Menininkas Dainius Trumpis, nors eksperimentuoja su pačiomis įvairiausiomis medžiagomis ir formomis, kalbėdamas apie savo kūrybą, nejučiomis grįžta į ištakas ir įvardija, jog savyje visų pirma mato tapytoją. Tai yra jo, kaip menininko, formavimosi atspirties taškas. Tapybinis matymas ir mąstymas atpažįstamas net skulptūriniuose objektuose ar asambliažuose[1].

Menininkas Dainius Trumpis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Su menininku kalbamės apie kūrybinį procesą, skirtingų kūrinių gimimą, santykį su medžiaga, atvirą žvilgsnį ieškant vis kitokių raiškos formų, vizualinio pavidalo po laiko sluoksniais paslėptam pasakojimui suteikimą. Apie mokymąsi nepririšti, drąsą sukurto kūrinio medžiagas panaudoti visai naujam darbui. Apie kūrybą ir gyvenimą, kaip nuolatinį buvimą čia ir dabar, nes, kaip sako D. Trumpis, „ir visa tai žolė apgaubs“.

Atidėjome pokalbį, nes gavau iš Tavęs žinutę apie parodoje sugadintą darbą. Gal kiek keistokas klausimas, bet koks tai jausmas? Ar apskritai nebūna sunku „paleisti“ savo kūrinį? Ar sugadinto darbo taisymas neįneša į kūrinį ko nors naujo? Gal ir taisymas gali tapti proceso dalimi?

Be abejo, taisymas gali tapti proceso dalimi, gali nuvesti toliau nei pirminė kūrinio idėja. Šiuo atveju tai tebuvo mažas objektėlis, kurį tereikėjo atkurti.

Tačiau būna ir jautresnių situacijų. Vieną savo kūrinį, kurį dabar restauruoju naujai parodai, buvau išnuomojęs norvegiško serialo filmavimui. Tas objektas turėjo būti kaip dekoracija ant vieno iš personažų stalo. Jie nufilmavo tą serialą, gavau honorarą, bet kūrinys grįžo suniokotas. Buvo sudaužytas stiklas, darbas – subraižytas.

Turbūt bjaurokas jausmas, kai pamatai, jog ne kiekvieno santykis su kūriniu adekvatus. Žmonės gali sau leisti naudotis juo kaip paprasčiausiu utilitariniu objektu. Kiek suprantu, šiuo atveju, niekas net nesureikšmino, kad sugadino kūrinį?

Na, paminėjo, kad darbas apibraižytas, pridėjo dažų, bet viena stiklinė detalė buvo perlaužta per pusę. Prieš porą metų ją nuėmiau, išmečiau, darbą supakavau ir padėjau į šalį. Dabar jį teko vėl ištraukti.

Keistas jausmas grįžti prie senų kūrinių ir juos vėl eksponuoti. Aš paprastai jiems nejaučiu didelės nostalgijos. Neprisirišu prie darbų. Po to, kai sukuriu, gyvenu jais apie metus. Tik tuomet man jie vibruoja, yra įdomūs, gyvi, žinau visus jų niuansus, siūles, tyčinius ir netyčinius taškelius. Bet kai praeina treji, ketveri metai, kūriniai tampa savotiška našta. Sunaikinti nedrįstu, nes kažką vis tiek jaučiu, kažkada jie man buvo įdomūs. Bet per laiką jie išblėsta. Nežinau, koks būtų jausmas, jei kūrinius saugočiau dvidešimt metų.

Žinau, kad dažnai senus kūrinius sunaikini jų medžiagas panaudodamas naujiems. O gal perkūrimas gali įvykti tiesiog seną kūrinį panaudojant kitame cikle, kai jis visai kitaip suskamba tapdamas jau naujos visumos dalimi?

Mano atveju dažnai taip būna. Jei žinau, kad kokio objekto ar tapybos darbo nebeeksplotuosiu, neprisirišu prie jo, tiesiog panaudoju medžiagas naujiems kūriniams. Taip pat panaudoju medžiagas, jei kūrinys susidėvi per laiką. Jei darbas atitinka konceptualią idėją, vizualinę estetiką, galiu jį panaudoti ir naujoms kolekcijoms. Senus kūrinius tiek medžiagiškai keičiu, tiek naudoju kaip detales.

