1959 m. spalio 15 d. vienoje iš Miuncheno laiptinių KGB agentas Bogdanas Stašinskis sutiko ukrainiečių veikėją Steponą Banderą ir iššovė ampule kalio cianido iš specialaus pistoleto. Už šią operaciją Stašinskis buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.
Nors Sovietų Sąjunga jautėsi visagale, tačiau, kilus triukšmui SSSR Komunistų partijos vadovas Nikita Chruščiovas buvo priverstas reaguoti. Oficialiai buvo išvaikytas KGB padalinys, kuris buvo atsakignas už politines žmogžudystes užsienio valstybėse.
Kas buvo tas Steponas Bandera, kurį medžiojo KGB, o ir dabar Ukrainos nacionalistai vadinami jo pasekėjais?
Bandera yra Ukrainos politinis veikėjas, ukrainietiško nacionalizmo ideologas, radikalus kovotojas už Ukrainą, kuris šioje kovoje neretai rinkdavosi negailestingas priemones.
Gimė 1909 m. Galicijos regione, kuris tuo laiku priklausė Austrijai-Vengrijai. Jau po Pirmojo pasaulinio karo ši teritorija perėjo Lenkijai, kuri įgyvendino kitų tautų asimiliacijos politika, kuri sulaukė stipraus pasipriešinimo.
Steponas gimė graikų apeigų kataliko dvasininko šeimoje, kurioje buvo labai vertinamos ne tik religinės, bet ir tautinės vertybės. Vaikas užaugo tvirtai žinodamas, kad yra ukrainietis ir prieš nutautinimą būtina kovoti.
Radikali Banderos laikysena nulėmė tai, kad jis buvo kalinamas tiek lenkų, tiek vokiečių, o nuo sovietų grėsmės turėjo emigruoti, nors ir Vokietijoje KGB „ranka“ jį pasiekė.
Pirmą kartą Steponas Bandera buvo suimtas 1934 m. Kartu su bendražygiais jis buvo teisiamas Varšuvos procese, kur buvo nuteistas myriop. Tiesa, vėliau nuosprendis sušvelnintas iki kalėjimo iki gyvos galvos, o realiai iš Lenkijos kalėjimo išėjo, kai Vokietija užpuolė Lenkiją. Kuo buvo kaltinamas? Teroro veiksmų rengimu ir vykdymų. Grupė Ukrainos nacionalistų vykdė teroro aktus Lenkijoje ir jų metu buvo nužudyti žymūs visuomenės veikėjai lenkai, taip at ir Lenkijos Vidaus reikalų ministras.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Bandera grįžo į Ukrainą. Kai Vokietijos kariuomenė pradėjo karą prieš Sovietų Sąjungą, Bandera ėmėsi veiksmų ir kartu su bendraminčiais nusprendė atkurti Ukrainos valstybę. Šis laikotarpis atrodo herojiškas Vakarų ukrainiečiams, bet kitoje Ukrainos dalyje, Rusijoje ir Izraelyje akcentuojama ne Ukrainos laisvė, bet žydų pogromai ir egzekucijos komunistams.
Beje, vokiečiai toli gražu nebuvo patenkinti dėl Banderos siekių ir jis netrukus atsidūrė koncentracijos stovykloje, iš kurios buvo paleistas prieš pat karo pabaigą. Bandera ir vėl ėmėsi kovos, organizavo ginkluotą pasipriešinimą prieš Sovietų Sąjungą.
Beje, skirtingai nuo kito nacionalistinio judėjimo lyderio Ukrainoje Andrejaus Melniko, Bandera skeptiškai vertino nacistus ir teigė, kad ukrainiečiai gali remtis tik patys savimi. Nėra įrodyta, kad Bandera dalyvavo ar pritarė žiaurioms egzekucijoms prieš Lvove gyvenančius lenkus inteligentus, žydų pogromams, komunistų žudynėms.
Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka buvo paskelbęs Steponą Banderą nacionaliniu didvyriu. Tai sukėlė nemažą pasipiktinimą. Nenuostabu, kad kitas prezidentas – Viktoras Janukovyčius atšaukė pirmtako sprendimą. Kaip pabrėžia nemaža dalis istorikų, Bandera tapo istorijos „auka“, nes jo kova už laisvę buvo pavaizduota kaip kova prieš kitas tautas, jam „priskirtos“ siaubingos žudynes. Net po to, kai istorikai atmetė daug pramanų apie Banderą, jis ir toliau lieka „nacionalistiniu demonu“.
Nuotraukoje: 2009 m. išleisto pašto ženklo su S. Bandera, fragmentas
