Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido knygą „Nuo ko mes bėgome? Julijos Tverskaitės-Maceinienės, Antaninos Tverskaitės, Antano Maceinos dienoraščiai (1940–1946)“ (knygos sudarytoja – Tatjana Maceinienė).
Knygoje spausdinamuose trijų šeimos ir giminystės ryšiais susijusių žmonių – žymaus lietuvių filosofo Antano Maceinos, jo žmonos Julijos Tverskaitės-Maceinienės bei jos sesers Antaninos Tverskaitės – dienoraščiuose atsiskleidžia žmogaus ir tautos likimas skaudžiais ir lemtingais mūsų valstybei 1940–1946 metais. Okupacijų ir karo išskirtų asmenybių dienoraščius persmelkia katalikiška dvasia ir begalinis tikėjimas, kad „Prisikėlęs Viešpats prikels ir mūsų šalį, ir mūsų šeimą“. Dienoraščiai vertingi ir dėl meniškai jautriai užrašytų lietuvių inteligentų šeimos rūpesčių bei godų, patirtų laukiant Tėvynės išsilaisvinimo, ir dėl užfiksuotų istorinių faktų bei aplinkybių.
Siūlome susipažinti su keliomis menotyrininkės, dėstytojos, publicistės, vertėjos Julijos Maceinienės dienoraščio ištraukomis, rašytomis 1940–1941 m. Berlyne, kur Maceinų šeimai teko slėptis nuo sovietinių okupantų.
Berlynas, 1940 m.
Pradedame klajūnų gyvenimą. Neturime nei tėvynės, nei artimųjų, nei jaukaus židinio. Nebeturime nieko. Gyvename laukimu nežinomos ateities. Tuo tarpu čia, tame mažame, juokingai mažame kambarėlyje, mes keturiese. Girdžiu ramų vaikų kvėpavimą. Juodu rankytes atmetę, kojukes išskėtę, kaip plekšnelės, guli vienas viename lovos gale, kitas – antrame.
Šiandien iš pat ryto Augutis[1] buvo pasiilgęs namų.
– Kodėl mes nevažiuojame į Kauną? – klausia prisispyręs. – Ar ten vis dar tebegyvena bolševikai? O gal jų nėra mūsų namuose, gal jie toli kur lauke?
Jo galvelėje bolševikai turbūt koki pabaisos, kaip pasakos vilkai. Jis visai rimtai ruošiasi kelionei namo – eina pakuoti savo daiktelius. Panfliarino dėžutes vynioja popieriumi ir ieško virvutės joms surišti. Šitas jo triūsas spaudžia man iš akių ašaras. Ar galėsime kada grįžti? Kur nukeliausime, kur įsikursime? Negaliu dar projektuoti ir galvoti, ką veiksime. Dar visa dvelkia netolima praeitimi. Vakaro tyloje, kai vaikai sumiega, vėl iš pradžių pergyvenu visas liūdnąsias dienas Lietuvoje. Jos įsisiurbusios man į smegenis, jos stovi gyvos manyje ir svilina mane netilstančiu skausmu. Keista, kad išgyvenu vėl iš naujo išsiskyrimą su Antanu, nors jau esame drauge, ir šitas skausmas, rodos, jau turėtų būti užmirštas. Ne, jis sykiu su visais kitais prisiminimais spaudžia sielą, neleisdamas užsimiršti. Retą vakarą prieš užmigdama nepergyvenu vėl iš naujo visos mūsų ir mūsų krašto tragedijos.
Toks šiltas, ramus birželio 15 d. popietis, ir aš, prieš porą dienų grįžusi iš Vilniaus, pilna to puikaus, stilingo mūsų miesto įspūdžių. Svajoju apie šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų studijas, džiaugiamės įsikursią prof. Mykolaičio namuose.
Suskamba telefonas. Vincas[2] praneša, kad pasikeičia mūsų vyriausybė į tikra prasme koalicinę – džiaugiamės, kad mūsų vidaus gyvenimas tvarkosi. Antanas skambina į „XX amž.“[3] redakciją patikrinti – žinia teisinga, neaiškūs dar pora ministerių. Skambina vėliau ir ateina pas mane keistai susijaudinęs. Įsiveda į vonios kambarį, uždaro kažkodėl sandariai duris ir sako:
– Šiandien 3 val. po pietų bolševikų kariuomenė peržengė keliose vietose Lietuvos sieną.
– Visa baigta, – pati nejutau, kaip išsprūdo pro lūpas.
– Tu išbalai kaip vonios plytelės, – pasakė man Antanas, mane apkabindamas.
Nerimas, sunkus kaip slogutis, užgulė visų sielas, ir visi be žodžių gyvenome ta pačia mintimi: baigta su mūsų nepriklausomu gyvenimu, baigta su mūsų tautine kultūra, baigta su visais tauriaisiais, geraisiais mūsų žmonėmis… Tą vakarą vakarienė visiems mums buvo sprangi, tik Mamytė atrodė visų ramiausia, dar nenujautė, vargšelė, kiek turės iškęsti.
Tą patį vakarą jau išgirdome tankų bildesį ir nerimo vejami išėjome visi trys: aš, Antanas ir Tonė – į miestą. Vakaras šiltas, mėlynas. Kvepia alyvos ir klega gatvėse žmonės. Jų pilnos gatvės. Vienus jų, kaip ir mus, išvijo nerimas ir tas keistas žmogaus smalsumas – pažvelgti savo nelaimei, siaubui stačiai į veidą, kitus – džiaugsmas, kad atvyko „išvaduotojai“. „Išvaduotojais“ džiaugėsi žydai ir vienas kitas mūsų nelaimingas lietuvis.
Išbalę, sulysę, rachitikai, kūdikystėje nematę geresnio maisto, užplūdo Kauno gatves bolševikų kareiviai. Kaip skėriai jie sugulė miškuose, laukuose, jie užėmė mūsų kareivines, mūsų geresniuosius namus; jie puolėsi pirkti mūsų maistą, apavą, drabužius tokiu godumu, kokiu gali pulti iš dykumų atvykę į lobių šalį.
Po savaitės visa aprimo. Pasikeitė vyriausybė, dabar grynai komunistinė, ėmė ruoštis rinkimams. (…)
***
Visų mūsiškių pabėgėlių didžiausias noras – keliauti kur nors toliau. Nė vienas beveik nenori likti Vokietijoje. Kasdien vis laukiame kokios žinios, kokios naujienos, ko nors, kas išspręstų tolesnį mūsų likimą. (…)
Ir mes rūpinamės išvažiuoti. Jau darosi šalta. Kaip pavėlavusios išskristi gervės, būriuojamės ir mes ir tarsi laukiame ženklo pakilti. Ir ta diena, kai važiuosim, kai tolsime, vis labiau tolsime nuo Lietuvos, žinau, bus vėl didelis skausmingas išgyvenimas.
Vėl grįžtu mintimi namo. Namo, bet kur namo? Kur dabar jie visi? Nežinau, kur jie, tad vaizduojuos mūsų butuką tokį, koks jis buvo man jį paliekant. Matau aiškiai kiekvieną tako grumstelį, visas iškerojusias balandas ir nykiai stūksančią tuščią krautuvėlę, kurios savininkas, vargšas atsargos policininkas, taip pat kalėjime…
Iš Kampiškių[4] dažnai mūsų kuris nors atvažiuodavo į Kauną. Atvažiavau sykį vekuoti braškių ir kitų uogų. Dirbome taip linksmai abi su Mamyte atsargas žiemai, kad būtų mažiesiems paskanauti… Išeinu į miestą. Jau pilna grubių grubiausių plakatų su prakeikimais „liaudies priešams“. Tie patys barbarų metodai juodinti visus kitaip galvojančius, ne tik juodinti, bet niekinti, plūsti, reikalauti keršto ir net mirties… Štai matau mūsų dailininkų pieštus plakatus, liaupsinančius naują „laisvės“ gyvenimą ir vaizduojančius „smetonininkų“ nukamuotą Lietuvą. Ciniškiausias pasijuokimas pačių iš savęs. Rodėsi man, kad žaibo greitumu lekiame visi į juodą prarają. O per garsiakalbius, per spaudą, per radijo vaidinimus, per mitingus vis tas pats: plūdimas savos tėvynės, savų žmonių ir garbinimas „išvaduotojo“ Stalino. Atrodė – žmones pagavo keistas psichozas arba, tikriau sakant, nebematydami išsigelbėjimo, visi staiga tarsi užsidėjo raudoną kaukę, išsivertė nešiotus iki tol drabužius ir ėmė vaidinti komediją baisią, iš kurios juokiasi tik piktosios dvasios…
Sutikau gatvėje dr. Dielininkaitį[5]. Nuoširdžiai pasisveikinome, o man, nežinau pati kodėl, krito į akis jo nauji batai.
– Reikia apsirūpinti, – pasakė jis, – juk tuoj nieko nebeturėsime. – Ir taip melancholiškai, pilnas rezignacijos jis pasakė: – Mane suims, suims tikriausiai.
– Tai bėkite, kodėl čia laukiate, – sakau jam.
– Kur čia žmogus išbėgsi, kur čia išbėgsi, – apatiškai kartojo.
Tą pačią naktį jį suėmė.
***
(…) Lietuvos kariuomenėje nuotaika bloga. „Kariuomenėje“ – tas žodis skamba lyg koks pasityčiojimas. Taip, mes turime kariuomenę, ji dar ne visa nuginkluota, bet ji kraštui nebeturi reikšmės. Juk tik rusų raudonajai armijai – „išvaduotojai“ mirga laikraščiai panegirikomis, o mūsų kareivis yra tapęs posūniu ar raštininku, su kuriuo nežinia, kas veikti. Mūsų kareiviai turi vadinamuosius politrukus, t. y. politinius instruktorius, kurie juos turi išmokyti „raudonojo“ mokslo. Ir štai kaip jie yra mokomi: leitenantas šiandien pasakojo, kad kareiviams įgrisęs politrukų mokymas ir viena kuopa susitarusi paprašė vesti į bažnyčią pamaldoms. „Ar tamsta tiki į Dievą?“ – paklausęs politrukas kareivio, kalbėjusio kuopos vardu. Šis atsakęs tikįs. „O ar matei kada Dievą, jei į jį tiki?“ – norėdamas sukirsti kareivį, vėl klausia politrukas. Kareivio būta nepėsčio. „Klausimas toks kvailas, kad į jį nėra reikalo nė atsakyti“, – pasakęs kareivis. (…)
***
(…) Kai vakarienės išėjau į svetainę, radau kunigą ukrainietį, tą visuomet gerai nusiteikusį pabėgėlį, įsigilinusį į laikraštį. Į mano „Grüss Gott, Pater Ukrainer“ jis neatsakė linksmai „Grüss Gott, kleine Litauerin.“ Nuo laikraščio pakilo netikėtai liūdnas jo veidas, ir jis man rimtai pasakė: „Grüss Gott, geehrte Frau.“ Supratau, ko jis liūdi. Jis liūdi, kad mąžta viltys jam greit sugrįžti tėvynėn. Jau metai, kai jis pabėgo. Pabėgo jis po lenkų-vokiečių karo, kai rusai ėmė žygiuoti į Ukrainą. Dar ne taip seniai jis taip viltingai man kalbėjo, kad nereikia nusiminti, kad jų tauta tiki savo būsima nepriklausomybe, nors jiems buvo lemta visai trumpai ja tesidžiaugti; kad nėra ko mums nusiminti ir pesimistiškai žiūrėti į savo tautos ateitį. Ir kaip linksmai jis dar neseniai šaukė visai mūsų grupei išmokęs vieną lietuvišką sakinį: „Labą vakarą!“ Šiandien jis liūdėjo. Liūdėjo, kad taip iškilmingai ir draugiškai Berlyne sutiktas visų mūsų priešas drg. Molotovas (…).
***
Aliarmas. Sirena nustaugė 5 min. po 9 val. Dabar jau be 5 min. 10 vakaro. Dar arti nešaudo, ir mes dirbame. Antanas rašo vokiškai straipsnį apie bolševizmo pavojų Europai. Be abejo, čia niekas tokio jo straipsnio nespausdintų. Bet nerašęs jis būti negali. Jis jau spėjo pradėti naują veikalą apie Europos kolektyvizmą; pradėjo vokiškai studiją apie Dostojevskio inkvizitoriaus legendą; mačiau jau planą apie Lietuvos žlugimo priežastis (beje, tai turi būti paskaita), o dabar štai vėl straipsnis. Kai žiūriu į visus jo šituos darbus, prisimenu Rachmanovos[6] „Pieno pardavėją Otakringe“, būtent tą vietą, kur ji rašo, kaip jos vyras, pasiilgęs pianino, nusipiešė sau ant popieriaus lapo klaviatūrą ir skambino pirštais garsus, girdėdamas melodiją. Čia irgi truputį panašu į popierinę Rachmanovos vyro klaviatūrą. Be medžiagos didesnį veikalą sunku būtų parašyti. Bet Antanas rašo, nes jis negali nerašyti, taip kaip anas negalėjo neskambinti.
***
Baisus, klaikus trenksmas suvirpino mūsų kambarėlio orą. Atrodė, tarsi sienos siūbtelėjo; nuo lango atšokdamas pasviro Antanas. „Bomba!“ – abu tyliai pasakėme. Tai buvo iš tikro bomba, pataikiusi už penkių namų nuo mūsų. Nuo ketvirto aukšto skubiai, klupdamos tamsoje, susijaudinusios nubėgo kelios seselės į rūsį…
Iš merdinčios savo šalies atbėgome į mirtį. Kiekvieną vakarą galvoju, kad tai gal paskutinis mano gyvenimo vakaras. Truputį liūdna, bet atsimenu tos puikiosios psalmės žodžius: „Viešpatie, Tu tyrinėji mane ir pažįsti mane. Tu žinai mano taką ir mano dalį. Kur aš eisiu nuo tavo dvasios? ir kur bėgsiu nuo tavo veido? / Jei žengčiau į dangų, tu tenai, jei nusileisčiau į požemius, tu čia. / Jei imčiau brėkštant savo sparnus ir gyvenčiau jūros pakraščiuose, tai ir ten tavo ranka lydės mane, ir tavo dešinė laikys mane.“
***
Berlynas, 1941 m.
Mano berniukai,
Šiandien rašau Judviem. Tai diena, kurią troškome praleisti Lietuvoje. Atsimeni, Auguti, kaip seniai seniai svajojome, kad Kristaus Karaliaus dieną eisime bažnyčion Mišių visi: tėtytis, mamukas, tetulytė, babunytė, dėdytė ir Judu su Sauliuku. Ir pas visus mus ateis Dievas į širdukę, išskyrus Sauliuką, nes jis dar per mažas. Bet Sauliukas ginčydavo, kad ir jis jau „dydi“ ir galįs eiti Komunijos…
Mūsų svajonė neįvyko, kaip ir daug svajonių čia, ištrėmime. Bet į Lietuvą grįšime, ir gal netrukus. Šiandien diena pilna prisiminimų. Gal todėl ir tėtytis taip susitelkęs kalbėjo maldą ten, aukštai, ties mūsų improvizuotu altorėliu. Mes šiandien visi dar kartą pasiaukojome Kristui. Judu dar maži, dar tokie maži, kad negalite suvokti, kas tai yra atsiduoti Dievui. Tai yra nusiimti nuo savęs visą gyvenimo naštą, suklupti prie globiančių ir visa palaikančių Dievo rankų ir tarti: „Štai, mes čia, Viešpatie. Mes ir tie, kuriuos mes mylime. Mes nenorime gyventi savu gyvenimu. Mes norime būti traukiami Tavo žavesio – visą mūsų žemės gyvenimą, kol Tu panorėsi visus mus sujungti su Tavimi amžiams.“
Ir šios dienos proga, ir mažutės šios nakties vizijos proga rašau čia Judviem, kad visuomet žinotumėt Dievą esant nuostabiai arti žmogaus, čia pat, pačiame žmoguje.
Ak, Judviem, be abejo, būtų įdomu, kokia gi čia buvo toji mažutė mamuko nakties vizija. Aš patenkinsiu Judviejų smalsumą, klausykite.
Man rodosi, aš snaudžiau, o gal tik mąsčiau. Staiga mano sielą užliejo nuostabus jaukumas ir aš pamačiau save ir tėtytį – du mažus paukščiukus, snapeliais vienas kitą glamonėjančius ties Dievo keliais. Visas gyvenimo rūpestis atrodė kažkur dingęs, o mudu, maži paukšteliai, tik žaidžiame ties Dievo keliais, pačioj saugiausioj vietoj, nes kas gi išdrįstų paukščiuką skriausti Dievo skraistėje?!
Ir kai toji keistoji vizija dingo, aš supratau, kad tai lyg simbolis mūsų gyvenimui: išlaikyti kūdikišką pasitikėjimą Apvaizda ir jauną džiaugsmingumą, džiaugsmingumą tyros širdies, kuri moka dainuoti ir pačiomis sunkiausiomis valandomis.
(…)
Tuo metu, tai buvo rugpjūčio 14–15 d., Kaune buvo šaukiamas milžiniškas visų Lietuvos mokytojų suvažiavimas. Ir pradžios mokyklų mokytojai, ir vidurinių, visų specialiųjų mokyklų, ir institutų, darželių vedėjos, ir visi, kas tik jaunimą moko, turėjo susirinkti gauti instrukcijų darbui naujomis sąlygomis, susižavėti nauja ideologija ir pareikšti savo ištikimybę komunizmui ir jo atstovams. Turėjau eiti ir aš, nes iš mokyklos buvo prisiųstas pranešimas. Tiesa, ėjau ne tik dėl pranešimo, bet ir dėl to, kad įdomu buvo išgirsti, ko mūsų pavergėjai panorės iš mokytojo.
Suvažiavimas vyko Ąžuolyne, sporto halėje. Jis buvo iš tikro nepaprastai gausus, nes kelionė mokytojams buvo nemokama, o be to, kiekvienas, žinodamas, kad dabar gyvename jau tikrą prievartos ir teroro laikotarpį, bijojo nevažiuoti.
Įėjau į halę ir sunkiai suskaudo širdį. Toje pačioje halėje juk dar taip neseniai, prieš kokio pusantro mėnesio, vyko pradžios mokyklų šventė. Tėtytis buvo į ją gavęs kvietimą, ir mes, pasiėmę Tave, Auguti, buvome nuėję jos pasižiūrėti. Visa halė buvo išpuošta tautinėmis vėliavomis, gėlėmis ir didžiųjų mūsų tautos vyrų paveikslais. Nuo sienų į tūkstančius vaikų žvelgė dvasingas Kudirkos veidas, kažkur į tolį susisvajojęs dr. Basanavičiaus profilis, ten mokslininko kakta S. Daukantas, na ir visa eilė kitų, o vidury, pačioj garbingiausioj vietoj, milžiniškas Vytis.
Atsiminiau, kaip visas susijaudinęs, degančiom akelėm laukei Tu, Auguti, pasirodant Prezidento. Ir kai jis, apdovanotas raudonų bijūnų puokštėm, ėjo pro vaikų špalerį ir visi mažieji jam įnirtusiai plojo, o muzika grojo maršą, Tu atsistojai – visas išblyškęs iš susijaudinimo, įsmeigęs akeles į Prezidentą, lyg į kokį šventąjį…
Viena akimirka šitas vaizdas praslinko mano sąmone ir mano liūdesys dar labiau sustiprėjo.
Dabar halėje nuo pat lubų driekiasi milžiniškos raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu. Ant sienos dar tebėra Vytis, bet aplink jį – tikras jo išniekinimas. Noriu tikėti, kad dabar, žlugus Rusijai ir sykiu komunizmui, tokie veidai, kokie buvo rusų vadų, nebepuoš iškilmių salių sienų. Labai džiaugčiausi, jei Judviem, mano berniukai, nereiktų gyvenime garbingose vietose stebėti panašių veidų.
Vietoj mūsų dvasingojo Kudirkos ir kitų gražių žmoniškų veidų apie Vytį, lyg pasityčiojimui, baisūs, sužvėrėję, besieliai Stalino, Vorošilovo, Budennyj veidai, Molotovo veidas, primenąs mėsininką, ir dar daugybė kitų komunizmo „žvaigždžių“, daugybė plakatų su grasinimais „liaudies priešams“ ir liaupsinimais proletariato…
Bet publika, vadinamieji mokytojai, dar nepersiėmę „nauju žmogumi“. Jie nepaprastai kritiškai nusiteikę, kiti – apatiškai ir visi – nusiminę.
Prasidėjo suvažiavimas. Jį pradėjo švietimo komisaras draugas Venclova. Nesklandžia kalba, primarginta ištikimybės priesaikom „mūsų mylimiausiam visos žmonijos geradariui, visų mūsų tėvui draugui Stalinui“, jis kvietė mokytojus vaisingu darbu prisidėti prie suvažiavimo pasisekimo.
Paskui buvo sveikinimai. Sveikino komunistinė vyriausybė ir atskiri komisarai, partijos ir darbininkų atstovai. Visi jie savo kalbomis žeidė ir niekino visa, kas lietuviui buvo brangu. Tik vienas iš sveikintojų nesusitepė. Tai – užsienio reikalų komisaras prof. Krėvė-Mickevičius. Jis nusipelnė visų pagarbos. Jis sveikino lietuvį mokytoją ir linkėjo pakitusiomis sąlygomis vaisingo ir ištvermingo darbo, darbo Lietuvos ateičiai. Ir pabaigė jis savo kalbą ne kaip visi šūkiu „Tegyvuoja mūsų mylimasis vadas draugas Stalinas“, bet: „Tegyvuoja lietuvis mokytojas.“ Tai buvo gražus ir sykiu drąsus jo mostas, ir mokytojai jį suprato. Pakilo tokia plojimų audra, kad niekas nebeįstengė jos nutildyti: nė pirmininko varpelis, nė pagaliau ėmęs griežti orkestras. Tarp programos punktų vis grieždavo internacionalą, kurio metu reikėjo stovėti, o paskui ploti. Nerangiai kėlėsi mokytojai iš savo vietų, o ploti bene niekas neplojo. Prof. Krėvės sveikinimas buvo tarsi ženklas mokytojams laikytis savo, ir mokytojai tuoj pat ėmė rodyti savo nuotaikas. Suvažiavime atsirado didis nesklandumas, o po paskaitų keliami klausimai tokie įžūlūs, kad paskaitininkams ėmė darytis nejauku. „Įžūliuosius“ po pirmos suvažiavimo dienos viešbučiuose areštavo, bet dėl to padėtis nė kiek nepasikeitė.
Antrą suvažiavimo dieną buvo šventė. Tai buvo Žolinė, ir mokytojų buvo jau nebe pilna salė, bet pilnos bažnyčios. Dauguma ėjo išpažinties.
Bet ir suvažiavimo organizatoriai sugalvojo, kaip sau pagelbėti. Norėdami daugiau plojimų, jie prisikvietė iš kažkurių pakampių taip nuskurusių žmonių, tokiais piktais, grėsmingais veidais, kokių iki šiol dar nebuvau mačiusi. Tie apskurę vyrai atidžiai dairėsi į mokytojus ir buvo matyti, kad, jiems davus ženklą, gali būti kiekvienas areštuojamas. Griežiant internacionalą, jie sustingdavo lyg negyvi, iškėlę kumštis, o jų veidai įgydavo tokios piktos, grasinančios išraiškos, kad net baugu darėsi, kad tos iškeltos kumštys ims ir nusileis ant vargšų mokytojų galvų.
Bet nė tie nuskurėliai nebegalėjo nulemti suvažiavimo pasisekimo. Per pertraukas buvo griežiamos revoliucinės dainos ir raginami mokytojai jas dainuoti. Juk jie, o ne kas kitas, turės šitų dainų mokyti mokyklose mažuosius komunistų pionierius… Bet mokytojai stačiai akiplėšiškai nepaisė jiems skiepijamo „įsisąmonijimo“. Susibūrę jie užtraukdavo mūsų gražias liaudies ir patriotines Maironio daineles ir traukdavo taip nuoširdžiai, taip sutartinai ir tyčia taip smarkiai, kad muzika, grojusi rusiškais motyvais arba revoliucines dainas, turėdavo nutilti, nes ji būdavo užrėkiama ir nebebūdavo jai prasmės groti.
Pagaliau suvažiavimas ėmė eiti prie galo ir jo rengėjų nervai vis labiau ėmė temptis, nes, rodės, visas oras prisisunkęs tylaus mokytojų protesto prieš visa, kas jiems buvo sakoma. Pagaliau prasidėjo baigiamosios kalbos. Paskui sugriežė internacionalą. Mokytojai visi drausmingai atsistojo ir besidairą driskiai atrodė patenkinti. Po internacionalo mokytojai neplojo, bet ir nesėdo. Staiga iš kažkurio kampo keletas balsų pradėjo mūsų tautos himną. Tai buvo drąsuolių būrelis, kuris už šitą pradžią rizikavo kalėjimu, o gal net gyvybe. Tuoj visa halė – tūkstančiai žmonių su didžiausiu entuziazmu, ašarom, riedančiom skruostais, paskutinį kartą sugiedojo „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“… Taip, tai iš tikro buvo paskutinis kartas raudonojo teroro metu iki to sekmadienio, kai rusų priešo lėktuvai atskrido bombarduoti Kauno aerodromo…
Jums, mano berniukai, gal ir sunku bus suprasti didį anų dienų jaunimo auklėtojų skausmą. Bet žinokit, kad yra nepakeliama mokyti jaunuosius žavėtis idealais, kuriuos pats laikai klaidingais, mokyti mylėti tai, ką pats niekini… Tad mūsų mokytojus buvo užgulusi sunki sunki kančia.
Daug jų buvo areštuota tuoj po suvažiavimo, daug pateko į kalėjimus vėliau, pasirodę blogi komunistinių idealų skleidėjai.
Ir man buvo šiurpu pagalvoti apie ateitį. Darbo mokykloje negalėjau nė įsivaizduoti. Kokio reiktų takto ir kiek jėgos mokyti vokiečių kalbą, komunistų priešo kalbą, ir žinoti, kad kiekvienoje klasėje tave seka mokinys šnipas ir kad esi visiškoje kokio savo… mokinio galioje… (…).
Parengė Dalius Stancikas
Nuotraukos iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo
Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. III
