Teigiama, kad Kristupo Kolumbo flotilė dabartinę Kosta Rikos teritoriją Senajam pasauliui atrado būtent 1502 m. rugsėjo 18 dieną. Ikikolumbiniu laikotarpiu didžiojoje dabartinės Kosta Rikos teritorijoje gyveno indėnai, kurie buvo išvystę gana aukštą civilizaciją. Kaip ir kitose naujai europiečių atrastose teritorijose, Kosta Rikoje kilo įtampa tarp atvykėlių ir vietinių genčių. Ji peraugo į karinius veiksmus ir, pranašesnę techniškai ginkluotę turintys užkariautojai įtvirtino savo valdžią. Kosta Rika tapo piečiausia Naujosios Ispanijos kolonijos dalimi. Jos sostine tapo Kartaginos miestas.
Kurį laiką naujakuriai čia gyveno kartu su vietiniais indėnais, tačiau XVII amžiuje buvo įsiplieskę du dideli indėnų sukilimai, kurie baigėsi tragiškai – čiabuvių Kosta Rikoje beveik neliko.
Meksikai pradėjus kovą už amerikiečių kolonijų savarankiškumą nuo Senojo pasaulio, Kosta Rika kurį laiką priklausė Meksikos imperijai, vėliau tapo Centrinės Amerikos dalimi, o sostinė buvo perkelta į San Chosė.
1839 m. Kosta Rika tapo nepriklausoma valstybe. Nepaisant kelių krizinių laikotarpių, šią valstybę galima vadinti stabiliausia demokratine respublika regione.
Mūsų laikais Kosta Rika yra gerai išvystytos žemdirbystės valstybė, kurioje taip pat sparčiai vystoma ir pramonė.
Gyventojų skaičiumi Kosta Rika pranoksta Lietuvą – čia yra kiek daugiau nei keturi milijonai gyventojų ir, regis, jie tikrai negalvoja apie masinę emigraciją. Beje, katalikybė Kosta Rikoje yra oficiali religija, o tikybos pamokos mokyklose privalomos.
Ši valstybė labai mėgiama turistų. Taip pat ir todėl, kad labai saugo savo gamtinį landšaftą: net ketvirtadalis visos valstybės – saugomos teritorijos. Oficiali kalba – ispanų.
Įdomu tai, kad dar 1948 m. Kosta Rika pasiskelbė neutralia valstybe ir… paleido kariuomenę. Tai bene vienintelė šiuolaikinė valstybė, kuri neturi kariuomenės, o tvarkai palaikyti jai pakanka policijos.