Nesunku suprasti, kad Tavo kūrybos procesas yra individualus – jame nedalyvauja kiti žmonės. Nėra nei draugų, nei artimųjų, nei mokytojų?

Taip, visiškai. Asmeniška, individualu. Jei kas nepavyksta, pats su tuo grumiuosi, tarsi sportininkas, imtynininkas. Jei pavyksta, pats sau džiaugiuosi, einu, galvoju, kaip ką toliau daryti. Ne kartą buvo, kad jau baigęs darbą pamačiau, jog ne to tikėjausi, ne tai noriu pamatyti. Dažnai nusprendžiu panaudoti medžiagas iš naujo: drobę išmesti laukan, nors ji jau buvo gruntuota, dažyta, paruošti porėmiai. Dabar eksperimentuoju su metalais, tapau, darau asambliažus iš didelių skardos lakštų. Artimiausia paroda Pamėnkalnio galerijoje rudenį bus visai kitokia. Šiuo metu eksperimentuoju su cinkuota skarda. Tai yra nauja medžiaga, naujas bandymas, neištirtas laukas, kuris yra pats įdomiausias.

Jaučiuosi taip, tarsi važiuočiau į visai nepažįstamą šalį, kuomet reikia ilgai ruoštis kelionei, iš kurios grįžtum tik po kelių mėnesių. Taip yra buvę su Indija, Kambodža. Perki bilietą tik į vieną pusę, žiūri, kaip viskas klostysis toliau. Taip nutinka ir kūrybos procese. Prisiperki įvairių medžiagų, nežinai, ką panaudosi, ko nepanaudosi. Tiesiog stebiu, kur mane veda kelias.

Iš tiesų ir dabar Klaipėdoje vykstančioje parodoje „Ir visa tai žolė apgaubs“ vienu darbu norėjau parodyti savo perėjimą iš vieno etapo į kitą. Jis yra iš dviejų dalių – vienas betoninis, o prie jo prijungtas skardinis. Tas darbas buvo didžiulis, man nepavyko jo suvaldyti, padaryti tą, ką norėjau. Dalys viena nuo kitos atsiskyrė pačios. Dažnai būna, kad turi vienokią viziją, o procesas pateikia visai kitokią.

Bet ir gyvenime dažnai taip būna, kad sunku sujungti skirtingas savo esybės dalis. Esi tas pats vienas žmogus, bet kažkurių savo dedamųjų negali surišti, pastatyti vieną greta kitos.

Viską galima padaryti, bet reikia laiko. Kaip ir psichologiškai reikia dirbti, norint susidraugauti su savimi, taip ir su medžiaga. Su ja reikia susidraugauti, kad išmoktum gražiai naudotis, jungti tarpusavyje skirtingas dalis.

Ar apskritai savo kelionę matai kaip individualią, vienišą, ar dar nesi sutikęs žmogaus, su kuriuo galėtum tuo keliu dalintis?

Per ilgą laiką teko ne vieną kartą bendradarbiauti su kitais kūrėjais. Net ir dabar man prieš akis stovi vienas darbas, parsivežtas iš studijų Suomijoje. Buvo įvairių bandymų, norų išeiti iš savo individualumo. To pasitaikydavo visais laikais – Andy Warholas tapė su Jeanu Micheliu Basquiatu. Iš pradžių šie kūriniai buvo kritikuojami kaip nepavykę, bet dabar jie yra labai brangūs, nes tai bendras dviejų didelių asmenybių darbas.

Darbas, kurį Suomijoje kūrėme trise, labai spalvotas. Trys skirtingos asmenybės: ispanas, suomis ir aš. Ispanas – užsispyręs neprisiliesti prie drobės teptuku: jis ir pilsto, ir lieja dažus, ir rankomis trina, suomis – hiperrealistas, o aš – ekspresionistas.

Turbūt šiuo atveju įdomus ne tiek pats rezultatas, o procesas – kaip akcija?

Taip, procesas buvo labai įdomus. Tapėme didžiulėje studijoje, pro langus matėsi Helsinkio vaizdai. Prieš paveikslą buvome pasidėję didžiulį fotelį. Vienas nueina, kažką padaro, atsisėda fotelyje, tada prie drobės prisiliečia kitas. Taip nuolat kažką darėme. Gerdavome kavą, plepėdavome, tuomet vis kiekvienas eidavome kaip nors prisiliesti prie darbo.

Buvo ir kitų bandymų, ne kartą teko daryti dviejų žmonių parodas, kai kartu viską deriname, ruošiame. Bet vis tiek galiausiai prieini prie to, kad kai turi kokią nors idėją, tik pats geriausiai žinai, kaip ją realizuoti. Kelias, kaip jį įsivaizduoju, ką norėsiu pamatyti, kaip norėsiu nustebinti save, yra vienišas. Pakankamai sudėtinga taikstytis su kitu.

Kažką kartu gali daryti tik su tais, kurie turi tokį patį arba panašų santykį su darbu, yra pasiryžę tiek pat investuoti…

Kad imtum susikalbėti, svarbu kažkiek išbūti kartu. Viskam reikia laiko. Svarbu pakankamai ilgai išsėdėti prieš kūrinį, pakankamai ilgai bendrauti su žmonėmis. Laikas labai svarbus dalykas. Net ir ištylėti būnant kartu yra labai reikalinga…

Čia turbūt geriausias dalykas… Iš tiesų, viena tavo savybių yra tai, kas man apskritai kūrėjuose labiausiai imponuoja: universalumas, neapsiribojimas viena sritimi, pakankamai laisvas vaikščiojimas tarp jų. Norisi paklausti, kada kilo poreikis tokiam universaliam ieškojimui? Ar kuri nors sritis kada buvo pirminė? Ar poreikis kilo dėl to, kad pajautei, jog trūksta galimybių išsireikšti? Taip pat pastebėjau, kad dažname Tavo kūrinyje galima įžvelgti skirtingų sričių dermę, sugyvenimą.

Labai geras klausimas. Iš tiesų, kažkada prioritetinė sritis buvo tapyba, visiškai tradicine prasme – drobė, aliejus. Vėliau studijuojant Suomijoje prasidėjo eksperimentai. Vienas dėstytojas vis sakydavo, kad labai gerai, jog darai tai, ką išmanai, bet gal reikėtų į viską žiūrėti plačiau. Tuomet jis man pasiūlė pradėti vienu metu tapyti ant skirtingų drobių – viena didelė, viena maža, kita vidutinio dydžio, viską reikėjo daryti vienu metu. Jis siekė išvaduoti mane nuo štampo, kurį atsivežiau iš Šiaulių dailės akademijos, nes pas mus viskas ėjo tik į gylį, ne į plotį. Teisinga eiti ir į gylį, ir į plotį, netgi plotyje įžvelgti gylį. Pradėjau eksperimentuoti, ir atsirado visai kitokia tapybinė laisvė. Pavyko išsilaisvinti nuo išmoktų tapybos tradicijų, jos kito, ėmė plėstis.

Grįžęs į Lietuvą tapiau nemažo formato drobes, rengiau parodas, bet negavau jokio rezonanso, tiesiog kaupėsi daugybė darbų. Tada supratau, kad būtent tai, jog negaunu jokio žiūrovų atsako, man suteikia visišką laisvę. Jei esi perkamas, dažnai tiesiog imi daryti tai, kas paklausu, nustoji ieškoti ko nors naujo. Tada pamaniau, kad esu visiškai laisvas bandyti. Niekas nepasikeis, jei mano darbai patiks ne dvidešimčiai žmonių, o tik trims.

Jei turiu užsispyrimo ir noro tobulėti kaip kūrėjas, manęs niekas nevaržo, nesu niekam įsipareigojęs. Tada atsirado dar didesnė laisvė. Pradėjau eksperimentuoti su viskuo. Visų pirma, be abejo, su medžiagomis – drobe, tapyba ant įvairiausių pagrindų. Medžiagos radosi vis įvairesnės. Savo davė ir rezidencijos. Kai važiuoji į tam tikrą rezidenciją, negali visko nusivežti. Naudojiesi medžiagomis, kurios yra toje vietoje, bendrauji su kartu esančiais menininkais. Neturėdamas medžiagų, prie kurių esu pripratęs, ėmiausi žemės meno bandymų, tapybą pradėjau derinti su skulptūra, kurti konstrukcijas.

Labiausiai padeda išėjimas iš komforto zonos?

Taip, būtent, kai pajauti vidinę laisvę, kai nesi su niekuo pasirašęs jokių kontraktų. Jei esi Dailininkų sąjungos narys, gali aplikuoti į nemokamas parodas Dailininkų sąjungos galerijose. Jaunam žmogui labai svarbi galimybė laisvai rodyti savo eksperimentus. Tai irgi suteikė laisvę plėsti medžiagas, kūrybinį matymą. Taip ėmė plėstis ir žvilgsnis, į daug ką pradėjau žiūrėti kaip į meno kūrinius – ir į medį, ir į metalą, ir į betoną, ir į plytą, be abejo, ir į drobę. Mėgstu tapyti ir dabar tapau, šiuo metu esu ne vieną didelį darbą nutapęs. Tapyba yra eksperimentų kelionė, nežinoma zona. Tuomet reikia labai nedaug logikos.

Dažnokai girdžiu ir vis labiau suprantu vieną posakį – pasaulis visai kitoks, kai stebi jį dailininko akimis. Jame nebelieka negražių dalykų. Tiesiog visame kame įžvelgi įvairias prasmes.

Taip. Dažnai būna, kad leidžiu rankai teptuku keliauti po drobę, neturėdamas jokios pradinės idėjos. Tada kuriam laikui atsitraukiu nuo tų darbų ir tęsiu. Nežinau, kur einu, ką darysiu, tiesiog tęsiu vien dėl paties proceso, kurio metu žaidžiu su spalvomis, su forma.

Bet iš tiesų, kai labai ilgai užsibūni su kokia sunkiai gimstančia idėja, būna sunku jos imtis, o kartais, kai imiesi kokio nors kūrybinio žaidimo, nejučiomis netgi pati idėja tampa gyvesnė.

Taip, veiklas turbūt reikia kaitalioti. Mokytis neprisirišti prie kokio nors vieno dalyko, nes prisirišus nebegali nieko objektyviai matyti. Svarbu atsitraukti ir pasižiūrėti blaivia akimi. Labai vertingas buvo dėstytojo Suomijoje patarimas – vienu metu kurti kelis darbus. Tai suteikia galimybę neprisirišti. Dažnai netgi kaitalioju darbus su skirtingomis medžiagomis. Jei jaučiuosi, kad pernelyg įklimpau kokioje nors medžiagoje, imuosi tapybos.

Bet ar nebūna, kai kažką staiga nutrauki, peršoki prie ko nors kito, po to sunku grįžti pabaigti?

Jei tarpas per ilgas, tarkime, metai laiko, tuomet grįžti tikrai tampa sudėtinga.

Apleistos vietos, nuojauta, abejonė, visa ko paieškos, bandymai perskaityti, net, sakyčiau, savo darbais persakyti tai, kas glūdi nyksme po begale kažkokių laiko sluoksnių. Kaip į Tavo gyvenimą atėjo šios temos? Ar tai tik etapas, ar vienaip ar kitaip per visas kūrybos temas varijuojanti linija?

Niekada nemaniau, kad pradėsiu nagrinėti savo praeitį, bet turiu vieną draugą, kuris labai mėgsta pasakotis įvairias praeities istorijas ir surišti jas su šiandiena. Taip pat ir iš manęs nuolat traukia įvairius praeities atsiminimus nuo pradžių pradžios – kaip dirbau frezuotoju, metalo apdirbėju, apsauginiu… Visa tai jau esu palaidojęs po dulkių sluoksniu, o jis judina įvairias mano užmirštas dalis. Kai judina, tada imi daug ką prisiminti – nuo vaikystės sto­vyk­lų iki kelionių po Kambodžą. Tuomet supranti, kad tos istorijos yra įdomios. Anksčiau negalvojau, kad jas būtų įmanoma atskleisti per vizualų kūrinį. Maniau, kad tokias istorijas galima tik skaityti. Dabar man jau pavyksta vienu ar kitu atveju jas vizualizuoti. Tai yra mano pastarųjų ketverių metų etapas – istorijų pasakojimas. Šiaip aš nesu didelis istorijų pasakotojas, bet tie pastarieji metai ir buvo gyvenimo apnuoginimas per pasakojimus. Skulptūromis, asambliažais ir instaliacijomis buvo pateikti įvairūs mano atsiminimai. Gal kai kam pavyko tą įžvelgti, jei ne, jie pamatė kažką kito. Tikiuosi, kad žiūrovams bent patiko kūrinių estetika.

Manau, kad visai neblogas būdas sužinoti apie kūrinius – QR kodas, kurį nuskaitęs žiūrovas turi galimybę išgirsti menininko pasakojimą. Mano pažįstami sakė, kad pasakojimai labai išplečia kūrinių suvokimą. Kartais reikia tų istorijų, o kartais galbūt nereikia.

Esi dirbęs įvairiose srityse: frezuotoju, metalo apdirbėju ir kt. Ar tai buvo dar iki save suvokiant kaip menininką, ar šis pabuvimas vis kitoje aplinkoje, patirčių rinkimas vyko jau į viską žvelgiant menininko žvilgsniu? Net neabejoju, kad įvairių sričių įgūdžiai praturtina ir meninį procesą. Kada savyje pirmą kartą pajautei norą kurti?

Įvairios patirtys labai intensyviai keitė viena kitą iki pradedant mąstyti bei matyti menininko akimis. Visi mano darbai buvo nukreipti į būtinybę išgyventi, todėl aš jų nesureikšmindavau, neidealizuodavau. Dirbdavau be didelės atrankos ten, kur tuo metu galėjau dirbti. Kiekvieną kartą padirbęs metus, dvejus ar penkerius, stengdavausi atsiriboti nuo tos veiklos ir pasinerti į kitą. Tik praėjus daugeliui metų tam tikru flashbacku visi prisiminimai grįžta ir pasimato visiškai kitame kontekste, kitoje šviesoje. Šiandien žiūriu į savo praeitį kaip į svetimo žmogaus gyvenimo istoriją, todėl nesu prie jos prisirišęs ar ją sureikšminęs. Galiu iš to praeities žmogaus kažko pasimokyti.

O į kūrybą rimtai žiūrėti pradėjau tada, kai stipriai pašlijo sveikata ir nebegalėjau dirbti tų darbų, kuriuos dirbau anksčiau. Tad gana vėlai pradėjau studijuoti menus bei jais gyventi. Nebuvau lankęs nei dailės mokyklos, nei kokių nors dailės būrelių. 30-ies metų įstojau į Šiaulių universitetą, kad įgyčiau dailės pedagogo specialybę. Po šių studijų toliau mokiausi tapybos magistrantūroje. Nuo studijų pradžios visiškai pasinėriau į menus.

Taip pat mini, kad Tau svarbios kelionės, net kūrybinį procesą lygini su kelione be konkrečios datos atgalinio bilieto. Kaip renkiesi savo kelionių vietas? Ar būna, kad fizinė ir vidinė kelionė vyksta visai skirtingomis kryptimis?

Taip jau susiklostė, kad teko patirti labai įvairių kelionių. Viskas prasidėjo nuo ekonominių kelionių, kai važiuoji užsidirbti. Vėliau, prisiskaitęs Josepho Campbello lyginamosios religijotyros, pradėjau vienas bastytis po pasaulį ir gilintis į įvairias kultūras bei dvasingumus. Dažniausiai šios kelionės turėdavo tik pradžią, o eigos ir kelionės pabaigos niekada neplanuodavau, nežinodavau, nei kokiose šalyje atsirasiu, nei kada pati kelionė baigsis.

Po to prasidėjo kelionės, susijusios su menais: rezidencijos, parodų organizavimas gyvenant bei kuriant tam tikroje šalyje. Tai tokios kelionės, kai eini ne į plotį, o į gylį. Dažniausiai gyveni vienoje vietoje, giliniesi į vieną kultūrą, bendrauji su įvairių meno sričių atstovais, visas mintis ir įgūdžius nukreipi į savo meno tyrimo objektą.

Esi sakęs, kad savo kūrybinio proceso metu ilgai ilgai klajoji po įvairias vietas. Kokios jos? Kaip jos ateina į Tavo pasaulį? Žinau apie Tavo gimtąjį rajoną ir jo pìlkumą, kuri daug savyje slepia, bet Tavo kūryboje reflektuojamos ir vietos svečiuose kraštuose. Ar jas kas nors sieja tarpusavyje? Kaip vietos prakalbina tave? Kaip Tu savo darbais prakalbini tas vietas?

Vietos prakalbina, jei ten įsipina kokia nors istorija. Ar ji būtų džiaugsminga, ar skaudi, ar palaiminga, kažkaip nusėda toje vietoje ir suvibruoja. Taip, tas pilkas betonas, su kuriuo dirbu jau ketverius metus, yra labai daugiaprasmis. Jis tarsi simbolizuoja kažką labai tvirto, pastovaus ir konkretaus (dėl to ir angliškai „betonas“ yra concrete), bet tuo pačiu metu jo spalva labai artima pelenams, kurie neišvengiamai siejasi su pabaiga, sudegimu, išnykimu. Mane traukia ta dviejų priešingybių jungtis šioje medžiagoje. Tie visi pilki daugiabučiai tarsi įkūnija savyje šią mintį. Aš ir dabar gyvenu daugiabučių rajone, man jis nėra svetimas. Čia esu gimęs ir užaugęs. Ir ideologijos atžvilgiu betonas, kai buvo statomi tie namai, tarsi transliavo idėją, kad darbo liaudis dirbs, eis į „šviesų rytojų“. Kadaise tai atrodė pastovūs tvirti dalykai. Visi stengėsi gauti butus daugiabučiuose. Tuo metu tai buvo ateitis, kuri dar visiškai nekvepėjo pelenais. Šiandien šie statiniai kelia visai kitokias konotacijas. Taip pat jiems būdinga tam tikra estetika. Viename savo darbe vaizduoju seno baseino motyvą. Kadaise jis buvo pastatytas iš betono, gelžbetonio, plytų, labai kietas, bet dabar jau subyrėjęs, iš jo nieko nebeliko. Laikas daro, ką nori, žmonės daro, ką nori, viskas keičiasi, viskas ỹra, ideologija keičiasi. Vyksta renovacijos, seną betoną tiesiog apdengia pigiomis statybinėmis medžiagomis, plona skarda.

Tokia visame kame vykstanti imitacija. Iš mūsų ankstesnio pokalbio prisiminiau man labai artimą mintį, kad nors žmogus kažką vis kuria, daro, gamta viską į save įima, pakeičia kitomis medžiagomis. Tačiau dabar pasakytoje mintyje atsiveria dar vienas aspektas – žmogus, nesugebėdamas suvaldyti gamtoje vykstančių procesų, bando apsimesti, kad kažką gali, pasitelkdamas pigias medžiagas.

Taip, nepaisant visko, žmogus bando įrodyti, kad yra aukščiau neišvengiamo proceso. Iš tiesų, visos paskutinės mano parodos kalba apie laiką, apie jo cikliškumą. Kažką idealizuoji, kuri, statai, paskui žolė viską apauga, vėliau kiti žmonės ateina, kažką daro, tada vėl žolė apauga.

Tarsi darai kažką naujo, bet realiai – iš to paties. Visos medžiagos paimtos ne iš kur nors kitur, bet iš žemės. Medžiagos į ten sugrįžta, vėl jas paimi, vėl darai. Tai tarsi nuolatinis smėlio pilstymas iš vienos saujos į kitą.

Ir iš esmės, jei nesugebi mėgautis tuo procesu žinodamas, kad pabaiga, pelenai yra neišvengiami, tau yra blogai. Jei žinodamas sugebi mėgautis ir vis tiek kurti, nebaisu statyti didelius betoninius statinius, žinant, kad jie virs pelenais. Didžioji vertybė yra pats procesas. Būtent buvimas šiuo momentu kiekviename etape – nuo pradžios iki galo. Turbūt didžioji blogybė, kad žmogus nuo tos situacijos bėga į šviesų rytojų, nemoka tiesiog džiaugtis tuo, ką daro. Nesvarbu, ar griovį kasa, ar gėles augina. Tiesiog svarbu džiaugtis žinant, kad tai ilgai netruks, kad vėl viską žolė apglėbs. Būtent šis žinojimas atveria kitokias perspektyvas, išmoko nelaukti geresnio rytojaus, nesitikėti iš jo nieko labai stebuklingo.

Bežiūrint į pastarojo Tavo etapo darbus, kyla mintis, jog jie yra tam tikrų erdvių ir jų keliamo jausmo metonimija, virstanti ženklu, nusakančiu didesnę už save visumą. Būtų įdomu išgirsti kažkiek proceso detalių. Kaip būtent vienas, o ne kitas objektas virsta tuo už save didesnę visumą nusakančiu ženklu? Ar tai yra labiau išmąstyta, ar atėję intuityviai?

Kai kurie motyvai gali atsirasti net paprasčiausiai einant į parduotuvę. Pamatai kokią didžiulę reklamą ir surūdijusio karkaso dėmės susiveda į tam tikrą visumą, duoda užuominą, pajauti vaizdo vibraciją, norėtum savo būsimam darbe atsispirti nuo to vaizdinio. Tik jau žinodamas, kokią jauseną norėsiu perteikti, imuosi greitų eskizų. Esminė pastanga yra išgauti tą vienoje ar kitoje vietoje pajaustą erdvę. Tai atėję iš tapybos, kur visame kame glūdi paslaptis. Niekada netapau iš nuotraukos. Kai tapai iš nuotraukos, jau žinai, kur nueisi, nes viską turi prieš akis.

Mąstydamas apie savo tolesnius eksperimentus, suprantu, jog niekur toli nepabėgu nuo tapybos. Nors keičiasi formos ir medžiagos, manyje yra užprogramuotas tapybinis priėjimas prie kūrinio. Norisi ir teptuko, ir potėpio. Kartais, pavyzdžiui, dabar, norisi labai lygaus potėpio, kad nesimatytų, nors ir dirbu teptuku. Manyje visada lieka tapybinio mąstymo esmė.

Į vieną mano parodą, kurioje beveik nebuvo tapybos, daugiau įvairūs apimtiniai objektai, užsuko skulptoriai. Jie manęs klausė, ką esu baigęs. Pasakiau, kad tapybą. Jie pasakė, kad tai matosi, nes skulptoriai visai neįpratę į savo darbą įvesti spalvų. Tada supratau, jog mano tapybinis vidus visą laiką nurodo kryptį, kaip ką reikia daryti.

Dabar pradėjau dirbti su skardomis. Tai tokia medžiaga, kuri su tapyba tarsi nieko neturi bendro, bet aš norėčiau pažvelgti į ją iš tapytojo pozicijos. Gal galutiniame rezultate ir neatsispindės, kad esu tapytojas, bet norėčiau, kad mano asambliažas ar skulptūrinis objektas atrodytų kaip įdomus gilus paveikslas.

Kiek žinau, kurdamas asambliažus, tiek renki realius objektus, tiek perteiki erdvės nuotaiką ieškodamas tam tinkamų medžiagų parduotuvėje. Ar pasirinkimą paimti realias vietoje esančias medžiagas ar ieškoti jų parduotuvėje lemia vien aplinkybės, ar tame yra ir kažkas daugiau? Tarkime, kitokios išraiškos galimybės.

Būna ir taip, ir taip. Net ir medžiagos, kurias pamatydavau stovykloje, kur vaikystėje mus išveždavo į mišką žaisti karą… Neseniai užklydau į šią teritoriją ir paėmiau septintą numerį nuo namelio, kuriame gyvenau. Pio­nie­rių stovykla visiškai sugriuvo, miškas ją pasiglemžė, nieko nebeliko. Atsitiktinai bevaikščiodamas kartą radau to namelio numerį. Ilgą laiką jo nepanaudojau, padariau tai tik dabar, nes netikėtai jis labiausiai tiko vienam kūriniui. Išėjo toks daugiasluoksnis gėlės žiedą vaizduojantis kūrinys, nes būtent šis numeris yra surištas su stovykla, tada išgyventu žydėjimu, džiaugsmu, vaikyste, baimės neturėjimu, mirties nebijojimu, nes vaikai dar nežino, kas tai yra.

Tas darbas atrodo kaip gėlė ant betono, tvirto pagrindo, sukomponuota iš karinių medžiagų. Šis darbas vienu metu kalba apie vaikystės žydėjimą, bet ir apie tą baimę, kuri ištinka, kai vidury nakties kareiviai brezentu dengtomis mašinomis gali tave išvežti į mišką. Turi žaisti karą, bet jau nežaidi, nes esi baisiausiai išsigandęs ir slepiesi kokiame nors krūme. Visur aplink šaudo, matyti raudoni, žali dūmai, kareiviai laksto su automatais.

Šį darbą atvertus stiebas ima priminti krentančią bombą. Karinis simbolis prideda papildomą prasmę. Objektas tampa vienu metu tiek gėle, tiek krentančia bomba. Kūrinys kalba būtent apie šią stovyklos patirtį.

Mane Tavo kūryboje domina riba tarp asambliažo ir objet trouve[2]. Ji tarsi pakankamai aiškiai nusakyta, bet kartais gali būti slidoka. Taip pat į asambliažą gali įsipinti objet trouve elementai… Tada man kyla mintis, kad galbūt asambliažas leidžia pasakyti kažką, ko neleidžia objet trouve?

Kiekvienas darbas yra labai individualus. Kartais visiškai nesinori naudoti jokių rastų artefaktų, jokių kitų jau ir taip už save kalbančių dalykų, norisi viską padaryti pačiam. Kad sukurtas vaizdas nukreiptų, nurodytų į kažką realaus. O kartais rasti objektai tikrai pagelbėja, atskleidžia ir papasakoja. Tikri, rasti ar iš kažko iškaulyti dalykai, taip pat paties namuose turėti daiktai savaime pasakoja istorijas, o tu tik suteiki galimybę jiems atsiskleisti, tik sukuri terpę.

Baigiant – banalus klausimas. Jei kūrinys yra įtaigus, vienokia ar kitokia žinutė žiūrovą bet kokiu atveju pasiekia. Ar Tu, kaip menininkas, kurdamas mąstai apie tai, kokią žinutę norėtum pasiųsti žiūrovui?

Būna įvairiai, kartais tikrai tiksliai žinau, ką noriu išgauti iš savo kūrinio ir ką jis turi kalbėti. O kartais pradedu kurti ir procese laukiu, ką kūrinys pasakys bei kokią žinutę pasiųs. Paskutiniu metu stengiuosi perduoti mintį bei jauseną per kūrinių visumą, per kolekciją. Dažnai kūriniai papildo vienas kitą ir įvyksta skambesys, kaip žodžiai susirikiuoja tam tikra tvarka ir suformuoja sakinį.

Pokalbis iliustruotas Dainiaus Trumpio darbų nuotraukomis iš kolekcijos „Ir visa tai žolė apgaubs“, 2017–2021 m.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė

[1]                     Asambliažas (pranc. assemblage – rinkinys, junginys, sankaupa) – modernizmo dailės rūšis: erdviniai kūriniai iš daiktų, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes. Būdinga įvairių dailės sričių jungtis.
[2]                     Objet trouve (pranc. rastas daiktas, objektas) – menininko rastas arba pasirinktas tikrovės objektas, kuris be žymesnio pakeitimo ar perdirbimo eksponuojamas kaip savarankiškas meno kūrinys arba meninės kompozicijos dalis.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *