9-tas žingsnis: Kur galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam.

Tęsiame straipsnių ciklą apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų.

Dvylikos žingsnių programa yra išties puikiai sudėliota. Kiekvienas žingsnis svarbus ir nepakeičiamas, reikalingas. Dažnai susiduriama su pavojumi, atlikus pirmą ar pirmus tris žingsnius, galvoti, kad jau pakanka, kad tai – jau kelionės pabaiga. Vis tik priklausomųjų patirtis labai skaudžiai byloja – sustojus pradedama smigti atgal, į skausmingą ir žeidžiantį egocentrizmą bei vienišumą, į vartotojišką santykį ir galiausiai beprotnamius, kalėjimus, kapines. Dvylikos žingsnių programa kviečia į nuolatinio augimo kelionę: žengiamas pirmas žingsnis įgalina, užaugina antrajam, ir taip vis pirmyn…

Devintasis žingsnis vis dar kviečia tvarkyti savo praeitį. Nuo savęs nepabėgsi, net jei nuoširdžiai atgailausi ir pradėsi gražiai gyventi. Atitaisyti skriaudas žmonėmis, kuriems praeityje prikiaulinta, pakenkta, yra būtina, jei nesinori gyventi susigūžus, baimingai.

Aštuntajame žingsnyje sudarę sąrašą ir pasiryžę skriaudas atitaisyti, dabar Dievo ir globėjo padedami esame kviečiami išmintingai pradėti atsilyginimo procesą. Asmeniškai atitaisome skriaudas, išskyrus atvejus, kai tuo kam nors pakenktumėm. Lengviausia „gerus“ darbus daryti kitų rankomis – sako liaudies išmintis, bet šio žingsnio formuluotė kviečia nesimuliuoti ir eiti į asmenišką susitikimą, asmeniškai įvardinti, atsiprašyti, atsilyginti, tartis. Žinoma, tam reikia nuolankumo, ir šio žingsnio darymas sukelia nemažai ne pačių maloniausių jausmų ar išgyvenimų, ir vis dėlto tai – į sveikatą, tai tikro, asmeninio sveikimo kaina.

Povilo Zaleskio nuotrauka

Devintasis žingsnis ragina mus ne tik asmeniškai atlyginti skriaudas, bet ir budėti, kad mūsų geri norai nepakenktų kitiems dar labiau. Nevalia pulti švarinti savo sąžinės kitų žmonių sąskaita. Tam reikia išminties ir blaivaus proto. Šiuo atveju labai padeda planuojamus veiksmus kantriai aptarinėti su Dievu ir su globėju, kurio lydimi einame 12 žingsnių programą. Dažnai nutinka, kad sveikimo pradžioje žmogus turi labai daug entuziazmo ir skubotumo, dėl kurio pridaro dar daugiau nesąmonių, sukelia dar daugiau skausmo.

Dar vienas suklupimo akmuo, žengiant šį žingsnį, tai įkyrūs, kūrybingi pasiteisinimai. Kartais prieš atsiprašymą, siekiant sumažinti asmeninės kaltės ir žalos mastą ar iššaukti klausytojo širdyje atjautą, eina visa pasiteisinimų litanija. Sąžiningumas yra viena iš pamatinių sveikimo sąlygų. Dievas žvelgia į širdį, dėl to mums svarbu nustoti išsisukinėti ar teisinti savo elgesį – esame drąsinami jį pripažinti, už jį atsiprašyti ir, kiek įmanoma, atitaisyti jo sukeltus padarinius. Net jei ir yra įtaigios, imitacijos lieka tik imitacijomis. Tik nuoširdi atgaila, tikras sąžiningumas ir kasdienis kreipimasis į Dievą, prašant ištvermės šio žingsnio procese, veda į vidinį sveikimą.

Priklausomybė – labai daug griuvėsių paliekanti liga. Aktyvioje priklausomybėje pridarome masę kvailysčių ar net nusikaltimų ir, nepaisant mūsų gerų norų ar nuoširdžių pastangų, visada bus skriaudų, kurių nebeįmanoma atlyginti. Tuomet yra kitas būdas – daryti tam tikrus gerus darbus, atkakliau praktikuoti dvyliktą žingsnį, padedant kitiems. Giliai įsirėžė vieno priklausomo asmens, dar aktyvios priklausomybės metu palaidojusio savo sūnų, kuriam skriaudų jau nebeatitaisysi, žodžiai: „Mano vaikas Dievo valioje, bet žemėje yra daug vaikų, kuriems mano gerumas galėtų būti dovana.“ Ištikima šio žmogaus savanorystė globos namuose iki šiandien džiugina mažuosius ir augina jį patį.

Stabdyti žengiant šį žingsnį gali puikybė ir baimės. Atsistoti to, kuriam pakenkei akivaizdoje, yra geriausias priešnuodis visų kitų ydų motinai – puikybei. Eik, pirmiau susitaikyk su broliu, o tada sugrįžęs aukok savo auką, – ragina Dievas mus Šventojo Rašto istorijoje (plg. Mt 5, 24). Tik peržengę per save, paprašę atleidimo, rizikuodami būti atstumti, galime sulaukti atleidimo iš Aukštybių.

Kad atleidimas atleistų vidinius varžtus, įtampas, suakmenėjusias laikysenas, reikia nuolankumo priimti, tikėti atleidžiančio Dievo ir Žmogaus gerumu.

Baimę dažniausiai maitina kaltė ir įvairiausi ateities scenarijai: o jeigu neatleis, neišklausys, atstums, jei nesutiks su siūlomu atsilygino tempu? Žengusiųjų šį žingsnį patirtis liudija: žmonės, net ir tie, kuriuos įskaudinome, dažnai yra geresni, nei apie juos galvojame. Jų supratingumas ir atleidimas tikrai dažnam atėmė žadą. O net jei neatleistų, neišklausytų – tai jau ne visai mūsų reikalas. Esame kviečiami prisiimti atsakomybę už save, savo žodžius, darbus, poelgius, už asmeninį sveikimą, kuris turi savo kainą. Kaltė nyksta išpažįstant klaidas, darant išvadas ir atitaisant skriaudas.

Prieš žengdami devintąjį žingsnį dažnas jautėmės svetimi, atsiriboję, lyg atskirti nuo tam tikrų žmonių. Šis žingsnis veda į susitaikinimą su žmonėmis, Dievu ir savo praeitimi. Pamažu nyksta poreikis slapstytis nuo vienų ar kitų žmonių arba nuolat gyventi užėmus gynybinę padėtį. Susitaikius su Dievu ir žmonėmis pamažu sugrįžta vidinė ramybė.

Kartais nutinka taip, kad net patyrus, išgyvenus Dievo ir žmonių atleidimą už mūsų praeities klaidas, toliau kankina jau susiformavęs įprotis save plakti. Čia, drįstu manyti, veikia ir puikybė – priimti atleidimą reikia daug nuolankumo. Kad atleidimas atleistų vidinius varžtus, įtampas, suakmenėjusias laikysenas, reikia nuolankumo priimti, tikėti atleidžiančio Dievo ir Žmogaus gerumu. Nuolankiai prašyti, kad Dievas pašalintų mūsų įtarumą kitų atžvilgiu, mūsų netikėjimą kitų gerumu, mūsų užsispyrėlišką savęs ėdimą ar kitus būdo trūkumus – tai turėtų būti jau išmoktas (žr. 7 žingsnis) elgesys, kaskart atpažinus savo būdo trūkumus.

Kur galėdami, asmeniškai atitaisę skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam, įgyjame vis daugiau vidinės ramybės ir bend­ru­mo su kitais. Pradedame jausti, kaip vidinis atolydis pranašauja pavasarį.

Žurnalas „Kelionė“ 2021 m. Nr. I

Ankstesi tekstai:

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Aštuntas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Septintas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Šeštas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Penktas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Ketvirtas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Trečias žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Antras žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Pirmas žingsnis.

One Comment

  1. Pingback: Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Dešimtas žingsnis. – 8 diena

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *