Tu – mano Kelias iš visų akligatvių.

Tu – mano Tiesa, neperprantama, nuginluojanti.

Tu – mano Gyvenimas, kupinas netikėtumų, vedančių į amžinybę.

Tu – mano Vartai, pro kuriuos išeinama iš vienišumo pragarų.

Tu – mano Ganytojas, akių nenuleidžiantis, vilkų neįbauginamas.

Tu – mano Viešpats.

O aš…

Keleivis, pašauktas vardu.

Paklydusi avis, tapusi Gailestingumo taikiniu.

Žmogus, stokojantis Tavęs.

Išmokyk

mylėti Tave, Jėzau,

sekti Tave, Jėzau,

gyventi Tave, Jėzau.

∗∗∗

Dieve, kurio atvaizdu būti nebeįstengiu, pasigailėk…

Nuvalyki visą iliuzijų ir išsisukinėjimų grimą,

nuplauki susireikšminimo ir tariamos visažinybės purvą.

It kruopštus restauratorius

atidenki mane

sluoksnis po sluoksnio.

Kad turėdamas akis – matyčiau,

kad turėdamas ausis – girdėčiau,

kad turėdamas širdį – mylėčiau,

Tave, Gyvenime, Nugalėjęs mirtį.

∗∗∗

Kai noriu mokyti, aiškinti, o ne mokytis,

kai daugiau kalbu nei klausaus,

pasigailėk manęs, Dieve.

Sugriauki netikrą žinojimą, kai į jį kabinuosi,

gindamasis nuo Tavęs.

Išvilioki iš visų egocentrizmo urvelių,

kai užuot gyvenęs,

savęs gailestyje, tarytum pakelės karčiamose, įstrigęs,

atstumiu Tave – Kelią, vedantį į Tėvo glėbį.

∗∗∗

Savo nerimo genamas klaupiuos prieš Tave,

Dieve, ramybės šaltini.

Tarp daugybės nelengvų pasirinkimų padėki

atpažint Tavo valią.

Kad ją vykdant gytų manasis žvilgsnis.

Kad ją vykdant rimtų mintys ir širdis.

Išminties soste, patrauk mane prie Jėzaus,

kad sugebėčiau Juo sekti taip, kaip Tu.

Marija, nusidėjėlių gynėja,

apvalyk mano gyvenimą nuo visų egoizmo apraiškų,

išravėki, supurenki mane Žodžiui, nešančiam vaisių.