Italijos lietuvių širdimi galima vadinti Elzę Simonkevičiūtę-Di Meglio, kuri jau penkioliktus metus gyvena Romoje ir savo laiką bei jėgas dovanoja lietuvių bendruomenei. Atvykusi studijuoti, Elzė čia pasijuto kaip namuose ir, nors visai to neplanavo, Romoje pasitiko abu savo pašaukimus: susipažinusi su italu Salvatore ištekėjo ir liko čia gyventi, o tuomet pamažu atsivėrė dar vienam Viešpaties kvietimui – lydėti lietuvių bendruomenę Italijoje ir padėti savo tautiečiams, gyvenantiems svetur, neužmiršti savosios gimtinės, kalbos ir savųjų šaknų. Karantino metu, trokšdama, kad lietuvių vaikai Italijoje neprarastų galimybės mokytis lietuvių kalbos, su bendramintėmis Elzė įkūrė virtualią lituanistinę mokyklą, įkvėpusią lietuvius net tolimiausiuose pasaulio kraštuose ieškoti galimybių puoselėti bendrystę ir savąją kalbą.
Elze, jau penkioliktus metus gyvenate Italijoje, nors esate vilnietė. Sakoma, jog visi keliai veda į Romą, o kokie keliai Jus atvedė į šį miestą?
Esu gimusi Šiauliuose, bet nuo kūdikystės gyvenau Vilniuje, tad Vilnius mane užaugino. Čia lankiau S. Konarskio mokyklą, kur buvo sustiprinta prancūzų kalba. Kai atėjau mokytis į 6-ą klasę, kiti vaikai jau buvo pramokę kalbėti prancūziškai, o aš – ne, taigi, įkritusi į tokią aplinką tiesiog turėjau išmokti kalbą, o ir mokytojai buvo prancūzai. Baigusi mokyklą pasirinkau prancūzų filologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Taigi, ši kalba nuolat mane lydėjo, bet… Dievo keliai nenuspėjami. Dabar suprantu, kad būtent prancūzų kalba man padėjo išmokti italų kalbą, studijuodama pasirinkau ją kaip gretutinę ir tiek ši kalba, tiek italų kultūra mane sužavėjo. Dar vienas dalykas, kuo žavėjo Italija, – krikščionybės turtai. Baigusi studijas Lietuvoje susidomėjau socialiniais mokslais Angelicumo universitete Romoje ir čia įstojau. Labai troškau mokytis katalikiškame universitete, nes augau tikinčioje aplinkoje ir man buvo įdomu prisiliesti prie mokslo iš krikščioniškos pusės. Universiteto aplinka man buvo sava, nors ten mokėsi daug kitataučių žmonių. Buvau čia saugi ir išvykusi svetur nejaučiau nei nerimo, nei baimės.
Kai išvyksti, suvoki, jog gali rinktis: arba savąją tapatybę auginti ir puoselėti, arba ją palikti.
Išvykus mano mamytė vis klausdavo: „Elze, o tau neliūdna, nebaisu vienai?“ O aš, tik nuvažiavusi ten, pasakiau: „Jaučiuosi čia kaip namie.“ Važiuodama studijuoti tikrai negalvojau, kad liksiu gyventi Romoje.
Rinkotės studijas būtent katalikiškame popiežiškajame universitete. Kuo Jums buvo svarbus tikėjimo aspektas?
Tikėjimo pamatus gavau savo šeimoje. Nuo mažų dienų augau religingoje aplinkoje – ypač tikinti buvo mano močiutė. Pamenu, kai būdavau pas ją, visuomet prieš miegą sukalbėdavom maldelę, sekmadieniais vesdavosi į bažnyčią, dalyvaudavau procesijose, adoruodavau, vilkėdama tautiniu kostiumu. Bažnyčia nuo mažumės man buvo saugi aplinka: kaip kiti vaikai gerai jausdavosi žaisdami tarpusavyje, taip man būdavo gera bažnyčioje.
Paskui drauge su tėveliais keliavome su Neokatechumenato kelio bendruomene. Dalyvaujant jos veikloje, mūsų namai nuolat būdavo atviri piligrimams. Šį laiką prisimenu kaip itin šviesų ir jaukų, suprantu, kad tuo metu formavosi mano vertybės. Drauge su Neokatechumenato bendruomene labai daug keliavau: Pasaulinės jaunimo dienos, susitikimai Izraelyje, Toronte, Vokietijoje… Tos kelionės taip pat labai prisidėjo prie vertybinių mano gyvenimo pagrindų. O jie būtini tiek priimant pačią save, tiek bendraujant su aplinkiniais žmonėmis.
Koks tas pamatas, kokios tos vertybės, į kurias taip svarbu atsiremti ir ką Jumyse išugdė dalyvavimas katalikiškos bendruomenės veikloje?
Tai solidarumas, meilė artimui, mokėjimas priimti kitą tokį, koks jis yra, dalintis. Viso ko pagrindas ir esmė – mylėti kitą. Tikėjimas tame sustiprina ir padeda kasdien mokytis vis labiau priimti kitą tokį, koks jis yra. O tai nėra paprasta (juokiasi). Pirmiausia svarbu tikėti, kad yra Tas, kuris myli tave tokį, koks esi, ir tavęs niekada nepaliks. Tai suteikia stiprybės eiti į priekį ir džiaugtis gyvenimu. Be to, kai supranti, kad kiekviename žmoguje yra Dievas, tuomet gali iš tiesų priimti kitą, nes jei remiesi vien žmogiškais jausmais ir emocijomis – be galo sunku. Viešpats – geriausias mūsų mokytojas.
Gal galėtumėt truputį daugiau papasakoti apie Neokatechumenato kelio bendruomenę, dalyvavimą joje? Kuo ši bendruomenė Jums brangi, kokias svarbiausias pamokas čia gavote?
Kai prieš dvidešimt metų pradėjome dalyvauti Kelyje, Lietuvoje tai dar buvo naujovė – pati pradžia. Manau, kad krikščioniškoje bendruomenėje, kokia ji bebūtų, svarbu džiaugtis vienas kitu, šlovinti Dievą, mokytis skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą. To mes ir mokėmės Neokatechumenato kelyje. Bendruomenė, gerąja prasme, priverčia tave labiau prisiliesti prie savo tikėjimo. Čia mokiausi prisiliesti prie Šventojo Rašto, čia įgavau drąsos pripažinti, jog tikiu. Prisimenu, kai bičiuliai kviesdavo mane į kavinę, nebijodavau pasakyti: „Dabar einu švęsti Eucharistijos, o paskui prisijungsiu prie jūsų.“ Jei tikiu, kad tai, kuo gyvenu, yra gera, drąsiai liudiju, jog esu krikščionė.
Atvažiavusi į Romą ieškojau bažnyčios, kurioje vyktų Neokatechumenato kelio bendruomenės susitikimai, čia perėjau ir pakankamai svarbų etapą – o šioje bendruomenėje keliaujama etapais, žingsniais. Vis dėlto vėliau pamačiau, kad bendruomeninis gyvenimas reikalauja tikrai daug laiko ir nebegaliu savęs tiek daug atiduoti šiai bendruomenei. Supratau, kad Dievas atsiuntė mane į tą Kelią, čia daug ko išmokau ir dabar keliauju kitu keliu – vykdau Dievo man skirtą misiją tarnauti lietuvių bendruomenėje.
Savo tarnystę Italijos lietuvių bendruomenėje priimate kaip Viešpaties Jums skirtą misiją. Vis dėlto ji neatsiejamai susijusi su pirmuoju pašaukimu – būti žmona ir mama. Gyvendama Italijoje sukūrėte šeimą su italu Salvatore, ar nebuvo nedrąsu ištekėti už užsieniečio?
Visai nebijojau ištekėti už italo, juk Italija yra labai artima Lietuvai. Taip, kultūra čia savita, bet drauge ir labai artima. Vis pamenu močiutės žodžius: „Svarbiausia, kad vyras būtų to paties tikėjimo.“ Kai tikėjimas vienija, nesvarbu, kuriame krašte esi, daug lengviau gyvenime surasti bendrus taškus. Be to, mano pačios charakteris ugningas – turiu itališko temperamento (juokiasi). Nuostabu tai, kad Salvatore yra daugiau šiaurietiško, santūresnio charakterio, o aš – itališko, nors, regis, turėtų būti atvirkščiai.
Kurdami bendruomenes skelbiam gerą žinią apie Lietuvą, galiausiai, savo gyvenimais liudijam, kokie yra lietuviai.
Lietuvoje mišrios šeimos yra gana dažnas reiškinys, o Italijoje tai nėra taip įprasta, tad, manau, jog mano vyrui buvo didesnis iššūkis vesti užsienietę. Salvatore priėmė ir pamilo ne tik mane, bet ir mano gimtinę Lietuvą. Nuo pat pirmų buvimo drauge dienų mano vyras nuolat kalba apie Lietuvą, pasakoja draugams jos istoriją. Ir ne tik draugams. Pamenu, buvo gražu žiūrėti, kaip kartą, kai dalyvavome Tautų šventėje, mano vyras, jau susipažinęs su Lietuvos, Kryžių kalno istorija, aktyviai pasakojo apie tai italams. Juk išgirsti iš lietuvio apie Lietuvą yra viena – natūralu, kad jis apie save gražiai pasakoja, o iš italo – visai kas kita. Ši Salvatore meilė Lietuvai mane žavi.
Salvatore neprieštarauja, kad namuose būtų kalbama lietuviškai, puoselėjamos lietuviškos tradicijos, kurias deriname su itališkomis. Pavyzdžiui, Lietuvoje įprasta, kad prakartėlės būna statomos tik bažnyčioje, o Italijoje prakartėlės įrengiamos kiekvienuose namuose. Taigi, mūsų namuose būna ir Kūčių vakarienė pagal lietuviškas tradicijas, ir itališka prakartėlė. Kai sujungi dvi kultūras, gauni dar didesnį turtą nei išlaikydamas tik savąsias tradicijas.
Užsiminėte, jog vyras mielai pasakoja apie Lietuvą savo tautiečiams. Ar Jums pačiai daug tenka pasakoti, aiškinti, kas yra toji Lietuva?
Pasakoti italams apie tai, kas ir kur yra Lietuva, vos atvykus teko nemažai. Dar ir dabar susiduriam su tuo, kad mokykliniuose vadovėliuose rašoma, jog Lietuva yra Sovietų sąjungoje, arba nuėjus į paštą – ieškoma, ar tikrai Lietuva priklauso Europos Sąjungai… Iš pradžių pasakodavau su entuziazmu, o bėgant metams pamažu tai ėmė erzinti, norisi sakyti: žmonės, skaitykit, domėkitės pasauliu. Vis dėlto dabar apie Lietuvą vis daugiau kalbama kaip apie inovatyvią valstybę, žinomi garsūs lietuvių talentai.
Kaip labai būnant svetur reikalingas santykis su tautiečiais? Ar greitai įsijungėte į lietuvių bendruomenės veiklą?
Universitete, kuriame mokiausi, buvo ir keletas lietuvaičių, tad ir lietuvių bendruomenės studijų metu man kaip ir netrūko. Suprantu tuos jaunus žmones, kurie tokio poreikio nejaučia. Vis dėlto poreikis būti lietuvių bendruomenėje atsirado, kai mums gimė dukra Elenutė. Suvokiau, kad auginti vaiką dvikalbėje šeimoje, siekiant, kad jis augtų, turėdamas dviejų kultūrų pamatus, labai sudėtinga. Mano tikslas, kad vaikai – Elenutė ir Frančesko Paulo – būtų ir lietuviai, ir italai, kad turėtų dvi tėvynes, mokėtų abi kalbas, o bendruomenė – puiki pagalba to siekiant.
Nors šeimoje gali stengtis kalbėti lietuviškai, bet vaikui dvikalbystė yra nelengvas iššūkis, jis jaučiasi kitoks. Pamenu, kartą, kai Elenutei buvo treji, pasiėmiau ją iš darželio, ir ji man sako: „Mamyte, kalbėk normaliai.“ – „O ką reiškia normaliai?“ – klausiu. Sako: „Kaip čia šneka.“ Tai reiškia – itališkai. Tuo metu dukros žodyną sudarė lietuviški ir itališki žodžiai, tad sulipdydavo sakinį iš abiejų kalbų, pasirinkdama žodį, kurį jai lengviau pasakyti. Greičiausiai Elenutė nesijautė gerai darželyje, nes kai kurių jos žodžių nei auklėtojos, nei vaikai nesuprasdavo. Kai vyko mūsų dialogas, pasakiau: „Elenute, bet mamos kalba yra lietuvių kalba. Jeigu tu nemokėsi lietuviškai, nesusišnekėsi su seneliu, su močiute…“ Šis argumentas buvo lemiamas, kadangi mano vaikai turi labai glaudų ryšį su seneliais, dėdėm, tetom, pusbroliais, pusseserėm. „M… Supratau“, – tepasakė ir daugiau klausimų nebekilo.
Iš tiesų nėra lengva perduoti ir išlaikyti lietuvybę svetimoje šalyje. Tai – milžiniška užduotis.
Dėl to labai svarbu, kad užsienyje gyvenančios šeimos bendrautų tarpusavyje. Kai bendruomenėje susitinka tokių šeimų vaikai, jie pamato, jog ne vieni yra „kitokie“, jog yra daugiau vaikų ir suaugusiųjų, šnekančių lietuviškai, tai padeda jaustis drąsiau. Šeštadieniais, kai Villa Lituania svečių namų salėje darome bendruomenės ir lituanistinės mokyklėlės susitikimus, stengiamės atėję į šiuos namus kalbėti tik lietuviškai.
Bet nutinka ir taip, kad užsienyje gyvenantys lietuviai tokio poreikio nejaučia, vaikai mišriose šeimose nebemokomi lietuvių kalbos, tautinio identiteto tarytum atsisakoma…
Žinoma, yra ir tų, kurie išvyko, palikdami už nugaros labai sunkias situacijas ir patirtis, sakydami: „Lietuva man nerūpi, uždariau duris ir man jos nereikia.“ Bet vis dėlto aš manau, kad širdyje neįmanoma nukirpti tos virkštelės, jungiančios su kraštu, kuriame tu gimei ir užaugai. Kai išvyksti, suvoki, jog gali rinktis: arba savąją tapatybę auginti ir puoselėti, arba ją palikti. Bet nesinori tikėti, kad tiems, kurie išvyksta, Lietuva gali visiškai neberūpėti. Kažkokia kibirkštėlė širdy vis viena yra ir jos neįmanoma užgesinti.
Stengiuosi viską suderinti, kad abiem šeimoms užtektų mano meilės: ir mažajai šeimai ir didžiajai – lietuvių bendruomenei.
Kai man kas nors sako: „Ai, per tiek metų gyvendama Italijoje, jau pasidarei italė“, – atsakau: „Oi ne…“ Taip, gerai čia jaučiuosi, man patinka ši aplinka, net mano temperamentas tapo ugningesnis, o gestai laisvesni, bet tai nereiškia, jog tapau italė: gimiau ir mirsiu lietuvė – tai mano tapatybė. Italijoje niekada nebūsiu italė. Galiu labai gerai kalbėti itališkai, labai gerai integruotis šioje visuomenėje, bet vien iš mano akių, plaukų spalvos ar veido bruožų matosi, kad esu svetimšalė. Taigi, jei niekuomet nebūsiu priimta kaip italė ir drauge atsisakysiu lietuviškos tapatybės, kas tuomet būsiu?
Grįžtant prie bendruomenės, svarbus dalyvavimo joje motyvas – noras išlaikyti lietuviškas tradicijas ir perduoti jas vaikams. Juk vaikai neauga su močiute ir seneliu, kurie gali daug ko išmokyti, kaip mane išmokė mano močiutė, su kuria turėjau labai stiprų ryšį. Džiaugiuosi, kad pandemijos metu, kai negalim parvykti ir aplankyti senelių, atradom būdą, kaip palaikyti ryšį: senelis mano vaikams kiekvieną vakarą nuotoliniu būdu skaito pasaką.
Klausydama Jūsų susimąsčiau apie tai, kad kartais, kai kiti išvyksta į užsienį, mes, likusieji čia, galvojam, kad jie neįvertino Lietuvos, ją paliko, „protai ir talentai nutekėjo…“, tačiau yra lietuvių, kurie gyvendami užsienyje daug labiau myli Lietuvą, negu mes – kurie gyvenam čia, kalbam lietuviškai ir, regis, nereikia įdėti jokių pastangų, kad išlaikytume lietuvybę, kalbą, šaknis…
Iš tiesų yra sakančių, jog tie, kurie išvažiavo – išdavikai. Bet jei mes, lietuviai, būsime užsidarę tarp savo namų sienų, apie mus niekas nežinos. Kurdami bendruomenes, dalyvaudami jų susitikimuose skelbiam gerą žinią apie Lietuvą, galiausiai, savo gyvenimais liudijam, kokie yra lietuviai. Žinoma, kiekvienas išvyko dėl asmeninių priežasčių: dėl darbo, mokslo ar meilės – bet lietuviai, gyvenantys užsienyje, atlieka savo misiją. Jie augina vaikus, kurie, augdami mišriose šeimose ir ugdomi lietuvybės dvasia, arba ateityje grįš į Lietuvą, arba, būdami svetur, padės Lietuvai. Karantino metu supratome, kad galime daryti labai daug dalykų būdami toli, kas anksčiau atrodė neįmanoma. Išvykę lietuviai dažniausiai išmoksta vertinti lietuvybę, juk sakoma: kada prarandi, tuomet supranti ir įvertini.
Papasakokite daugiau apie lietuvių bendruomenę Italijoje, kokia jos istorija, pradžia bei dabartinė veikla.
Lietuvių bendruomenė įkurta Romoje 1952 m., pirmasis jos pirmininkas buvo prelatas kun. Vincas Mincevičius. Bendruomenė įsikūrė šalia lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos. Tuo metu bendruomenės nariai buvo dvasininkai ir diplomatai, o svarbiausias jos siekis – kova už Lietuvos Nepriklausomybę, žinios, apie tai, kas vyksta okupuotoje mūsų šalyje, skleidimas. Ankstyvosios lietuvių bendruomenės Italijoje nariai tiek daug padarė dėl Lietuvos, padėjo tokius pamatus, kad dabar galima tik lenkti prieš juos galvą ir dėkoti.
Metams bėgant lietuvių bendruomenė Romoje pakeitė savo veidą. Dabar mūsų misija – išsaugoti savo lietuvišką tapatybę ir tradicijas, reprezentuoti lietuvybę. Taigi, čia labai svarbus tapatybės dėmuo. Bendruomenės įsikūrimo pradžioje niekam nekilo klausimų: ar aš lietuvis? Ar noriu būti lietuviu? Dabar turim viską – laisvę, technologijas, kurių pagalba galime vieni su kitais per atstumą bendrauti lietuviškai – ir gali kilti klausimas: kam man ta lietuvių bendruomenė? Taigi, šie laikai turi savų iššūkių: parodyti, kad dalyvavimas bendruomenėje yra svarbus, išmokyti vaikus lietuvių kalbos, perduoti tradicijas.
Lietuvių bendruomenė po kun. V. Mincevičiaus mirties kurį laiką buvo sustabdžiusi veiklą ir atkurta 2002 m. Bendruomenėje stengiamės prisiminti tradicijas, paminime Lietuvai svarbias šventes ir, sulaukiame svečių iš Lietuvos, kultūros, meno atstovų. Mums tai – tarsi tiltelis, jungiantis Lietuvos ir Italijos krantus. Dalyvaujam ir tarptautinėse šventėse, kur atstovaujam Lietuvai, vietinei bendruomenei pristatom, kas yra Lietuva.
Graži bendruomenės tradicija – kasmetinis dalyvavimas Tautų šventėje. Vienais metais šios šventės metu kiekviena tauta procesijoje nešė savo kraštui artimą Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, taigi, mes nešėme Aušros Vartų Marijos paveikslą. Be to, išgyvenu didelį džiaugsmą, kai švenčių metu dalyvaujame šv. Mišiose Laterano ar Šv. Petro bazilikoje, kur kartais gaunu užduotį skaityti skaitinius ar maldavimus. Tai man didelis džiaugsmas ir garbė.
Aš pati į bendruomenės veiklą daugiau įsiliejau, kai gimė Elenutė, o gimus Frančesko, buvau išrinkta jos pirmininke. Iš pradžių imtis šių pareigų buvo nedrąsu, bet paskui supratau, kad tai – mano, o kai jauti, kad tavo – visa daug lengviau. Visuomet mėgau bendravimą su žmonėmis, organizavimą, tai reikalinga ir bendruomenėje. Man labai svarbu matyti to, ką darau, prasmę, o šioje veikloje išgyvenu, kad vykdau savo misiją.
Iš Jūsų pasakojimo suprantu, kad kultūrinė dalis yra neatsiejama nuo tikėjimo, nuo krikščionybės. Kaip sekasi lietuvių bendruomenėje tai suderinti?
Juk krikščionybė taip pat yra mūsų tapatybės žymė. Be to, mūsų bendruomenės pagrindus padėjo dvasininkai, nušviesdami šios bendruomenės kelią, dėl to mums nepaprastai svarbios dvasinės vertybės. Kai švenčiame šventes, visuomet stengiamės, jog vyktų ir šv. Mišios, kad norintys lietuvių bendruomenės nariai galėtų susiburti bendrai maldai lietuvių kalba. Mums tiesiog pasisekė, kad čia, Romoje, turime tokią gražią lietuvišką salelę – Šv. Kazimiero kolegiją, kur yra nemažai lietuvių kunigų. Turėti tą salelę – labai svarbu, juk yra dalykų, apie kuriuos tik su lietuviu gali pasikalbėti ir tik lietuvis tave supras. Kitos apylinkės kviečiasi kunigą bent kartą per metus, o mes turim galimybę melstis lietuviškai visą laiką. Žinoma, bendruomenėje yra ir tikinčių, ir netikinčių, bet norintiems visada sudarom sąlygas dalyvauti šv. Mišiose. Be to, kai dvasininkai dalyvauja mūsų susitikimuose, kiti pamato, kad… ir kunigai yra žmonės. Juk yra manančių, jog kunigas ar sesutė vienuolė kalbės vien apie tikėjimą ar net jį bruks, o tokiuose susitikimuose pamato, kad su dvasininkais galima visai paprastai bendrauti. Dažnai ta nepriėmimo, atmetimo baimė, kurią paprastai jaučia esantys toliau nuo Bažnyčios, būna gaji, bet visai nepagrįsta, ir šių susitikimų metu žmonės gali suprasti, kad dvasininkas tikrai nesmerks to, kuris netiki. Be to, mums visai nereikia skirstytis, visi – ir tikintys ir netikintys – galime būti vienoje bendruomenėje.
Ar didelė yra lietuvių bendruomenė Romoje, Italijoje? Ar daug dalyvaujančių susitikimuose?
Visuomet norisi, jog būtų daugiau. Italijoje yra 5000 registruotų lietuvių, bet kalbama, kad čia gyvenančių gali būti ir apie 10 tūkst. Na, o lietuvių bendruomenės gausiausiai susirenka Romoje, paskui Turine, Milane… Mūsų bendruomenė labai įvairi, joje – įvairių specialybių žmonės, dauguma labai intelektualūs. Daugiausiai emigravusių čia yra dėl mokslų, daug studijuojančio jaunimo, be to, nemažai ir meilės imigrančių – už italų ištekėjusių moterų.
Bendruomenė viena, bet sudaryta iš skirtingų bendruomenėlių regionuose. Su jomis stengiamės bendrauti, palaikyti ryšį. Organizuojame metinius suvažiavimus, kurie vyksta vis kitame regione, kad visi truputėlį pajudėtų ir susipažintų. Mano užduotis – padrąsinti ir paskatinti bendruomenių pirmininkus. Juk būna bangavimų, kartais entuziazmas didelis, kartais priblėsta, todėl reikalingas palaikymas. Svarbu neišleisti iš akių svarbiausio tikslo, o kelias gali būti ir vingiuotas.
Stengiamės, kad bendruomenėje būtų renginių įvairovė. Taip, labai svarbūs rimti kultūriniai renginiai, bet žmonėms reikia ir paprasto bendravimo, sąlygų neformaliems pasikalbėjimams, pasišnekučiavimams. Pavyzdžiui, visi itin džiaugiasi cepelinų virimo šventėmis. O Vasario 16-ąją Villa Lituania salėje būna ir ankštoka – paprastai čia susirenka apie 100 žmonių. Labai gražu, kad ateina šeimos su mažais vaikais, matom, kaip bendruomenė auga.
Pandemija viską pakoregavo, nebegalime susitikti taip, kaip anksčiau, matau, jog atsirado didžiulis bendrystės ilgesys ir troškimas. Prasidėjus pandemijai suorganizavom visame pasaulyje vykusią mokinių piešinių akciją. Stengiamės palaikyti ryšį su kitomis bendruomenėmis, dalintis gerąja patirtimi, džiaugsmais ir rūpesčiais, vieni iš kitų pasimokyti.
Vienas gražių karantino vaisių, apie kuriuos teko girdėti, yra Jūsų iniciatyva įkurta virtuali lituanistinė mokykla. Už jos įkūrimą gavote ir ponios Dianos Nausėdienės apdovanojimą…
Iš tiesų, tas apdovanojimas mums buvo tikrai netikėtas ir labai malonus įvertinimas.
Italijoje veikia šešios lituanistinės mokyklos. Čia, Romoje, kadangi turime tam tinkamas patalpas, rinkdavomės kiekvieną šeštadienį. Pernai, kovo mėnesį, kai šalį ištiko pandemija ir vietinės mokyklos persikėlė į virtualią erdvę, mūsų mokytoja, kuri jau buvo grįžusi į Lietuvą, pasiūlė: „Kas norit, junkimės į nuotolines pamokas.“ Mano dukrai Elenai jos taip patiko, kad ji kasdien laukdavo ne itališkų, o lietuviškų pamokų.
Kai persikėlėme mokytis į virtualią erdvę, tikėjomės, kad pandemija tiesiog greitai praeis. Rugsėjį ėmėme sukti galvą, kaip čia sugrįžti į mokyklą. Viskas buvo uždaryta, patalpų nebeturėjome, nes mūsų veikla laikoma būreliu, o būreliams dėl apribojimų dar nebuvo atverti keliai. Besitardamos su Pjemonto bendruomenės pirmininke Aurelija, supratom, kad turime tris mokytojas – Pjemonte, Romoje ir Toskanoje – tad nutarėm pabandyti vaikams vesti nuotolines pamokėles. Pradėjom registraciją ir pamatėm, kad pamokų poreikis yra milžiniškas! Tikėjomės, jog susidomės apie 30 vaikų, o užsiregistravo 150! Tai pranoko visus mūsų lūkesčius.
Tuomet susidūrėme su iššūkiu, kaip kokybiškai įgyvendinti šį projektą. Per bendruomenes apylinkėse ėmėm ieškoti daugiau mokytojų, kurie galėtų įsitraukti į mokyklos veiklą. Jų prisijungė nemažai, iš įvairių Italijos regionų. Kai kuriuose iš jų iki pandemijos pamokos vykdavo tik kartą per mėnesį, o dabar nuotoliniu būdu turime net 13 pamokų per savaitę skirtingoms amžiaus grupėms. Kokių dalykų mokoma? Pasaulio pažinimo, istorijos, poezijos suvokimo, muzikos, tradicijų ir menų…
Sulaukėme daugybės džiaugsmingų reakcijų iš tų vietovių ir regionų, kur įprastai lituanistinės mokyklėlės neturi galimybės veikti, juk yra ir už miesto gyvenančių lietuvių. Kai mokykla yra toli, atvažiuoti kiekvieną šeštadienį – tikrai rimtas iššūkis. Čia man pavyzdys yra Amerikos lietuviai. Pamenu, kaip pas mus atvykęs arkivyskupas Gintaras Grušas pasakojo apie savo patirtį: kai tėvai jį veždavo į šeštadieninę lituanistinę mokyklėlę, jis dėl to net pykdavo, o dabar yra dėkingas už tai. Mano vaikams lituanistinės pamokos patinka, tai – malonumo mokykla, kur nėra baisių atsiskaitymų, konkurencijos. O tėvams pašvęsti kiekvieną šeštadienį, paaukojant savo poilsio laiką, – tikrai didelis dalykas.
Taigi, dabar mokytis virtualioje mokykloje gali visi. Džiugu, kad pasidalinome gerąja savo patirtimi ir tokios mokyklėlės kuriasi kitose šalyse: Ispanijoje, Japonijoje, Taivane, Pietų Amerikoje, su mumis dėl to konsultuojasi ir australai. Labai mielai dalinamės ir džiaugiamės, kad pasaulyje kuriasi vis daugiau tokių mokyklų.
Kai manęs klausia, ar pandemijai pasibaigus tęsim šią veiklą, atsakau – tikrai taip. Nes tokiu būdu suteiksim galimybę mokytis tiems vaikams, kurie negali atvažiuoti iki mokyklos. Žinoma, gyvas susitikimas, kontaktas labai svarbus. Greičiausiai ateityje turėsim abi formas: ir pamokas virtualioje mokykloje, ir tikrus kontaktinius susitikimus.
Suprantu, kad savo širdį ir laiką atiduodate lietuvių bendruomenei, jos reikalams, renginiams, organizavimui. Ar Jūsų vyrui kartais nebūna pavydu, kad žmona taip labai tam atsidėjusi?
Taiklus klausimas! (Juokiasi.) Iš tiesų vyras visuomet mane palaikė ir palaiko, kai gali, tai ir padeda. Bet, žinoma, būna visko, juk atiduodu daug laiko ir jėgų. Bendruomenė, portalo lietuviai.it veikla, lituanistinė mokykla… Būna, kartais dirbi ir vakarais, ir naktį. Nepaisant to, vyras mane palaiko, važiuoja drauge į renginius, dalyvauja akcijose, be to, nutinka ir taip, kad kai pas mus lankosi italų svečių, vyras pasakoja jiems apie Lietuvą, o man net nėra kada įsiterpti.
Kai Lietuva mano širdyje, labai sunku atsitraukti nuo jos reikalų, todėl stengiuosi viską suderinti, kad abiem šeimoms užtektų mano meilės: ir mažajai šeimai ir didžiajai – lietuvių bendruomenei. Iš savo šeimos paveldėjau svetingumo dovaną – man labai patinka priimti svečius, atvykusius iš Lietuvos, jais rūpintis. Pamenu, ir mano tėvai, ir seneliai buvo labai atviri kitiems žmonėms, piligrimams, visuomet stengdavosi padėti, pamatyti vargstantį – išmokė ir mane rūpintis kitu. Tad ir aš visada laukiu svečių, bičiulių Romoje atvira širdimi.
Jaučiu, kaip svarstyklių lėkštelės nuolat svyruoja tarp rūpinimosi savo šeima ir lietuvių bendruomene, ir dažnai jos būna pasvirusios tos didžiosios mano misijos link. O gal reikėtų pagalvoti daugiau apie savo mažąją, bet ne ką mažiau svarbią misiją? Vis dėlto suprantu, kad savo pavyzdžiu mokau vaikus: pasirūpinti kitu, priimti, skirti laiko kitam, galų gale matydami mane, išmokusią svetingumo iš savo šeimos, to jie mokosi iš manęs. Nesam amžini, todėl norisi, kad mūsų vaikai būtų tie, kurie tęs mūsų darbą, kurie šią bendruomenę augins ir puoselės.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Straipsnis iliustruotas Elzės Simonkevičiūtės-Di Meglio asmeninio archyvo nuotraukomis
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr.II
