Vaikų odontologė Rasa Račienė labiau įpratusi kalbėti apie dantis ir jų ligas, nei apie save, šeimą, santykius su vaikais. Tačiau prieš kurį laiką gydytoja neištvėrė ir pasidalino savo istorija. Ji su vyru užaugino tris vaikus, turi ir anūką. Jauniausioji dukra priklauso LGBT bendruomenei, gyvena kartu su drauge. Pasak Rasos, visi vaikai jai vienodai brangūs ir svarbūs, todėl labai skauda širdį, kai mato, jog dukra susiduria su bjauria kritika ar net diskriminacija. Tai paskatino Rasą parašyti viešą laišką politikams, kuriame teigė, jog LGBT vaikų tėvai myli savo vaikus ir prašo juos apginti, ragino priimti lyčiai neutralios Partnerystės įstatymą.

Rasa Račienė sutiko papasakoti apie tasi, kaip jaučiasi, kokias problemas Lietuvoje mato ir su mūsų tinklapiu.

„Kiek keista, jog tampu viešu asmeniu, vis dažniau tenka kalbėti LGBT tema. Pratinuosi prie šio vaidmens, kurį savo noru pasirinkau, nes suprantu tai, kaip kovą už savo dukrą, už kitus vaikus, kurie sulaukia aplinkinių spaudimo, pagaliau, pati jaučiau, kad laisvėju, kai garsiai kalbu apie tai, Be abejo, man labiau buvo įprasta viešai pasakoti apie dantis ir jų apsaugą, tačiau darbas, kurį myliu, niekur nedingo, o papildomai dar tenka atstovauti LGBT vaikus auginančius tėvus.“

 

„Dukra yra trečiasis vaikas mūsų šeimoje. Nuo vyresniojo ją skiria dvylika metų. Ir visus tuos metus labai jos laukiau ir svajojau. Žinojau iš anksto vardą. JI buvo tikrai labai laukta, planuota ir mylima. Ilgai pati ją maitinau, man buvo gera pirkti jai rūbus. Tiesą sakant, ne mažiau ir šiandien ją myliu. Tai, kad ji gyvena su drauge, kad priklauso LGBT, nieko mamos ir dukros santykiuose nekeičia.“

„Paauglystėje dukra pradėjo kelti klausimus apie savo seksualinę tapatybę, pradėjo labiau domėtis LGBT veikla. Tam tikra prasme, buvome ruošiami tam, jog ji praneš apie savo tapatybę.  Reagavome, kaip paprastai reaguoja tėvai į tai, kai vaikas praneša, jog jo ar jos laukia sudėtingi išbandymai, teks patirti spaudimą. Be euforijos, bet ir be baimės. Tiesa, dukra iki šiol kartais priekaištauja, jog sakiau jai, kad tai tik paauglystės paieškos ir paskui viskas praeis. Nepraėjo. Tačiau man svarbiausia, kad dukra būtų laiminga. Galiu drąsiai sakyti, kad visi mano vaikai man yra didžiulė dovana ir niekada nebuvo minties, kad kuris nors mane nuvylė ar įskaudino.“

„Taip, kartais apmaudu, jog negaliu viešai džiaugtis dukros pasiekimais ir tuo, kaip ji gyvena, nes dalis aplinkinių, tai girdėdami, nutyla ar atsitraukia. Tačiau man pačiai niekada nekilo mintis, kad dukros kelias yra nelaimė. Skaudina tik aplinkinių reakcijos ir tai, jog jai pačiai tenka nelengva dalia. Na, o aš net gi jaučiuosi išskirtinę, nes man Dievulis ypatingą dovaną padovanojo. Davė galimybę labiau suprasti žmonių įvairovę. Nuoširdžiai sakau, kad esu laiminga dėl savo vaikų. Gal ir dėl to, kad niekada negalvojau apie juos, kaip apie savo nuosavybę, kaip apie tai, ką jie turi duoti man, kokius mano lūkesčius turi realizuoti. Jie laisvi žmonės, kurie gyvena pagal savo supratimą.“

„Suprantu, kad LGBT vaikams nėra paprasta susigaudyti. Savyje. Tačiau, jei jaučiasi mylimi, saugūs, jie atsirenka ir tada gali atsiverti ir tėvams. Man labai gaila, kad yra daug šeimų, kur vaikai slapstosi ne tik nuo aplinkinių, bet ir bijo atsiverti tėvams. Kai pradėjau kalbėti viešai, sulaukiau daug žinučių išų nepažįstamų vaikų, kurie pasakojo apie savo gyvenimus. Tarp eilučių galėjau išskaityti: „Noriu, kad mano mama taip pat elgtųsi“. Norėčiau visus juos apkabinti, pavaišinti kava su pyragaičiu, tačiau puikiai suprantu, kad negaliu visko aprėtpti..“

„Suprantu, kad kitokiems žmonėms nėra paprasta Lietuvoje, Tačęiau pasaulis yra platus ir aš visiškai suprasčiau, jei dukra pasakytų, kad jai per sunku Lietuvoje, kur žmonių nuostatos dar dažnai priešiškos. Pasaulis nesibaigia Lietuva ir yra valstybių, kur LGBT bendruomenės nariams gyventi lengviau. Na, o dabartinis susisiekimas ir komunikacija tokie, kad santykiai su namai gali išlikti. Kita vertus, labai noriu, kad ir Lietuvoje situacija keistusi.“

„Kažkada ir žmonės su negalia gyveno tarsi „už tvoros“ ir buvo „nematomi“. Dabar situacija iš esmės keičiasi. Taip nutiko, nes supratome, kad tokių žmonių yra pakankamai daug, jog jie turi savo poreikius ir niekam nekelia pavojaus. Gal ilgainiui tai suvoksime ir apie LGBT. Neabejoju, kad labai padėtų Partnerystės įstatymas, taip pat vieša Prezidento pozicija. Jei jis pasakytų, kad tai yra pagarbos verti žmonės, kurie turi būti apsaugoti, daug kritikų nutiltų, nes Lietuvoje dar esame įpratę klausyti „tėvo“

„Sakyti, kad tegu LGBT būna, bet nesidemonstruoja, tai iš esmės sakyti, kad  tegu jie neegzistuoja, nes mums nesinori jų matyti, nepatogu apie juos kalbėti. Mes norime, kad jie gyventų dvigubus gyvenimus, nes mums taip patogiau. Tai nesąmonė. Per eitynes Kaune buvo plakatas: „Mes esame visur, jūs mus pamatykite.“

„Kodėl LGBT žmonės kelia baimę? Nes viskas yra suvedama tik į „lovos reikalus“. Tačiau gyvenimas yra kur kas platesnis ir didžiulė nepagarba, sumenkinimas tam tikrą grupę žmonių  traktuoti tik per sekso prizmę. Juk taip nešnekame apie heteroseksualius asmenis?“

„Metų pradžioje parašiau laišką LGBT vaiko mamos vardu ir po juo surinkome daug parašų. Paprasčiausiai trūko kantrybė ir norėjau pasakyti, kad mūsų vaikai yra tokie pat, kaip ir kiti, jie neturi uodegų ar ragų, gyvena tarp mūsų ir nustokime juos kamuoti. Deja, apie tikrą dialogą su politikais negaliu kalbėti. Prezidento tai nedomina. Buvo susitikimas su Socialdemokratų frakcija Seime, mus išklausė trumpai ir tiek. Dar paskui susirašinėjau su kai kuriais Seimo nariais, jie reiškė paramą, tačiau, kai reikėjo balsuoti už Partnerystės įstatymą, susilaikė. Tai reiškia, kad mano, kaip mamos, balso neišgirdo.“

„Perskaičiau Jameso Martino knygą „Statant tiltą“ ir ji sukėlė daug minčių, net tam tirką sumaištį. Labai svarbi ir gera knyga, kuri ragina pastatyti dvikryptį kryptį tarp Bažnyčios ir LGBT. Kunigas autorius pripažįsta, kad toks tiltas gali nebūti labai patogus, gali būti su iškilimais ir duobėmis, tačiau jis labai reikalingas. Jo pamatas – pagarba, užuojauta ir taktas. Tai labai stipru. Tačiau pabandžiau įsivaizduoti, kas susitiktų ant tokio tilto šiandien. Keli kunigai, aktyvūs pasauliečiai katalikai ar vienuoliai, LGBT tėvai gal ateitų nedrąsiai. Tačiau ar tokio tilto reikia didžiajai Bažnyčios daliai? Ar tokiu tiltu pasitikėtų šiandien LGBT, kurie daug metų girdi iš Bažnyčios atstovų, kad yra „klaidos“? Man pačiai labai skaudu, kai matau kunigą, kuris per pamokslą juodina kitus žmones, kurie jam nepriimtini. Net nebando suprasti, nebando su jais kalbėtis, užjausti, priimti, bet pasmerkia, nuteisia ir kitiems praneša savo nuosprendį. Man dvasininkas – tai išskirtinis žmogus, kuris turi plačią širdį ir spinduliuoja gailestingumą. Tačiau labai dažnai yra visai kitaip.  Martinas rašo, kad turime suprasti ir dvasininkus, hierarchus, jog jie labai užsiėmę, ne visada pažįsta tai, kuo gyvena, pavyzdžiui, LGBT žmonės, tačiau, prisipažįstu, man sunku tai priimti. Skaudu ir sunku. Kita vertus, suprantu, kad geranoriškumas ir priėmimas turi būti iš abejų pusių.“

„Nepaisant visko, lieku optimistė, Viską lemia asmenybės, kurios drįsta statyti tiltą ir žengti ant jo. Jei nuo šio tilto sklis pagarba, užuojauta ir taktas, prasidės pokyčiai. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių jų norėtų.

„Na, o tiems, kurie smerkia LGBT, mano, kad gėjus ar lesbietė yra prastesni žmonės, noriu pasakyti. Pagalvokite, ką jums pačiam ar pačiai reikštų būti LGBT vaiko mama ar tėčiu. Nereikia atsakymo. Pabūkite su šia mintimi. Taip pat pajuskite tą stiprybę, ką reiškia būti mama. Nes aš, kaip mama, tikrai kovosiu už savo vaikus.“

Parengė A.N.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *