Maurice‘as Zundelis (1897–1975) – dar vienas naujas vardas Bažnyčios istorijoje. Tai šveicarų kunigas, mąstytojas, poetas, teologas, mistikas, daugiau nei 20 knygų autorius. Jo amžininkai teigia, kad Zundelis beveik nemiegojo, kavą gėrė litrais, nevengė prisidegti cigaretės ir jį buvo sunku surasti zakristijoje. Dažniau šį kunigą matė skaitant drąsias ir atviras paskaitas, mokant krikščioniškų tiesų mokykloje ar stengiantis padėti vargšams. Dėl savo revoliucingų įžvalgų Zundelis buvo nesuprastas ir net nemėgstamas to meto Katalikų Bažnyčios hierarchų. Tad gyveno kaip keliaujantis pamokslininkas, kilnojamas iš vietos į vietą. Jo nemigą užpildė nuolatinė malda, o neišblėstantis smalsumas skatino domėtis viskuo, kas susiję su žmogumi ir visata. Jis buvo godus skaitytojas, palaikęs ryšius su įvairių sričių literatais ir mokslininkais. Studijavo Albert’o Camus, Jeano Paulio Sartre’o veikalus. Artimai bendravo su popiežiumi Pauliumi VI. Iš čia kyla jo ypatingas jautrumas žmogiškajai tikrovei, visam jos sudėtingumui, itin paisant niuansų bei skirtybių.
Šiandien, praėjus daugiau nei 40 metų po Zundelio mirties, frankofonų pasaulyje jis yra vienas labiausiai vertinamų ir skaitomų dvasinės literatūros autorių. Šveicarijoje, Belgijoje ir Kanadoje įkurtos net kelios draugijos, įkvėptos Zundelio gyvenimo. Jos saugo Zundelio rašytinį palikimą, skleidžia jo dvasingumą, organizuoja diskusijas, rengia mokslines publikacijas ir ruošia beatifikacijos bylą. Šiemet pasirodė pirma į lietuvių kalbą išversta knyga apie šį iškilų žmogų.
Gyvenimo paradoksai ir trys svarbiausi asmenys
Nuo pat vaikystės Zundelis augo atviroje ir tolerantiškoje aplinkoje. Nors gimė katalikiškoje šeimoje, lankė protestantišką mokyklą. Tėvas buvo įsitikinęs, kad netoli namų esanti Krikščioniškos brolijos mokykla nepadės išlaikyti tikėjimo, kad kaip tik kils pavojus jo netekti. Bendravimas su žmonėmis, išpažįstančiais kitą konfesiją, formavo labai kritišką vaiko santykį su tuo, kas yra svetima katalikybės esmei, ir tuo, kas iki galo neatitinka Evangelijos dvasios. Taip pat ir dėl šios patirties Zundelis visada išlaikė empatišką jautrumą nekatalikiškų konfesijų, o vėliau, ir judaizmo bei islamo, atžvilgiu. (Su pastarosiomis religijomis jis nuodugniai susipažino ilgose viešnagėse Palestinoje, Egipte ir Libane.)
Zundelis gyvą ir asmenišką tikėjimą Dievu pirmiausia perėmė iš bičiulio protestanto, įtaigiai perskaičiusio jam Kalno pamokslą. Vėliau susižavėjo Žano Valžano iš Victoro Hugo romano „Vargdieniai“ pavyzdžiu ir nusprendė tapti vargšų kunigu, niekada neturėti nieko savo, padaryti taip, kad jo namai taptų Jėzaus Kristaus namais. „Ir tikrai, – prisimena Zundelis viename savo veikalų, – visą gyvenimą elgetos naudojosi manimi, o vargšai tuštino mano kišenes ir stalčius.“ Trečiasis asmuo, paskatinęs Zundelį visą savo gyvenimą atiduoti į Dievo rankas – Švč. Mergelė Marija. Per Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, susikaupęs maldai priešais Lurdo Marijos statulą, Zundelis pajuto Marijos veikimą. Nuo to laiko jis manė, kad visa, ką nuveikė, tai tik Mergelės Marijos dėka ir tik „su Nekaltuoju Prasidėjimu išlaikiau ypatingą meilės ryšį, būdamas visiškai tikras, kad mano gyvenimas prasidėjo nuo to slėpinio.“
Šiuolaikinis šventasis Pranciškus
Zundelis savo naivumu ir atsidavimu vargšams panašus į šv. Pranciškų. Nieko stebėtina, mat šis Asyžiaus neturtėlis kartu su šv. Augustinu, vienuoliu kankiniu šv. Maksimilijonu Kolbe ir galiausiai šv. Terese Lizjiete buvo vienas iš Zundelio gyvenimo pavyzdžių. Net jo biografų minimos istorijos primena Pranciškaus žiedelių legendas. Pavyzdžiui, vienoje knygoje Zundelio gydytojas pasakoja, kad „gailestingoji meilė buvo jo gyvenimo būtinybė.“ Pastarasis net daugybę kartų prašęs neįsileisti elgetų ar ką tik iš kalėjimo išėjusių asmenų. Bet Zundelį pažinojusieji teigė, kad pagrindinė jo žinia buvo begalinis nuolankumas ir noras padėti: „Negaliu, – atsakydavo jis, – jie būtini, kad realizuočiau save.“
Aišku, Zundelio piniginė visada būdavo tuščia. Tad buvo nuspręsta, kad jo išteklius tvarkys vienas iš parapijos kunigų – kas savaitę duos reikiamą sumą. Sykį vienas „klientas“, įsitikinęs, kad Zundelis neturi nė skatiko, šoko muštis, turėjo įsikišti vienas iš parapijos kapelionų; o tada tėvas Zundelis puolė atsiprašinėti elgetos.“ Nors Zundelis gyveno asketiškai, neretai kęsdavo skurdą, tačiau nenustojo pasitikėti Dievu.
Mokslo ir tikėjimo santykis – kontempliacijos prasmė
Nuolatinė kontempliacija Zundelį skatino mąstyti apie kūriniją: „Visata yra Kažkieno bylojimas. Visata nėra svetima dvasiai, nes ji ir maitina dvasią.“ Šventasis Maksimas Išpažinėjas pirmaisiais krikščionybės amžiais teigė, kad regimasis pasaulis „yra nepaprastas šedevras, kuriame Dievas leidžiasi pažįstamas per tylųjį apreiškimą“.
Daiktai ir reiškiniai Zundeliui buvo Dievo žinios nešėjai. Jis domėjosi ne tik dvasiniais reikalais, bet ir mokslu, menu, politika, jų sąsajomis ir dialogo su krikščionybe galimybe. Zundelis buvo įsitikinęs, kad tikėjimas ir mokslas gali vienas kitam pasitarnauti ir kad reikia nuščiūti priešais paslaptį, „kuri yra paslaptis ne todėl, kad apriboja mūsų protą, bet kad mūsų protas visada bus pernelyg ribotas aprėpti visą jos platybę“. Kartą Florencijoje pamatęs Mikelandželo sukurtus Medičių antkapinius monumentus, akimirką užmiršo, kur esantis, Zundelį taip įtraukė meno kūrinys, tarsi sugavo ir išlaisvino, jog pradėjo su juo kalbėtis. Tokia ekstazė jį aplankė dar ne kartą.
Zundelis kvietė „nebijoti pasiduoti įtaigai: meno, muzikos, mokslo, sporto, grožio – visomis regimomis ir neregimomis formomis, nes svarbu, kad visi mūsų esybės klodai būtų Dievo buvimo ir grožio pamaitinti, persmelkti ir suvedžioti. Naudodamiesi tokia tikėjimo ir žmogiškosios tikrovės jungtimi, sugebėsime išlaikyti gyvą savo ryšį su Dievu ir nuolat jį atnaujinti. Antraip rizikuojame būti kaip tie sutuoktiniai, kurie po daugybės santuokos metų nebeturi vienas kitam ko pasakyti nei ko duoti. Nieko nėra blogiau už kasdienę rutiną ir jos keliamą begalinį nuobodį. Ilgainiui poroms iškyla skyrybų grėsmė. Kaip ir mūsų santykiui su Dievu.“ Dėl to kunigas Zundelis daug bendravo su įvairių sričių žmonėmis, nebūtinai susijusiais su Bažnyčia.
Jis manė, kad mokslininkai ir menininkai, trokštantys pažinti asmeninį Dievą, kartais su juos žavinčia tikrove užmezga daug gilesnį ir daug asmeniškesnį ryšį nei kai kurie teologai, kurių santykis su Dievu dažnai abstraktus, parodomasis ir paviršutinis. Pagrindinis Dievo buvimo egzistavimas yra jo patyrimas. Tad Zundelis dažniau kritikuodavo to meto teologus, daug ir abstrakčiai kalbančius apie Dievą kaip objektą, bet ne apie asmeninę patirtį.
Revoliucinga laikysena ir tremtis
Zundelis patyrė abu pasaulinius karus. Dar 1914 m. ėmė klausti – kaip Dievas išgyveno pasaulio konfliktus. Jis kalbėjo apie vargingą ir nuolankų Dievą, o tai dar Vatikano II Susirinkimo nepatyrusiai Bažnyčiai buvo novatoriškos idėjos. Zundelis ragino Bažnyčią atsigręžti į vargšus, kritikavo jos išorinį turtingumą ir nuolat pilną iždą. Jis skatino skleisti meilės, tikrojo evangeliško atsidavimo, atleidimo žinią, dalytis ir atsisakyti išankstinių nusistatymų, tačiau dėl savo tiems laikams neįprasto elgesio užsitarnavo kitų dvasininkų nepasitikėjimą. Dėl jų Zundelis buvo pasmerktas gyventi keliaujančio pamokslininko gyvenimą.
Išplėštas iš mylimos parapijos jis skaudžiai išgyveno nuolatinį kilnojimą iš vietos į vietą. Bet kartu tai paskatino rašyti, plėsti akiratį, užmegzti naujų pažinčių ir su meile bei atidumu pažinti kitas religijas. Pavyzdžiui, paskirtas dirbti Egipte, nepraleido progos išmokti arabų kalbos, kad galėtų skaityti Korano originalą ir pažinti šią religiją iš jos šaltinio. Nors ir kamuojamą daugybės išbandymų, Zundelį nuolat palaikė jo geras draugas – monsinjoras Giovannis Battista Montinis, vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI. 1972 m. jis pakvietė Zundelį Vatikane vesti gavėnios rekolekcijas. Sulaukęs tokio netikėto kvietimo, Zundelis net nespėjo joms deramai pasiruošti. Bet kalbėjo natūraliai, autentiškai, tiesiog įkvėptas akimirkos, užmerktomis akimis, iš širdies – kaip ir buvo įpratęs.
Sacrum ir profanum neatskiriamumas
Dar viena nauja to meto laikams Zundelio nuostata – kad kiekvieno mūsų kasdienybė, šeimos ir profesinės pareigos yra tiek pat svarbios, kaip ir religinės praktikos: „Nė vienas iš šių pasirinkimų savaime nėra nei labiau, nei mažiau šventas; ir tas, ir tas yra šventas. Jeigu paprasčiausiai esate meilūs namuose, nesuerzinate šalia esančiųjų ir jeigu jūsų buvimas aplinkiniams yra lyg šypsnis, jūs tikrai pasiekėte evangelinį idealą.“ Jis manė, kad tam tikras religinis mentalitetas įvarė pleištą tarp konkretaus žmonių gyvenimo ir jų dvasingumo siekių. Vienoje pusėje – realus gyvenimas ir konkretūs žmogaus poreikiai bei lūkesčiai, kitoje – abstraktus dvasingumas, pasireiškiantis tegu ir pilna atsidavimo, bet gyvenimo nepersmelkiančia, neapimančia malda. O šiai dvasinio ir pasaulinio gyvenimo vienybei pagrindą suteikia būtent Krikštas, dėl kurio „vienodai pamaldžiai aš valgau maistą ir švenčiu Mišių auką; kitaip tariant, prie stalo, bendruomenės refektoriuje, esu prie Viešpaties stalo kaip per Mišias, ir valgau duoną taip pat pamaldžiai, kaip ir maitindamasis Viešpaties Kūnu bei Krauju, nes Viešpats yra mano maistas ir valgomajame, ir liturgijoje.“ Tad tiek vienuolinis, tiek šeimos pašaukimas yra visiškai lygūs ir skirti pasišvęsti Dievui bei įgyvendinti kiekvienam skirtą misiją – tapti šventu.
Svarbiausia – tapti žmogumi
Esmine Zundelio socialine doktrina daugelis jo biografų įvardija žmogiškąją antropologiją pranokstančią teologiją. Pirminis Zundelio ieškojimų objektas yra žmogiškojo subjekto centriškumo klausimas. Jis, kaip ir popiežius Paulius VI, buvo įsitikinęs: „Kad pažintum Dievą, reikia pažinti žmogų.“ Jo teologijos centras – žmogus, vertas „begalinio dėmesio, nes pats Dievas skiria jam begalinį dėmesį“. Zundelio vizija tokia: žmogus turi pereiti nuo savininkiškojo aš, išorės apribojimų ir vidinių varžtų, prie aukojančiojo aš, dovanoti save artimui ir Dievui. Žmogui gimus, nėra viskas iš anksto duota, jis turi formuotis. Žmogus – tai kandidatas į žmogiškumą, o būti žmogumi – visą gyvenimą trunkantis darbas. Negalima tenkintis tuo, kas esame, kai ateiname į pasaulį, reikia kurti savo esatį. Todėl „svarbusis klausimas nėra žinoti, ar gyvensime po mirties, bet gyventi dar prieš mirtį, gyventi savo žmogiškąjį gyvenimą, ne vien gyvuliškąjį, fiziologinį, biologinį“.
Zundelis ragino šventai didžiuotis savo žmogiškuoju būviu, puoselėti savyje didybės jausmą. Būti žmogumi – kažkas stebuklinga, todėl sunki nuodėmė – gyvenimą mylėti nepakankamai, netrokšti jo visiškos pilnatvės. Nes juk „per visišką žmogaus pilnatvę, per autentišką žmogaus gyvenimą, per skaidrų žmogaus gyvenimą pats Dievas siekia pasireikšti“.
Pagal Claudio Dalla Costa knygą „Maurice Zundel. Šiuolaikinis mistikas“ parengė Karolina Bagdonė
