog aš dar gyva?

***

Vakare pajuntu venų skausmą. Ne skausmą, o kažkokį maudžiantį šiugždenimą, lyg padeginto popieriaus traškesį. Stropiai tepu ranką, sąžiningai ryju tabletes.

Ryte išeinu į darbą. Šiek tiek pykina.

Nesusigaudau, ko noriu, kai bendradarbė paklausia, ką gersiu – kavą ar arbatą. Nežinau, kurio skonio noriu. Kai abu puodeliai garuoja ant stalo, visų nuostabai ir juokui, tik pauosčiusi suprantu, kad pradėsiu nuo kavos ir baigsiu arbata. Smagumėlis, šitaip prarasti nuomonę. Į klausimą, kaip jaučiuosi, atsakau juokdamasi, jog kaip po gero baliaus – šiek tiek pykina, šiek tiek troškina ir labai norisi raugintų kopūstų ar agurkų. Jei norit suprast, kaip jaučiasi žmogus po chemoterapijos, prisilakite iš vakaro maišydami visus gėrimus, kokius tik įmanoma, ir patirsite tuos pačius „malonumus“. Organizmas bus apnuodytas ir raudos ieškodamas išsigelbėjimo.

***

Kitą dieną nebenoriu keltis. Ne, manęs labai nepykina, ne, neviduriuoju, nevemiu. Tiesiog nenoriu gyventi… Nes nenoriu keltis, nenoriu eiti, nenoriu skaityti, nenoriu matyti, nenoriu girdėti, nenoriu kalbėti, nes neturiu ką pasakyti, nenoriu, kad į mane žiūrėtų, nenoriu, kad mane matytų. Nieko nenoriu. Džiaugiuosi, kad vyras išeina į darbą, dukra į mokyklą, o aš galiu sau viena paslika tysoti lovoje ir tyliai sau mintyti apie gyvenimo galą. Apie mirtį.

Ir tuomet ateina praregėjimas, kad mirtis nėra baisi, kai atsiduri tokioj būsenoj, kai nieko nenori ir tik vos vos kažkas krebžda galvoj. Supranti, kad nieko neprarastum, jei ir nebekrebždėtų. Išnyktum, ištirptum, išsisklaidytum. Kaip ir sergantis nesupranta, kiek jis yra ligotas, taip ir mirštantis nebejaučia to, ką jaučia gyvieji. Išeinančiam yra lengviau. Visada. Tą supratus, apima palaima. Suvokiu, kad nebijau baisiausio, kad baisiausia nėra taip baisu. Tysau toj palaimoj ir net nekyla klausimų, kodėl su manim šitaip nutiko. Tikriausiai viską padariau. Na, tik nepabaigiau rašyti knygos… Bet gal jos niekam ir nereikia? Kiek neparašytų knygų yra šiame pasauly? O dulkės, kurių nenuvaliau, o košės, kurių neišviriau? Kiti nuvalys, kiti išvirs ir kiti suvalgys. Tikrai žinau, jog apie mane bus neteisinga sakyti, kad kovojau su nepagydoma liga. Tai melas. Tiesiog plaukiau pasroviui ir pajutusi, kad galiu išnykti, iš karto su tuo susitaikiau.

Atsiduodu į Tavo rankas, Viešpatie… Po tos raudos Kretingos bažnyčioj nesukalbėjau nė vienos maldos. Esu šventai įsitikinusi, kad Dievas puikiai žino, ką daro ir koks jo tolimesnis planas, ir nuolatinis mano vapėjimas – pasigailėk manęs, Viešpatie, – tėra beprasmis dūzgimas kažkam į ausį. Į erdvę. Gal pati liga ir yra gailestis? Gal be jos prisidirbčiau kokių nesąmonių, o dabar štai guliu paslika ir net nekrutu. Nes neturiu jėgų. Sako – malda reikalinga ne Dievui, o žmogui, nes ji ramina. O aš esu rami. Visiškai rami, padariusi patį svarbiausią atradimą – aš nebijau mirti.

Nes gyventi kartais yra baisiau.

Bet gyventi reikia.

Pratysojusi parą, nupėdinau į vonią ir įsižiūrėjau į pilkėjantį savo veidą. Ar aš noriu šiandien keltis, kalbėti, eiti? Nelabai. Bet noriu nusiprausti, nuplauti tą pilkumą. Dar nežinau, jog tai nenuplaunama. Nežinau, jog ta žemės spalva trenkia iš vidaus. Nusiprausus tartum žemei po žiemos, nežinia iš kur, iškyla želmenys, taip ir manyje ima krebždėti mažas norelis važiuoti į darbą. Apsirengiu ir išvarau. Geriu vandenį, kuris plauna nuodus, ir mažos tylios gyvybės apraiškos, tampančios įvairiais norais, ima veržtis iš manęs. Taip gyvybė ima sroventi mano gyslomis.

***

Į mane, kaip į kokį Leniną mauzoliejuj, vienas po kito eina žiūrėti draugai ir artimieji. Ką jie tikisi pamatyti? Mes galvojom, kad tu nedirbi… Tai ko ėjot? Ačiū jiems, nes atneša juoko ir šiaip visokių nesąmonių. Apie mirtį nebegalvoju.

Sykį gerai įsižvengus, kai kažkas vėl ima abejoti mano liga, kai pati pamirštu, jog sergu, netyčia timpteliu savo vasarinės šukuosenos uodegytę ir ji pasilieka mano saujoj. Dar kartą timpteliu – lieka dar kuokštelis, ir dar, ir dar. Kaip pešamas triušis. Mane ištinka kosminis siaubas. Pešu ir viskas pešasi. Gal geriau reikėjo nesėdėti po tuo šalmu, o nusiskutus plikai tiesiog ramiai nusibraukti plaukų dulkes. Reikėjo… Bet aš norėjau viską patirti. Patyriau – ir stingdantį šaltį, ir kuokštus plaukų saujoj. O siaubas nerealus, nes aš vis dar tikėjausi, kad priklausau tai mažytei daliai žmonių, kuriems plaukai nenusmunka.

Kas vakarą paveiksluoju savo šukuoseną, kuri vis retėja, menkėja, ir mane iš gyvybingos moters daro neįgalią ir paliegusią. Galiausiai tas begalinis slinkimas liaujasi, palikdamas viršugalvy gražią apvalią tonzūrą, apsuptą gležnų, paliegusių, prarandančių spalvą plaukų. Man šlykštu juos liesti, nes buvę stiprūs kaip arklio karčiai, liko gležni pūkeliai. Dabar imu suprasti, ką jaučia vyrai, pradėję plikti. Kaip nelengva priimti save kitokį, tokį, kokiu niekuomet negalvojai būti. Dabar jau man niekada nebekels juoko vėjo nupučiama ilga sruoga, kuria pridengiama plikė. Arba plika galva ir pražilusių plaukų nušiurusi bizikė, liudijanti tuos laikus, kai kažkas buvo kudlotas ar garbanotas. Tai žmogaus nesusitaikymas, negalėjimas savęs priimti kitokio. Neturėjimas drąsos. O ką gi aš pati darau su savo plike? Ogi maukšlinu ant galvos juodą skrybėlaitę su sidabrine filigranine sage šone ir pasitikinčiu žingsniu žygiuoju į darbą.

Plikė plike, bet keisčiausia, kad ji skauda. Netikėjau, bet skauda tai, ko nėra. Nenoriu pati liestis, nenoriu, kad kas nors liestų, nes skauda net ne galvą, o kažkur virš jos. Ir oda darosi tokia keista, tartum guminė, lyg nutepta vašku, kaip naujagimio. Ir keistas kvapas… Ar man vaidenasi? Yra tik vienas būdas atsikratyti tos vidinės bjaurasties – negalvoti.

Ir aš negalvoju…

***

Į antrą chemoterapiją išvažiuoju su mama. Vairuoti man patinka. Už vairo gyvenu visai kitą gyvenimą – laisvą ir nesuvaržytą. Ir mintys laisvos. Mama nežiūri į mane kaip į mirštančią. Sužinojusi diagnozę, pasakė: „Išsikapstysi“.

Taip. Išsikapstysiu. Motinos žino, ką sako.

Į gydytojos kabinetą įeinu visai žvali.

– Na kaip? – klausia ji.

– Blogai, – sakau. – Plaukai nusmuko.

– Parodykit.

Nusitraukiu skrybėlę.

– Niekas jums čia nenusmuko, – mano plikė jos nesujaudino, nes tikriausiai yra mačiusi blogesnių.

Na, nenusmuko, tai nenusmuko. Užsimaukšlinu skrybėlę ir išeinu į vaistinę pirkti antros porcijos nuodų.

Skyriuje slaugytoja sako, kad teks palaukti porą valandų, nes visi šalmai užimti. Sakau, kad leistų vaistus be šalmo, nes vis tiek plaukai nusmuko. Liepia parodyt plikę. Rodau. Sako, kad nenusmuko. Atėjusi kolegė patvirtina jos žodžius. Sakau, gal man juos visai nusiskusti ir tegu juos galas, nes jau gailiuosi prasidėjusi su tuo šalmu. Ne, dabar skusti jau negalima. Pažeisiu folikulus. Ir dažyti negalima. Tai ką galima? Laukti. Kas belieka.

Laukiu. Kažkada laukiau meilės, brangaus žmogaus, vaikų, svajonių išsipildymo… Dabar laukiu šalmo, chemoterapijos pabaigos, operacijos…

Ne.

Laukiu, kada sulašės tie raudonieji lašai, nudrėbsiu šalmą ant palangės ir visu greičiu su mama varysim į pajūrį. Jai to nesakiau, nes ji vis tiek mąsto, kad gal neturėsiu jėgų.

Turėsiu.

Saulei šviečiant pasuku Palangos kryptimi ir spaudžiu toliau. Link Šventosios. Noriu apkabinti vėją, bet, jau iš tolo pamačius Šventosios bažnyčios bokštą, suprantu, kad vėjo nėra. Mus pasitinka rami jūra. Su mama einam toli toli, liejasi begalinis šiltas pokalbis, svajingai į jūrą panyra saulė.

Aš laiminga.

Jau gulint lovoj, akyse ir prisiminimuose tyvuliuoja tik jūra ir begalinis dangus. Ir jokios chemijos.

***

Trečią dieną po nuodų suleidimo vėl drybsau ant lovos ir galvoju, kad mirti visai nebaisu. Bet jau kitą dieną kaip feniksas kylu iš pelenų, apžiūriu savo pajuodusius paakius, uždedu ant nosies akinius, ant galvos skrybėlę, ryškiai raudonai padažau lūpas ir pasitikinčiu žingsniu iškaukšiu į darbą. Į gyvenimą.

Apie savo vėžį nenoriu su niekuo kalbėtis, nes nesiruošiu juo gyventi, telieka jis mano gyvenimo pakraščiuose, kol gali, nes klausimai, kaip jautiesi ir ką sako daktarai, man kelia įsiūtį, tolygų žemės drebėjimui. Manęs tiek nesiutina net vadybininkės skambutis, siūlantis nutraukti nuomos sutartį, nes, suprantate, jūs vis tiek sergate ir negalėsite dirbti. Puikiai suprantu, kad paliegėlių niekam nereikia. Taip, sergantiems, neįgaliems nereikia nei darbo, nei pinigų, nei maisto. Tad kam dar pasakoti, kad sergu? Gal dar gausiu pasiūlymų, kaip išsidanginti iš gyvųjų rato?

Ir dar vienas skambutis su paraudojimu, kaip dabar bus, nes tu susirgai… Grubiai atrėžiu, kad dar nenumiriau.

Aš turiu savo planų. Nebeplanuoju parodų kitais metais, nebeplanuoju paveikslų, nebedalinu jokių pažadų ateičiai, bet… Stropiai suplanuoju kiekvieną dieną ir jos darbus. Numezgu kojines vaikams, vyrui ir sau. Vakarais tvarkau savo užrašus ir naikinu tuos, kurių nereikia. Nenoriu, kad mano fantazijas painiotų su realybe. Sutvarkau spintas, išmetu rūbus ir palieku tik tuos, kuriuos galiu apsivilkti net užsimerkus ir neatrodyti kvailai. Kasdien paskambinu tiems, ką gali pradžiuginti mano skambutis. Ant visokių popieriaus skiaučių rašau eilėraščius ir jų nebesaugau. Išsprūdo ir tegu skrenda…

Daug daugiau sakau gerų žodžių. Daug labiau įsiklausau į kitus ir nuo tokios, beveik nematomos, bet šiuo metu man tokios svarbios, veiklos jaučiu begalinį malonumą.

Ne, aš nesiruošiu mirti, aš tiesiog ruošiuosi kitaip gyventi išsišvarinus savo mintis, namus ir pasaulį.

Kartais aplinkiniams dar noriu pasakyti, kad dabar, dabar mane apkabinkit ir bučiuokit, o ne tada, kai užšalusi gulėsiu karste, o jūs atsisveikinimui paskutinį kartą uždėsit savo šiltas rankas ant mano kosminiu šalčiu dvelkiančių rankų… Geriau dabar raskit laiko palaikyti mano šiltą ranką, pažiūrėti į atmerktas akis. Jau moku branginti atsargų, netikėtą bučinį į kaktą ar į plikę, šiltą žodį, užkrečiamą juoką ar net švelnią šypseną. Viską dedu į atminties maišelį – kai pasidaro visai liūdna, išsitraukiu ir apžiūrinėju. Ir vėl mano veidas ima šviesėti, ir pradeda pulsuoti gyvybinės jėgos, ir vėl imu svajoti.

Užsuk pokalbiui šiandien, kad ir trumpam, kad paskui nesigailėtum, jog nespėjai visko pasakyti, nes rytoj aš galiu nebesėdėti ant tos kėdės… Bet ir jūs rytoj taip pat galit nebesėdėti prieš mane, tiesa?

***

Vieną dieną paskutinį kartą nuo televizoriaus nuvaliau dulkes ir išnešiau jį iš miegamojo po svetainės laiptais. Dabar aš nebeturiu televizoriaus. Tačiau turiu laiko. Ką su juo veikiu? Skaitau. Kalbuosi su vyru. Su dukra. Siuvu. Klausau muzikos. Daugiau gaminu. Rašau. Svajoju. Geriu vyną. Taip. Artėjant naujai chemoterapijai vis išgeriu taurę raudono sauso vyno ir suvalgau granatą. Aš negeriu. Aš stiprinu kraują. Iš kur tai ištraukiau – neatsimenu, bet atvažiavusi į antrą chemoterapiją ir sužinojusi, kad mano kraujas blogas ir kad gali tekti važiuoti namo, arba leisti kažką į pilvą, sunerimau. Todėl prieš trečią chemoterapiją stiprinu kraują, ir paaiškėja, kad tai veikia, nes gydytoja mano kraują pavadina kataloginiu, ir aš, savim be galo didžiuodamasi, vėl su terbike rankoj stoviu laukiamajame, kur yra nemaža knygų lentyna. Rinkis ir skaityk. Bet skaityti visai nesinori. Noriu veiksmo. Prisimenu lyg girdėjusi, kad netoliese yra Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Išeinu. Priėjus posūkį pasimato naujų statinių kompleksas, šiuolaikinė bažnyčia. Atveriu didžiules stiklines duris ir patenku į baltą erdvę, kurioje begaliniu dydžiu ir spindesiu pritrenkia mane auksinis kryžius su kabančiu auksiniu Kristum. Manau, kad tai varis, bet mano pasąmonėj vis tiek spindi auksu. Šv. Pranciškus ir auksas? Man Pranciškus visada stovės prie medinio patrešusio kryžiaus… Bet tebūnie…

Einu prie Marijos altoriaus, uždegu žvakelę, papasakoju, kad man nusibodo ta chemija, kad kaskart po jos blogiau, kad ji nuodija ne tiek kūną, kiek sielą, kad matydama tai, ką matau, vis labiau prarandu tikėjimą, kad nežinau, ar kas nors žino, ką daro… Žinau, kad man skirti keturi kursai ir Marija bejėgė ką nors čia pakeisti, todėl nieko ir neprašau, gal tik sveikatos artimiesiems, nes jiems juk reikės gyventi su manim, su tokia, kuri nežino, ką nori valgyti ir kas bus rytoj… Išeinu nuskaidrėjusi, lyg pasikalbėjusi su drauge. Prie bažnyčios durų atidžiai ištyrinėju lapą, kuriame surašyti vienuolių vardai ir jų telefonų numeriai, kad galėtum su jais pasikalbėti ar atlikti išpažintį. Taip, tai didelė dovana ir pagalba sergantiems. Pokalbis – dovana. Juk su jais, ne, su mumis, sergančiais, niekas nekalba, nes vieni gailisi, kiti bijo, treti užjaučia, ketvirti gydo, bet kas su tavim kalba apie tai, kaip išgyventi, kaip nepalūžti, kaip neužstrigti savo baimėje ir neviltyje? Kas galėtų kalbėti, tie nežino, ką pasakyti. Kas žino, tie neturi kada, nes gydo, ir pro jų akis bei rankas plaukia ištisos vėžininkų upės. Nėra kada kalbėtis, nes už durų jau laukia kiti pavargę, išsigandę, nekantrūs. Su jais niekas nekalba. Su manim taip pat niekas nekalba. Kai sesutės paprašau, kad pasistengtų nepataikyti į tą pačią dūrio vietą, nes man jau skauda subadytą veną, ji juokais atrėžia, kad ne aš čia vadovauju ir pataikys, kur pataikys. Ir iš užplūdusio skausmo suvokiu, kad tikrai pataikė…

Kaip jau įprasta, trečią dieną po nuodų vėl noriu gulėti, nors darbų daug. Raitydamasi lovoj savo negalioj tyliai burbu: Viešpatie, padaryk, ką nors, kad atsikelčiau… Nors ką nors. Supypsi telefonas. Žinutė. Sodra. Jei jūs nesumokėsite taip ir taip, mes padarysime taip ir taip, ir jums kitais metais bus taip ir taip. Noriu parašyti, kad man nusispjaut kiti metai, bet staiga suvokiu, kad čia ne Sodra, čia Dievas. Ne ranką ištiesė, o į užpakalį spyrė. Ropoju iš lovos. Vonios kambary žiūriu į pajuodusius paakius, deduosi akinius, skrybėlę, imu mašinos raktus ir į galeriją… Koks skirtumas, kur silpna – lovoj ar galerijoj.

***

Vieną vakarą, kai viduje kyla šleikštulys nuo minties, jog vėl artėja važiavimas į ligoninę, vėl artėja užnuodyto kūno ir sielos būsena, vyras pasakė: „Kaip gerai, kad tu tokia stipri.“

Aš ne stipri, tik mano vėžys mažas. Stipri ta moteris, kurios laukia dar dvylika chemoterapijų, nors jau šešias ji atlaikė, kuri visą vasarą apgaudinėjo savo mamą iš po skrybėlių kaišiodama kuokštus netikrų plaukų. Ji stipri, nors žino, kad jai nupjaus krūtį, nes pilna auglių, o metastazės plinta toliau, jos sūnus dar mažas, o vyras jaunas, ir ji svarsto, kad gal geriau daryti plastinę krūties operaciją, nors tai ir kainuoja, o ne rekonstrukcinę, kuri padaroma veltui. Ji viską gerai žino, nes dirba slaugytoja operacinėje. Nepaisant to, ji sėdi, juokiasi, klega ir planuoja savo ateitį. Tai ji stipri. Stipri ir ta moteris, kuriai jau buvo nupjauta krūtis, o ji penkerius metus sąžiningai gėrė vaistus ir jau buvo patikėjusi, kad pasveiko, ir štai dabar sužinojo, kad vėžys jos nepaliko. Stiprus tas vyras, kuris jau dvejus metus reguliariai atvyksta susileisti vaistų ir dėl to nebėdavoja. Stipri atlaikiusi aštuoniolika chemijų. Kitų istorijų nežinau, bet jų begalė. Ir tie žmonės vienas už kitą stipresni.

