„Laisvė yra pasirinkimas, nes žinau, kur einu“, – taip savo apsisprendimą eiti vienuolinio gyvenimo keliu įvardija sesuo Benedikta Rolin (Benedicte Rollin, g. 1949) – santūri, inteligentiška, tikrąją vidinę laisvę bei džiaugsmą spinduliuojanti prancūzė, beveik tris dešimtmečius gyvenanti ir dirbanti Lietuvoje. Nėmaž nesuabejojusi Dievo kvietimu, dar Nepriklausomybės aušroje atvyko į jai tuomet nepažįstamą kraštą ir, puikiai išmokusi lietuvių kalbą, savo širdį ir žinias dovanojo jauniems žmonėms, šiandien tarnaujantiems Bažnyčiai, bendruomenėms ir savo šeimoms. Ji vis dar nepaliaujamai liudija Dievo meilę ir ištikimybę nuteistiesiems, dalinasi viltimi, atjauta ir paguoda su kenčiančiaisiais. Vaikystėje patirtas stiprus Dievo meilės blyksnis ir šiandien spindi šios kuklios moters akyse, lydi ją tarsi žibintas gyvenimo kelyje, apšviesdamas kiekvieną sutiktąjį rūpesčiu, geranoriškumu ir ramybe, o ugdytojos talentas, daugelį metų gražiai skleidęsis asumpcionistinėje šviesoje, šiandien peraugo į dvasinės palydėtojos tarnystę, suteikiančią erdvę kiekvienam būti išklausytam ir paliestam gydančios Dievo meilės.

Šiandien nedidelė Marijos Dangun Ėmimo seserų (asumpcionisčių) bendruomenė gyvena netoli Vilniaus centro esančiame jaukiame privačių namų kvartale, kuriame, jei ne kryžiaus ženklu pažymėtas niekuo neišsiskiriantis namas, nė neįtartum esant vienuolyną. Pakvietusi užeiti, ses. Benedikta pirmiausia palydi prie ant sienos sukabintų nuotraukų, kuriose įamžintos pirmosios seserys lietuvaitės, tarpukaryje atvykusios į Belgiją ir savo malda bei apaštališka veikla svariai prisidėjusios prie asumpcionistinės misijos įgyvendinimo Europoje. „Norėjom atiduoti skolą Lietuvai už tas dvidešimt seserų“, – sako ses. Benedikta, paklausta apie kongregacijos sumanymą po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje steigti vienuolyną. Šiemet 25-erių metų jubiliejų mūsų šalyje paminėjusi bendruomenė aktyviai darbuojasi švietimo, socialinėje, sielovados srityse, lanksčiai ir kūrybingai, įsiklausydama į laiko iššūkius, stengiasi vykdyti savo misiją ugdyti jaunus žmones, dalintis bendruomeniškumo patirtimi ir, galiausiai, liudijant viltį „padėti kiekvienam žmogui pasiekti savo žmogiškąją ir dvasinę pilnatvę“.

Ses. Benedicte Rollin RA. Evgenios Levin nuotrauka

Taip jau sutapo, kad susitikti pokalbiui turėjome kaip tik tą dieną, kai pavasarį Lietuvoje oficialiai buvo paskelbtas karantinas, tad mūsų pokalbį teko atidėti. Vėl atsiradus galimybei susitikti, natūraliai norisi paklausti, kaip Jūs ir Jūsų bendruomenė išgyvenote šį laikotarpį?

Pakankamai normaliai. Kadangi gyvenam bendruomenėje, vienišumo, kaip dauguma žmonių, nepatyrėm. Be to, esame įsikūrusios tokioje vietoje, kur galima saugiai išeiti pasivaikščioti į gamtą. Tad dėl užsidarymo nepatyrėme jokių nepatogumų. Maža to, per tą laiką įgijom ir naujų įgūdžių: išmokom naudotis naujomis technologijomis, pasizūminti, t. y. per internetą susitikti su seserimis iš kitų šalių. Pasaulyje mūsų kongregacijos seserų yra daugiau nei tūkstantis, per Zoom’ą galėjom bendrauti bendruomenė su bendruomene, buvo tikrai labai daug gražių momentų. Su daugeliu seserų esam pažįstamos, tačiau tai buvo ir gera proga su kitomis artimiau susipažinti.

Kartu ir išgyvenom daug nerimo dėl seserų, ypač tose šalyse, kur situacija buvo tragiška: Afrikoje, Pietų Amerikoje, Indijoje. Ispanijoje netekom penkių seserų. Visose šalyse mūsų seserys labai solidarizavosi su aplinkiniais žmonėmis – gamino kaukes, dalino maistą, padėjo kenčiantiems dėl įvairiausių apribojimų.

Na, o mūsų – seserų pensininkių (juokiasi) – gyvenimas ne ką tepasikeitė, buvo tik apriboti išėjimai. Sumažėjus užsiėmimų atskirai, atsirado daugiau laiko pabūti visoms kartu, pabendrauti, pažiūrėti kokį gerą filmą. Rytais būdavom popiežiaus parapijietės – su interneto pagalba dalyvaudavom šv. Mišiose, be to, savo koplyčioje turime Švenčiausiąjį Sakramentą, tad galėdavom priimti Komuniją, ir tai buvo tarsi privilegija. Jei ne viena kita atšaukta kelionė, galėtume sakyti, kad viskas praėjo neblogai.

Kilus pandemijai, būta pačių įvairiausių nuomonių ir svarstymų, iš vieno kunigo lūpų teko išgirsti tokius žodžius: „Dievas privertė pasaulį nusilenkti.“ Ar tikrai taip esame mokomi nuolankumo?

Viešpats nesiunčia ligų, bet panaudoja visas priemones, kad mus pasiektų, kad leistų patirti Jo meilę, kad suvoktume, jog nereikia vaikščioti klystkeliais ir šunkeliais. Juk matome, kaip išnaudojama gamta, kaip išlaidaujama įvairiose srityse. Manau, mums buvo duota didžiulė solidarumo pamoka, pasauliui suteiktas suvokimas, kad visi esame giliai pažeidžiami ir labai priklausomi vieni nuo kitų. Tikrai norėtųsi, kad šitą pamoką išmoktume, kad keistųsi mūsų mąstysena.

Jau pastebiu ir Lietuvoje augantį tarptautinį mąstymą, pavyzdžiui, kad ir Vilniuje vykusi demonstracija prieš rasizmą. Turint omenyje, kad čia juodaodžių labai mažai, tai buvo labai gražus solidarumo veiksmas, parodantis augantį jautrumą ir atsakingumą. Matau, kaip sparčiai auga ir ekologinis jautrumas, ir tai iš tiesų džiugina. Pamenu, kai 1993–1994 metais su tarptautine studentų grupe Vilniaus universitete mokiausi lietuvių kalbos, per vieną paskaitą turėjom temą apie užterštumą. Mes dėstytojai aiškinome, kad yra toks dalykas, kuris vadinasi „poliutijo“ (lot. pollutio – tarša, – L. M.), bet ji niekaip negalėjo suprasti, apie ką mes kalbam. Ir tuomet suvokėme, kad lietuvių kalboje nėra atitinkamos sąvokos, nes dar nėra suvokimo apie taršą ir supratimo, kokia tai didžiulė problema pasaulyje. Dabar jau, žinoma, viskas pasikeitę.

Jei jau prakalbot apie lietuvių kalbą, negaliu nepaklausti, kaip Jūs, prancūzė, taip gražiai išmokote kalbėti lietuviškai? Juk, sutikit, lietuvių kalba – ne iš lengvųjų…

Nelengvà kalba, tačiau graži, įdomi, sena. Kaip sakiau, universitete buvo kursai užsieniečiams, o mūsų dėstytoja taip gerai mums dėstė gramatiką, kad visai neatrodė baisu (juokiasi). Iš pradžių intensyviai mokėmės maždaug aštuonis mėnesius, lengviau buvo tiems, kurie mokėjo rusų arba lenkų kalbas, nes jose yra nemažai panašių žodžių. Tačiau man labiausiai padėjo tai, kad mokėjau lotynų kalbą. Abiejose kalbose yra panašumų linksniuojant, todėl man buvo lengviau suprasti, kodėl lietuvių kalboje reikia linksniuoti. Tačiau kai kurie studentai vis nesuprasdavo ir sakydavo: „Na, kodėl visą laiką reikia keisti tas galūnes?“ (Juokiasi)

Su dviem broliais ir teta vienuole, apie 1955 m.

Ar mokytis kalbos pradėjot tada, kai jau žinojote, kad vyksit į Lietuvą?

Taip. Iš sesers Anos Kristinos buvau gavusi tokią ploną knygelę „Išmok lietuvių kalbą per 30 dienų“ ar kažkas panašaus.

Skamba juokingai…

Aišku, tai – visiška nesąmonė (juokiasi). Kaip sakiau, jau žinojau, kas yra linksniavimas, mokėjau ir kelis žodžius, bet kai čia atvykau, buvo šokas!

Ar prieš atvykdama ką nors žinojote apie Lietuvą?

Buvau šiek tiek skaičiusi apie Nijolę Sadūnaitę, į prancūzų kalbą buvo išversta jos knyga, tad apie situaciją Lietuvoje turėjau šiek tiek žinių.

Kas paskatino priimti sprendimą vykti į Lietuvą?

Gyvenau Paryžiuje, dirbau mokykloje ir tuo metu man tikrai nebuvo jokios minties kažkur važiuoti. Turėjau ką veikti ir galvojau, kad nuo tada, kai įstojau į vienuolyną, mano misija – skleisti Jėzaus mokymą savo tautai, savo žmonėms. Tuo metu mūsų kongregacija ėmė svarstyti galimybę seserims vykti į Lietuvą, o iš Švedijos kilusi sesuo Ana Kristina kelis kartus jau buvo čia važiavusi ir organizavusi maldos stovyklas, o vienais metais su keliomis pagyvenusiomis mūsų kongregacijos seserimis lietuvėmis čia ieškojo jų giminaičių. Grįžusi į Prancūziją vis sakydavo mūsų vadovybei, kad jau nebeužtenka tik aplankyti Lietuvą, kad dabar pats laikas joje kurti bendruomenę, nes yra poreikis, viena kita mergina jau domisi mūsų kongregacija. Be to, norėjom atiduoti skolą Lietuvai už tas dvidešimt seserų, kurios prieš karą iš Lietuvos atvyko į Belgiją, į mūsų kongregaciją, ir ten visam laikui pasiliko. Taigi, aš jau buvau šį bei tą girdėjusi apie Lietuvą, ir kartą man netgi šmėstelėjo mintis, jog gal ir neblogai būtų ten nuvažiuoti, tačiau iškart pagalvojau: „Ne, mano vieta čia, Paryžiuje.“ Tačiau vieną gražią dieną provincijolė pasikvietė mane pokalbiui. Pasiruošiau kalbėti apie bendruomenės būklę ar kažką panašaus, o ji man ir sako: „Žinai, Generalinė vyresnioji mąsto apie Lietuvą. Reikia ten siųsti vieną seserį. Ji kol kas ten būtų viena, turėtų išmokti kalbą ir pažiūrėtų, ar įmanoma ten įkurti bendruomenę. Taigi, galvojama apie tave.“

Kaip manote, kodėl pasirinko būtent Jus?

Tai buvo sesers Anos Kristinos mintis. Ji gerai mane pažinojo, matė, kad esu gabi kalboms, neatsitiktinai pirmoji mano specialybė – anglų kalba, žinojo, kad dirbu su jaunimu, o Lietuvoje tokios patirties labai reikėjo. Be to, matė, kad ten yra gražus pamaldumas ir kartu didžiulis maldos poreikis. Lietuviai  – giedanti tauta, o aš mėgstu giedoti, esu pakankamai muzikali, todėl ji mūsų generalinei vyresniajai ir pasakė: „Benedikta galėtų.“ Kai provincijolė man ištarė šituos žodžius, apsisprendžiau per akimirką.

Su mama įvilktuvių dieną, 1974 m. liepos 16 d.

Neturėjau jokių dvejonių, nors man tai visiškai nebūdinga… (Juokiasi) Širdies gilumoje iš karto turėjau atsakymą, nors man įprasta abejoti, ilgai ir sunkiai spręsti – priimti sprendimus man visuomet sunku. Todėl šį spontanišką apsisprendimą vykti į Lietuvą laikau tiesioginiu Šventosios Dvasios veikimu manyje.

Ar toks neįprastas užtikrintumo jausmas neišgąsdino?

Ne, nes iškart pagalvojau: čia Jėzus, čia Jis iš manęs prašo daugiau – daugiau meilės, daugiau drąsos, daugiau tikėjimo, daugiau neturto… Žinoma, jaučiau didelį nesaugumo jausmą, nes nežinojau, kur gyvensiu, ir apskritai manęs laukė visiškai nepažįstamas gyvenimas.

Tačiau tąkart, išgirdusi šią naujieną, širdyje jaučiausi visiškai rami. Atsimenu, provincijolė pasakė: „Tu pagalvok, pasimelsk.“ Bet aš atsakymą jau žinojau. Po šio pokalbio turėjau metro per visą Paryžių važiuoti atgal į savo bendruomenę. Pamenu, kad bevažiuodama pajutau labai gražų, o kartu ir keistą jausmą – jaučiausi tarsi būčiau nėščia moteris, kuri ką tik sužinojo, kad laukiasi, bet dar negali niekam pasakyti. Tai buvo nepaprasta! Ir kol niekam negalėjau apie tai pasakoti, šią gražią paslaptį nešiojau giliai širdyje.

Ilgai nešiojot?

Gal porą mėnesių, iki tol, kol žinia buvo oficialiai paskelbta. O tada pradėjau daugiau domėtis Lietuva ir supratau, kad iš tiesų nesu labai jau drąsi… (Juokiasi)

Į Lietuvą atvykote 1993 m. Kokią tada ją pamatėte?

Gatvėse nebuvo jokių reklaminių plakatų ir mane, pripratusią prie Paryžiaus vaizdo, pradžioje tai šiek tiek trikdė. Kita vertus, buvo ir labai malonu – važiuoji ir niekas neblaško tavo dėmesio su raginimu: pirk, pirk, pirk! Tačiau, būdavo sudėtinga rasti daiktų, kurių reikia, nes jei pamatydavau užrašą „Krautuvė“ arba „Parduotuvė“, bet nebūdavo vitrinos, nežinodavau, ką ten rasiu. Tuo metu dar labai prastai kalbėjau lietuviškai, todėl nedrįsdavau įeiti ir pasiteirauti, galvodavau – jeigu prie manęs prieis pardavėja ir paklaus „ko nori?“, aš nežinosiu, ką atsakyti… Bet vėliau įsidrąsinau ir pamačiau, kad pardavėjoms visiškai nerūpi tie pirkėjai (juokiasi). Buvo labai juokinga matyti, kaip, įėjus į parduotuvę, jos toliau geria savo kavutę, o aš toje parduotuvėje galiu viską ramiai apžiūrinėti, niekas manęs netrukdo. O dabar jos jau moka pardavinėti… Be to, pamenu, kad gatvėse buvo labai mažai automobilių, ir man tai labai patiko.

Žmonės Lietuvoje buvo labai uždari. Man prireikė daug laiko suvokti, kokią įtaką žmonėms, kultūrai, santykiams padarė sovietmetis. Atsimenu, kartą Kaune dalyvavau seserų vienuolių susitikime, o į Vilnių grįžom kartu su viena sese lietuve. Bevažiuojant aš jos klausiu: „Kur Jūs gyvenat?“ Labai nustebau, kad pirmiausia ji apsidairė, ar niekas negirdi, ir tik tada tyliai pasakė savo adresą. Tik po kelių metų supratau, kodėl ji taip keistai elgėsi: juk buvo eucharistietė, o seserys eucharistietės sovietmečiu buvo labai sekamos. Tačiau tuo momentu jos elgesys man pasirodė labai juokingas ir aš pagalvojau: iš kur čia tokia baimė, juk Lietuva jau laisva! Ir tik vėliau supratau, kad baimė žmonėse lieka ilgai, tas uždarumas, nepasitikėjimas gyvena daugelį metų. Dabar tai jau po truputį keičiasi.

Sesuo Benedikta rodo asumpcionisčių kelio į Lietuvą fotografijas, Evgenios Levin nuotrauka

Nuo pirmųjų dienų Lietuvoje įsiminė pilnos bažnyčios – tai labai retai matydavau Vakaruose. Taip pat ir pamaldumas, didžiulis dvasinis alkis. Nors ir prastai kalbėjau lietuviškai, bet jaunos Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos žmones kviesdavome į rekolekcijas, kurios tuo metu buvo labiau panašios į konferencijas kartu su malda. Ir žmonės ateidavo pasiklausyti, ypač jaunimas, paaugliai. Tada galvodavau: koks gražus jų dvasinis alkis! Man buvo labai gražus tas Matulaičio jaunimas – būrys jaunų žmonių, susiorganizavusių į maldos grupeles, kurias vesdavo vyresnieji, ir visi taip ištroškę formacijos! Tai buvo labai įspūdinga. O kaip jie greitai ir imliai apdorodavo informaciją! Išsirinkdavo viską, kas jiems tinka, per akimirką adaptuodavo ir naudodavo. Man tai atrodė vaau! Dabar šie žmonės yra maždaug keturiasdešimtmečiai, tai tokia graži karta, tarp kurių yra daug Bažnyčiai įsipareigojusių pasauliečių, daug sukūrusių gražias šeimas ir praktiškai visi yra atsivertėliai. Paauglystėje žmogus paprastai būna ištroškęs prasmės, todėl jie ir sugebėjo pasipriešinti sistemai, o kartu sutiko Kristų. Tai tikrai ypatinga karta.

Tačiau be visų šitų gražių dalykų, natūralu, sugėrėm ir kitas, ne tokias idiliškas patirtis…

Taip, vartotojiškumas dabar labai baisus. Bet tuo metu mane labai žavėjo šių žmonių paprastumas: matydavau, kaip paaugliai, turėdami vos vieną kramtomąją gumą, sugeba ja pasidalinti! Arba, kaip visa grupelė dalinasi vienu apelsinu! Galėjau matyti labai gražius dalykus: solidarumą, atsakingumą. Be to, ir artumą gamtai – savaitgaliais ir vasaromis daugelis jų dirbdavo daržuose, soduose, kad turėtų, ką valgyti. Pati esu paryžietė ir nelabai žinojau, ką reiškia kasti bulves…

Jūsų kongregacijoje taip pat yra seserų būtent iš šios kartos. Papasakokite, kaip lietuvaitės įsiliejo į bendruomenę, kaip kūrėsi jūsų bendruomenė?

Tuo laiku Lietuvoje buvo pašaukimų bumas, o merginos ėmė domėtis ir mūsų bendruomene. Sesuo Ana Kristina per savo keliones į Lietuvą jau buvo susipažinusi su keliomis lietuvaitėmis – su viena mergina iš Šakių susitiko Kaune vykusioje Vilties šventėje, su kitomis – Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, kurioje vedė maldos mokyklą. Manau, jas patraukė tikrasis laisvumas ir džiaugsmas, tai, kas lietuviams tuo metu dar buvo neįprasta. Iš tiesų mes labai branginam šią savo charizmos dalį – laisvę ir džiaugsmą. Taip pat jas labai traukė tarptautiškumas, mūsų bendruomenės atvirumas pasauliui. Kai atvažiavau į Lietuvą, buvo gal trys ar keturios merginos, kurios jau galvojo apie stojimą ir visos jos buvo susijusios su Pal. Jurgio Matulaičio parapija. Iš pradžių su jomis bendravau angliškai. Pamažu, dar tebebūdamos studentės, jos tapo kandidatėmis. Pirmoji įstojo Alma. Stojo drąsiai, nors tuomet mes su Ana Marija iš Argentinos dar gyvenome parapijos namuose, kur turėjome mažą butuką. Po poros mėnesių, persikėlus į naujus namus, įstojo Danguolė. Nors šitas namas dar nebuvo įrengtas, bet jau galėjom visos keturios jame gyventi. 1995 m. sausį čia įsikūrėm ir jau tapom tikra bendruomene – dvi seserys ir dvi postulantės. Šiuo metu mūsų yra šešios – keturios lietuvaitės, viena šveicarė ir aš. Dar viena sesuo lietuvė gyvena Belgijoje.

Amžinieji įžadai Bordo, 1981m. kovo 3 d.

Gausėjo ne tik jūsų bendruomenė, tačiau priimdavote kartu gyventi ir studentes. Suprantama, reikėjo erdvaus būsto, kaip pavyko tokį rasti?

Iš pradžių ieškojom netoli Pal. Jurgio Matulaičio parapijos, nes ten buvo mūsų bendruomenė. Tuo metu ten kunigavo Medardas Čeponis – labai atviras naujovėms žmogus, vis ieškantis, kas galėtų atvažiuoti iš užsienio ir padėti darbuotis. Iš pradžių jis mums leido gyventi parapijos namuose, todėl vėliau ir naujo būsto ieškojom netoli. Mums reikėjo tokio namo, kuriame galima gyventi pačioms ir priimti merginas, norinčias krikščioniškos formacijos ir gyvenimo bendruomenėje patirties, nes labai aiškiai matėm, kad santykiai ir bendruomeniškumas Lietuvoje yra labai pažeisti, ir kad kartu gyvendamos galim padėti merginoms ugdytis bendruomeniškumo vertybes: atsakomybę, pagarbą, paslaugumą, atvirumą, paprastumą. Tvirtai žinojom, kad norim tuo dalintis, nes tai yra mūsų charizmos dalis. Kol dar neturėjom daug išorinių veiklų, matėm, kad taip galim vykdyti pagrindinę savo kongregacijos misiją – ugdyti jaunimą. Taigi, kai tik įsikūrėm, buvom šiuose namuose keturios seserys ir keturios ar penkios studentės.

O patį namą suradom tik Apvaizdos dėka. Iš pradžių buvom nusižiūrėjusios namą Žvėryne, mums jis atrodė labai fainas, tačiau paskutinę minutę advokatas patarė jo nepirkti, nes buvo kažkas negerai su dokumentais. Atsimenu, labai nusivyliau. Po to ieškojom per agentūrą, jie mums ir pasiūlė šitą namą. Tada pagalvojom, jog labai gerai, kad ano nepirkom, nes jis buvo daug mažesnis, o šitas mums buvo tiesiog idealus – didelis, erdvus. Taigi, galėjome čia įrengti daug kambarių ir seserims, ir merginoms. Jos pačios dažė savo kambarius, su jaunimu darėm talkas, pačios viską tvarkėmės. Taip pat pagelbėjo ir pasauliečiai darbininkai iš Danijos.

Susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II jaunimo piligriminės kelionės į Asyžių ir Romą metu. 1990 m. Vatikano fotografo nuotrauka

Bendruomenei kurtis reikia ir materialių išteklių, daugelis tuo laiku besikūrusių vienuolijų sulaukdavo pagalbos iš užsienio. Kas padėjo jums?

Padėjo danai. Mūsų kongregacijoje labai svarbus solidarumas – finansiškai stipresnė bendruomenė paremia tą, kuriai reikia pagalbos. Tuo metu iš Danijos bendruomenės gavom stiprią finansinę pagalbą, nes ten seserys dirbo jau daug metų ir buvo sukaupusios tam tikrą turtą, todėl ir galėjo mus paremti.

Daug prisidėjote auginant asumpcionisčių šeimą Lietuvoje, o kokioje šeimoje augote pati?

Gimiau giliai tikinčioje šeimoje, kurioje augo septyni vaikai – trys seserys ir keturi broliai. Aš buvau jauniausia. Juokais sakau, kad esu kunigo anūkė, nes mano senelis iš tėčio pusės, būdamas našlys, įstojo į seminariją ir, ją baigęs, tapo kunigu. Jo nepažinojau, nes mirė dar prieš mano tėčiui susituokiant su mama. Kitas senelis, kurio irgi neteko pažinti, žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Vėliau skaitydama jo laiškus supratau, kad buvo labai giliai tikintis, o karą išgyveno visiškoje Dievo akivaizdoje, gerai suvokdamas, kad bet kurią akimirką gali žūti. Galbūt ir mano mamai toks gilus tikėjimas persidavė, nes ji į bažnyčią eidavo kasdien, o visa šeima – sekmadieniais. Be to, kiekvieną vakarą visi sukalbėdavom trumpus poterius. Priimti šv. Komuniją man leido labai anksti – penkerių, kartu su broliu, kuriam jau buvo septyneri. Kadangi jau tada buvau pakankamai pamaldi ir, kaip man sakė, supratau, ką darau, mama manė, kad ir broliui būsiu paskata. Bet tikėjimas jam taip ir neprikibo, ir dabar jis toks… pagonis (juokiasi), nors ir labai mielas žmogus.

O koks buvo Jūsų kelias į vienuolinį gyvenimą?

Gerai atsimenu vieną epizodą: man buvo gal devyneri ar dešimt metų, dar buvau pradinukė. Mūsų namuose, koridoriuje, buvo lentyna su religinės tematikos knygomis ir… vieną dieną, eidama pro tą lentyną, staiga sustojau. Nežinau kodėl stabtelėjau, gal dėl to, kad tas knygas mačiau daugybę kartų, bet tą akimirką iškilo klausimas: o ką visa tai reiškia?.. Visa ta religija, Mišios, poteriai, katekizmas ir panašiai. Ką galų gale tai reiškia? Ir sulaukiau atsakymo – Dievas mane myli. Taškas.

Gana ankstyvame amžiuje gavote tokią įžvalgą…

Taip. Tai buvo Šventoji Dvasia – pati tuomet nebūčiau taip sugalvojusi. Kai į galvą atėjo ta mintis, iškart pamaniau: nejaugi tai įmanoma? Dievas – visatos kūrėjas, toks didžiulis Dievas, o aš tokia maža mergytė – negi Jis visada mane mylėjo? Ir dar Jėzų atidavė iš meilės už mane! Argi tai įmanoma? Tą pačią akimirką pasirinkau tikėti. Tai buvo mano vidinis apsisprendimas, ir gerai atsimenu, kad tą akimirką išgyvenau labai didelį džiaugsmą. Jis tetruko gal keletą sekundžių, bet jaučiausi nepaprastai laiminga atradusi asmenišką Dievo meilę man. Kurį laiką po to įvykio vis galvodavau: o kaip aš galėčiau atsakyti Dievui tokia pačia meile? Ir tada į galvą šovė mintis, kad galbūt galėčiau tapti vienuole.

Ar šia mintimi pasidalinote su kažkuo iš artimųjų?

Kai tik atėjo ši mintis, nuėjau tiesiai pas mamą ir pasakiau: „Mamyte, kai užaugsiu, gal būsiu vienuolė!“ Tuo metu ji vonioje skalbė – labai tinkamas momentas tokiai žiniai pranešti (juokiasi). Tačiau mama atsakė labai išmintingai: „Dabar tu dar per maža spręsti, neskubėk, bet tai yra labai gražu.“ Ji tiesiog parodė pagarbą šitam mano jausmui. Tačiau daugiau su ja apie tai niekada nekalbėjau. Vaikystėje buvau labai priklausoma nuo mamos, mat ji buvo gana valdinga moteris, o aš – tyli, paklusni, kukli mergaitė. Mama dažnai būdavo pasiligojusi, todėl maniau, kad turiu būti labai pavyzdinga, nes bijojau, kad galiu ją prarasti. Vėliau, jau suaugus, teko gerokai su savimi padirbėti vaduojantis nuo šios priklausomybės. Bet keisčiausia, kad būtent „vienuolės klausimas“ tuo metu man buvo galbūt vienintelė laisvės erdvė santykiuose su mama. Jau tada supratau, kad tikiu ne dėl savo tėvų tikėjimo, o dėl to, kad pati laisvai apsisprendžiau. Esu tvirtai įsitikinusi, kad tai buvo Šventosios Dvasios prisilietimas manyje.

Lietuviškos bendruomenės susitikimas. Seserys ir kandidatės dar nepilnai įrengtame vienuolyne, 1994 m.

Kaip Jūsų pašaukimas augo toliau, kas jį brandino?

Šeštoje klasėje įstojau į seserų asumpcionisčių mokyklą Paryžiuje. Ten dirbo moterys, kurios man atrodė labai džiaugsmingos, laisvos, kai kurios iš jų buvo mūsų klasės mokytojos arba auklėtojos. Ypač gerai atsimenu savo dvyliktos klasės auklėtoją. Tada galvodavau: tokia laisva moteris! Be galo moteriška, protinga, linksma, artimai bendraujanti, nuolat besišypsanti, va čia tai tikra moteris, ne kažkokia davatkėlė, saldžiai pamaldi moterėlė ar kokia pikta senmergė… (Juokiasi) Ir jeigu būsiu vienuolė, norėčiau būti tokia, kaip ji! Man auklėtoja buvo tik­ras autoritetas ir pavyzdys. Įstrigo jos vardas – Monika Elžbieta – dviejų ištekėjusių moterų vardai! (Juokiasi) Ji buvo labai gyva, atvira ir išskirtinė: būdama mūsų klasės auklėtoja, į mokyklą pakvietė gydytoją, kuris mums kalbėjo apie lytiškumą! Tai vyko 1966 m., ir tai buvo ohoho… Turėjome dvi paskaitas apie tai, ką dabar jau žino net pradinukai (juokiasi). O kartą ji mus nusivedė į sinagogą, kad geriau susipažintumėm su žydų bendruomene, žydiška kultūra. Tai buvo tikrai labai gražūs pavyzdžiai.

Tačiau baigus mokyklą man vis tiek liko klausimas: kaip žinoti, ar šita mintis apie vienuolystę yra pašaukimas, ar tikrai Dievas mane kviečia, o gal tai – tik mano vaikystės išsigalvojimas? Su šiomis mintimis įstojau į universitetą studijuoti anglų kalbos. Klausimas niekur nedingo ir praėjus keliems studijų metams, matyt, vis dar buvau nepakankamai brandi. Tačiau vienas dalykas tuo metu mane šiek tiek brandino – tai įsimylėjimo patirtis. Buvau iki ausų įsimylėjusi vieną vyrą, galvojau: gal mano pašaukimas – šeima? Draugavom kokius metus. Per tą laiką, nors daug bendravom, pastebėjau vieną dalyką: kai tik aš galvoju apie savo draugą, nebedrįstu artimai bendrauti su Jėzumi, o jeigu tik įsileidžiu Jėzų į širdį, vėl gimsta klausimas – gal aš visgi Jam priklausau? Tačiau tuo metu nenorėjau girdėti šio klausimo. Mano gyvenime tai buvo laikas, kai santykis su Dievu buvo mandagus, bet nelabai artimas.

Be to, prie mano tikėjimo brandos daug prisidėjo ir universiteto kapelionai, o bendraudama su kitais tikinčiais studentais, pamažu atradau Evangelijos skaitymą ir kartu labai asmeninį santykį su Jėzumi. Per studijų metus labai užaugau tikėjime. Svarbi buvo ir Taizé bendruomenė, kur pirmąkart nuvažiavau 1971 m. ir nuo tada pradėjau važinėti nuolat.

Vienuolyno koplyčioje. Evgenios Levin nuotrauka

Na, o santykiai su tuo draugu nutrūko, nes, aišku, jis jautė didelę įtampą – besiblaškydama kankinau ir jį, ir save.

Sprendimą nutraukti draugystę priėmėt Jūs?

Taip, man buvo dvidešimt vieneri. Viena vienuolė, mūsų universiteto kapelionė, patarė man sudalyvauti rekolekcijose. Užsirašiau į tas penkių dienų rekolekcijas, nors turėjau šimtą argumentų jose nedalyvauti (juokiasi). Tik po daugelio metų supratau, jog tai buvo ženklas, kad bus geros rekolekcijos. Jų metu su jėzuitų kunigu kalbėjom apie pašaukimą, o vieną dieną jis man ir sako: „O tu pabandyk pasakyti Dievui „taip“, tiesiog pabandyk, pasakyk Jam ok, galiu būti vienuolė.“ Pamenu, nuėjau į koplyčią ir sakau Dievui: „Taip, taip, taip, taip“ ir… nieko. Nusiminusi sugrįžau į savo kambarį. Kitą rytą vėl nuėjau į koplyčią ir galvoju: pabandysiu dar kartą. O tada ir įvyko tas „pliaukšt“, tas tikrumas – na, juk ir arkliui aišku, kad „taip“! (Juokiasi) Juk nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai ir yra mano pašaukimas, tai ko čia dar kankintis? Ir iškart iškilo vaizdinys – atrodė, kad susirinkau abi slides ir dabar ufff… važiuoju!

 

Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos namuose su jaunumu, 1993 m.

Kitaip sakant, atsisėdote į savo roges…

Taip. Pajutau, kad atsirado laisvė pasirinkti. Iki tol galvojau, kad esu laisva, nes dar nesu įsipareigojusi, dar galiu pagalvot apie šeimą. Bet kai pasirinkau, supratau, kad laisvė ir yra pasirinkimas, nes žinau, kur einu. Tai yra širdies balsas, o širdis pagal Bibliją yra tavo intymusis „aš“, tavo laisvės vieta. Tai ne jausmų vieta, bet vieta, kur esi visiškai laisvas ir kur tik vienas Dievas tegali patekti. Žinoma, po sprendimo ateina jausmai: laisvė, džiaugsmas, ramybė – kurie patvirtina Šventosios Dvasios veikimą. O tada iškilo pasirinkimo dilema: į kokią vienuoliją stoti? (Juokiasi)

Lyginant su šimtametes tradicijas turinčiomis vienuolijomis, jūsų kongregacija yra gana jauna. Kas Jus patraukė pas asumpcionistes, ar turėjo įtakos tai, kad jas pažinojote jau mokykloje?

Būtent dėl to, kad asumpcionistės buvo mano mokytojos, iš karto ir nepuoliau pas jas. Bet vėliau suvokiau, kad jos turi viską, ko aš noriu: intensyvų maldos ritmą su liturginėm valandom – jas atradau dar Taizé ir supratau, kad tai tikrai yra mano dvasingumo dalis, adoraciją, ugdymo misiją. Dar mokydamasi devintoje klasėje pamačiau, kad ne visos mano klasės merginos yra tikinčios ir pagalvodavau: kaip gaila, kad jos neturi šito džiaugsmo – pažinti Dievą! Būtent tada ir gimė mintis, kad jeigu būsiu vienuolė, dirbsiu su jaunimu, norėsiu jiems skelbti Jėzų. Asumpcionistės tam labai tiko. Ir trečias kriterijus – tarptautiškumas. Labai nenorėjau užsidaryti Prancūzijoje, o būdama Taizé supratau, kad Bažnyčia yra labai plati, kad mums reikia tikinčiųjų ir iš kitų žemynų, reikia kvėpuoti plačiau, suprasti kitus. Būtent Taizé bendruomenėje „paragavusi“ šitos įvairovės, troškau tarptautinės kongregacijos, o tada ir pagalvojau: kodėl man nesugrįžus pas asumpcionistes?

Iš pradžių jos mane priėmė pagyventi, o po vienų rekolekcijų supratau, kad jau laikas apsispręsti, ir tada įstojau. Pradžioje buvo postulatas, po to beveik dvejų metų noviciatas. Nors stodama dar nejutau vidinio tikrumo, ar tai tikrai yra mano vieta, tačiau suvokiau, kad taip Dievas manyje ugdo ryžtingumą. Tą kartą Jam vis tiek pasakiau: gerai, aš įstosiu, nors neturiu vidinio aiškumo, ar teisingai pasirinkau, ir jeigu tai – ne mano vieta, tikiu, Tu mane ištrauksi (juokiasi). Bet tik įstojusi gavau labai aiškų patvirtinimą – esu savo vietoje.

Kaip į Jūsų pasirinkimą reagavo šeima? Tėvai, kaip suprantu, pritarė, o broliai, seserys?

Tėvai pritarė ir džiaugėsi. Manau, slapta jie puoselėjo svajonę, kad vienas iš jų vaikų pasirinks tokį kelią, tačiau niekada apie tai su mumis nekalbėjo, paliko laisvę rinktis patiems, ir už tai aš juos labai gerbiu. O visi broliai ir seserys sakė: gerai, kodėl gi ne. Tik tas brolis „pagonis“, kurį, beje, aš labiausiai mylėjau, sako: ok, nesuprantu, bet jeigu tau gerai, tebūnie, vis tiek aš tave myliu.

Bulvių skutimas su „samariete“

Ugdymas, švietimas – svarbi jūsų kongregacijos misijos dalis, Jūs ir pati daug metų dėstėte. Koks buvo Jūsų pedagoginis kelias Lietuvoje, kaip augo tie jauni žmonės, su kuriais dirbote?

Dabar jau nebeturiu daug kontaktų su jaunimu, bet tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete išdirbau apie 20 metų. Tikybos katedroje pradėjau dirbti 1996 metais. Pradžioje dėsčiau Šventąjį Raštą, liturgiją, skaičiau paskaitas apie dvasingumą. Į universitetą mane pakvietė a. a. Alma Stasiulevičiūtė – nuostabi moteris. Tais laikais universitete labai trūko specialistų, tačiau tikybos srityje aš neturėjau jokių laipsnių, tik anglų kalbos magistrą, todėl pradžioje galėjau dėstyti tik kalbas. Vėliau nuotoliniu būdu pradėjau mokytis Maryvale institute Anglijoje ir po poros intensyvių studijų metų įgijau teologijos magistro laipsnį.

Baigusi studijas jau turėjau daugiau kompetencijos, todėl man buvo didžiausias džiaugsmas dėstyti Šventąjį Raštą. Keletą metų dirbau ir kunigų seminarijoje – klierikams dėsčiau Lectio Divina. Tas darbas man teikė didžiulį džiaugsmą, bet kartu tai – ir didelė atsakomybė: man rūpėjo, kad šitie būsimi tikybos mokytojai, būsimi kunigai gerai susipažintų su Biblija, įgytų meilę Dievo žodžiui, gautų ne tik teorinių žinių, bet turėtų ir gyvą ryšį su Dievo žodžiu. Nežinau, kiek tai pavyko, bet man pačiai ši veikla teikė didelį džiaugsmą. Ir dabar, jei tik turiu galimybę kalbėti apie Šventąjį Raštą, labai tuo džiaugiuosi.

Kartu su kitom ugdytojom dalyvavau ir novicijų ugdyme, joms būdavo organizuojami tokie bendri kursai, į kuriuos suvažiuodavo seserys iš įvairių vienuolijų klausytis teologijos, psichologijos, Šventojo Rašto, dvasingumo paskaitų. Keletą metų dirbau ir su parapijos jaunimu, o tada kardinolas Audrys Juozas Bačkis mus pakvietė perimti mokyklą.

Tai buvusi „Versmės“, dabar Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazija. Kodėl Jus pakvietė būtent į šią mokyklą?

Šita mokykla nuo pat pradžių turėjo katalikišką kryptį, buvo įkurta gražaus projekto – integruoti vaikus su negalia į bendrojo ugdymo klases – pagrindu. Tačiau atsitiko taip, kad nebeliko valstybinių katalikiškos krypties mokyklų, visos mokyklos buvo išskaidytos į pradines, pagrindines, progimnazijas ir gimnazijas, o mums buvo labai svarbu, kad išliktų tęstinumas, ypač vaikams su negalia, kad jie nebūtų kilnojami iš vienos mokyklos į kitą, be to, buvo svarbi ir katalikiškumo tąsa. Pradžioje ten dirbo Kristaus Karaliaus bendruomenės seserys, bet jų pajėgų nebeužteko, todėl mokyklos įkūrėja ir direktorė pasikvietė mus. Kelios mūsų seserys jau dirbo mokykloje, bet šiuo atveju mums reikėjo apsispręsti – „imti“ šitą mokyklą ar ne? Bendruomenėje teko pereiti tam tikrą įžvalgos procesą ir tik po to, su kongregacijos pagalba, priėmėm sprendimą.

Ses. Benedicte Rollin RA. Evgenios Levin nuotrauka.

Atėjusios į šią mokyklą netrukom suprasti, kad tai yra geriausia mūsų kongregacijos charizmos išraiška Lietuvoje. Sesuo Danguolė, buvusi žurnalistė, drąsiai persikvalifikavo, įgijo pedagoginį laipsnį ir pradėjo dirbti mokykloje. Doktorantūroje jos disertacijos tema kaip tik ir buvo apie asumpcionistinį ugdymą, jo istoriją ir pritaikomumą įvairiose šalyse bei kontekstuose. Na, o Lietuvoje tas kontekstas kaip tik ir yra mūsų gimnazija.

Jūsų veikla neapsiribojo tik pedagogika, daug metų dirbote ir pataisos namuose su nuteistaisiais. Kokia tai patirtis?

Man tai buvo dovana, kurią gavau per tuometį Vilniaus pataisos namų kapelioną, kunigą Aušvydą Belicką. Sykį jis man pasiūlė ateiti į šv. Mišias pataisos namuose. Pagalvojau, būtų įdomu pamatyti, kaip ten viskas vyksta. Nuėjau, nors jaučiausi labai nedrąsiai: tais laikais nuteistieji dar dėvėjo uniformas, tad atmosfera ten – labai slegianti. Man buvo tikrai baisu. Pamenu, kad per šv. Mišias, sėdėdama tarp nuteistųjų, negalėjau apie nieką kitą galvoti, kaip tik apie tai, už ką sėdi tas, kuris iš dešinės, o už ką tas iš kairės… Bet staiga atėjo suvokimas, kad tai visiškai nesvarbu, kad jie ir aš esam lygiaverčiai, visi esam lygūs, nes mes – broliai ir seserys prie bendro stalo. Todėl man visiškai neturi rūpėti jų praeitis.

Iš pradžių nuteistieji į mane žiūrėjo kaip į kokią marsietę, pirmą kartą pamatę vienuolę, pirmąkart – prancūzę, ir turbūt galvojo: ką čia veikia šita keista būtybė. Pirmieji mano kontaktai buvo labai kuklūs, nes čia kalėjo nemažai rusakalbių, kurie nemokėjo lietuviškai. Nepaisant to, jau po pirmo karto pagalvojau, kad čia dar sugrįšiu. O po kelių kartų jau supratau, kad turiu pasilikti, nes tai yra ištikimybės ir draugystės reikalas. Aiškiai mačiau, kad šitie žmonės savo gyvenimuose buvo patyrę labai daug išdavysčių – jau pačioje gyvenimo pradžioje ir daugiausiai iš savo tėvų. Todėl jeigu galiu bent kažką jiems duoti, tai, visų pirma, ištikimybę… Nežinau, gal mano buvimas su jais nieko nekeičia, bet ateinu dėl jų liudydama, kad jie yra man brangūs, kad juos gerbiu ir jų neteisiu.

Kiek metų taip tarnaujate?

Net nebežinau… Pradžioje su kunigu Aušvydu eidavau tik į šv. Mišias, paskui supratau, kad galiu kažką padaryti ir lankydama asmeniškai. Iš pradžių pasiūliau maldos grupelę, Šventojo Rašto skaitymą, tiesiog paprasčiausią draugystę, o paskui labai greitai pradėjau organizuoti ir Alfa kursus.

Ar nuteistieji atviri tokiems dalykams?

Alfa kursai labai gerai veikia, nes ten dirbu ne viena, o jau su komanda – keliais vyrais iš Bernardinų parapijos. Visgi vyrai turi savo būdą bendrauti ir kalbėti apie Dievą su vyrais, o aš lieku tokia, kokia esu. Į kursą ateidavo vyrų su visokiausiom patirtim, dažniausiai turinčių priklausomybių, o komandos žmonės liudydavo, kad įmanoma išsilaisvinti, kad galima pakilti. Vieni nuteistieji ateina dėl bendravimo, kiti dėl to, kad kursų metu būna arbatos ir sausainių. Buvo laikas, kai pataisos namuose formavosi labai stipri ekumeninė, tarpkonfesinė krikščionių bendruomenė – per Alfa kursus katalikai ir protestantai dirba kartu, ir man tai yra didžiulis džiaugsmas. Po kursų visada burdavomės į maldos grupę ir buvo tikrai labai stiprių patirčių: vyrai išeidavo įtikėję, atsivertę. Žinau, kad šitie žmonės, išėję į laisvę, turi sukūrę šeimas, turi profesiją.

Su lietuvių piligrimų grupe Paryžiuje, 2017 m.

Jūs, seserys, taip pat visos turite profesijas, aktyviai darbuojatės švietimo, socialinėje, sielovados srityse, tačiau kaip vienuolės esate gana atviros, nenešiojate ir tradicinių abitų. Kaip manote, kiek šiandien dar yra patrauklus vienuolinis gyvenimas, matant mažėjantį pašaukimų, stojančiųjų į seminarijas skaičių?

Pačioje Bažnyčioje daug kas pasikeitė, ir tai susiję su tuo, kad dabar daug darbų nudirba pasauliečiai. Dar XX a. pirmoje pusėje, jeigu buvai moteris ir norėjai kažką nuveikti Bažnyčios labui, praktiškai turėjai būti vienuolė. Dabar, ačiū Dievui, pasauliečiai Bažnyčioje turi savo vietą, jų misija ir atsakomybė yra gerbiama. Pamažu tai vyksta ir Lietuvoje, todėl dėl noro apaštalauti nebėra būtino poreikio tapti vienuole, o tai, manau, ir yra viena iš priežasčių, kodėl mažėja pašaukimų į apaštalines bendruomenes. Bet tada kyla klausimas: o kas, jeigu ne veikla, mane vis tiek traukia į vienuolinį gyvenimą? Tada ir ateina suvokimas, kad Kristus pagauna tavo širdį, ir tu niekam kitam nebegali jos duoti, negali padalinti širdies, būtent šis momentas ir nulemia troškimą atsiskirti. Vis dėl to pažįstu ne vieną merginą, kuri nuoširdžiai galvojo apie vienuolinį gyvenimą, bet įsimylėjusi suprato, kad savo vyrą gali mylėti ir mylėdama Kristų, kad tai nesikerta, nes šis žmogus jai yra Kristaus dovana, ir mylėdama jį, ji myli ir Kristų. Tačiau kai aš buvau įsimylėjusi, supratau, kad taip negaliu, nes jeigu atsiduosiu kitam žmogui, Kristų turėsiu pastumti į šalį, o tai vestų į širdies skilimą. Todėl suvokimas, kad nori priklausyti tik Jam, Kristui, kad tai yra tavo laimė ir tavo būdas mylėti, tampa esminiu dalyku, renkantis specifinį kontempliatyvų gyvenimą. Tiesiog supranti, jog Dievas tave traukia į vienumą, į tylą, ir kai malda apglėbi pasaulį, tavo gyvenimas duoda pačius geriausius vaisius.

Mokytojos tarnystė, 2017 m.

O kokį savo kongregacijos veiklos būdą aiškiausiai matote šiandieninėje Lietuvoje?

Kongregacija yra gyvas kūnas, tačiau turi savo charizmą, kuri buvo duota įkūrėjai (XIX a. Prancūzijoje kongregaciją įkūrė Ona Eugenija Milleret – šv. Marija Eugenija, – L. M.) ir kurią ji realizavo savo meto kontekste, todėl šitie pamatai lieka. O kiekviena karta, kiekviena šalis ir kultūra turi ją adaptuoti, nes charizma yra gyva, ji visą laiką auga. Iš pradžių atsirado mokyklos, paskui ir rekolekcijų centrai. Bet pagrindinė vizija visada buvo ta pati – padėti kiekvienam žmogui pasiekti savo žmogiškąją ir dvasinę pilnatvę. Tą galima daryti įvairiais būdais. Mūsų bendruomenei šis būdas yra mokykla: ji lieka labai svarbia mūsų misijos vieta, nes tai tiesioginė vaikų, o kartu ir jų šeimų, evangelizavimo vieta. Šia misija tiki Katalikų Bažnyčia ir ragina toliau dirbti mokyklose, o jeigu mokykla dar turi ir savo vidinę, šeimos kultūrą, ji tampa tik patrauklesnė ir vaisingesnė.

Puoselėdamos bendruomeniškumo vertybes gyvenate po vienu stogu su jau minėtomis pasaulietėmis merginomis – „Samarietės bendruomene“. Kaip jos įsilieja į jūsų kasdienį gyvenimą ir kodėl jos nori čia gyventi?

Įdomu tai, kad vis dar yra tokių bendruomenių poreikis. Kai pradėjom taip gyventi, buvom vienintelės Lietuvoje. Dabar ir joanitės, vargdienių seserys, eucharistietės priima merginas gyventi po savo stogu. Jaunos merginos, studentės, net jaunos dirbančios moterys, kurios jaučia, kad nori kažko daugiau, kad joms kažko trūksta, ieško galimybės gyventi bendruomenėje. Jos suvokia šiandieninį individualizmo pavojų ir tai, kaip svarbu yra išmokti bendrauti. Kitos nori pagyventi vienuolyne dėl to, kad mano, jog čia bus galimybė gilinti tikėjimą, dvasinę patirtį, galbūt galvoja, kad tokia patirtis galėtų jas praturtinti. Tačiau visos, visų pirma, nori pajusti būtent bendruomeninio gyvenimo skonį. Ir už tai yra dėkingos.

Vėliau tą patirtis veikiausiai praverčia ir kuriant šeimą?

Žinoma! Turim daug tokių gražių šeimų, ir net anūkų jau turim! (Juokiasi) Iki šiol su daugeliu palaikome ryšius. Kai kurios savo vaikus leidžia į mūsų mokyklą. Tai iš tiesų labai gražu… Būtent čia, sako, išmokom priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, išmokom daryti kompromisus, prisiimti atsakomybę, gerbti kitą, pažinti save ir Dievą.

Dabartinė Vilniaus bendruomenė, 2020 m.

Bendruomeniškumo ugdymas – svarbi jūsų kongregacijos charizmos dalis. O kokia tarnystė artimiausia Jums pačiai?

Būdama čia, Lietuvoje, gavau didelę dovaną – naują misiją – dvasinį palydėjimą, ir būtent taip įsitraukiau į „Gerojo samariečio“ bendruomenę. Tai yra tarptautinė organizacija, kurios misija – palydėti sužeistus žmones į išgijimą per atleidimą. Tai – dvasinė kelionė. Vos įsitraukusi į šią misiją iškart supratau, kokia ji reikalinga, kiek daug žmonių turi eiti šituo keliu, nes nešiojasi labai daug nuoskaudų. Taip pat dalyvauju ir Rachelės rekolekcijose, kurių tikslas – padėti moterims gyti po aborto ar persileidimo žaizdų. Gavau šias misijas ir labai džiaugiuosi, nes matau, kad jos yra itin prasmingos. Tad toks dabar yra mano būdas pasiekti kenčiančius žmones. Taip pat vedu Alfa kursus Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, ten yra nuostabi komanda, kursai dabar jau jų rankose. Pamenu, kai tik atsirado Alfa, iškart puoliau vesti šiuos kursus ir iki šiol tebematau poreikį tęsti šią misiją, nes per tai daug žmonių atranda tikėjimą.

Kaip, Jūsų manymu, galėtume skleisti tą atrastąjį, o gal ir seniai pažintą, tikėjimą šiandien?

Manau, visų pirma, savo laiką reikia pamilti. To mes išmokome iš savo bendruomenės įkūrėjos: ji buvo imli tuometiniams pokyčiams, gyveno viltimi ir tikrai nebuvo iš tų katalikų, kurie į praeitį žiūri su nostalgija. Tai, tikiu, persidavė ir mums – noras suprasti savo kultūrą, ją pamilti, suvokti ir priimti laiko ženklus, Šventosios Dvasios veikimą ir jos dovanas. Šventoji Dvasia, pavyzdžiui, gali įkvėpti, pasinaudojant socialiniais tinklais, per kelias dienas surinkti 100 000 parašų kokiam nors svarbiam pasaulyje įvykiui paremti, ir tai jau savaime yra vertybė, nes žmonės įsipareigoja, tampa solidarūs. Žinoma, nereikia lengva ranka visur pasirašinėti, būna ir pavojų, visokių manipuliacijų, bet vis dėlto atvirumas pasauliui, suvokimas, kad turim būti solidarūs, kad esam vieni už kitus atsakingi, man yra be galo brangus. Būtent šioje srityje tiek Bažnyčia, tiek pasauliečiai gali daug nuveikti.

Tarptautinis seserų asumpcionisčių seminaras generaliniuose kongregacijos namuose Paryžiuje, 2018 m.

Turim kalbėt per Žodį, kuris virstų veiksmais. Visas pasaulis gerbia popiežių Pranciškų ne tik dėl to, kad jis gerai kalba, bet ir dėl to, kad jis veikia, ir jo veiksmai labai iškalbingi. Įspūdingas yra jo rodomas solidarumas, jautrumas, atidumas, atvirumas „kitokiems“, taip pat ir tai, kaip drąsiai jis leidžiasi į tarpreliginį dialogą. Bažnyčioje yra žmonių, kurie nemėgsta šio popiežiaus, sako – jis išduoda katalikybę ir pan., bet jis pabrėžia, kad tik per atvirumą, tikėjimą, dialogą galima kažką pasiekti. Ir tai man atrodo ne tik drąsu, bet ir teisinga. Nepritariantys tokiam popiežiaus veikimui, manau, tiesiog bijo prarasti savo prisirišimus bei susikurtą tapatybę. Tikiu, kad atvirumas kitoms konfesijoms, kitoms religijoms padeda pažinti Šventosios Dvasios veikimą kituose, nepanašiuose į tave patį.

Ko palinkėtumėt mums visiems šiandieniniame globaliame pasaulyje?

Liudyti viltį.

Kalbino Lina Mikalauskienė

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš ses. Benediktos Rollin RA archyvo

Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr. IV

2 Comments

  1. Labai ačiū.❤Gera būtų susipažinti su šia vienuolia.Labai charizmatiška asmenybė.Spindulėlis dabartinei visuomenei!Ir tiek daug dvasingumo, geranoriškumo, maldos!🙏😇❤Verta mokintis!Ačiū!❤

  2. Labai žaviuosi,kaip sesė Benedikta🌸 perteikia šv.Dvasios veikimą joje…Dėkoju mus mylinčiajam Dievui,kad šią nuostabią sesę atvedė Lietuvon!

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *