Populiariausi mūsų krašto atvaizdai Švč. Mergelę Mariją pristato tylią ir švelnią, romiai palenkusią galvą arba motiniškai glaudžiančią kūdikį Jėzų. Litanijoje ji vadinama sostu, indu, skrynia, namais, bokštu, vartais ir dar rože, žvaigžde, paveikslu, paguoda, sveikata… Tokiu pat taikingu pasyvumu dvelkia ir beveik visi jos epitetai: tyriausioji, skaisčiausioji, nepalytėtoji, nesuteptoji, meilingoji, stebuklingoji, išmintingoji, ištikimoji, maloningoji… Ji – kaip mama, už kurios sijono visada galima pasislėpti, kai nuskriaudžia kiti vaikai (ar kai griežtai pirštu pagrasina Tėtis).
Tik kaip keista girdėti ją, krikščioniškos meilės ir kantrybės pavyzdį, šlovinančią Dievą už tai, kad Jis „parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones, numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius, alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“! Šie žodžiai, tinkantys bet kokiam komunistų partijos manifestui, yra iš Magnificat – evangelisto Luko perduotos Mergelės Marijos giesmės (Lk 1, 51–53). Tai vienintelė vieta, kur ji tiek daug kalba ir taip aiškiai išsako savo nuostatą žemiškosios tvarkos atžvilgiu – beje, jau nebesako fiat (lot. „tebūnie“), bet pyksta ir sukyla. Ar taip ji mums parodo, kad ir pyktis gali būti šventas?
Savo vaikus ginanti Motina
Litanijoje slaptas Dievo Motinos karingumas nujaučiamas kreipinyje „galingoji Mergele“. Tiesa, anot litanijos, savo galią ji panaudoja kaip „nusidėjėlių gynėja“ – atvaizduose ją matome nuolankiai nuleidusią akis ir kantriai laikančią išskleistą apsiaustą, po kuriuo slepia žmones nuo Dievo teisingumo strėlių. Tiesa, šis siužetas išplito tik nuo Renesanso, ėmus vaizduoti Kristų kaip griežčiausią teisėją, į kurį bijota net kreiptis tiesiogiai, be tarpininkų ir užtarėjų. O kaipgi kitaip: kiekvienas tikintysis jautėsi daugiau ar mažiau „prisidirbęs“, nes dažniausiai jam patarta tikėjimo praktika buvo mušimasis į krūtinę. Žinoma, katalikų ir protestantų dvasios tėvai tuo metu turėjo tam svarią priežastį: sutelkus dėmesį į savo nuodėmingumą buvo siekiama atsispirti įsivyravusiam humanistų idealui „žmogus – visų dalykų matas“.
Paties Dievo Motinos Užtarėjos paveikslo šaknys daug gilesnės. Apsiaustu gaubianti cistersus ji imta vaizduoti jau XII a., kai tokį regėjimą išvydo vienas jų ordino brolis Kiolne, kaip aprašė Cezarijus iš Heisterbacho populiariame veikale Dialogus Miraculorum (1220–1221). Tiesa, ir dominikonai teigė, jog panaši vizija 1218 m. aplankiusi šventąjį jų ordino steigėją. Ypatingą Dangaus Karalienės globą savo ordinui tokiu pat būdu išreiškė pranciškonai, karmelitai, o XVI a. ir jėzuitai paskelbė, kad Marija aplankiusi ir apsiaustu apgaubusi vieną jų Draugijos narį.
Šį vaizdinį vakariečiai galėjo perimti iš Bizantijos, su kurios ikonografija susipažino kryžiaus žygių metu. Blačerne (lot. Blachernae), vienoje svarbiausių Bizantijos šventovių, nuo 458 m. gerbta maphorion, ilga mėlyna Mergelės Marijos skraistė, imperatorienės Verinos atvežta iš Jeruzalės. Konstantinopolio gyventojai tikėjo, kad ši relikvija ypatingu būdu globoja jų miestą, o vėliau šią globą išreiškianti Dievo Motinos ikona, vadinama „Blačernica“, pasiekė net Maskvą. Tikintiesiems Marijos globos suvokimas buvo toks svarbus, kad įkvėpė vieną svarbiausių ortodoksų švenčių – Dievo Motinos Skraistės dieną (rus. Покров пресвятой богородицы), Rusijoje švenčiamą spalio 14-ąją. Ji primena nuostabų regėjimą, kuris Konstantinopolyje valdant Leonui Išmintingajam (886–912) aplankė skitų kilmės vergą Andriejų Šventąjį Beprotį (rus. Андрей Юродивый, lot. Andreas Salus): jis išvydęs, kad Marija visą pasaulį apgaubė „šia neaprėpiama didinga skraiste, platesne nei visi dangūs“. Ikonose imta vaizduoti, kaip virš Mergelės Marijos galvos išskleistą skraistę angelai ištiesia iki žemės pakraščių.
Mergelė Marija Nugalėtoja
Beveik taip pat seniai Bažnyčia nujautė, kad globodama savo vaikus Dangaus Karalienė neapsiriboja pasyviu gynėjos vaidmeniu – moka naudotis ne vien apsiaustu-skydu, bet ir puolamaisiais ginklais. Pirmieji Mergelės Marijos Nugalėtojos atvaizdai pasirodė VI–VII a. Bizantijos antspauduose, kuriuose Dievo Motina pakeitė pagonių pergalės deivę Nikę. Nuo to laiko kronikose užrašytas ne vienas pasakojimas, kaip žmonės ją regėjo ar sapnavo vadovaujančią Konstantinopolio sienų gynėjams.
Mergelė Marija Nugalėtoja stovi ir prie Ispanijos karalystės lopšio: anot tradicijos, kaip tik ji sustabdė 711 m. Iberijos pusiasalyje išsilaipinusius ir sparčiai kone visą jo teritoriją užėmusius Šiaurės Afrikos musulmonus. Pasakojama, kad tai įvyko 722 m. Kovadongos (Covadonga) mūšyje, kai Dangaus Karalienė prižadėjo savo pagalbą saujelei įsiveržėliams dar nenusilenkusių krikščionių. Marija aplankė juos, pasislėpusius šiaurinėje pakrantėje esančiuose Europos viršūnių kalnuose (isp. Picos de Europa), oloje. Jos sustiprinti jie stojo prieš daug gausesnį priešą ir laimėjo pirmąją pergalę po dešimties nuolatinio traukimosi metų. Taip prasidėjo Atkariavimas (Reconquista), pasibaigęs tik 1492 m., išvijus Granados sultoną. Per šį ilgą vyksmą Marija ne kartą pasirodžiusi krikščionių karaliams (kaip pasirodė pirmajam karaliui Donui Pelajui atokioje kalnų oloje Kovadongoje), kad juos įkvėptų ir net pati lydėtų mūšiuose su kitatikiais.
Pasakojama, kad jau įsibėgėjus Renesansui Mergelė Marija dar kartą išgelbėjo Europą, kai šiai ėmė grasinti kita islamiška valstybė – Osmanų imperija. Anot krikščionims vadovavusio princo Chuano Austrijiečio, ji padėjo jiems laimėti lemiamą Lepanto mūšį 1571 m. Taip manė ir popiežius Pijus V: kai susiskaldžiusioje to meto Europoje per stebuklą suburtos Šventosios lygos laivai Viduržemio jūroje susirėmė su daug didesniu turkų laivynu, jis visą dieną meldėsi rožinio malda savo koplyčioje Romoje, o vakare iš jos išėjęs ramiai paskelbė apie krikščionių pergalę, nors iš tiesų žinia miestą pasiekė tik po keleto dienų. Pergalei prisiminti Pijus V į litaniją įterpė kreipinį „krikščionių pagalba“ ir įsteigė Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, kurią popiežius Grigalius III pervadino Rožinio Mergelės Marijos švente (švenčiama spalio 7 d.). Beje, pergalę prieš turkus Dangaus Karalienė sutvirtino ir sausumoje, kai 1623 m. rugsėjo 12 d. (Marijos Vardo šventė) padėjo Žečpospolitos karaliui Jonui III Sobieskiui iš jų išvaduoti Vienos miestą – vartus į Europą.
Popiežius Pranciškus perspėja, kad prisimenant šiuos senus įvykius yra svarbu aklai nesuplakti politinių ir religinių aplinkybių. Tačiau lygiai taip pat svarbu nepamiršti, jog dėl šių pergalių gyvename (post)krikščioniškoje, o ne (post)musulmoniškoje Europoje, ir jei tik nenusigręžiame nuo mums padėti tiesiamos rankos, jokioje kovoje neliekame vieni. Todėl pats Popiežius 2018 m. „Rožinio mėnesio [spalio – J. M.] proga visą katalikų pasaulį pakvietė į kitą kovą – paprašė kiekvieną dieną kalbėti Rožinį ir melstis, kad Švč. Mergelė Marija ir šv. arkangelas Mykolas gintų Bažnyčią nuo velnio, siekiančio mus atskirti nuo Dievo ir supriešinti vienus su kitais“ (vaticannews.va).
Suvokimas, kad romioji Dievo Motina gali apginti, pati stodama į kovą, Renesanso ir ypač Kontrreformacijos laikais įkvėpė daugybę atvaizdų, kuriuose Mergelę Mariją matome visai ne moterišku gestu užsimojančią prieš velnią kuoka, kardu ar ietimi. Italijoje jų išliko bent trys dešimtys, daugiausia iš XV a. (seniausias – 1485 m. tapytas paveikslas Gubijaus (Umbrija) Šv. Augustino bažnyčioje). Siužetą „pasiūlė“ viduramžiais daugybę kartų perrašyti „Mergelės Marijos stebuklai“ (seniausias – benediktino Vilhelmo iš Manesberio (1095–1147) rinkinys): tarp jų pasakojami keli atvejai, kaip Marija atkovojusi iš šėtono netyčia tėvų prakeiktą ar nuodėmėje pradėtą ir motinos neatsargiai velniui pažadėtą vaiką. Tokią karingą Mergelę Mariją Gelbėtoją (isp. Virgen del Socorro) – antrąją Ievą, sutraiškiusią žalčiui galvą – ypatingai gerbė vienuoliai augustiniečiai, išplatinę kovingą jos atvaizdą po visą Italiją ir Ispaniją, kur jis gamintas ir neštas procesijose iki pat XVIII a.
Kiti karingi šventieji
Popiežius Pranciškus paminėjo dar vieną mums pažįstamą kovotoją – visų krikščionių karžygių simboliu tapusį šv. arkangelą Mykolą. Tai – „arkistrategas, aukščiausias karininkas, Dievui ištikimų angelų karvedys, <…> vaizduojamas su skydu ir kardu arba laikantis žemės rutulį ir ietį, nes jis užkariauja pasaulį Kristui“ (J. Blažiūnas, Bernardinai.lt). Kaip galingiausias arkangelas būtent jis vadovavo kovai su Liuciferiu ir jo pasekėjais bei išmetė juos iš dangaus, o laikų pabaigoje, kaip tikėta viduramžiais, jis nutrenksiąs į pragarus ir Antikristą. Šis žmogus, apsišaukęs Dievu, ateisiąs užvaldyti pasaulio apgaule, tai yra pamėgdžiodamas Kristų jis apsimes, kad prisikėlė trečiąją dieną, ir ruošis žengti į dangų nuo Alyvų kalno, bet tą akimirką bus ištiktas šv. arkangelo Mykolo. Šis didis žmonių gynėjas nuo tamsos jėgų ypatingai budi prie mirštančiųjų, o vėliau juos lydi į dangų, nes tuo metu demonai labiausiai neriasi iš kailio, kad nepaleistų iš nagų slystančio grobio.
Tik jau pats Mykolo vardas (hebr. „kas kaip Dievas“) nurodo, kad galingasis arkangelas veikia ne savo valia, bet įkūnija Dievo rūstybę. Vadinasi, jis nedaug ką gali mums atskleisti apie žmogiškąjį pyktį – tam turime atsigręžti į kitus karingus dangaus gyventojus, žmones kaip ir mes.
Prieš akis tuoj iškyla mūsų krašte populiarus šv. Jurgis, nors jis labiau panašus į pasakų veikėją. Dažniausiai jį matome kovojantį su slibinu ir išvaduojantį anam suėsti atvestą žavią mergelę. Deja, pasirinkę egzotiškiausią jo nuotykį dailininkai ignoravo, kad, anot šv. Ambrozijaus, šventojo vainiką Jurgis nusipelnė ne nudėdamas pabaisą, bet tuo, kad vykstant žiauriausiam krikščionių persekiojimui Diokleciano laikais (apie 287 m.) jis vienintelis išdrįso viešai pakelti balsą šaukdamasis Dievo rūstybės prieš imperijos dievus, kuriems kankinimais buvo verčiamas nusilenkti.
Dievas išklausė šv. Jurgį ir žaibu sunaikino pagonių šventyklą. Taip savotiškai atgaivinta dar Senajame Testamente papasakota kito karingo šventojo – pranašo Elijo – istorija, kai šis paprašė ženklo neištikimai tautai įtikinti. Tuomet Dievas irgi atsiuntė ugnį iš dangaus ir „sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes, jis sugėrė ir griovyje buvusį vandenį“ (1 Kar 18, 38). Beje, kitaip nei šv. Jurgis, Elijas neapsiribojo aštriais žodžiais: stebuklo įtikintiems žmonėms jis liepė suimti 450 Baalo pranašų, ir „nuvaręs juos žemyn prie Kišono upelio, Elijas ten juos nužudė“ (1 Kar 18, 40). Savo motyvus jis išreiškė žodžiais: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui“ (1 Kar 19, 10 a). Beje, šie žodžiai įrašyti Karmelitų ordino herbe virš liepsnų kalaviją keliančios Elijo rankos. Pranašas tęsė: „Nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju“ (1 Kar 19, 10 b). Vadinasi, jo ranką čia vedė Dievo, o ne žmonių rūstybė.
Yra dar vienas Biblijos karžygys, kurio atvaizdus puikiai žino kiekvienas ispanas, Pietų ir Centrinės Amerikos ar Filipinų gyventojas, bet juos išvydę išsižioja visi atvykėliai. Tai – šv. Jokūbas Vyresnysis, šiuose kraštuose iš paprasto žvejo ir apaštalo virtęs riteriu ant balto žirgo. Jis buvo vienas iš trijų mokinių, kuriems Jėzus parodė didžiausią pasitikėjimą kviesdamas dalyvauti svarbiausiose ir slėpiningiausiose Jo gyvenimo scenose: prikeliant mirusią mergaitę (Lk 8, 49–56), per Atsimainymą ant Taboro kalno ar meldžiantis Alyvų sode. Visi trys – Petras, Jonas ir Jokūbas – pasižymėjo ūmiu temperamentu: suimant Jėzų Petras vienintelis pabandė Jį apginti – nukirto ausį vyriausiojo kunigo tarnui (Jn 18, 10), o broliai Jokūbas ir Jonas (ne veltui Jėzaus vadinti „griaustinio vaikais“, Mk 3, 17), pasipiktinę, kai vieno Samarijos kaimo gyventojai nepanoro Jėzaus priimti, siūlė: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti“ (Lk 9, 54). Visi trys savaip pamėgdžiojo pranašą Eliją, kuris Dievo valia ir žudė, ir smogė „ugnimi iš dangaus“. Tai kodėl Jėzus juos sudraudė?
Žmogiškasis pyktis
Vos užmetus žvilgsnį į Ispanijos istoriją tampa aišku, kodėl būtent šv. Jokūbas Mauramušys yra neatskiriama jos kultūros dalis ir šventasis karalystės globėjas jau vienuolika amžių, tai yra nuo legendinio Klavicho mūšio (~844 m.), kurio išvakarėse pirmąkart apsireiškė karaliui, drąsindamas stoti į kovą, o kitądien, matomas ir kariams, šuoliavo virš jų, kapodamas kitatikių galvas. Kronikose tokių stebuklų užrašyta bent trys dešimtys, nes Mauramušys palaikė krikščionių kovingumą per aštuonis šimtmečius trukusį šalies Atkariavimą iš musulmonų, o vėliau „persikėlė“ į kitą Atlanto pusę jiems padėti susirėmimuose su Pietų ir Centrinės Amerikos čiabuviais. Tokios ilgos nepaliaujamos kovos dvasia persmelkė visuomenę, kurioje subrendo didieji ispanų šventieji, ordinų įkūrėjai ir reformuotojai, palikę neišdildomą pėdsaką Vakarų kultūroje – šv. Dominykas, šv. Ignacas Lojola, šv. Jėzaus Teresė, šv. Kryžiaus Jonas…
O gal kovingumas yra būdingas kiekvienam didžiam šventajam? Net taikingasis šv. Pranciškus jaunystėje svajojo tapti riteriu ir joti į kryžiaus žygį. Regis, norint nuveikti didelius darbus neprošal turėti labai žmogiško šv. Jokūbo ūmumo, lyg naujas vynas suplėšančio senus vynmaišius – augti kliudančius nusistovėjusius žmonių papročius ir įsitikinimus.
Mūsų laikais ryžtingumas veikti (aktyvumas) yra skatinamas kaip būtinas lyderio bruožas ir kartais pavadinamas agresyvumu. Šis žodis iš esmės apibrėžia pykčio motyvuojamą elgesį, vadinasi, jį rinkdamiesi mūsų psichologai atskleidžia, kad kaip tik pyktį laiko paveikiausiu žmogaus „varikliu“. Tačiau Jėzus jį savotiškai prilygina nužudymui: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš sakau jums: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22). Anot Ditricho Bonhoferio, taip Jis pasako, kad „pyktis yra puolimo išraiška prieš brolį, jo gyvenimą. <…> Piktas žodis – tai broliui suduotas smūgis, dūris į širdį, siekiant sumušti, sužeisti ir sunaikinti“ (Mokinystės kaina, Vilnius, 2018, p. 116).
Jėzus čia nesustoja ir duoda dar radikalesnį įsakymą: „O aš jums sakau, nesipriešink piktam žmogui, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39). Bet juk tai prieštarauja savisaugos instinktui, vienai iš dviejų giliausių žmogaus prigimties paskatų! Froidas jas pavadino libido ir agresija, Erosu ir Tanatu, siekiu pratęsti giminę ir mirties baime. Aišku, krikščionys neprivalo tikėti didžiuoju „įtarumo mokytoju“, tačiau šiuo atveju jis savaip interpretavo dar Platono pasiūlytą, o vėliau scholastinės filosofijos ir šv. Tomo Akviniečio perimtą įsitikinimą. Jie moko, kad žemesniąją sielos dalį sudaro du pradai, concupiscibilis (lot. „geismas“) ir irascibilis (lot. „įniršis“). Anot Arno Anzenbacherio, „geismas tiesiogiai krypsta į gėrybę ją teigdamas ar neigdamas: pvz., (juslinė) meilė ir neapykanta. Niršta šiuo požiūriu netiesiogiai krypsta į gėrybę, kai jos siekti sutrukdo kliūtys ir sunkumai: pvz., pykčio, (juslinės) vilties ir nevilties, drąsumo ir bailumo atvejai“ (Etikos įvadas, Vilnius, 1998, p. 132).
Vadinasi, abu pradai gali gimdyti tiek geras, tiek blogas aistras – iš geismo kyla ne tik meilė, bet ir neapykanta, o įniršis maitina ne tik rūstumą, bet ir drąsą. Aistros savaime irgi nėra blogos, jos – natūralus mūsų asmenybės energijos šaltinis, „sielos postūmiai, kuriuos panaikinti būtų tolygu numarinti žmogų“ (R. Dabkevičius OSB, „Įžanga“, iš Aistrų įveika, Vilnius, 2017, p. 17). Aistros – tai pereinamoji grandis „tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo“ (KBK, 1764), širdis, paleidžianti į pasaulį baisiausias bjaurastis (Mk 7, 21), bet taip pat ir vieta, kur siela išgyvena nuostabiausią prie Dievo keliančią meilę bei drąsą sutraukyti jai kilti kliudančius pančius.
Nuotr. autorės.
Taip „savo sąžinės gelmėse žmogus atranda įstatymą, kurio nėra pats sau paskelbęs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas nuolat jį ragina mylėti ir daryti gera, o vengti bloga“ (KBK, 1776). Taigi, kol egzistuos blogis, tai yra, kol žmogus gyvena šiame, puolusiame pasaulyje, jam reikalingas pyktis: juk Dievas juslinių objektų keliamas mintis, vadinamuosius „protinius atvaizdavimus (lot. noēmata), kaip kaimenę patikėjo žmogui, <…> idant jis jais pasirūpintų: savo žemesne sielos dalimi geismu juos mylėtų, o įniršiu apgintų nuo „vilkų“, tai yra protinių atvaizdavimų, kuriuos sužadina demonai“ (R. Dabkevičius, Op. cit., p. 35).
Todėl tikėjimas visuomet reiškia ir kovą (vienas iš graikų žodžių, nurodančių vienuolius – ypač stipriai išbandomus žmones – yra „kovotojai“). Vykstant kovai tenka atmušti aistrų dirgiklius, kuriais žmogų puola trys priešai – velnias, nuosava prigimtis (vis linkstanti prie kūniškų dalykų) ir pasaulis. Beje, pastarasis suprantamas ne kaip „Dievo kūrinys, apie kurį Jis pats kontempliuodamas pasakė, kad tai „buvo gera“, bet kaip „visi tie, kurie aistringai vaikydamiesi žemiškųjų gėrybių ir žmogaus palaimą matuodami praeinančiais dalykais, laisva valia užsidaro Gerajai Naujienai ir net trukdo atpirkimo darbui“ (R. Dabkevičius, Op. cit., p. 21).
Tik svarbu pasinėrus į kovos įkarštį nepaleisti iš akių jos tikslo – Šventosios Dvasios vaisių, kurie yra: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Čia nėra vietos pykčiui – jis turi likti priemenėje, kaip sukruvinti kovos ginklai nenešami į puotos salę. O jei žmogus jau nepajėgia paleisti iš rankų kardo ir nuolat juo užsimoja prieš visus ir prieš viską, vadinasi, jis pasidavė rūstumui, vienai iš septynių didžiųjų, pavojingiausiųjų nuodėmių (KBK, 1866). Krikščioniškoji tradicija rūstumą apibrėžia kaip įprotį į išorės dirgiklius ir mintis atsiliepti pykčiu, įniršiu. Tokiu būdu „rūstumas – Dievo dovana, suteikta žmogui kovoti su velniu ir nuodėme, po nuopuolio [buvo] atgręžta prieš Dievą ir artimą“ (L. Šechovcova, iš Aistros įveika, p. 152).
Dievo dovana – rūstumas
Dievas mums davė rūstumą tam, kad išgyventume nuodėmės sužalotame pasaulyje, štai kodėl Piteris Kryftas iš šio prado kylančią drąsą (tvirtumą) vadina „viena svarbiausių dorybių“ (Peter Kreeft, The Philosophie of Tolkien, San Francisco, 2005, p. 198). Krikščionybė (vienintelė iš religijų) ją net įtraukia į Kūrėjo dorybių sąrašą, kaip priminė Čestertonas, apmąstydamas Getsemanės ir Kalvarijos scenas. C. S. Luisas paaiškino: „Pritrūkus drąsos jokia kita dorybė neišgyvena, išskyrus nebent kokį atskirą atvejį“ (Surprised by Joy, p. 161). Juk ir likusios trys pagrindinės dorybės – išmintingumas, teisingumas ir susivaldymas – viena koja neišvengiamai remiasi į žmogiškąjį įniršio pradą, nes kokia nauda atpažinti blogį, jei jis po to nėra griežtai atmetamas.
Nuotr. autorės
Šis principas itin svarbus ortodoksų dvasingumo tradicijai, kuri daug labiau nei Vakarų krikščionybė pabrėžia askezės ir vidinės disciplinos būtinybę. Ortodoksų dvasios tėvai primena, kad „pirmiau bet kokio nusidėjimo kiekvienas žmogus patiria minties grumtynes, kurios baigiasi pergale arba pralaimėjimu“ (L. Šechovcova, Op. cit., p. 54). Joks pacifizmas neišgelbės nuo puolančio priešo, kuris taikosi užverbuoti sau išdaviką žmogaus viduje – prisivilioti mūsų aistras, galinčias atidaryti jam tvirtovės duris. Štai kodėl krikščionio tikslas yra beaistriškumas, tik šis mūsų amžininkus griežtumu bauginantis žodis iš tiesų reiškia ne sunaikinti visas aistras (ir tapti vaikščiojančiu ledo gabalu), bet pasitelkus askezę pašalinti netvarkingąsias, taigi, tvirtai suimti į rankas savo namų raktus (R. Dabkevičius, Op. cit., p. 19).
Mūsų aistrų viliotojas yra tas priešas, kuriam neturime atsukti antrojo skruosto. Štai kodėl rusų dvasios tėvai net skatino mokytis šventai supykti: kaip šv. Teofanas Atsiskyrėlis rašė savo vadovaujamai merginai, netvarkingas aistras reikia vyti „į jas nukreiptu pykčio šuoru. Vos pastebėjusi aistros krustelėjimą, pasistenkite kuo greičiau sužadinti savyje pyktį. Šis pyktis bus ryžtingas atkirtis aistrai. Aistra gyva tik palankumu jai; o pyktis sunaikina bet kokį palankumą – ir aistra praeina arba atsitraukia vos pasirodžiusi. Ir tik šiuo atveju leistinas ir naudingas pyktis, <…> – kaip ginklas prieš visus aistringus ir nuodėmingus širdies troškimus“ (Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip jam nusiteikti, Vilnius, 2017, p. 168).
Toks pyktis yra geras ir dėl to, kad jis – ne puikybės, o nuolankumo išraiška: tikslingai supykdami pripažįstame, kad esame pernelyg silpni derėtis ir ginčytis su daug už mus gudresniu priešu: „O plūktis su aistromis, keliant joms įvairiausius kaltinimus, nepatariu. Nauda iš to labai abejotina. Kol jūs surinksite visus kaltinimus, teisiamoji – aistra – sėdės čia pat, tegul ir kaltinamųjų suole, ir laikysis įsitvėrusi savo advokato – prielankumo. Vadinasi, Jūs laisva valia laikysite blogį, o tai pavojinga“ (ten pat). Štai kodėl pavojingos net menkiausios aistros – mes tiesiog nepajėgiame įvertinti, kaip toli jos iš tiesų siekia: „Dėl aistringų minčių, jausmų ir impulsų silpnumo galite pažvelgti į juos atsainiai ir pamanyti: nedidelė bėda, praeis savaime, negi kreipsi dėmesį į visokius niekniekius! Toks galvojimas, nors Jums visai natūralus, yra pavojingas. <…> Kai geriate vandenį, išgriebiate net menkiausią ten įkritusį vabaliuką <…>. Užsibrėžkite taisyklę taip elgtis ir su aistromis: nors ir kokios mažos pasirodytų, skubėkite jas vyti, ir vyti be gailesčio, kad neliktų nė pėdsako“ (ten pat). Prieš keturis šimtus metų kitoje Europos pusėje ir šv. Jėzaus Teresė panašiai perspėjo seseris vengti mažų kompromisų: „Jokiu būdu neprisileiskite nė menkiausio atsipalaidavimo. Žinokit, labai maži dalykai atveria duris labai dideliems, ir taip jums nė nejuntant į jus įeis pasaulis“ (Steigimai, 27, 11).
Visgi karas visuomet neša skausmą ir nuniokojimą. Juk taip kovoti – tai kaip „ugnimi gesinti ugnį“, kai „priešais apribotoje teritorijoje ugniagesių kontroliuojamą siautėjančią liepsną sukeliamas priešpriešinis gaisras. Dvi liepsnos puola viena kitą. Dviem gaisrams susidūrus, liaujasi abu, nes abipus lieka išdeginta teritorija, ir jau nebėra kam degti. Žmogus, įgudęs rūstauti ant rūstumo [ir kitų aistrų, – J. M.], gali nuslopinti šios aistros proveržį pačioje užuomazgoje“ (L. Šechovcova, Op. cit., p. 175). Žodžiai „išdeginta teritorija“ atskleidžia, koks pavojingas yra net ir šventasis pyktis. Juk jis visada išlieka artimas baisiajai rūstumo ydai, kuri „nepasilieka vien širdyje, bet stengiasi pasklisti išorėn. Jau iš čia matyti, kad piktumo kaltininkas pats didis ir viešpatauja plačioje srityje“ (L. Šechovcova, Op. cit., p. 250). Ne veltui velnias daugelyje kalbų vadinamas Piktuoju.
Laiminčioji karą
Tikroji pergalė laimima tik tuo ginklu, kuris priešui nepasiekiamas – meile. „Net jeigu meilė ir neapykanta, kaip pamatinės mūsų aistros, eina visuomet kartu, žmogus vis dėlto yra apibūdinamas veikiau meile, o ne jos priešybe – neapykanta, tad pagrindinė krikščionio užduotis yra mylėti Dievą, siekti vis glaudesnės vienybės su juo, o ne visą savo dėmesį sutelkti į kovą su piktojo jėgomis bei savo netobulumais“ (R. Dabkevičius, Op. cit., p. 44).
Tai paaiškina, kodėl Jėzus uždraudė pykti ant kitų: šį ginklą leista pakelti tik prieš savo paties viduje siaučiančius priešus. O teisę rūstybe ištikti žmones turi vien Tasai, kuris juos sukūrė – Dievas Tėvas. Net pats Jėzus to nedaro (išvarydamas iš šventyklos prekeivius Jis veikia įkūnydamas Dievo rūstybę, kaip anksčiau Elijas). Rodydamas pavyzdį Jis pyktį nukreipia prieš demonus: „Puoselėk rūstumą tik prieš angį, per kurią nupuolei“ (šv. Grigalius Nazianzietis).
Todėl ir užsimoja prieš velnią Mergelė Marija Gelbėtoja, ginanti puolusiame pasaulyje gyvenančius savo vaikus. Tačiau už šventąjį pyktį galingesnė meilė – tik ji yra amžina, nes toliau gyvuos danguje, kai sunaikinus net paskutinį priešą, mirtį, nebeliks „blogio grėsmės“ (KBK, 1765), o su ja – ir kovoti padėjusio šventojo pykčio. Štai kodėl Mergelė Marija Nugalėtoja visada vaizduojama kaip mylinti motina: pyktis padeda atsilaikyti mūšyje, bet karas laimimas meile.