O ką aš? Jau po pirmos chemijos prisimatavau mirtį. Sutikau su ja. O po to geriu vyną ir plaukiu pasroviui. Internete neieškau būdų, kaip pasveikti, nes netikiu visais tais stebuklingais išgijimais, nes gausybė straipsnių teigia, kad geriant žaliąją arbatą mažėja rizika susirgti vėžiu. O kokią, velniai rautų, arbatą visą laiką aš gėriau? Ir geriu. Ir gersiu, nors vėžiu sergantiems tai nepatartina. Ir štai kažkokia Vilė ar Vita susirgo ir pasveiko, o dabar geria tokius stebuklingus vaistus ir jau tikrai yra apsaugota nuo vėžio. Pirkite ir jūs. Tas straipsnis vis pasirodo mano feisbuke, nes vieną kartą iš smalsumo paspaudžiau jo nuorodą… Ir jis nebepalieka manęs ramybėj. Kažkur mano pasąmonėj tvyro mintis, kad vėžys – gerai parduodama prekė. Todėl, kai atsikeliu, apie jį negalvoju, o dirbu savo kasdienius darbus ir juokiuosi, nes paskutiniaisiais metais mano gyvenime juoko buvo per mažai. Ir ne tik mano gyvenime…

Netikėtai nugirstu frazę iš vyro ir sūnaus pokalbio: „O mes tiek daug juokiamės, kaip niekada…“

Ir staiga suprantu, kad man pavyko sudaužyti savo siurrealistiniame pasaulyje vyro tampomą stiklinį karstą. Ir jis sudužo ne svaidant pykčio, nevilties ar priekaištų akmenis, bet kasdieniais darbais, nepakitusia rutina ir net bambėjimu. Na, tokiu, kaip ir prieš vėžį. Tartum nieko tokio neįvyko, tik tos kelios kelionės į pajūrį… Ir dar juoko pliūpsniai… Mūsų gyvenime niekas nepasikeitė. Pasikeitė mano. Bet kas? Kažkas esminio. Aš nustojau bijoti. Ne tik mirties, bet ir gyvenimo.

***

Kitą dieną gydytojos kabinete klausiu: „Kaip suprasti slaugytojos žodžius – dešinės rankos nebeturėsite?“

Pirmą kartą įžengus į gydytojos kabinetą ji man pasakė: „Tikriausiai turite tūkstantį ir vieną klausimą?“ Tuomet neturėjau nė vieno. Kai pirmą kartą susiduri su tuo padaru, nežinai ko klausti. Klausimai ateina su patirtimi.

– Ranką turėsite, bet ne viską galėsite dirbti.

– Ko negalėsiu?

– Iš prekybos centrų tempti pirkinių maišų, kaip mūsų moterys kad įpratusios, lyginti rūbų, valyti langų. Na, tokių darbų, kur reikia plušėti prakaituojant, nes kai pašalina limfmazgius, limfa nebeturi kur nutekėti…

Toliau aš nebesiklausiau. Galvoj bildėjo žodžiai. NEBEGALĖSI ir NEBETURĖSI. Tiesa, jie abu tarpusavyje painiojosi, ir jau nebesupratau, kuris man baisesnis.

– Na, dėl langų, – tęsė gydytoja, – sumokėsit penkiasdešimt eurų ir nuvalys.

Taip, bet kad uždirbčiau tuos penkiasdešimt eurų, dešine ranka man teks dirbti kur kas labiau įtemtą darbą nei langų valymas. Kažkas ne taip šioje matematikoje… Staiga prieš akis iškyla du bėdžiai, kasdien praeinantys pro galerijos langus: smirdintys, pavargę, apsimyžę, ligoti, sušalę… Vienas jų – kažkada buvęs kaimynas. Turėjo jauną žmoną, naują mašiną, dailius vaikučius. O koks pats buvo vyras… Buvo… Nežinau, kas jam nutiko. Bet klausantis gydytojos ir jau nieko negirdint, riba tarp to bėdžiaus ir manęs ėmė greitai tirpti. Jei aš negalėsiu dirbti? Jei aš nebegalėsiu dirbti…

– Supraskit, – sako gydytoja, – nieko baisaus, tik jau turėsit saugoti…

Kad nepamatytų besitvenkiančių ašarų, skubiai maunu pro duris.

***

Šiandien aš laidoju savo ranką. Mintyse sukalu stiklinį karstą, paguldau ją, užvožiu dangtį ir išsitempiu paskui save į ketvirtą aukštą. Jei nebūtų žmonių, ašaros lietųsi upeliais, o dabar tik išlašinu tas, kurios jau visai nebetelpa. Kol užlipu į ketvirtą aukštą, nusipiešiu pačius baisiausius scenarijus. O ten sužinau, kad chemijos vėl teks laukti porą, o gal trejetą valandų. Visi šalmai užimti. Dar kartą pasigailiu, kad prasidėjau su juo. Taip ir norisi surikti: durnės, ko sėdit po tais šalmais, vis tiek nupliksit. Bet kažkam ir tie keli plaukai yra plaukai. Nors būna kažkam ir nenusmunka – slaugytoja rodė nuotrauką moters su tokia ševeliūra po keturiolikos chemoterapijų, kad ir sveikieji galėtų pavydėti. Guodžia mintis, kad tai jau paskutinis kartas. Ketvirtas. Ką aš daryčiau, jei prieš akis būtų dar dešimt? Tą patį. Laukčiau. Atsisėdu laukiamajam, ant stalo prieš save pasidedu terbikę su skysčiais, prisitraukiu prie savęs karstą su laidojama ranka. Ranką pasiimu, karstą nuspiriu, kad atsitrenkęs į sieną sudužtų. Ar ne per dažnai čia viską ėmiau laidot? Juk naktimis į ausį šnabždantis Bodo Šeferis sakė: jei per septyniasdešimt dvi valandas nesiimi numatyto darbo, tai didžiausia tikimybė, kad jo ir nedarysi. Taigi. Per tokį laiką rankos neprarasiu, tad gal neprarasiu visai. Protinga būtų apie tai šiandien išvis negalvoti. Ir ryt taip pat. Iki operacijos. Ir net po operacijos. Taip ir darysiu. Juk jau moku gyventi čia, o ne ten ir ne kažkada.

O dabar viskas puiku. Pro langą švysteli saulė, priešais save pamatau pažįstamą moterį su didžiuliu gedulu ir neviltimi akyse… Ir dar vieną šalia. Jos atvežė tėvuką, kuriam, kaip ir mums visiems čia, – vėžys. Bet iš gretimos palatos išgirstu linksmą ir džiugų balsą. Tai jis flirtuoja su moterimi ir juokiasi. O čia, už sienos, žmona ir dukra paskendusios nevilty. Mūsų pokalbis kiek atgaivina jų žvilgsnius ir jos net ima šypsotis. Net į mirštantįjį negalima žvelgti su šitiek nevilties akyse. O ką jau kalbėti apie flirtuojantį… Juk toks žvilgsnis žudo. Jis atima jėgas ir norą gyventi. Sergančiajam jis nepakeliamas. Žinau, ką sakau. Išbandžiau savimi. Kaip ir tą amžinai nesulaukiamą šalmą.

Pažįstama sulaukia tėvuko. Aš šalmo dar ne.

***

Pirmą kartą buvo jūra, antrą kartą nebuvo vėjo, bet buvo jūra, trečią kartą buvo bažnyčia ir auksinis kryžius… Kuo šį kartą save pradžiuginti? Paskutinį? Kokį nuotykį susigalvoti sau, kurį prisiminus iškiltų šviesūs prisiminimai, uždengiantys tas tris valandas po lašelinėm? Kas tos trys valandos mano gyvenime? Kiek jų buvo ir išnyko… Tikrovę kuriame patys, o prisiminimus – juo labiau.

Šalmui atsilaisvinus kaip vėžininkė profesionalė susidrėkinu plaukus, tai yra plaukų liekanas, sutepu jas balzamu, sėdu į fotelį – kairėje vandens butelis, ant kelių telefonas, dešinėj lašinė, ant galvos šalmas. Ir stingdantis šaltis. Paskutinį kartą. Jau nebesakau, kur durti. Tepasiunta, tegul duria, kur nori. Paskutinis kartas. Palatoj sėdžiu viena. Šiandien daugiau to gėrio niekam nereikia.

Už lango jau grūdasi prieblanda. Imu telefoną ir skambinu vyro seseriai, gyvenančiai Palangoj. Pernai per Nacionalinę paieškų tarnybą ji atrado savo brolį. Mano vyrą. Metus kalbėjom apie susitikimą ir vis nebūdavo laiko. Išgirdusi jos džiugų balsą, klausiu, ar nenorėtų mūsų šį vakarą matyti. Norėtų, norėtų, kaip ji gali nenorėti, tiek metų svajojusi, tiek ieškojusi ir pagaliau radusi. Ir vėl malonus vakaras, ar ne, Vėžy? Ir kaip aš būčiau be tavęs gyvenusi, šitaip niekam neturėdama laiko? Dievas žino, ką daro. Vis dažniau tuo imu tikėti. Jis žino visus būdus, kaip išmokyti žmogų juoktis, džiaugtis, vertinti tai, ką turi, išmoko draugauti, įsiklausyti ir būti. Stebuklingas pasaulis mums po kojomis, o mes jo nematom, mat neturim laiko. Tai ką gi tokio veikiam? Ogi esam nepatenkinti. Bent jau aš tokia buvau. O ar jūs gyvenat kitaip?

Už lango juoda žiemos naktis, kai dar nėra sniego ir telkšo purvinos balos. Įėjusi valytoja paklausia, ar gali uždegti šviesą. Žinoma, sakau. Nuvalo nuo palangės dulkes, apvalo aplink mane grindis ir išeina. Nuodai lėtai kapsi į mane, nežinia, ką labiau nuodydami: vėžį ar mano paikas vidines nuostatas, neleidusias kitaip matyti pasaulio. Išsigąstu, kad neuždarytų durų ir nepaliktų manęs čia visai nakčiai mintyti apie gyvenimo prasmę… Nes jau visur tylu, visi vėžininkai išvyko tvarkytis arba griauti savo gyvenimų, o aš čia viena. Lašas, dar lašas… Atkaukši žingsniai. Įeina slaugytoja, apsivilkusi paltą, užsimetusi rankinę, užsimaukšlinusi kepurę, skubiu judesiu ištraukia adatą, atjungia šalmą, liepia dar pasėdėti ir iškaukši. Viskas. Pabaiga. Svarbu, kad manęs čia neužrakintų…

Dvidešimt minučių. Drebiu šalmą ant nuvalytos palangės, skrybėlę ant galvos ir spėriu žingsniu išeinu.

Norėčiau daugiau čia nebesugrįžti.

Niekada.

Tekstas iliustruotas autorės paveikslais.

Pirmoji teksto dalis „Žinia. I pasakojimas“ skelbta žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. I.

Žurnalas Kelionė 2019 m. Nr. II

Knyga. R.Sadauskienė. Būsenos: gyvenimas su vėžiu

One Comment

  1. Pingback: Peilis. III pasakojimas. Rima Sadauskienė – 8 diena

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *