***

Pratrepseno, prašnarėjo Kalėdos, su Vaikelio gimimu atnešusios keistą palengvėjimą, kad vėl galėsim bėgioti ir murdytis savo rutinoj, nebegalvodami apie visus artimuosius ir dovanas jiems, nes duoklė jau atiduota ir likęs laikas tik mūsų. Mūsų vienų. Dar nugriaudėjo naujametiniai fejerverkai, nieko labai nesujaudinę, nebent šunis ir kates, ir prasidėjo kiti metai. Kai draugė paskambinusi paklausė, ko norėčiau kitais metais, nedvejodama ir nesusimąstydama išpyškinau: „Suprasti, ką iš tikrųjų noriu veikti savo gyvenime.“ Tik po kiek laiko supratau, kad atsakymas neteisingas. Aš turėjau norėti pasveikti. Bet aš to nenorėjau, nes nesijaučiau serganti. Chemoterapija su visais savo šalutiniais potyriais išnyko kažkur ten, praeitų metų toliuose, palikusi tik skaidrius prisiminimus apie jūrą, nors ir be vėjo, apie besileidžiančią saulę, apie pokalbį su mama, kvėpuojant pušų aromato prisodrintu oru, apie naują šviesią bažnyčią, padabintą didžiuliu auksu tviskančiu kryžiumi ir malonų vakaro pokalbį prie vaišėmis nukrauto stalo su po pusšimčio metų lyg iš dangaus nukritusia vyro seserimi… Tik tiek. Taip viskas ir būtų likę, jei belaukiant artėjančios operacijos dienos nei iš šio, nei iš to nebūtų ėmę mausti rankų venų. Naktį miegodavau kaip paukštė palaužtais sparnais, tai keldama rankas į viršų, tai nuleisdama žemyn. Panašiai blaškydavausi ir dieną, nežinodama, kaip jas padėti taip, kad kuriam laikui užmirščiau jas turinti. O smilkiniuose ėmė kalenti: „…tos rankos tu nebeturėsi, tos rankos tu nebeturėsi, tos rankos tu…“

Praeitis siuvinėta aukso siūlais. Kartonas, pastelė. 2018

– Aš būsiu invalidė, – išgąsčio kupinu balsu pasakiau vyrui.

Jis nesureagavo. Jis nežino, ką reiškia turėti žmoną invalidę.

Žinau, kad reikia sakyti „neįgalią“ – taip gražiau skamba, taip nežeidžia žmogaus orumo, taip tik nusako jo negalėjimą kažko padaryti. Bet žinau dar vieną žodį. Tokius žmones mano tėvas vadindavo ubagais. Kai jis ištardavo tą žodį, žinodavau, kad tas žmogus yra baigtas – neturi rankos, arba kojos, arba dar ko nors, todėl negali dirbti, neturi pajamų ir normalaus gyvenimo. Vieni jo privengia, kiti gaili, bet gailesčiu sotus nebūsi. Aš nenoriu būti ubage! Siaubas man spaudžia smilkinius ir veržia, veržia, veržia, o rankos smilksta ir maudžia. O po operacijos dešinės visai negalėsiu naudoti. Reiks saugot. Kaip aš tada gyvensiu? Kaip?

***

Nusprendžiu prisimatuoti invalidės gyvenimą – prekybos centre neimu krepšio, nes į jį įdėjus kilogramą cukraus ir kopūstą neįgaliai rankai nešti per sunku, todėl imu vežimą. Tada suprantu, kad ir sveikomis rankomis jį stumti ten, kur tau reikia, – misija neįmanoma. Šiaip ne taip prasitąsius su juo tarp lentynų, per apledėjusią grumbluotą aikštelę nusigrūdu iki mašinos. Ne, šitokiu būdu nesveikomis rankomis apsipirkinėti negali. Gal kaip voverei po dvi prekes nešioti? Šmėkšteli mintis, kad Lietuva nepritaikyta invalidams. Juk čia gyvena jauni, veiklūs, gražūs ir sportiški. Na dar tie, iš gliancinių žurnalų…

Niekam nematant salotas maišau kaire ranka. Išdrabstau šiek tiek lapelių ant stalo, bet šiaip visai nieko. Stiklus valau kaire, grindis kaire, sriubą bandau valgyti irgi kaire ir, kai apsitaškau krūtinę, nusprendžiu, kad aš tikriausiai neturiu, ką veikti, todėl ir užsiimu visais tais niekais. Įsakau sau liautis. Pasitepti rankų venas tepalu nuo skausmo ir liautis durniuoti. Atsirado invalidė. Kai negalėsiu, tada ir spręsiu, kaip suktis iš padėties.

Tada. O ne šiandien, kai dar viską galiu daryti, daryti taip, kaip įpratusi. Liaujuosi. Baimę ir sakinį „tos rankos nebeturėsi…“ suvynioju į užmiršimo skudurą ir užgrūdu į tolimiausią atminties užkaborį. Išmesti visai dar negaliu. Esu taupi. Juk gal dar prireiks?..

Kad ir koks siaubas ar išgąstis tave ištiktų, jei jo nemaitini savo mintimis ir žodžiais, jis galų gale išnyksta, pasitraukia ir, kai užsinori jį atgaivinti, dažniausiai tampa neįmanoma. Kaip ir buvusią meilę. Arba aistrą. Tik gali pasakyti – buvo. Bet nebepajausti. Taip nebegaliu atkurti to šleikštulio, kurį pajutau saujoje pamačiusi pirmą kuokštą plaukų. Tai praeity, nes stebėtinu greičiu plikė apželia plaukais, vieni stojasi stati, kiti gulasi, šukuosena panaši į mažo beždžioniuko, kuris tik pradeda apsiplaukuoti. Kas vakarą nusipaveiksluoju tą gamtos stebuklą, kad nepamirščiau. Nes atmintis, deja, tokia trumpa. Tarp likusių kelių antakių plaukelių pasirodo juodi taškeliai, kurie vakare jau tampa įžiūrimais plaukeliais, o po kelių dienų – tankokais antakiais. Tų plaukelių net per daug, todėl pasiėmusi pincetą turiu juos pešioti, kad antakiai neprarastų formos. Išgirstu vyrą burbant:

– Dievas sutvėrė moterį tobulais antakiais, bet ji juos išsipešioja ir nusipaišo kitus. Ir nors tu ką…

Dievas sutvėrė moterį tobulą, bet moteris to tobulumo nemato ir nori viską perdaryti… Ir nors tu ką…

Todėl nusprendžiu, kad man pabodo kava, rytais vyro atnešama į lovą… Aš keliuosi šeštą ryto, nes noriu matyt patekant saulę. Nors tu ką…

Kad ir koks siaubas ar išgąstis tave ištiktų, jei jo nemaitini savo mintimis ir žodžiais, jis galų gale išnyksta, pasitraukia

***

Yra žmonių kaip vėjas, kaip debesis, kaip stichinė nelaimė, o gydytojas-chirurgas, kuris operuos mano auglį, kaskart išgirdus jo balsą, man primena upę. Tolygiai ramiai tekančią upę, į kurią įkrenti ir tau jau nieko nebereikia daryti. Ir šį kartą, paskambinus dėl operacijos laiko, mane nunešė tėkmė. Viskas taip aišku ir paprasta: pirma savaitė po Naujų metų, anksti iš ryto, nevalgius ir negėrus; tuoj atsiųsiu žinutę, kokių reikia tyrimų; tuoj pažiūrėsiu, ką čia pjauti; na, taip; viskas aišku; nedaug; iki susitikimo. Iki. Taip ir nutekėjo jo žodžiai į mane, per mane. Nunešė tėkmė į dar vieną nežinomą žemę, į dar vieną nepatirtą nuotykį.

***

Nuotykis prasidėjo taip, kaip nebuvau numačiusi. Kraują pasistiprinau kaip visada, bet naktį pradėjau kosėti, čiaudėti ir snargliuotis, o ryte duodama kraują turėjau nuojautą, kad gerai čia nebus. Laborantė, kuri nuolatos ima mano kraują, vėl vaikiška adatėle baksteli į bevardį. Kad mažiau skaudėtų. Nors tiek, sako, galiu palepinti, nes ir taip visai nubadom…

– Kraujas geras, – sako šeimos gydytoja.

Taip, vynas ir granatai suveikė. Bet suveikė ir sloga.

– Rodo uždegimą. Operuoti negalima.

Skambinu gydytojui-upei, ir jis mane su visa operacija nutekina į kitą savaitę.

Apsidžiaugiu, mat turiu neužbaigtų darbų, nes, o jei po operacijos… Imu vynioti baimės skudurėlius. Reikia baigti rašyti tekstą apie antrąjį nuotykį, o čia jau tuoj tuoj prasidės trečiasis. Kad tik nesusipainiočiau, kad nieko neužmirščiau… Dar reikia įrėminti keletą užsakymų, dar porą paveiksliukų…

Išrašytų antibiotikų negeriu, nes manau, kad ir taip praeis.

Taip ir praeina.

***

Išvakarėse prieš operaciją vieno mano mažo kolektyvo kolegės, sužinojusios, kad man operuota tik angina vaikystėj ir apie operacijas aš nieko neišmanau, imasi paruošiamųjų darbų: sužinau, ką pjovė vienai, ką kitai, kokia buvo narkozė ir kas po jos. Kad būčiau pasirengusi jau visai kaip reikiant ir nieko nebūtų praleista, viena iš kolegių uždaro duris, pakelia suknelės pridurkus ir visos draugiškai ant jos pilvo imame ieškoti operacinių randų. Nė velnio neįmanoma rasti. Prisižvengiam iki nukritimo, padarom išvadas apie aukštą medicinos lygį, išgeriam arbatą ir taip užbaigiame pasirengimą čia. Na, o antras pasiruošimo raundas po pietų prasideda galerijoje: gaunu palinkėjimų – stiprybės, drąsos, narsos ir laimingai sugrįžti į namus.

Visą šį bordelį nutraukia gydytojo skambutis: susiklosčius aplinkybėms operacija nukeliama į kitą savaitę.

Apsidžiaugiu. Spėsiu paruošti ir sukabinti savo mokinukų parodą, nes…, o…, jeigu…, po operacijos… negalėsiu…

Bijau gyventi. Gyventi kaip ubagė, be rankos, negalinti atlikti begalės darbų, kurie man patinka, kurie man malonūs, be kurių neįsivaizduoju savęs.

***

Na, galų gale, viską suspėjau. Dieną prieš išvažiuojant jau niekas nėjo pas mane, neskambino, nieko nelinkėjo, nieko nepatarinėjo, nes , ko gero, pabodo laukti, kol galų gale TAI įvyks. O gal ir pamiršo, nes kiek gali gyventi kitų žmonių gyvenimus…

Aš gavau atokvėpio ir tylos. Gavau laiko savo darbams ir mintims. Vakare, krintant baltutėliam sniegui ir į akis pučiant žvarbiam vėjui, pakilau į bažnyčios kalvelę. Po ilgų nebuvimo dienų atvėrusi savo baltosios bažnyčios duris, atsisėdau mėgstamoje vietoje, ir mano akis užliejo nepasibaigęs Kalėdų stebuklas. Žibėjo, tviskėjo didžiulė kalėdinė eglė ir dar daugybė mažyčių eglučių… Nusiėmiau akinius, ir visas tas grožis išsiliejo į vieną vientisą žvilgesį. Gaudė vargonai, skambėjo raminančios giesmės, o aš klausiausi kunigo balso ir žinojau – viskas gerai. Viskas yra taip, kaip turi būti. Nesimeldžiau. Tiesiog sėdėjau ir egoistiškai į širdį sėmiau kunigo palinkėtą ramybę ir nepažįstamų žmonių linkčiojimus. Paskui visa tai uždariau savy ir išėjau.

Rami.

***

Rami užmigau, rami atsikėliau, rami žiūrėjau į vėjo pustomą kelią, rami sėdėjau registratūroj, rami pasirašiau dokumentus, rami nusirengiau, rami pakilau į ketvirtą aukštą, rami atsisėdau ant lovos ir visiškai rami pradėjau laukti.

Ramiai išklausiau gydytojo aiškinimo, ką ir kaip išpjaus, ką tirs, ką paliks. Kaip gražiausia muzika nuskambėjo žodžiai „išlukštensiu limfmazgius“, ir ausyse pasigirdo šiugždenimas, lyg aižytų sudžiūvusius žirnius ar pupas. Atsiprašė, kad tenka ilgokai laukti, nes atsirado skubus ligonis ir gydytojas pabandys paieškoti kitos operacinės. Ir vėl mane nešė rami upės tėkmė, žiūrėjau pro langą į besimainantį senamiesčio peizažą, tai niūriai papilkėjantį, tai vėl nutvieskiamą saulės spindulių.

Ar galvojau ką nors? Nepamenu.

Ar bijojau? Ne.

Be galo ilgai ruošiantis operacijai, šis klausimas man buvo užduotas ne kartą. Ar bijai? Žinoma, ne. Bet kiek visiems kartojau, kad nebijau operacijos, niekas manim netikėjo. Toks jausmas, kad vienaip ar kitaip tą baimę turėjau užsiauginti. Juk jei pati neužsiauginsiu, tai kaip nors ją būtinai įkalbės kiti. Turi bijoti. Kaip gali nebijoti, jei visi bijo?

Nebijau.

O apie tai, kad nebebijau mirti, net užsiminti nedrįstu.

Bebaimė?

Ne.

Nes bijau gyventi. Gyventi kaip ubagė, be rankos, negalinti atlikti begalės darbų, kurie man patinka, kurie man malonūs, be kurių neįsivaizduoju savęs.

***

Padalinta. Kartonas, pastelė. 2019

„Nepergyvenk, viskas bus gerai.“

Jei nori, kad mano sielos akys pasrūtų krauju ir ragai būtų atstatyti smūgiui, tereikia man pasakyti „nepergyvenk, viskas bus gerai“. Kokio atsako iš manęs sulauksi, priklauso nuo to , kiek kartų ir kokia intonacija tie žodžiai bus pakartoti. Jei vieną kartą – tuomet galima ir nesuprasti, kaip mane tai įsiutino, nes priimsiu kaip nesupratingumą ir nutylėsiu. Apsimesiu, kad nieko nebuvo. Bet jei dar kartelį ir dar – nežinia, ką galiu leptelti. Nes kaipgi galima į akis sakyti tokius „paguodos“ žodžius nemačius tyrimų, nežinant , kokio dydžio auglys, neįsivaizduojant, kiek jis yra išplitęs. Kaip galima sakyti, kad viskas bus gerai. Ar todėl, kad kaimynei su tokia diagnoze viskas buvo gerai? Tačiau ar tikrai su tokia? Ar tikrai gerai? Ir ar ji laiminga, gyvendama su viena krūtimi? Bet ko aš čia užsivedžiau? Juk žmonės nori paguosti. Tepasiunta su tokia savo paguoda.

Mane guodžia tik ramus gydytojo balsas. Atėjęs jis pasako, kad tuoj ateis anesteziologas ir netrukus aš būsiu ruošiama operacijai. Manyje kirba nenusakomas smalsumas patirti, ko nesu patyrusi. Jau noriu greičiau, greičiau tai pamatyti ne kokiam filme, o savo realybėje.

Gydytojui išeinant sakau:

– Aš jumis tikiu kaip Dievu.

Jis spusteli mano petį.

Meluoju.

Juo tikiu labiau nei Dievu, nes per savo gyvenimą, ne kartą blaškiausi abejonėse. Nutoldavau ir vėl grįždavau. Gyvendavau, lyg jokio Dievo nebūtų, o po to vėl naktimis jam šnabždėdavau į ausį, kaip gerai, kad jis yra ir ačiū jam, kad jis yra. O paskui vėl… Amžinai toli, amžinai šalia. Gal taip atrodo tikroji meilė?

***

Anesteziologė išsiaiškina mano ligas, svorį ir kitus jai svarbius dalykus, aš apsivelku ligoninės marškinius, atvažiuoja vežimas, guluosi ant jo, rūpestingos rankos pakiša pagalvę, šiltai apkamšo ir išveža. Visai smagu taip važinėti po ligoninę, nes mane bildina į kitą aukštą, per daugybę koridorių, į kitą skyrių. Į ginekologinį. Sako, neišsigąskit. Tik ten yra laisva operacinė.

Pasitikusi anesteziologė pasakė, kad nebeatrodau tokia rami.

Žinoma, kad ne.

Nes vežimui sustojus prie skyriaus durų, pamačiau be galo dideles nuotraukas, įrėmintas tokio gražumo rėmuose, kad ir aš tokių užsigeidžiau. Savo paveikslams. Ir klientams pasiūlyčiau. Reikės ieškoti. Būtinai rasiu. Ir mano galvoje jau ėmė suktis planai…

Chemoterapija, operacija, spinduliavimas… Ką sunkiausiai pakelti gydant vėžį? Žodžius. Neapgalvotus, ne vietoj ir ne laiku pasakytus žodžius.

***

Taip. Ginekologinė operacinė turi savų niuansų. Mane greitai paguldo ant operacinio stalo, nuplėšia marškinius, užkloja paklode, viena slaugytoja vieną ranką guldo vienaip, kita slaugytoja kitą kitaip, viena liepia kumščiuoti, kitą pakelti aukštyn, viena kažką tepa, kita duria, viena ima taisyti kojas, kad būtų patogiai ištiestos, kita dar kažką tampo, prie galvos stovinti gydytoja deda deguonies kaukę, liepia kvėpuoti, kita liepia nebekumščiuoti. Nuo šio šurmulio man tiesiog svaigsta galva ir lieka vienintelė mintis – kaip nieko neužmiršti, kaip viską atsiminti, kad galėčiau užrašyti. Žmonių būrys dūzgia apie mane lyg koks avilys. Tuomet išgirstu ramų gydytojo balsą – „Ar jau pasirengę?“

– Taip, ateikite.

Ar aš spėju pagalvoti, kad pamatysiu gydytoją?

Manau, kad ne.

O tuomet smūgis į veidą.

– Atsibuskite, Sadauskiene.

Markstausi kaip pelė, išlindusi iš miltų. Mažytė palatėlė, kompiuteris, slaugytoja ir aš ant savo vežimo, šiltai apklota ir apkamšyta.

Kažkur gretimose patalpose šurmuliuoja balsai – ar gersi kavos, ne, ne dabar… o man padaryk… Atokvėpis.

Ramu.

Keletą minučių pagulėjus pro gražiuosius rėmus mane vėl išbildina ilgaisiais koridoriais atgal į mano palatą.

Viskas.

Mano vėžiukas išpjautas, limfmazgiai išlukštenti, ranką judinu, guliu šiugždančiam palatos baltume, žiūriu į lubas ir esu laiminga.

***

Imu dairytis: palata trivietė, bet karaliaujame dviese. Atsisėdu. Dešinėje pažastyje drenas, kairėje rankoje – kateteris. Šalia kojos „rankinukas“ – maišelis skysčiams išbėgti. Svarbu jo nepamiršti ir neužminti. „Rankinuko“ turinys – prisirpusios vyšnios spalvos. Kaip mano šlepetės. Gražu.

Apsivelku chalatą ir išeinu į tualetą patikrinti ar gydytojas nemelavo, kad šlapimas bus žalios spalvos. Taip. Žalias. Aną kartą buvo raudonas. Pagalvoju: kol tą vėžį naikins, aš išsiusiosiu visas vaivorykštės spalvas.

Slaugytojos nuolatos teiraujasi, ar gerai jaučiuosi, ar neskauda. Gerai jaučiuosi. Neskauda.

Palatos draugei operuotas žarnynas. Išvarža.

– Pati durna, – sako. – Sulūžo stalui koja. Išardžiau. Išnešiau. Prisiminiau, kad antram aukšte yra visai geras stalas. O tas sunkus, rupūžė…

– Ir jūs viena jį tempėt?

– O kodėl gi ne? Labai juk reikia. Tuoj pat, – ir juokiasi. – O vakare prasidėjo skausmai. Dar galvojau iškentėsiu, bet jau kitą dieną…

Ir aš juokiuosi. Ne iš jos. Iš to, kad po saule nieko naujo.

Laukimas. Kartonas, pastelė. 2009

Nekantriajai palatos draugei apie septyniasdešimt… Ji čia jau tris dienas vartosi nevalgiusi, tačiau šį vakarą jau atneša buljono. Pratins prie maisto.

– O man? – susirūpinu, kad nieko man neatneša.

– Jums nieko. Jūsų pačios labui, kad po narkozės nebūtų bloga, – kantriai aiškina maisto dalintoja.

– Man be maisto bloga, – rypuoju.

Pagaili. Į baltą dubenėlį šliūkšteli samtelį permatomo buljono.

Nusprendžiu pasilinksminti. Nufotografuoju ir išsiuntinėju artimiesiems. Viena po kitos supypsi žinutės su klausimu „Kas čia?“. Rašau – „Maistas“. Ir kikenu. Įsivaizduoju, kokių nesąmonių prigalvoja kaliniai, metų metus neturėdami kuo užsiimti.

Dėkinga susrėbiau šiltą skystį. Ne, manęs nepykina. Dabar esu patenkinta. Viskuo patenkinta.

***

Sparčiu žingsniu įėjęs gydytojas atsisėda ant kėdės prie mano lovos. Jau be chalato. Pasirengęs eiti namo.

Ir tuomet… Tuomet aš nulėkiau į tolimiausią pasąmonės užkaborį ir ištraukiau į skudurėlį suvyniotą bei užslėptą savo Baimę. Ar tikrai aš neturėsiu rankos? Nustebusios gydytojo akys buvo pats tiksliausias atsakymas. Kodėl neturėsi? Turėsi. Viską galėsi daryti. Viską, viską? Viską. O paskui jis dar viską aiškiai ir vaizdžiai išaiškino, ką padarė, kaip padarė ir ko nepadarė. Dar apsvarstėm gyvenimo ir mirties galimybes…

Dar kartą paprašo parodyti savo krūtį. Prašom – ir pakeliu marškinius. Pirštais pažasty paspaudinėjo vietą, kur įstatytas drenas. Viskas gerai. Šyptelėjau pagalvojusi, kad tai vienintelis pasaulyje vyras, kuriam bet kada paprašius parodyti krūtį, nė akimirkos nedvejojusi aš taip ir padarysiu.

Gydytojui dar neišėjus, surinkau visas savo baimes ir išmečiau. Daugiau nebetaupysiu. Nebegalvosiu. Niekur nieko nevyniosiu. Nėra. Ėmiau drąsiau judinti ranką ir džiaugtis. Niekas nepasikeitė. Niekas nepasikeis. Ji bus tokia, kokia buvusi. Aš turėsiu dešinę ranką! Lyg iki šios akimirkos jos nebūčiau turėjusi… Ar neskauda taip makaluojant? Skauda, bet vaistų nuo skausmo atsisakau, nes noriu patirti viską aiškiai ir tiksliai, o neapglušinta. Su tokiu skausmu galima ramiai miegoti, nes pjūvis krūtyje beveik nejuntamas. Intensyviau skauda tik tą vietą pažasty, kur įstatytas drenas. Svetimkūniai visada labiau erzina…

***

Chemoterapija, operacija, spinduliavimas… Ką sunkiausiai pakelti gydant vėžį?

Žodžius. Neapgalvotus, ne vietoj ir ne laiku pasakytus žodžius, kurie pjauna be peilio, rūdim apgula sielą ir girgžda girgžda. Ne kiekvienas sugeba jų poveikiui atsispirti, ne kiekvienas… Jei tektų sugrįžti į ligos pradžią – niekam nieko nesakyčiau. Tik tiems, kurių realios pagalbos reikia ir be kurių negalėčiau išsiversti. O visiems rypuojantiems, apraudantiems, programuojantiems ir naiviai patarinėjantiems – nė žodelio. Juo labiau mintantiems svetimomis bėdomis, ligomis ir nesėkmėmis. Jie kaip grifai suka ir suka ratus apie maitą džiaugdamiesi, kad tai nutiko ne jiems. Bet aš norėjau viską patirti iki galo. Ir patyriau. O kaipgi be žmonių kalbų? Niekaip. Ir dar visi tie šnabždesiai už nugaros…

Ar nepatyriau palaikymo? Apsčiai. Sužinojau, kaip esu mylima ir branginama. Kokia begalė tikrų ir patikimų žmonių mane supa. Bet ir tiems nesakyčiau. Kad nežeisčiau ir neskaudinčiau. Juk galima mylėti ir be baimės prarasti. Tiesiog mylėti.

Naktinė ligoninės palata yra ta vieta, kur galima viską ramiai apmąstyti…

***

Draugės. Kartonas, pastelė. 2019

Drinkt durys, plykst šviesa. Bildesys, triukšmas ir tuntas žmonių pripildo palatą. Antra valanda nakties. Vienas iš gydytojų atsiprašo, kad pažadino, bet kitaip nebus. Atveža močiutę lūžusia koja. Labai sudėtingas lūžis, o traumatologiniame vietų nėra, todėl glaudžia pas mus.

Guliu įsmeigusi akis į lubas. Visa ši situacija manęs nedomina, mintyti galiu ir šviesoje.

Bet palatoj sumažėjus žmonių ir pasigirdus močiutės dukros dejonėms, susidomiu. Sėduosi ir žiūriu. Net akinius užsidedu. To, ką matau, tikriausiai niekad daugiau nepamatysiu: siekdami sumažinti močiutės patiriamą skausmą, mat operuoti be konsiliumo negali dėl lūžio sudėtingumo, palatoje pragręžia kaulą, sukala strypą, įkabina pasagos formos geležį, ant mobilaus įtempiklio ištempia virvę ir pakabina svarstį. Man, smalsiajai žiūrovei, paaiškina, kad dabar niekas taip nebedaro, bet, atsižvelgdami į atvejo sudėtingumą, priversti naudotis medicinos atgyvenomis. Atsimenu, kaip vaikystėje buvo baisu eiti traumatologinio skyriaus koridoriumi, kur pro praviras palatų duris matėsi su šitokiais tempimais gulintys ligoniai. Močiutė sako, kad nebeskauda. Gydytojai susirenka savo geležų krūvą ir išeina užgesindami šviesą. Lieka tik naktinė lemputė prie senolės lovos.

Labos nakties palinkiu sau ir užmerkiu akis.

***

Durys drinkt. Grįžta dukra slaugyti motinos. Ką tu čia darai? Ką tu čia darai? Nekišk į burną. Netrauk. Sakau, liaukis. Ar baigsi? Sakau, baik. Žmonės miega. Raminkis. Balsas nepakantus. Tekstas liejasi be perstojo. Senolės nė garso. Ko tu čia trauki? Nestumk. Kas tau yra? Kam tu trauki?

– Aš noriu viską žinoti ir matyti, – pasigirsta tvirtas ir ramus senolės balsas.

Dar viena… Tyliai sau nusijuokiu.

Bet dukros tai nenuramina. Ji ir toliau tęsia savo monologą, o jos balsas vis labiau irzta. Nejau ji taip ir slaugys savo motiną visą naktį? Eitų geriau pailsėti, ir mums būtų ramiau.

– Tu žiauri man, – vėl aiškus senolės balsas.

Po to – tyla. O netrukus pasigirsta krinkt, krinkt, krinkt. Tai dukra ima karpyti suragėjusius motinos kojų nagus. Vėliau pasakiusi, kad ir jai reikia pailsėti, išeina. Bet pažada sugrįžti. Rytoj. Aštuntą.

Grįžusi iš ligoninės jau kitą dieną sėdžiu savo darbo vietoje – galerijoje. Kodėl? Nes man tai patinka. Taip ir nesuvokiu – buvo visa tai, ar tik pasivaideno.

Kas dešimt minučių tyliai prasiveria durys ir slaugytoja pasižiūri, kaip laikosi senolė.

Likusioj tyloj girdžiu vos juntamą senolės lūpų šlamesį. Ką ji kalba – poterius ar prakeiksmus? O gal pati sau pasakoja gražiausius, šviesiausius savo gyvenimo atsiminimus?

Kaip keistai mes bendraujame su savo artimaisiais – piktais balsais, pakeltomis intonacijomis, nekantriai, atžagariai, lyg artimieji mus trukdytų, vargintų ar mūsų gyvenime išvis nieko nereikštų. O vos pasirodo koks svetimas ar net pirmą kartą matomas žmogus – imame čiulbėti kaip lakštingalos. Topteli mintis, jog reiktų įsirašyti savo kasdienius pokalbius su artimaisiais. Paskui perklausyti… Nors, tiesą sakant, nieko įrašyti ir nereikia… Duodu sau pažadą mokytis gražiai kalbėti. Švelniai, maloniai… Ir su šiuo pažadu užmingu.

***

Ieškojimas. Kartonas, pastelė. 2019

Rytas pakvimpa sodriu vyriško odekolono mišiniu – koridoriumi praeina bent dešimt gydytojų. Toje kvapų maišalynėje bandau užuosti savo gydytojo kvapą.

Jis ateina daug vėliau. Apžiūri mano „rankinuko“ turinį. Jam patinka. Patinka ir man. Persirpusios vyšnios spalva. Šiandien išims dreną. Ryt išleis namo.

Į mūsų palatą užsukantys medikai prie senolės lovos sustoja kaip prie muziejinio eksponato. Ne į senolę jie žiūri, o į tempimo agregatą. Kraipo galvas. Šimtą metų tokio jau nėra regėję. Ir iš kur jį ištraukė?..

Kai panikos apimti klajojam interneto platybėse, ieškodami straipsnių apie vėžį ir iš eilės skaitydami viską, kas tik po akim pasitaiko, pirma atkreipkime dėmesį į straipsnių datą – gal jau dešimtmetį niekas taip nebegydo, gal jau dvidešimt metų nuo tokių diagnozių niekas nebemiršta? Gal tai, ką šiandien nugirsti kaip naujovę, medicinoje jau yra atgyvena?.. Tai atradimas tik tau. Nes tu pirmą kartą su tuo susidūrei.

***

Vartausi kaip kukulis lovoje, o aplink mane šokinėja slaugytojos, patarnauja kaip didžiausiai ligonei. Už tai palatos kaimynės esu verčiama mankštintis – nužingsniuoti du šimtus žingsnių pirmyn ir atgal, po to giliai kvėpuoti ir dar tūpčioti. Ji vyresnė už mane, o vyresnių reikia klausyti. Tai ir kvėpuoju, ir tūpčioju. Pasimėgaudama kramsnoju ligoninės maistą, nes čia leidžiama šiek tiek išalkti. Atsakinėju į žinutes. Pliurpiu telefonu. Laikas nuo laiko paklajoju po Markeso „Patriarcho rudenį“. Užuodžiu deginamo mėšlo kvapą, matau lovose po baldakimais perinčias vištas, stebiu po menes vaikštančias karves ir žinau, kad ir kaip beieškotų Manuelės Sančės meilės, neberas. Ji negrįžtamai dingo…

***

Grįžusi iš ligoninės jau kitą dieną sėdžiu savo darbo vietoje – galerijoje.

Kodėl? Nes man tai patinka.

Taip ir nesuvokiu – buvo visa tai, ar tik pasivaideno.

Buvo?

Pasivaideno…

Tekstas iliustruotas autorės piešiniais

Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. III

Pirmoji dalis „Žinia. I pasakojimas“

Antroji dalis „Nuodai. II pasakojimas“.

Knyga. R.Sadauskienė. Būsenos: gyvenimas su vėžiu

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *