1765 m. rugsėjo 18 d. gimė būsimas popiežius Grigalius XVI, kurio tikrasis vardas Bartolomeo Alberto Mauro Capellari. Šio popiežiaus istorija tik dar kartą patvirtina Bažnyčios keliavimo per istoriją dilemas ir daugiabriauniškumą.
Ar nenuostabu, jog vienas konservatyviausių Naujųjų laikų popiežių, kuris bjaurėjosi bet kokiu demokratijos element ir tiesiog dievino monarchiją, į istoriją įėjo, kaip irmasis pontifikas vienareikšmiškai pasmerkęs vergiją? Ar nenuostabu, kad popiežius, kuris tvirtino, kad nei prekyba, nei naudojimasis vergų darbu nesuderinami dalykai su buvimu krikščionimi, priešinosi bet kokioms technikos naujovėms ir geležinkelius vadino “keliais į Pragarą” bei uždraudė jų tiesimą Popiežiaus valstybėje?
Bartolomeo Capellari gimė Belune, kuris priklausė Venecijos Respublikai. Didžiąja gyvenimo dalį praleido savo gimti9nėje ir niekada nebuvo išvykęs už Italijos ribų. Mokėjo italų ir lotynų kalbas, bet su kitų tautybių žmonėmis galėęjo susikalbėti tik per vertėją.
Dar būdamas aštuoniolikos, jis įstojo į kamendulio ordiną ir jame darbavosi iki pat popiežystės, Buvo net išrinktas šio ordino generaliniu vadovu.
Beje, dar jaunystėje pasireiškė jo teologininis talentas ir jis ne tik dėstė filosofiją ir teologiją, bet ir pagarsėjo poleminiu veikalu, pasmerkiančiu jansenistus –“Šventojo sosto triumfas”. Tuo metu šis darbas buvo pakankmai populiarus, verčiams į kitas europietiškas kalbas.
Tapęs kunigų ir įsijungęs į Katalikų religijos akademijos veiklą, pervažiavo į Romą. Tačiau iš jos turėjo išvykti, kai ją užėmė imperatoriaus Napoleono Bonaparto kariuomenė. Į Romą sugrįžo jau po Napoleono kariuomenės sutriuškinimo Vaterlo mūšyje.
Kelis kartus jam buvo siūloma tapti vyskupu, bet jis vis atsisakė ir tapo vieninteliu Naujųjų laikų popiežiumi, kuris vyskupo šventimus priėmė, kartu su popiežystę. Tiesa, popiežius Leonas XII jį buvo paskyręs kardinolu ir net įpareigojo derėtis su Osmanų imperijos atstovais dėl taikos. Tačiau vargu, ar jis buvo labai geras derybininkas.
1831 m. konklava tęsėsi net penkiasdešimt dienų. Tai, kad popiežiumi buvo išrinktas būtent Capellari, buvo tikrai netikėta. Didžiausią įtaką tam turėjo faktas, jog populiariausią kandidatą Giacomo Giustiniani vetavo Ispanijos karalius Ferdinandas VI. Taip pat susidarė pato situacija, kai negalėjo laimėti nei dar du, skirtingų grupių palaikomi, kandidatai. Konklavai spaudimą davė žinia, kad Parmos kunigaikštis sukilo ir Popiežiaus valstybės šiaurėje yra kilę neramumai. Tuomet buvo atsigręžta į Capellari, kurį palaikė ir Austrijos kancleris.
Žvelgiant iš Lietuvos pozicijų, veikiausiai skaudžiausia buvo tai, kad popiežius Grigalius pasmerkė lenkų ir lietuvių sukilimą prieš Rusijos imperiją. Priežastis buvo politinė – Rusijos caras Nikolajus rėmė prancūzų rojalistus, o popiežiui monarchija buvo vertybė savaime. Popiežius buvo įsitikinęs, kad neleistina syra ir valstybės bei religijos atskyrimas.
Kita vertus, jis gana dosniai finansavo menus ir, kaip jau minėjome, pasmerkė 1839 m. vergiją.
1846 m. staiga susirgo ir labai greitai pradėjo silpti. Po dešimties dienų mirė, būdamas aštuoniasdešimties.
