Turiu problemą. Didelę. Nežinau, ką daryti. Turiu rasti sprendimą.

Šiandien.

Nes nieko nebegaliu atidėti rytoj. Nes jau išmokau gyventi šiandien. Labai patogu. Labai daug gali padaryti. Ta pamoka išmokta Vėžio dėka. „Vėžys“ rašau iš didžiosios raidės kaip jo vardą, nes tai jau mano vėžys, nes kiekvieno vėžys vis kitoks, pagal žmogų ir jo būdą. Kartu praleidom aštuonis mėnesius. Jau? Kaip ir geri pažįstami ar draugai… Ne. Sugyventiniai. Juk gyvenam kartu. Visai neblogai sutariam ir vienas kitam netrukdom. Beveik ir nesusitinkam. Tik duodam pamokas. Aš jį mokau nesikišti, kur nereikia, o jis moko mane išnaudoti visą man skirtą laiką ir visas galimybes. Na, dar kartu geriam vyną…

Ir turim problemą…

– Kaip tu laikais?.. Ar jau geriau?.. Kaip tavo sveikata?.. Kada vėl važiuosi?.. Ką sako daktarai?.. Tu žiūrėk… Tu nepraleisk… O man rado… O aš važiuoju tirtis… O man skauda… O man… O aš geriu tokius vaistus… O čia tepu tokiu tepaliuku… O čia…, o man…, o tau…

Aš jį mokau nesikišti, kur nereikia, o jis moko mane išnaudoti visą man skirtą laiką ir visas galimybes.

Kaip man išjungti tą Babelio bokštą?..

Pasiųsti ant?.. Negerai. Negražu.

Ir tai tęsiasi nuo ryto iki vakaro.

Kritimas. Kartonas, pastelė. 2018

Ar tai tokia paguodos forma – pasakoti apie savo skaudulius ir ligas? Vardyti vaistų pavadinimus, kurių aš nesuprantu, nežinau ir niekad neatsiminsiu? Aš net nežinau, kokius man vaistus leido. Iki šiol nesuprantu, nuo ko geriamas paracetamolis. Atrodo, kad nuo visko. Bet gal ir ne. Aš – ne medikė. Viso to nesuprantu. Visa tai man neįdomu. Aš baigiau dailę. Aš moku paišyti. Dar galiu rašyti…

Kaip man visa tai sustabdyti? Kaip visa tai užbaigti? Mes su Vėžiu turim gyventi tyliai, gražiai ir laimingai. Tarp mūsų niekas neturi lįsti.

Niekas.

Nebent mirtis. Jo arba mano.

***

Rytinėj prieblandoj šnarbždama valau grindis, nes tik valant grindis ar plaunant indus man ateina geriausi sprendimai… Taip ir yra. Žinau, ką padarysiu! Kai tik kas ims kalbėti apie ligas, aš jam – poliklinikos adresą… Prašom. Kreipkitės ten. Kur medikai. O čia pakalbėkim apie paveikslus…

Įsivaizduoju, kaip į mane žiūrės… Bet liausis. Turi liautis. Nes aš nebenoriu sirgti svetimomis ligomis, kaip ir nepageidauju, kad kiti sirgtų manosiomis. Kaip dvėselieną draskytų ir nešiotų virš miesto. Kaip užkratą… „Šu, šu, šu… jai vėžys…“ To negali sustabdyti, bet tegu ne į mano ausį… Aš renkuosi tylą.

Toje tyloje darbo kalendoriuje užrašau – pirmadienį užsiregistruoti pas onkologą. Kai atsiverčiu tą įrašą, suprantu, kad šiandien dar ne. Perkeliu į kitą savaitę. O tą ištrinu. Rašau pieštuku, kad visada galėčiau panaikinti, ištrinti, užmiršti, kad nieko, nieko nebeliktų. Ką apgaudinėju? Save? Ne. Tiesiog laukiu, kada jau vėl galėsiu keliauti tais pilkais ligoninės koridoriais, kai manyje taip stipriai nebesipriešins visos organizmo ląstelės, vis dar kvėpuojančios į mane suleistų nuodų garais.

***

Kai vieną rytą pabundu paplūdusi praskiesto kraujo klane, nelabai suprantu, kuri emocija stipresnė – išgąstis ar džiaugsmas. Puikiai suvokiu, kad tokios kraujuojančios niekas nešvitins. Vadinasi, kelionė į Klaipėdą vėl atsideda. Naiviai galvojau, kad operacija taip ir praeis – prapjaus, išlups, užsitrauks… Bet kaip nuo žąsies vanduo: paplūdau ir gan ilgai kraipiau galvą, nesuvokdama, iš kur čia tiek daug kraujo.

Pasirodo – iš krūties. Prasivėrė siūlėje nedidelis tarpelis, ir susikaupęs skystis pramaišiui su krauju pasipylė lauk. Puikiai supratau, kad neužtenka užsidėti tvarstį ir kaip niekur nieko sėdėti darbe. Reikia kažkam pranešti, nes paskui, jeigu kas nutiktų, pati būsiu kalta. O kalta būti nenoriu. Skambinu operavusiam gydytojui. Ir vėl jo balsas per mano klausą teka kaip upė. Taip būna. Komplikacijos. Po operacijos kaupiasi skysčiai. Aš iš laimingųjų – man laša. Jei kiltų temperatūra, jei krūtis tintų arba raudonuotų, reiktų važiuoti pas jį į Klaipėdą. Važiuoti aš nenoriu. Gydytojui sakau, kad tikriausiai viskas išlašės. Jis taip pat tikisi. Mes nebesusitinkam, bet šeimos gydytoja išgirdusi, kad man kaupiasi skysčiai, gan piktai išvaro pas vietinį chirurgą.

***

Nieko nesuprantu apie Vėžį, apie jo atsiradimą, klestėjimą ir dauginimąsi. Nieko, nes kuo daugiau apie tai skaitau, tuo painiau…

Ką darysi. Einu, bet mąstau, kad jis nieko naujo man nepasakys. Nieko tokio ir nepasako. Na galėtų traukti su švirkštu, bet skysčių pakankamai mažai, tai daug neištrauks, bet gali kažką pradurti ir bus dar blogiau. Man nėra blogai, todėl nusprendžiam nieko nedaryti. Nes man nepatinka, kad po mane kas nors knaisiojasi, juo labiau, kai nelabai ir reikia. Bet nieko nėra šiaip sau. Iš pokalbio sužinau, kad guzas su skysčiu mano krūtyje vadinasi seroma, o ta skylė – fistulė. Taigi, jei seroma nedidelė, o fistulė yra – viskas susitvarkys.

Kol kaitalioju tvarsčius, gyvenu rami ir patenkinta ir apie Klaipėdą negalvoju. Turiu pateisinamą priežastį. Bet viskas kada nors baigiasi. Baigiasi lašėjimas, baigiasi tvarsčiai, lieka tik guzas, kuris pats kada nors išsivaikščios. Turi išsivaikščioti. Nebėra kaip atidėlioti, taigi registruojuos pas gydytoją ir po dviejų savaičių važiuoju.

***

Kaip ir tikėjausi, gydytoja mane išbara, kur buvau dingusi kelis mėnesius po operacijos. Gan įtikinamai papasakoju visas pateisinamas priežastis, nes juk nesakysi, kad tavo vidus visom išgalėmis priešinosi, kad nė viena ląstelė neturėjo noro tęsti gydymo. Kodėl? Todėl, kad kažkas, įsitaisęs manyje giliai giliai, labai abejoja tomis hormoninėmis tabletėmis, kurias reikės kasdien gerti penkerius metus. Tas kažkas abejoja ir radioterapija. Kažkodėl. Nepaaiškinamai. Statistika rodo, kokiam procentui ligonių, besigydžiusių tomis priemonėmis, vėžys sugrįžo. Tačiau nėra jokios statistikos, kiek atsinaujino vėžys atsisakiusiems gydytis. Gal procentas toks pat? O gal mažesnis? Niekas to jau nepasakys, nes niekam tai nerūpi. O kodėl nerūpi?

***

Pasirinkimas. Kartonas, pastelė. 2016

Tą vakarą ilgai meditavau, žiūrėdama į pirmąją hormoninių vaistų dėžutę. Nepradariau. Neišgėriau. Atidėjau kitai dienai. Prisiminiau prieš penkiolika metų patirtą skausmą pilvo apačioje. Siaubo kupinom akim, nerimo pilna krūtine įdūlinau į gydytojos kabinetą. Gydytoja atidžiai echoskopu ištyrinėjo mano papilvę ir nieko nerado, kas galėtų ten skaudėti. „Neturi skaudėti“, – pasakė. Palengvėjo, ir kai jau patenkinta norėjau skuosti pro duris, liepė prisėsti. Išrašys vaistų. Rašė ilgai ir daug. Aiškino taip pat ilgai, kokius turiu gerti ryte, kokius vakare, kokius prieš menstruacijas, kokius po. Kada vėl ateiti naujo recepto hormoniniams vaistams. Tada buvau nedrąsi. Nepaklausiau, kodėl man jų reikia, jei mano pilve nieko įtartino nėra. Tiesiog pasėmiau pluoštą popierėlių ir išėjau pro duris. Penki receptai. Penki! Kodėl aš tai turiu gerti? Dėl viso pikto. Vaistų nenusipirkau. Receptus išmečiau. Pilvo skausmai praėjo gan greitai.

Tik nesakykit, kad todėl ir susirgau vėžiu. Aš tik kai kurių vaistinių ir vaistų gamintojų biudžeto nepildžiau penkiolika metų. Tik tiek.

***

Hormoninius vaistus reikia gerti griežtai nusistatytu tuo pačiu laiku po valgio. Kaip man jį nusistatyti? O jeigu savaitgalio rytą tingėsiu keltis? O darbo dienomis bus vėlu. Kada pietauju? Kai noriu valgyti. O valgyti noriu skirtingu laiku. Kada vakarienė? Kai grįžtu. O grįžtu – kaip nutinka. Jei nereiktų po valgio – praryčiau bet kada, o dabar… Vėžy, į kokius rėmus mane spraudi? Niekas gyvenime manęs neerzina taip, kaip rėmai. Tam priešinasi visos mano ląstelės. Todėl ir darbo vietą susikūriau pati sau. Esu ir valytoja, ir direktorė, ir tiekėja, ir pardavėja, ir vadybininkė, ir derybininkė… Arba vienišė. Ką nusprendžiu, tą ir padarau. O štai kokiu laiku kiekvieną dieną penkerius metus gerti mažą tabletę, apsispręsti negaliu. Galiausiai, nusistatau telefone pypsėjimą 20.00 val. Kai šalia stovinčiai moteriškei telefonas pypsės tokiu laiku – žinokit, tai aš. Vėžininkė, įsprausta į rėmus.

***

Esat kada prisisprogusi iki žemės graibymo? Esat. Vėmėt? Vėmėt. Ištvėrėt? Ištvėrėt. Man po chemoterapijos buvo lengviau…

Gersiu tuos vaistus. Taip nusprendžiau. Ir švitintis važiuosiu. Kodėl? Todėl, kad bijau. Bijau, kad kada nors, kai labai norėsiu gyventi, nekaltinčiau savęs, kad ne viską padariau. Nieko nesuprantu apie Vėžį, apie jo atsiradimą, klestėjimą ir dauginimąsi. Nieko, nes kuo daugiau apie tai skaitau, tuo painiau, todėl pasilieku sau teisę piešti, o mane tegydo daktarai. Jiems geriau žinot. Gal… Srutų ir musmirių antpilų negersiu. O visą kitą – tebūnie.

Todėl sėdžiu iš pat ryto radioterapijos skyriuj ir žvalgausi į papilkėjusius ateinančiųjų veidus. Žmonių daug. Kai suvoki sistemą, jog dažniausiai ateina po du, sergantysis ir lydintysis, tai eilė sumažėja per pusę. Bet yra ir tokių, kurie ateina su visa palaikymo komanda – tėvai, seneliai, vaikai. Kur bebūtum, svarbiausia suprasti sistemą. Laukimą iki begalybės prailgina ne tas žmonių būrys, o sunkių – sunkiai vaikštančių ir visai nevaikštančių – ligonių vežimas iš ligoninės su lovom ar vežimėliais. Mūsų, tų stipriųjų, prašo užleisti. Užleidžiam. Visai nesvarbu, kad į Klaipėdą tu išbildėjai ankstyvą rytą, kad spėtum paskirtu ryto laiku, o dabar jau 13.00 val. ir tu vis dar užleidinėji ir padyrusiomis akim žiūri į tuos, įdubusiomis akiduobėmis, išsišovusiais skruostikauliais, vis pro tave vežamus ligonius pilkais veidais. Pilkuose, šaltuose koridoriuose.

Žėrinčios gyvybės šaknys. Kartonas, pastelė. 2018

Tavo juokas tose erdvėse nebeskamba, tik tuksena dusliai, minkštai guminiai ratukai į grindų plyteles – atmink, kad mirsi, atmink, kad mirsi.

Tai manęs negąsdina, nes mirti jau nebijau. Bijau pūti lovoj ir merdėti, tapusi artimiesiems našta, todėl kuriu įvairiausius scenarijus, kaip čia pačiai gražiau ir greičiau nusibaigus. Kai kurie visai neblogi, bet čia nepasakosiu, kad nepasinaudotumėt.

***

Galiausiai pakviečia mane. Gydytoja atsiprašo, kad teko tiek ilgai laukti. Kas man iš to atsiprašymo, man, du mėnesius svarsčiusiai, kaip vienu užpakaliu apžergti du turgus, tai yra – vienu metu būti galerijoj, nes ji negali būti uždaryta, ir kasdien sulakstyti du šimtus su viršum kilometrų, kad dar porą valandų pasėdėčiau pilkame koridoriuje, belaukdama savo eilės. Sakot, yra biuleteniai? Savarankiškai dirbantiems? Su visomis sutartimis ir įsipareigojimais? Su nuomomis, sodromis ir t.t.? Ir nesugebėjusiai atsidėti Vėžio išlaikymui?..

Taigi, tik pradėjus sirgti, jau žinojau, kad biuletenis – ne man.

O kaip tuomet sirgti savarankiškai dirbančiam žmogui, kuris pats sau susikūrė darbo vietą? Tokiam kaip aš.

Sirgti darbe.

***

Gydytoja pirmiausia paklausė, ar važinėsiu į procedūras, ar gulsiu į ligoninę, bet man dar nespėjus išsižioti pasakė, kad šiuo metu ligoninėje nėra vietų ir tektų ilgai laukti. Pasakiau, kad važinėsiu. Tada mane nusivedė į procedūrinį kabinetą, paguldė ant stalo, kompiuteriu nustatė taškus, kuriuos švitins, kad radiacija pažeistų kuo mažiau organų bei audinių. Ant manęs juodu markeriu nubraižė liniją, o susikirtimo vietose paryškino kryžius. Šio mėnesio kryžiai du, juodi, užklijuojami permatomu pleistru, kad matytųsi ir nenusitrintų. Juos reikia saugoti.

***

Pirma radioterapijos procedūra – antradienį 13.00. Vadinasi, darbo dienos pradžioj išvažiuosiu, dieną pasitrinsiu pilkuose koridoriuose, į darbo pabaigą grįšiu. Ir taip dvidešimt penkias darbo dienas. Vėžy, ar ne per daug gviešiesi mano dienų ir gyvenimo?

Kad jau sukibom ir kartu turim gyventi, tebūnie, toks mano likimas, bet kad šitaip liptum ant galvos – tai jau ne.

Ne. Tvirtai nusprendžiu, kad jei jau taip viskas pasisuko, aš nesigydysiu, o pramogausiu. Po pirmos procedūros slaugytojai pasakiau, kad man skirtų patį vėliausią laiką. Atvažiuosiu pavakary. Nebebus eilių, nebebus be eilės vežamų sunkių ligonių, aikštelėj nebebus mašinų grūsties, ir aš neaukosiu visos dienos. Tik pavakarę. Man nereikia būti pirmai. Aš būsiu paskutinė. Procedūra trunka dešimt minučių, o po to aš laisva. Ir tada galėsiu skriedama pavasarėjančiais laukais užsukti į Kretingos bažnyčią pasimelsti, galėsiu eiti į pajūrį ir kopose gaudyti vėją ar lydėti besileidžiančią saulę, galėsiu Telšiuose užsukti pas draugę paplepėti prie arbatos puodelio, galėsiu, galėsiu… Aš viską galiu, ką tik sugalvoju. O sugalvoti aš taip pat galiu.

***

Tavo. Kartonas, pastelė. 2016

Sprendimas į procedūrą atvykti vakare buvo genialus. Aikštelė tuščia, nes trys mašinos, stovinčios rezervuotoj vietoj, man yra nulis. Gali stotis skersai, gali išilgai, kaip tik nori – vietos į valias. Trinktelėjus durelėms, makaluodama rankoj maišeliu (pasirodo, vėžininkai visada turi kokį nors maišelį), kuriame įdėtas vienkartinis- daugkartinis paklotėlis ir tokios pat vienkartinės-daugkartinės šlepetės, žengiu tuščiais koridoriais. Visas pastatas lyg man vienai. Nei eilių, nei kamšaties, nei bruzdesio, nei lakstymo. Laukia vienas žmogus arba nė vieno. Ir kiekvieną kartą, atbildėdama tuo tuščiu koridoriumi, pagiriu save už tokį sprendimą. Vien nuo šios minties manyje kyla vidinė šypsena ir pasitenkinimas. Du mėnesius, diena iš dienos, svarsčiau, kaip man išgyventi tą laikotarpį. Kaip? Tai buvo misija neįmanoma. Sunkiausia, kai nėra sprendimo, kai nežinai, ką daryti ir kaip. Gydytojai tik gydo, o su savo gyvenimu turi susitvarkyti pats. Ir staiga – pats baisiausias, sudėtingiausias gydymo etapas tampa pačiu nuostabiausiu. Atostogomis. Ir tam tereikia vienos vienintelės teisingos minties. Gero sprendimo. Ar ne, Vėžy? Tyli? Toks jausmas, kad į Klaipėdą aš jau vykstu be tavęs, ir tais koridoriais kaukšiu be tavęs. Viena.

***

Vieną dieną, sėdint ir laukiant, kol pakvies procedūrai, šiek tiek toliau nuo manęs, išėjusi iš procedūrinio, prisėda moteris. Jai suskamba telefonas ir prasideda pokalbis.

– …ką darysi, kad jau įkritau į tą vargelį. Reiks vargti… Tie vaistai, kur išrašo kompensuojamus, sukelia kiaušidžių vėžį. Garantuotai. Reikia geresnių. Brangesnių… Bet nenori rašyti. Ir nuo jų storėji. Putiesi kaip ant mielių… Sakė, valgo tik sriubytę, o storėja storėja…

Žinau, kad negražu klausytis svetimų pokalbių. Bet kairę ausį tempiu vis labiau, kad nepraleisčiau nė vieno žodžio, nė vieno nuodo lašo, pilamo į erdvę. Viską turiu susemti į savo ausis.

Vadinasi, kitas man bus kiaušidžių vėžys ir aš tapsiu stora stora… Begalinis siaubas susirango many ir aš nebeįstengiu ramiai kvėpuoti.

– Protelis maišosi? Maža tau manęs ar ką? Mažai keliu diskomforto, kad dairaisi į kitus vėžius? Kiaušidžių, gimdos, kepenų, plaučių… Kokio dar norėtum? – tai mano Vėžys iškėlė pavydo sceną. Mat vienintelis. Sugyventinis.

– Kai šiaip storėji, tai visai nieko. O kai nuo tabletės, tai jau tragedija. Mažiau ryk ir nestorėsi. O jei pavaikščiotum vakarais valandėlę… Juk pavasaris. O šiaip pažiūrėk į veidrodį, ar labai sustorėjai? Juk jau geri tas tabletes…

Išsitraukiu veidrodėlį ir pasižiūriu. Visai tie žandai neišsipūtę…

– Ką tau gydytoja sakė? Vaistai gali pridėti plius tris kilogramus, o visa kita – tavo apsisprendimo reikalas. O tie dvidešimt, trisdešimt kilogramų, kuriuos susikraunat ant savęs… Turint tokią priedangą kaip vaistai, galima ir šimtelį priauginti. Matai, ką vėžys daro su manim, vargšė aš ligonė, gailėkitės manęs… Tu nesustorėsi. Nurimk.

Gal ir neblogai su juo pakalbėti. Su Vėžiu. Vis ne viena. Tačiau vis tiek jam sakau, kad dingtų ir paliktų mane ramybėj. Kur? Bet kur. Kad ir prie jūros. O aš? Kartais užsuksiu paplepėti.

– Tik aš ir tu?

Aha.

***

Palieku koridoriuje Vėžį bei vis dar telefonu kalbančią moterį ir įeinu į procedūrinį. Atskiroje kabinoje nusirengiu iki pusės, užsimaunu vienkartines-daugkartines šlepetes, nusiimu žiedus, auskarus, apyrankes, kaklo papuošalą, ant pečių užsimetu rūbelį ir slaugytojos pakviesta išeinu.

– Gali pasidaryti jautresnis spenelis, gali pradėti skaudėti krūtį, bet vėliau, po dešimto, penkiolikto karto… – nugirstu pacientės pokalbį su slaugytoja.

Tai sako ne man. Nusimetusi drapanėlę ir pasidėjusi akinius atsigulu ant procedūrinio stalo. Kairė ranka nuleista palei liemenį, dešinė pakelta, galva pasukta. Dešinėj pusėj juodu markeriu pažymėtus kryželius pasiryškina viena slaugytoja, kairėje – kita. Liepia atsipalaiduoti ir tada kaip kokį pelų maišą pataiso į vieną pusę, į kitą, kol mano kūnas sukrenta taip, kaip turi būti. Kai įsitikina, jog puikiai sukritau į nubrėžtus rėmus, palieka mane gulėti po didžiuliu metaliniu-stikliniu disku. Vieną. Po manim krusteli stalas, vieną kartą, du. Kažkodėl man labai patinka ta akimirka, nes primena vaikystę, kai sėdėdavau karuselėje ant arkliuko ir prieš pradėdama važiuoti karuselė kiek krusteldavo… Dabar apie mane kažkas ima gausti, traškėti braškėti, o aš sau guliu ir mintiju. Svarbiausia man – nesujudėti.

Esu laiminga, nes galų gale supratau, jog mano gyvenime jau nieko niekada nebus idealaus, kaip ir niekad nebuvo…

***

Čia nustoju galvoti, nes mano gulėjimo laikas baigiasi, nors iki šiol nežinau, kiek visa tai trunka. Tris minutes, penkias, septynias? Nesvarbu. Neilgai. Nėra kur mintims net įsibėgėti. Kol atėjusi slaugytoja nuleidžia stalą, nukorusi kojas sulankstau vienkartinį-daugkartinį paklotėlį. Ir štai – drapanėlė ant pečių, akiniai ant nosies ir išeinu. Persirengimo kabinoj apsirengiu, susikarstau visus papuošalus, padažau lūpas ir iki rytojaus.

Slaugytojos man tiek ir tepasako – laba diena ir viso gero. Pirmą dieną atėjus šmėkštelėjo mintis, kad čia kažkas panašaus į Anglijos vištų fabriką – šlaunelė šen, blauzdelė ten, kakliukas, sparnelis… Tiksliai, profesionaliai, be emocijų… O aš – ta višta, kurią išdarinėja ir kuri nežino, kas su ja bus rytoj. Visos žinios iš nuogirdų, iš šnabždesių, iš nugirstų pokalbių. Keistas jausmas apima, kai suvoki, jog esi tik produktas, mėsa, skaičius ataskaitoje… O kur mano klykianti, pasimetusi, besiblaškanti, nežinanti, ką daryti, siela. Kam ji rūpi?

Niekam.

Sakysit, reikia klausti. Žinoma. O ko klausti, jei nežinai, kas vyksta. Klausti, ar mano krūtis pajuoduos ir nukris? Nes girdėjau, kad vienai moteriai oda pajuodavo, atsivėrė žaizdos ir ji gan ilgai užtruko, kol išgydė „gydymo“ pasekmes.

Šiaip tai, man tas pats, kas bus, nes žinau, kad visa tai ištveriama, nes jau tūkstančiai ištvėrė.

Laiminga esu, nes turiu savo Vėžį, su kuriuo pasikalbu.

O kiti? Prisimenu moterį, užkalbinusią mane koridoriuj. Po operacijos, krūtis ištinusi, akyse žvėriška baimė. Ji baiminasi chemoterapijos. Aš jai pasakau:

– Esat kada prisisprogusi iki žemės graibymo? Esat. Vėmėt? Vėmėt. Ištvėrėt? Ištvėrėt. Man po chemoterapijos buvo lengviau…

Moteris ima juoktis.

– Jeigu tik tiek – tikrai ištversiu.

Ir tikrai ištvers. Kai tik nustos bijoti, ištvers dar lengviau.

***

Lekiu pavasarėjančiais laukais namo, ir tas lėkimas man be galo patinka. Kiekvieną dieną žemės atspalviai keičiasi, o Žemaitijos kalvos savo grožį atveria visu puikumu. Norisi tik lėkti ir žiūrėti, lėkti ir grožėtis. Taip ir darau, be galo džiaugdamasi, kad nereikia gulėti ligoninėje, laukiant savo trijų minučių spinduliuotės per parą. Nereikia gulėti, vartantis nuo šono ant šono ir iš nuobodulio varinėjant vis baisesnius pokalbius su palatos draugėmis. Nes juk visi mėgstam pažaisti žaidimą „Juodoji ranka“ iš vaikystės siaubų arsenalo. Tik dabar tas žaidimas vadinasi „Vėžys“, o baigiasi jis žodžiu „mirė“. Mirė. Na, ir kas. Kiekvieną dieną žmonės miršta dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tokia tvarka. Taip surėdyta gamta. Bet nuo ryto iki vakaro tampytis su tuo, kelti sau ir aplinkiniams paniką, įsivaryti tiek baimės, kad jau pats nebepakeli? Gal nuo to reikšmingesnis pats sau tampi? Tuomet pateisinama. Drebinkis, kol visiems atsibosi…

Įsisvajojusi nepajuntu, kokiu greičiu lekiu, kol mašina ima ne lėkti, o skrieti net pasišokinėdama.

– Rupūže, užmuši mus, – atsklinda klyksmas nuo galinės sėdynės.

Tai mano Vėžys.

– Išsigandai, vabalėli? – juokiuos mažindama greitį. – Dar nepraradai baimės jausmo?

– Baimę praradę yra pavojingi, – sako Vėžys.

Ne Vėžys, tik jo šešėlis, nes Vėžio nebėra. Tiesiog žinau. Jaučiu.

***

Grįžusi namo, staipydamasi prieš veidrodį, sakau vyrui:

– Aš būsiu stora.

– Na, tai kas, – atsako jis.

Noriu rėžti, kad tau tas pats, kaip aš atrodysiu, tau nerūpi, kokia aš būsiu, tau, tau tau… Na, kelti visokį moterišką erzelį, kad jis nebežinotų, kur dėtis ir ką daryti. Bet nesakau, nes laiminga esu, kad jam tas pats, stora ar plona, durna ar protinga, kad priima mane visokią, kad tik būčiau. Dėkinga jam už tai, kad nekelia jokių reikalavimų, kad leidžia būti savimi, nes tik būnant savimi, galima gyventi ir lėkti paklaikusiu greičiu laukais ir neužsimušti.

Prasideda tai, apie ką niekas nekalba. Prasideda gyvenimas po intensyvaus vėžio gydymo.

Ir taip lekiu kiekvieną dieną pirmyn atgal, prisigalvodama visokių malonumų. Tai suku pas vieną draugę, tai pas kitą, tai į vieną bažnyčią, tai į kitą. Na, kas šauna į galvą, tą ir darau. Ryte darbe, po pietų kelyje, o vakare – kaip Dievas duoda. Ir man tai patinka. Man be galo tai patinka. Kol penkioliktą dieną skriedama namo pradedu žliumbti. Ašaros rieda nesustodamos. Pavargau. Kai pavargstu, visada žliumbiu. Nieko čia naujo. Išsižliumbsiu nuosėdas, nuoskaudas, išsimiegosiu ir vėl bus gerai. Nes nėra blogai. Nes keturiolikta-penkiolikta dienos visada būna kritinės. Atsimenu vaikystės stovyklas – norėdavom, kad būtų kuo daugiau dienų, o apie keturioliktą susėdę būreliais pradėdavom kalbėti apie namus, ilgėdavomės savo kiemo draugų, savo kambario, savo daiktų. Vieni skambindavo namo ir tėvai juos išsiveždavo, o kiti padejuodami pralaukdavo dvi tris dienas ir atsiverdavo antras kvėpavimas. Ir prasidėdavo toks šėlas, toks fantastinis buvimas ir visa, kas geriausia, įvykdavo būtent tada – pas­ku­ti­nėmis dienomis. O kitais metais vėl viskas iš naujo. Ir štai, po daugelio metų, aš važiuoju ir baubiu, ir žinau, kad tai praeis, nes penkiolikta visada yra penkiolikta, nes ir gydytoja šiandien apžiūrėjusi mano krūtį, užrašė tepalų pavadinimus, nes jau prasidėjo odos perštėjimas, vienur kitur atsirado mažyčių žaizdelių, kurios skauda ir erzina. Visą laiką žinau, kad turiu dešinę krūtį. Kas čia ypatingo turėti dešinę krūtį? Visos turi. Ne. Ne visos. Ir aš galėjau neturėti, tik reikėjo mano Vėžiui prisiraizgyti, prisinarplioti toje krūtyje taip, kad gydytojas-upė nebebūtų supratęs, kaip čia viską dailiau panaikinti, ir būtų be gailesčio įgudusiu judesiu ją nurėžęs ir išdrėbęs į pamazgų kibirą, kartu su visu vėžiu. Jam tai kasdienybė. O tikrai, įdomu, kur deda tas nupjautas krūtis?

O tada galėčiau sakyti, kad man peršti tą vietą, kur buvo krūtis. Kiek yra taip sakančių moterų… Nebenoriu apie tai galvoti, nes tos mintys nelengvos, tik žinau, kad begalė moterų taip gyvena – supjaustytos, sutraumuotos, sumaitotos. Ne tik kūnais, bet ir sielom. Ir tik pamažu, pamažu jos atsitiesia, apsipranta su nauja savimi ir išmoksta gyventi. O kitos neatsitiesia ir neišmoksta.

***

Todėl, nors ir nusikriokusi ir apsisnarglėjusi, esu laiminga, kad turiu abi krūtis, kad galiu vairuoti, kad dešinė ranka, jei ir gelia, tai ne visada, kad kairė koja storesnė, velnias žino kodėl, bet neskauda ir kad ją dar teks patyrinėti. Bet aš jau įpratau varstyti visokius kabinetus ir klausytis visokių išvadų, ir viso to nesureikšminti. Esu laiminga, kad turiu vyrą, kuriam visai nerūpi, kokia aš būsiu, ir vaikus, kurie kasdien neskambina su idiotiškais klausimais, kaip laikais ir ką sako daktarai, o gyvena savo gyvenimus. Esu laiminga, nes galvoje jau krebžda mažytis naujos parodos planas, kuris vis labiau traukia ir vilioja, o kiekviena nauja paroda – nauja patirtis ir gyvenimo posūkis. Esu laiminga, kad vis dėlto nusivaliau langus, nors saulei pašvietus ir neatrodo idealiai, bet ne purvini. Esu laiminga, nes galų gale supratau, jog mano gyvenime jau nieko niekada nebus idealaus, kaip ir niekad nebuvo, bet vis atrodė, kad turi būti, privalo.

Ir kam tas idealumas, svarbu, kad akys žėri gyvenimo geismu, kad galiu daryti, ką noriu, ir man tai patinka. Kad bepaveiksluodama kasdien plinkančią, o po to atželiančią galvą, žiūrėdama tas keistas nuotraukas padariau atradimą. Jaunystės nesukurs nei pripūstos lūpos, nei botulino injekcijos, nei išlygintos raukšlės, nei ištatuiruoti antakiai… Jaunystė žvilga akyse, nes jaunystė gyvena sieloje. Išblukęs, užgesęs žvilgsnis kalba apie mirtį, nors veidas ir lygus, be raukšlelės, kaip lyginimo lenta. Ir aš gražiausia sau, kai apie akis iš juoko apsiraizgo begalė raukšlelių, o akys spindi gyvenimo aistra. Ir nieko gyvenime daugiau netrokštu, tik išlaikyti tą spindesį. Tik tiek.

***

Kaip ir žinojau, po penkioliktos dienos įvyko lūžis – pilki ligoninės koridoriai, kurie kažkodėl asocijavosi su krematoriumu, nebeatrodo tokie pilki, o visai jaukūs, jais atbildu kaip į savo namus, nes ant kėdžių sėdi jau pažįstami veidai ir į mano „labas“ išgirstu ne vieną atsakymą.

Gydytoja pažįsta tave jau iš veido, slaugytojos taip pat. Tu taip pat jau žinai, kokio švelnumo ir atidumo kieno rankos. O vieną dieną mane užkalbina moteris, norinti bendrauti, ir mes pradedam plepėti. Netrukus prie mūsų prisijungia jos pažįstama ir taip susidaro trijulė, mat mūsų procedūrų laikas eina paeiliui ir aš ne visada išgirstu kvietimą užeiti, mat kur trys bobos, ten jau turgus. O dar trys vėžiai. Visi skirtingi, bet su tais pačiais įnoriais ir šalutiniais potyriais. Į mūsų kompaniją, prabėgdama pro šalį, kartais įsijungia ir gydytoja. Ir, tik pamanyk, kartais nesinori važiuoti namo. Gydytoja pasakojo, kad lankėsi vienoje ligoninėje, kur prie sienos kabo varpas ir išeinantis po paskutinės procedūros juo paskambina, kad praneštų, jog viskas, dar vienas etapas keistame kelyje su vėžiu baigėsi. Norėčiau ir aš paskambinti tokiu varpu, nes ryt man paskutinė diena.

***

O aš nespėjau visko padaryti. Tiesiog pritrūkau laiko, kuris atrodė begalinis ir, rodės, niekados nesibaigs. Ką aš turėjau padaryti važinėdama į radioterapiją? Negana, kad švitinausi? Žinoma, negana, nes, kaip mano Vėžys su šalutiniais poveikiais, taip ir aš – su šalutiniais planais. O planai nebaigti vykdyti, todėl reikia suktis. Kaip studentui – viskas paskutinėmis dienomis ir naktimis.

Pasirodžius pirmam straipsniui, mane pasiekė skaitytojų atsiliepimai, kurie gan giliai sujaudino ir privertė viską, ką darau, pamatyti kitoje šviesoje. Kai pamačiau, kad žurnalas su mano straipsniu keliauja iš rankų į rankas, kad straipsnis yra atšviečiamas ir kažkam siunčiamas, nes tam kažkam jo labai reikia, mane užgriuvo atsakomybė prieš tuos žmones, apie kuriuos niekados negalvojau. Supratau, kad turiu viską pasakyti, ką pati sužinojau, ir netgi pasistengti sužinoti daugiau.

Todėl priešpaskutinę dieną atlėkiau į Klaipėdą anksčiau, kad spėčiau užsukti į Šv. Pranciškaus onkologijos centrą ir viską pamatyčiau savo akimis, nes girdėti viena, o matyti kita. Toks centras – vienas Lietuvoje. Visai čia pat. Šalia pranciškonų vienuolyno. Netoli ligoninės. Mane atlėkusią pasitiko išpuoselėta aplinka, erdvi stovėjimo aikštelė ir rožynai, rožynai, rožynai… Nuo grožio tiesiog apsvaigo galva. Tokią apsvaigusią, tartum seną pažįstamą pasitiko onkologinio centro darbuotoja, pasodino į kėdę ir klausė, ir klausėsi. Aš noriu viską pamatyti. Ne, būti nenoriu. Noriu tik galėti papasakoti apie vietą, kur galima gauti visą reikiamą informaciją ir pagalbą. Visą. Nes tie žmonės čia tam ir yra.

Pradedam. Pradžioje man viską aprodė. Svetainėje minkštasuoliais apsuptas stalas. Galima išgerti arbatos ir pasėdėti. Knygų lentyna pilna leidinių apie visų rūšių vėžius, gyvenimą su jais ir gyvenimą jau be jų. Kas domina, tą imi ir nešiesi. Dovanai. Toliau – masažo kambarys. Muzikos kambaryje patogūs foteliai, ant kiekvieno minkštučiai pledai, kad būtų šilta ir jauku, kambario gale – baltas rojalis… Jis ne dėl grožio, juo kiekvieną kartą groja ateinantis kompozitorius. Grožio kambaryje gali pasidaryti makiažą, gali tau išplauti plaukus arba juos, slenkančius po chemoterapijos, nuskusti. Nedrąsiems nereikės eiti į kirpyklą ir aiškinti, kas su tavim vyksta. Ir tai nieko nekainuoja. Prie kitos sienos, lentynose, perukai, kepurės ir kepuraitės. Dėkis, kurią nori, ir eik, kad nešaltų plikė. Dovanai. Mažytis kambarėlis su dviem foteliais skirtas pokalbiams su vienuoliu ar psichologu. Čia jau tikrai su tavimi kalbės ir išklausys. Ir čia tikrai turėsi galimybę išsikalbėti ir, jei nepradės sveikti kūnas, tai siela – tikrai. Toliau – šokių salė su veidrodine siena, kur gali šokti ir mankštintis. Ir daug užsiėmimų ir paskaitų – gali rinktis, kas patinka. Kodėl vis kartoju, kad veltui, dovanai? Todėl, kad suvoktumėt, jog čia kainuoja tik nakvynė, nes iš toliau atvažiavę ligoniai ir jų artimieji gali išsinuomoti kambarį. O visa kita – nekainuoja nieko – reikia tik ateiti prie durų ir pabelsti. Tik tiek.

Jei pradėčiau kelionę su Vėžiu iš naujo – pradėčiau nuo šitų durų.

***

Šiluma. Gruodis. Kartonas, pastelė. 2015

Aš nežinau, kiek kilometrų per dieną nubėga radioterapijos gydytoja, pasiėmusi į ranką kavos ar arbatos puodelį. Į vieną kabinetą įbėga, stabteli prie kompiuterio, sustoja, gurkšteli ir vėl pirmyn. Manau, kad ir valgo, kur sustoja, kur papuola, nes ligoniai eina nepertraukiamu srautu. Aparatas ilsisi tik tol, kol ant procedūrinio stalo pasikeičia pacientas. Bėgdama gydytoja atsakinėja į pacientų klausimus. Mano onkologė taip pat bėga, bėga, bėga ir aiškina, kad ranką, iš kurios išimti limfmazgiai, reikia saugoti. Ji porcelianinė. Užsimirši ir nebeturėsi. O dabar turi – skaudančią, geliančią, tinstančią. Amžiams. Nes kelio atgal nėra. Nes tu esi vėžininkas – pažeistas, neįgalus. Gali su tuo nesutikti, bet taip yra. Sunku tai suvokti ir su tuo susitaikyti.

Savo naujoms pažįstamoms koridoriuje pranešu: kad niekad neužmirščiau, ant dešinės rankos išsitatuiruosiu žodį „Porcelianas“.

– Tu ką, – išgirstu šūksnį. – Negalima. Tos rankos negalima tatuiruoti, įbrėžti, įpjauti. Negalima kelti, nešti, temti. Nieko negalima.

– Tai ką? Aš invalidė? – bandau dar juoktis.

– Tu invalidė.

Ir tada aiškiai supratau: kiek kokybiškas bus mano tolimesnis gyvenimas, priklauso nuo manęs. Privalau klausyti gydytojų. Jie matė ne vieną prisidirbusį ir raudantį… Bet kaip į tokią galvą, kaip mano, įkalti, kad ranką reikia saugoti?

– Tada tatuiruosiu „Porcelianas“ ant dešinės kojos su rodykle į viršų… Ir nešiosiu trumpus sijonus, kad visada matyčiau.

Juokas juokais, bet aš turiu to neužmiršti. Niekada. Į smegenis reikia išsitatuiruoti. Amžiams.

Atsisveikinu su visais, apsikabinu, prisakau gerų žodžių, tokių pat prisiklausau, apsisuku ir išeinu.

***

Namuose prieš veidrodį nusilupinėju visus pleistrus, saugojusius juoduosius kryželius. Pažastyje pleistras nusilupa su visa sudeginta oda ir atsiveria gyvos mėsos pulsuojanti žaizda. Žiūriu į ją ir puikiai suprantu, kad niekas nesibaigė, o tik prasideda. Prasideda tai, apie ką niekas nekalba. Prasideda gyvenimas po intensyvaus vėžio gydymo. Žiūriu į tą atvirą žaizdą ir nežinau, ką tepti, nebent druskos įpilti , kad nuo skausmo išeičiau iš proto ir nebereiktų nieko galvoti.

Susiraitau lovoj embriono poza ir užkaukiu. Ašaros liejasi upeliais. Kaukiu kaip sužeista vilkė su pasisriūbavimais ir džiaugiuosi, kad nėra šalia nė vieno, kas guostų ir ramintų, nė vieno, ką trikdytų mano kauksmas. Pagaliau, pagaliau gyvenime aš turiu teisę vieną kartą išsistaugti, nejausdama kaltės ir neprivalėdama aiškintis, kodėl, kas, ką ne taip padarė. Visi viską padarė taip. Kaukiu nuo begalinio žmonių gerumo, nuo pavasario siautulio, Lietuvos grožio, kaukiu nuo artimųjų meilės, nuo neįkyrios atidos, kaukiu iš gailesčio, kad dar vienas etapas baigėsi ir kai kurių žmonių daugiau niekados nebesutiksiu. Kaukiu todėl, kad noriu kaukti, todėl, kad begales metų buvau stipri, pati stipriausia, tokia nebūdama. Prižliumbiu vieną nosinę, antrą ir suprantu, kad taip raudant reikia paklodžių…

***

Kažkur toli toli, pačiam tolimiausiam jūros pakrašty šmėžuoja Vėžio šešėlis. Retkarčiais lankysiu jį. Važiuosiu viena. Kaip prižadėjau, kad galėtume pabūti tik jis ir aš. Gal susėdę ant kranto žarstysim pajūrio smėlį, gal gaudysim vėją… Abu tokie. Kitokie. Kitokie nei tie, kur niekada dar neperžengė tos ribos, kurie kitą dieną man sakys, na, pagaliau viskas baigėsi, jau gali atsikvėpti, dabar jau geriau…

– Geriau, – sakysiu, keistai ir nesuprantamai ilgėdamasi to laiko, kai skrisdavau pavasariniais laukais būdama visur ir niekur.

– Geriau, – sakysiu, žiūrėdama į tolį, į savo Vėžio šešėlį, žinodama, kad jis niekados manęs nepaliks, kad visada lauks.

– Geriau, – sakysiu, stengdamasi nejudinti rankos, nes pažasty dar kraujuoja žaizda, naktimis maudžia kojas ir laikas nuo laiko jaučiu tokį nuovargį, kad ir vėl atrodo, jog nebenoriu gyventi.

Bet tik atrodo.

Ar aš mirsiu?

Taip.

Kada?

Nežinau.

Tekstas iliustruotas autorės piešiniais

Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. IV

Pirmoji dalis „Žinia. I pasakojimas“

Antroji dalis „Nuodai. II pasakojimas“.

Trečioji dalis. Peilis. III pasakojimas.

Knyga. R.Sadauskienė. Būsenos: gyvenimas su vėžiu

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *