Rašytojas gimė 1913 m., Didžiojo karo – taip ilgą laiką buvo vadinamas Pirmasis pasaulinis karas, išvakarėse. Gimė nedideliami miestelyje Alžyre, kuris tuo metu priklausėį Prancūzijai. Jo tįvas buvo antros kartos alžyrietis, kurio tėvai atvyko į Alžyrą iš Elzaso. Mama buvo ispanų kilmės ir į Alžyrą atvyko iš Maljorkos.
Deja, bet savo tėvo Alberas praktiškai nematė, nes šis žuvo p[irmajame dideliame karo mūšyje – prie Marnos. Mama su dviem sūnumius buvo priversta persikelti į darbininkišką kvartalą Belkare, Alžyras, Mama buvo neraštinga, turėjo kalbos defektą ir dirbo gamykloje. Tikėtina, kad gamykloje būtų dirbęs ir Alberas, jei viena siš mokytojų pradinėje mokykloje nebūtų įžvelgęs, kad jis talentingas. Jam buvo išrūpinta stipendija studijuoti licėjuje.
Beje, vienu metu jis rimtai planavo tapti sportininku, tačiau jam buvo nustatyta tuberkuliozė ir sportininko karjerą teko nutraukti. Nuo sporto vaikino dėmesys pakrypo į filosofiją ir jis studijavo Filosofijos fakultete, Parašė diplominį darbą apie neoplatonizmo ir krikščioniškos metafizikos santykį.
Trumpam buvo įstojęs į Alžyro komunistų partiją, bet busivylė ir buvo iš jos pašalintas. Tada su kitais intelektualais įsteigė teatro trupę, kur darbavosi, kaip režisierius ir scenaristas.
Kaip rašytojas eseistas debiutavo 1937 m. rinkiniu „Išvirkščioji ir geroji pusė“. Dar po metų pasirodė jo pirmoji ir garsiausioji pjesė „Kaligula“.
Į Paryžių Alberas Camus atvyko tik 1940 m. Čia jis pradėjo dirbti laikraščio redaktoriumi. Tačiau turėjo pasitraukti iš sostinės į Lioną, nes artėjo vokiečiai. Į Oaryžių grįžo po dviejų metų ir buvo Prancūzijos pasipirešinimo dalyvis. Čia susitiko su Keanu Paulu Sartre, Simone de Beauvoir. Dar prieš juos sutinkant Camus paskelbė romaną „Svetimas“ ir esė „Sizifo mitas“.
1947 m. pasirodė jo įspūdingiausia knyga „Maras“, Paskutinis ryškus jo romanas buvo išleistas 1956 m – “Krytis”.
Žuvo, būdamas šlovės viršūnėje, 1960 m. sausio 4 d. važiavo automobilyje su dviem bičiuliais. Automobilis pateko į autoavariją. Rašytojas žuvo vietoje. Automobilyje rastas jo biografinio romano ranktaštis – „Pirmasis žmogus“.
Plačiausiai pagarsėjo, kaip absurdą sureikšminęs filosofas. Žmogus ir pasaulis priešiškas vienas kitam ir čia nėra jokio sprendimo. Vienintelis kelias tokiame pasaulyje – maištas per kūrybą. Jis griežtai polemizavo ir su Sartre. Jam buvo nepriimtinas pastarojo angažavimasis politinei kairei, iliuzijos marksizmo atžvilgiu.
Vertinamas, kaip labai svarbus egzistencializmo krypties mąstytojas.
