Edis Jaku (Eddie Jaku) gimė 1920 metais Vokietijos žydų šeimoje. Gyvenimas jam buvo žiaurus: teko slapstytis, vadintis išgalvotu vardu, vėliau patirti pažeminimus, skausmą, ne vienus metus praleisti koncentracijos stovyklose, kur buvo nužudyta visa jo šeima. Edis išgyveno Holokaustą ir pažadėjo sau visą likusį gyvenimą paskirti džiaugsmo skleidimui ir dėkingumui už išsaugotą gyvybę. Eidamas 100-uosiu metus, jis kiekvieną dieną nepamiršta šypsotis, tiki draugyste ir gerumu bei siekia padėti kitiems džiaugtis gyvenimu.

Kviečiame skaityti Edžio Jaku TED konferencijoje išsakytą liudijimą, kuris įkvepia pažvelgti į savo gyvenimą iš naujos perspektyvos. Sunkumai ir kančios palieka daugybę pėdsakų, bet tai gali būti ne tik randai, simbolizuojantys praeities mūšius, bet ir pagrindas, nuo kurio galima atsispirti, siekiant pokyčių. Kartais tik didžiausi sukrėtimai gali parodyti gyvenimo kontrastus ir išmokyti vertinti tai, ką turime.

Paula Šabūnaitė. Paženklintieji su viltimi išgyventi, 2018. Kėdainių „Ryto“ progimnazija

Buvau patriotiškas ir savo gimtine besididžiuojantis vokietis. Maniau, jog esu geriausios civilizacijos dalis, bet, deja, skaudžiai klydau.

1938 m. lapkričio 9 d. grįžau namo po penkerių metų gyvenimo internatinėje mokykloje, kurioje buvau vadinamas ne savo vardu, idant nebūtų akivaizdu, jog esu kilęs iš žydų šeimos. Šeimos, nuo kurios buvau atskirtas ir priverstas gyventi it našlaitis. Vien tam, kad galėčiau įgyti išsilavinimą ir pakloti pamatus gyvenimui, kurio nebuvau tikras, ar sulauksiu. Gyvenau nuolatinėje baimėje, kad kažkas išsiaiškins, jog iš tikro nesu Valteris Šleisas, ir kas nors demaskuos mano žydiškumą.

Tą lemtingą naktį, kai grįžau namo, savo šeimos ten neradau, jie jau slapstėsi. Buvau vienas su savo šunimi. Paryčiui duris išspyrė nacių kareiviai. Tai, ką jie man padarė, nebyliai savyje palaidojau amžiams. Taip pat jie žiauriai nužudė mano šunį Lulu, kuris bandė mane ginti. Jie suniokojo mūsų namus, kurie ten stovėjo jau kelis šimtus metų. Aš buvau įsitikinęs, tad tai paskutinė mano gyvenimo diena. Tądien aš praradau orumą, laisvę ir tikėjimą žmonija. Praradau viską, dėl ko gyvenau. Iš jauno vyro virtau niekuo.

Kas nutiko šaliai, kurioje gimiau? Tai, kurioje gyveno ir mano protėviai? Šaliai, kuri parodė pasauliui tokius talentus kaip Šileris, Gėtė, Mocartas, Bethovenas? Kas nutiko mano vokiečiams draugams, kurie staiga sutepė savo rankas krauju? Tuo metu niekas iš mūsų nesuprato, kad „Krištolinė naktis“, kurios metu žydų krautuvių vitrinos buvo išdaužytos, sinagogos padegtos, visi aplinkiniai pastatai suniokoti, tebuvo tik pradžia košmaro, kurio net negalėjome įsivaizduoti.

Buvau nugabentas į savo pirmąją koncentracijos stovyklą – Buchenvaldą. Ten, kartu su kitais 11 tūkst. žydų vyrų, kalėjau maždaug penkis mėnesius. Buvau paleistas 1939 m. gegužės 2 d. Mano tėvas mane pasiėmė. Mums buvo sunku rasti tinkamus žodžius, tad važiuodami abu tylėjome. Po dešimties valandų kelionės susitarėme su kontrabandininku, kuris padėjo mums nuvykti į Belgiją. Ten, glausdamiesi mažame butẽlyje, kartu praleidom dvi savaites, kol mane suėmė Belgijos policija. Tiesa, kaip vokietį, o ne kaip žydą. Buvau nuvežtas į stovyklą su kitais 4 tūkst. vokiečių. 1940 m. gegužės 10 d. stovykla buvo likviduota. Išsiskirstėme, o aš tęsiau kelionę ligi Liono, kur mane suėmė Prancūzijos policija. Buvau išsiųstas į Gursą – siaubingą stovyklą, kartu su 6 tūkst. vokiečių. Po kiek laiko pasiekiau ir vietą, kuri priminė pragarą žemėje – Aušvicą.

Mano tėvai ir sesuo jau anksčiau buvo išvežti į Aušvicą. Aš niekuomet jų nebemačiau. Neturėjau galimybės atsisveikinti su savo mylima motina. Ilgėjausi jos kiekvieną likusią savo gyvenimo dieną. Visada per vėlai supranti, kokia privilegija – artimiesiems pasakyti „myliu“.

Man pasisekė, kad pavyko išvengti to, kas buvo vadinama „mirties maršu“. Daugybę mėnesių praleidau slapstydamasis miške, misdamas šliužais, kol mane aptiko amerikiečių kareiviai.

Nepaisant visko, šiandien laikau save laimingu žmogumi, kuris džiaugiasi gyvenimu drauge su savo nuostabia šeima. Nejaučiu neapykantos niekam. Neapykanta yra liga, kuri gal ir sužeidžia tavo priešą, bet ilgainiui sunaikina ir tave patį. Turime daryti viską, kas mūsų galioje, kad ši baisiausia tragedija žmonijos istorijoje niekada nebepasikartotų. O drauge – kad ji niekada nebūtų užmiršta.

Po ilgų sunkaus darbo metų ir slapstymosi, 1945 m. rugsėjo 7 d., neturėdamas jokių dokumentų, traukiniu pasiekiau Belgiją. Netrukus susipažinau su savo būsima žmona Flore, su kuria kartu gyvename santuokoje jau 73 metus. Tuo metu dar nesugebėjau jausti džiaugsmo – manyje gyveno pyktis, liūdesys, siaubas. Nenorėjau būti tarp žmonių. Bet viskas pasikeitė gimus mano pirmajam sūnui Michaeliui. Atrodė, kad jis sugrąžino man gyvenimo džiaugsmą ir užgydė žaizdas, kurios dar kraujavo.

Tądien pažadėjau sau, kad iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos būsiu laimingas, šypsosiuosi, būsiu mandagus, paslaugus ir atjaučiantis. Taip pat pažadėjau niekada daugiau nekelti kojos į Vokietijos žemę. Ir šiuos pažadus ištęsėjau. Praeities pakeisti nebegalėjau, bet ateitis man dovanojo pasirinkimo laisvę, kurią branginau.

Mano šeima – žmona, du sūnūs, anūkai ir net proanūkiai – yra didžiausias mano džiaugsmo šaltinis. Aš stengiuosi dalintis šiuo džiaugsmu ir mokyti džiaugtis visus, ką sutinku. Laimė nenukrenta iš dangaus, ją turi nulipdyti savo rankomis. Jei tu laimingas ir sveikas – esi toks turtingas, kaip tik įmanoma. Būtent laimė yra sveikatos pagrindas – ne tik kūno, bet ir dvasios. Ji tikrai padėjo man pasiekti tokį solidų amžių.

Viena gėlė – mano sodas. Vienas geras draugas – mano pasaulis. Šiuolaikiniame pasaulyje jauni žmonės pamiršta sustoti. Jie nuolat bėga ir skuba, nors nežino nei krypties, nei tikslo ar paties bėgimo prasmės. Reikia duoti sau laiko džiaugtis ir jaustis laimingam.

Nežinau, kaip žmonės gali gyventi nepažinę draugystės. Kaip gyventi be žmonių, su kuriais gali dalintis savo paslaptimis, viltimis ir svajonėmis, didžiausiais pasiekimais ir pralaimėjimais. Draugystės saldume slypi nuoširdus juokas ir malonumas dalintis, prailginantis džiaugsmo akimirkas ir sumenkinantis skaudulius.

Kai nubundu ryte, jaučiuosi laimingas, gavęs dar vieną dieną džiaugsmui. Kai prisimenu, jog galėjau mirti siaubinga mirtimi, bet vietoj to esu gyvas, noriu išnaudoti šį turimą laiką, tiesdamas pagalbos ranką tiems, kuriems sunku. Buvau pačiame tamsiausiame taške ir to nė vienam nelinkėčiau. Bet praeitis mane išmokė džiaugtis ir pastebėti prasmingus dalykus, nesivaikant tuštybės. Nesuvokiamas blogis man padėjo suprasti, kas yra gerumas. Ir tuo gerumu aš dalinsiuosi iki savo mirties.

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr.I

Comments are closed.