Teksto autorius – dominikonas vienuolis, šiuo metu studijuojantis Rytų Bažnyčių teologiją Popiežiškajame krikščioniškųjų Rytų studijų institute (PIO) prie Šv. Grigaliaus (Gregorianum) universiteto, Romoje.

Br. Jokūbas Marija Goštautas OP. Įsikūnijimo slėpinys – raktas į ikonos teologiją. I dalis.

Bizantinė ikona „Tikrasis vynmedis“

Žmogus.
Pašaukimas, Išganymas, šventumo kelias

Kas yra Išganymas? Nors šį žodį Bažnyčioje girdime, ko gero, dažniausiai, bet neturime absoliučiai jokio aiškaus supratimo, kas tai yra. Šis bažnytinis terminas, kaip italai sako, yra šiek tiek sfumato – blankus, neryškus, matomas kaip per rūką. Kyla klausimas – kaip mes galime kalbėti, kaip galime pamokslauti, net liudyti apie tai, ko visiškai nesuprantame?

Dvasinė ir teologinė Bažnyčios Tradicija mus moko, kad Išganymo klausimas visuomet buvo tikinčiųjų gyvenimo centre. Ir būtent dvasinėje Tradicijoje Išganymas pasirodo, kaip tikinčiojo į Kristų viso gyvenimo tikslas, jo pašaukimas. Ir Tradicijoje Išganymas yra išreiškiamas žodžiais „vienybė (komunija) su Dievu“, „palaimintasis gyvenimas“, „dalyvavimas Dievo gyvenime“. Šią patirtį mes galime išgyventi jau čia, šioje žemėje, tačiau žemiškasis gyvenimas yra tik įžanga į tai, ką gyvensime, kada būsime priimti į amžinąjį Dievo prieglobstį.

Apie kokią vienybę ir kokį dalyvavimą Dievo gyvenime iš tiesų kalbama? Atsakydami į šį klausimą, Bažnyčios Tėvai išvystė taip vadinamą žmogaus „sudievinimo teologiją“. Tačiau šis sudievinimas nereiškia, jog žmogus užima Dievo vietą, nėra kalbama apie kažkokį Nyčės antžmogį, kuris galiausiai nustums į šalį bet kokius Dievo įvaizdžius ir pats užims Dievo vietą – pats taps dievu. Bažnyčios Tėvai kalba apie žmogaus sudievinimą kaip dieviškąjį planą, kad žmogus taptų Dievo įsūniu, kaip šventasis Paulius sako: „Jūs gavote įsūnystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Giliausiai šią temą išanalizavo Rytų Tradicijos Bažnyčios Tėvai. Šiandien mes tą Tradiciją vis labiau atrandame su Jono Pauliaus II raginimu išmokti „kvėpuoti abiem Bažnyčios plaučiais“ – tai reiškia pažinti tiek mūsų Vakarų Tradiciją, tiek ir Rytų. Giliau pažindami Rytų Tradiciją, taip pat giliau ir aiškiau suvokiame žmogaus Išganymo prasmę, kuri yra daugiau nei nuodėmių atleidimas ir pasivaikščiojimai atgautajame Rojuje.

Kokia yra toji žmogaus sudievinimo teologijos esmė? Ši mintis Bažnyčios Tėvams nenukrito iš dangaus, nors tikriau – nukrito, nes ji ateina iš gilių Dievo Žodžio studijų. Bažnyčios Tėvai yra tie, kurie skaito Dievo Žodį ir jame ieško įkvėpimo. Ir šią teologiją jie vysto, pasitelkdami Šventojo Rašto tekstus – tiek Senojo Testamento, tiek Naujojo. Trys pagrindiniai cituojami tekstai yra šie:

„Esate dievai, – aš sakiau, – jūs visi Aukščiausiojo sūnūs“ (Ps 82, 6).

Arkangelo Mykolo ikona. Konstantinopolio dirbtuvės XIV a. Dabar saugoma Bizantijos ir krikščionybės muziejuje Atėnuose.

„Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: Aš tariau: jūs esate dievai!? Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas“ (Jn 10, 34–35).

„Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai“ (2 Pt 1, 3–4).

Pradedant šventuoju Irenėjumi (II a.) iki pat XIV a., ir net iki mūsų dienų, Rytų Tradicijos teologai su didžiuliu preciziškumu vis kartodavo tą pačią dramatišką žmogaus istoriją trimis etapais:

  • Žmogus sukurtas ir gimęs palaiminime – dieviškos sūnystės athanasis (nemirtingume).
  • Tapęs mirtingas dėl nuodėmės.
  • Atgaivinamas Kristuje per Šventąją Dvasią.

Taigi, ir visa žmogaus sudievinimo teologija yra vystoma ir suskirstoma pagal tris etapus:

  • Žmogiškos būtybės sukūrimas „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“.
  • Dievo Žodžio Įsikūnijimas ir mirties nugalėjimas per Prisikėlimą.
  • Žmogaus sugrąžinimas į vienybę su Dievu ir jo pašaukimo išpildymas per Šventąją Dvasią.

Dievas sukuria pasaulį, kad apsireikštų jame savo kūriniams ir patrauktų juos prie savęs, nes toks yra giliausias Dievo troškimas – dieviškasis Eros, kuris – kaip kad moko popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje Deus Caritas est – visiškai nėra lytinis potraukis, bet vienybės troškimas. Ir tas susivienijimas su Dievu, kūrinio susijungimas su Dievu per Jo malonę, yra theôsis – sudievinimas. Bažnyčios Tėvai aiškina, kad sudievinimo plano išpildymas yra visos Trejybės veiksmas, ir tai parodo didžiulį Dievo troškimą, kad žmogus taptų Jo gyvenimo dalininku.

Ši teologija nėra naujovė ir mūsų Romos Katalikų Bažnyčioje, bet įgavo visai kitokią žodinę išraišką – „gyvenimas Kristuje“, „palaimintoji Dievo vizija“, „Palaiminimų gyvenimas“, „Išganymas“ – tačiau visa tai iš esmės nusako tą patį Dievo planą, kad žmogus, nuėjęs savo šventumo kelią, galiausiai taptų Jo dieviškojo gyvenimo dalimi.

Šis planas yra išreiškiamas jau pačiame žmogaus sukūrimo darbe – skaitydami Šventąjį Raštą, matome, jog Dievas žmogų sukūrė pagal „savo paveikslą ir panašumą“. Bažnyčios Tėvai, interpretuodami šį tekstą, teigia, jog žmogus nešiojasi Dievo paveikslą savyje, tačiau panašumas yra išreikštas kaip siekiamybė, kaip sėkla, pasėta žmoguje. Žmogus turėjo keliauti per gyvenimą ir siekti Dievo paveikslo išpildymo savyje. Ir tai turėjo įvykti Dievo artumoje, Rojuje, bet Adomas nupuolė, ir tuomet prasidėjo mūsų istorija.

Sukūrimas pagal „paveikslą ir panašumą“

Pradžios knygoje skaitome, jog žmogus yra sukuriamas šeštąją dieną. Jis yra visos Kūrinijos, viso Dievo kūrimo darbo, karūna. Jei Dievas sukuria pasaulį, tardamas žodį, tai pats žmogaus sukūrimas yra išskirtinis, nes Dievas sukuria žmogų ne taip, kaip kitus kūrinius, – Dievas nulipdo žmogų iš molio „savo rankomis“ ir jam įpučia gyvybės dvasią. Šventasis Grigalius Nazianzietis savo veikale „Poëmata dogmatica“ labai gražiai aprašo šį įvykį:

„Dievas, paėmęs ką tik sukurtos žemės gabalėlį, savo nemirtingomis rankomis suformuoja mūsų kūną ir perduoda jam gyvybę. Nes dvasia, kurią Jis jam įpučia, yra pačios neregimosios Dievybės kvėpsnis. Dabar viename, kaip ir kitame, karaliauja dvasinė prigimtis. Štai todėl, kadangi esu iš žemės, esu pririštas prie žemiškojo gyvenimo, bet nešiodamas savyje dieviškąją dalelę, nešioju savyje būsimojo gyvenimo troškimą.“

Jėzus Kristus su Mergele Marija ir apaštalais. Šventojo Klemenso bazilikos Romoje freska, XII a. J.M.Goštauto OP nuotrauka

Žmogaus sukūrimas „pagal paveikslą ir panašumą“ parodo dvigubą žmogaus esmę – žmogus yra pažymėtas Dievo paveikslu, kurį nešiojasi savyje kaip antspaudą ir kaip pašaukimą, kurį privalo išpildyti. Panašumas (arba šventumas) auga per bendradarbiavimą, tam tikrą simbiozę tarp Dievo malonės ir laisvos žmogaus valios. Žmogaus pašaukimas yra progresyvus ir dinamiškas – žmogus yra tapsme, jis tampa tuo, ką jam numatė Dievas.

Adomas nebuvo pasyvus Dievo įrankis, jis turėjo laisva valia išpildyti jam duotą misiją. Kokią misiją? Žmogus buvo pastatytas pasaulio centre kaip Kūrinijos viršūnė. Nuo pat savo pradžios jis nešiojasi savyje pasaulį, ir ne vien todėl, kad savo kūniška prigimtimi jis yra pasaulio dalis, bet todėl, kad yra mikrokosmosas – žmogaus pašaukimas yra ne tik eiti savo paties išpildymo keliu, bet juo vesti ir visą Kūriniją, kad visa Kūrinija galėtų dalyvauti Dievo gyvenime. Štai kodėl Dievas žmogui duoda misiją suteikti vardus kūriniams: suteikti vardą – tai suteikti esmę, nurodyti tikrąją prigimtį. Žmogus, gyvendamas Dievo malonėje ir per Dievo malonę, ją taip pat perduoda ir visai Kūrinijai – ją pašventina. Žmogus tampa šventu ir taip šventina visą pasaulį, visą Visatą.

Nuopuolis

Laisvė yra Dievo paveikslo, kurį Jis įkvepia žmogui, dalis – Dievas yra laisvas, ir Jis duoda žmogui laisvę. Tačiau laisvė reiškia ir galimybę sukilti prieš Dievą bei nupulti. Žmogaus nuopuolį Bažnyčios Tėvai įvardija kaip savižudybę, nes atsiskirdamas nuo Amžinojo Dievo malonės, nuo Jo artumos, žmogus tampa mirtingas. Žmogus, kurio pašaukimas buvo pakelti visą Visatą link Dievo, nupuola, ir to pasekmės yra siaubingos: kūnas nuo šiol tampa tik savo poreikių vergu, trapus, pažeidžiamas, mirtingas ir pasmerktas suirti; valia tampa iškreipta ir silpna; protas, kadaise lydimas dieviškosios Išminties, dabar taip pat iškreiptas, ieško būdų kurti savo karalystę be Dievo ir pavergti Kūriniją. Vienintelis dalykas, kuris jam lieka iš palaimintos būsenos, gyvenant Dievo artume, yra nemirtinga siela, bet ir ta pati sužeista, nes atplėšta nuo ryšio su savo Kūrėju. Siela lieka nemirtinga, net ir atskirta nuo Kūrėjo.

Dažnai girdime sakant, kad Dievas nubaudė žmogų už priesako sulaužymą, netiesa – kūniška mirtis nėra Dievo bausmė, bet žmogaus atsitraukimo nuo Dievo pasekmė. Ir natūrali distancija tarp nesukurtojo ir sukurtojo, tarp Dievo ir žmogaus, kuri turėjo būti įveikta per sudievinimą, dabar tampa neperžengiama praraja.

Nors ir atrodo, kad istorija čia turėtų baigtis, bet Dievo planas žmogui išlieka. Nors žmogus ir nutolsta nuo Dievo, bet Dievas nenustoja juo rūpintis ir vesti į Išganymą. Šventasis Raštas mums liudija, kad Dievas siunčia šventuosius, siunčia pranašus ir galiausiai atsiunčia savo Sūnų, kuris pakeičia nuopuolio padiktuotą žmogaus likimą, Sūnų, su kuriuo prasideda Naujoji Kūrinija, kaip sako apaštalas Paulius.

Švč Mergelės Marijos, Visų Karalienės, (gr. Pantanassa) ikona

Įsikūnijimas

Šventasis Atanazas Aleksandrietis teigia: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu.“ Dievo planas žmogui yra realizuojamas per Kristų – Įsikūnijusį Dievo Žodį, patį Dievą, kuris ateina gelbėti savo žmonių ir vesti juos į Išganymą. Būtent čia ši sąvoka įgauna savo tikrąją prasmę, nes išganyti reiškia išvesti, o Kristus mus išveda, išgano iš mūsų mirtingos ir sužeistos realybės į Naująją Kūriniją. Žmogaus sudievinimas dabar tampa įmanomu per nuodėmės nuplovimą, už tai sumokama Dievo mirties ant kryžiaus ir iš meilės pralieto kraujo kaina.

Iš tiesų Dievo Įsikūnijimas yra centrinis Išganymo įvykis, nes Dievas, prisiėmęs žmogaus kūną ir pačią žmogystę, sugrąžina jai prigimtinį grožį. Kristus – kaip sako Grigalius Palamietis – atkuria užtemdytą Dievo paveikslą žmoguje. Jis pašalina visa, kas yra svetima tikrajai žmogaus prigimčiai. Labai gražiai šventasis Maksimas Išpažinėjas sako: „Viskam, ko Kūrėju Jis nebuvo, dabar Jis tampa Naikintoju.“

Bet ar tikrai reikėjo, kad Dievas taptų žmogumi? Bažnyčios Tėvai daugybę metų kovojo su tais, kurie neigė Dievo Įsikūnijimą, nes, jeigu pirmasis žmogaus pašaukimas buvo tapti Dievo prigimties dalininku per jame veikiančią Dievo malonę, ir jis tą galimybę prarado, tai dabar reikėjo, kad Dievas taptų žmogumi, ir viską apverstų aukštyn kojomis, kad tarsi „iš kitos pusės“ išpildytų tai, ko žmogus buvo nebepajėgus atlikti.

Tai, kad Dievas tampa žmogumi, yra svarbus įvykis ne tik žmogui, bet ir visai Kūrinijai. Tai kosminis įvykis, nes žmogus, sukurtas vesti visą pasaulį į savo išsipildymą, nupuldamas sukelia katastrofą ir visai Kūrinijai. Ir ta kosminė katastrofa negalėjo būti atitaisyta kitaip, kaip tik per Kūrėją, kuris ant savo pečių prisiima nupuolusio kūrinio naštą. Štai kodėl mes galime kalbėti apie Naująją Kūriniją, bet ta Naujoji Kūrinija reiškia ne naują perkūrimą, bet pirmiausia prarastos dieviškosios garbės grąžinimą žmogui. Ir net tik garbės, bet ir atsakomybės vesti Kūriniją į jos išsipildymą. Štai kodėl reikia iš naujo suprasti apaštalo Pauliaus žodžius, kai jis sako, jog „kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ – tai reiškia, kad Kūrinija laukia, kada žmogus vėl stos į savo pašaukimo kelią ir pratęs savo misiją bei pasieks tikslą, nes nuo to priklauso ne tik jo, bet ir visos Kūrinijos, likimas.

Šventieji

Dievas įsikūnijo, mirtimi ant kryžiaus atpirko žmogų iš nuodėmės vergijos, tai kodėl tad šiandien mes dar nepasiekėme savo tikslo? Kodėl nuodėmė ir mirtis karaliauja pasaulyje? Ogi dėl tos pačios priežasties – net ir įsikūnydamas Dievas mums neužkrauna savo valios. Žmogus lieka laisvas, bet dabar jis žino kelią. Mirdamas ant kryžiaus, Jėzus parodė begalinę savo meilę, ir dabar viskas priklauso nuo to, kaip mes į tą meilę atsakome. Tai yra perkeitimo kelias, Atsimainymo kelias, Prisikėlimo kelias.

Tie, kurie atsiliepė į Dievo meilę meile, yra šventieji. Šventieji – tai tie, kurie galiausiai išpildė Dievo paveikslą ir panašumą savyje. Pirmoji iš jų yra Mergelė Marija, Įsikūnijusio Dievo Žodžio Motina. Štai kodėl ikonose pavaizduoti šventieji nėra mūsų atvaizdai, bet Kristaus – Įsikūnijusio ir prisikėlusio Dievo – atvaizdai. Šventieji ikonose mus moko kelio Dievo link ir tos žmogaus sudievinimo teologijos, nes ikonose mes gerbiame šventuosiuose išpildytą Dievo paveikslą, Dievą, esantį šventuosiuose. Ikonos nėra stabai, bet langai, per kuriuos šventieji mus moko ir liudija.

Pasaulis.
Kūrinijos vieta Dievo plane ir ryšys su žmogaus šventumo keliu

Trirankės Dievo Motinos ikona

Dievo sukurtas pasaulis žmogui nėra kalėjimas, iš kurio jis turi išsivaduoti, bet vieta ir erdvė, kurioje jis eina į savo išsipildymą, į savo šventumą. Žmogaus šventumo kelias yra tiesiogiai susijęs su Dievo Kūrinija, ir apie pasaulį reikia mąstyti neatsiejamai nuo to, kaip žmogus eina link savo sudievinimo. Pamename, kad žmogus nuo pat sukūrimo pradžios gavo misiją. Jis buvo pastatytas pasaulio centre kaip Kūrinijos viršūnė. Nuo pat pradžios, jis nešiojasi savyje pasaulį, ir ne vien todėl, kad savo kūniška prigimtimi jis yra pasaulio dalis, bet todėl, kad jis yra mikrokosmosas. Rusų teologas Sergėjus Bulgakovas šią sąvoką apverčia ir sako, kad žmogus nėra mikrokosmosas, bet makrokosmosas, nes jis savo būtimi apglėbia visą Visatą. Begalinis žmogaus troškimas pažinti Visatą, atskleisti jos paslaptis, būtent, ir yra susijęs su jame įrašytu pasaulio išpildymo, pasaulio vedimo į jo išsipildymą, pašaukimu. Dievas žmogui duoda misiją suteikti vardus kūriniams: suteikti vardą – tai suteikti esmę, nurodyti tikrąją prigimtį. Žmogus, gyvendamas Dievo malonėje ir per Dievo malonę, ją perduoda ir visai Kūrinijai – ją pašventina. Jis eina šventumo keliu ir taip šventina visą pasaulį, visą Visatą. Žmogus, šventindamas savo kūną, kuris yra materialaus – kūniškojo pasaulio dalis, taip pat pašventina ir žemę, iš kurios buvo paimtas tas Šventajame Rašte minimas molio gabalėlis ir suformuotas mūsų kūnas. Įsikūnydamas ir išganydamas, Jėzus sugrąžina žmogui jo prarastą Dievo vaiko garbę, ir ne tik garbę, bet ir atsakomybę vesti Kūriniją į jos išsipildymą. Kristus, grįždamas pas savo Tėvą, pažadėjo ir atsiuntė savo Dvasią, kuri atlieka žmonijos, o per žmoniją ir Kūrinijos, pašventinimą. Tai ir vėl yra tas pats Dievo malonės ir laisvos žmogaus valios darbas, kad būtų sukurta ir išpildyta Naujoji Kūrinija. Žmogus iš Kristaus išmoksta tapti tikruoju sodininku, o ne despotu valdovu, kuriam rūpi tik pavergti, užvaldyti Kūriniją.

Krikščioniškoji ekologinė pasaulio samprata yra grindžiama trigubu ryšiu tarp Dievo, žmogaus ir visos Kūrinijos, pavadinkime tai teandrikokosmine (Dievas-žmogus-pasaulis) pasaulėjauta, kuri įrašyta Dievo plane, kaip Naujosios Jeruzalės idėja. Ši Naujoji Jeruzalė pirmiausia turi realizuotis Bažnyčioje, kurios visi nariai pašaukti į šventumą. Bažnyčia yra žmonių bendruomenė, kurios pašaukimas – šventinti pasaulį, tai mums vis primena popiežius Pranciškus. Tačiau pašaukimas išsiplečia iki visos Kūrinijos, nes, kaip teigia religijos filosofas Nikolajus Berdiajevas: „Žmonių visuomenė yra cezario karalystė, o visa Kūrinija yra Dievo Karalystė.“

Naujosios Jeruzalės idėja labai gražiai išsipildo biblinėje perspektyvoje, nes Šventasis Raštas prasideda Rojaus sode ir užsibaigia Dangiškojoje Jeruzalėje. Toji Jeruzalė nėra betoninis mūsų laikų miestas, bet – nors galbūt ir skamba nelogiškai – iš sodo išaugęs miestas, kuris yra Dievo ir žmogaus rankų darbas, kur visa Kūrinija yra perkeista ir pašventinta.

Šventieji mums yra pasaulio pašventinimo liudytojai. Visi esame girdėję apie šventąjį Pranciškų, kuris kalbėdavo su paukščiais, apie šventąjį Antaną, kuris pamokslaudavo žuvims. Taip pat galbūt girdėjote apie šventąjį Serafimą Sarovietį ir dar kitus Rytų Bažnyčių šventuosius. Tai yra žmonės, kurie ne tik spindėjo išskirtiniu šventumu, bet netgi veikė savo aplinką, Kūriniją. Sakoma, kad miškas, kuriame gyveno Serafimas Sarovietis, buvo tarsi į žemę sugrįžęs prarastas Rojus. Net ir jo veidas spinduliavo Šventosios Dvasios šviesa. Tai gali skambėti kaip pasakos, bet šie pasakojimai tik paliudija Kūrinijos vietą žmogaus šventumo kelyje.

Ikonose vaizduojama Kūrinija visų pirma turi simbolinę prasmę ir atlieka liudijimo arba mokymo funkciją. Tačiau ikonose vaizduojama kūrinija yra taip pat ir perkeista Kūrinija, Kūrinija, kuri mus kreipia į Dangaus Karalystės viziją.

Sugrįžtant prie ikonos

Taigi kas yra ikona? Kaip jau išsiaiškinome, kad suprastume ikoną, pirmiausia reikia suvokti jos žinią. Ta žinia yra ikonos arba krikščioniškojo atvaizdo teologija, ir ji yra tikėjimo į Įsikūnijimo slėpinį išvada. Įsikūnijimo slėpinys atskleidžia ir pačios krikščionybės esmę. Įsikūnijimo slėpinys perkeičia mūsų sampratą apie Dievą, apie žmogų ir jo likimą ir apie visą Kūriniją. Krikščioniškoji ikonografija yra liudijimas apie tą naują sampratą, nes ji nėra stabmeldystė, bet Evangelija, užrašyta „spalvomis ir formomis“.

Bet visgi, ar visame tame nėra kažkiek stabmeldystės? Iš tiesų, ne ikonos, ne atvaizdai kelia pavojų, bet nukrypimas. Ir tikrai galime teigti, jog nuo to nepabėga net ir mūsų laikų krikščionys. Reikia nuolat sau priminti, jog atvaizdo – ikonos – esmė ir prasmė yra liudijimas ir mokymas. Atvaizdas turi mus pakelti į gilesnį suvokimą, ir mūsų žvilgsnis negali užsifiksuoti ties pačiu atvaizdu. Rytų Bažnyčioje ikonostasas reiškia ekraną, per kurį mes žvelgiame į šventųjų bendruomenę, švenčiančią su mumis Dieviškąją Liturgiją. Vienas garsiausių šiuolaikinių ortodoksų teologų, Dioklėjos vyskupas Kallistos Ware‘as, kalba apie ikonas, kaip apie langus, kurie mums leidžia susitikti ir pamatyti Dievo Karalystės gyventojus. Ir ne tik pamatyti, bet ir mokytis iš jų.

Visavaldžio Kristaus (gr.Pantokrator) ikona

Taigi, turime nuolat tai sau priminti ir vis mokytis tam tikro „vidurio kelio“, negalime padaryti iš atvaizdų stabų, bet taip pat negalime tapti ikonoklastais – tais, kurie atmeta ir niekina atvaizdus, nes niekindami atvaizdus, mes patys, to nesuvokdami, atmetame ir Dievo Įsikūnijimo slėpinį. Bet lygiai taip pat turime klausti savęs, ar atvaizdai, kurie šiandien užpildo mūsų bažnyčias, liudija Įsikūnijimą, liudija Bažnyčios mokymą apie įsikūnijimą, ar ne. Jeigu taip, tada tegul jie mus veda Įsikūnijimo slėpinio pažinimo keliu. O jeigu ne, jie turi dingti iš Dievo namų.

Ikonos teologija ir pats ikonų gerbimas yra ir žmogaus Išganymo siekio išraiška. Tai yra nuolatinis Dievo Veido ieškojimas. Krikščionims Išganymo kelias yra Vienybės su Dievu kelias, ieškojimas vis didesnio Dievo artumo ir galiausiai amžinojo gyvenimo su Juo ir Jame išsipildymas. Todėl mūsų kasdienybė turi būti Dievo šventinančios Dvasios ieškojimas. Taip pat ir Kristaus Veido ieškojimas, nes šventumo kelyje mes tampame panašūs į Jį – Dievo Meilės įsikūnijimą. Mes turime klausti savęs pačių, kokio Išganymo laukiame. Neseniai mano institutas (Pontificio Istituto Orientale) šventė kardinolo Tomašo Špidliko (1919–2010) šimtąjį gimimo jubiliejų, ir vienas buvęs jo mokinys prisiminė tėvo Špidliko mėgtą palyginimą apie Rytų ir Vakarų krikščionis. Jis sakydavo, kad, kai Romos katalikai kalba apie Antrąjį Kristaus atėjimą, jų galvose skamba „Dies ire“ („Rūsčią dieną amžiai lemia“), o Rytiečiai šaukia „Maranatha“ („Viešpatie, ateik!“). Taigi, turime savęs klausti: kokio Išganymo laukiame?

Ikonos mus moko Išganymo kelio, tačiau jos moko ir artimo meilės kelio, ir, ko gero, tai yra svarbiausia iš visų ikonų teologijos pamokų. Ikonos tai daro ypatingu būdu – jos mus moko nusigręžti nuo jų ir apsižvalgyti aplinkui. Ikonos yra meilės veidai, kurie liudija meilę kitam. Mes turime eiti nuo tapytos ikonos prie gyvosios ikonos – mūsų artimo, kuriame matome Kristaus veidą. Nuo ikonos iki pasaulio, kuomet veidas ieško veido: „Man tarnavimas vargšams yra ikonos atradimas. Tarnavimas yra Kristaus – mūsų Dievo – ikonos atradimas ir jos perdavimas per tikinčiojo į Jį meilę. Taigi tarnauti kitiems reiškia tarnauti Kristui, kad galiausiai niekas Jo nebeišsižadėtų, nepamirštų, ar dar blogiau – neapkaltintų jog „Jam nerūpi“. Nepaisant mano nesirūpinimo savo parpuolusiu broliu, kaip ir mano asmeninės nuodėmės, yra Kristaus ikona, yra pats Kristus – kiekvieno žmogaus Kūrėjas ir Išganytojas, kuris laukia, ir kuriam rūpi. Manau, kad mano ir visos Bažnyčios esminis pašaukimas yra atrasti tą Kristaus ikoną mumyse ir mūsų vargstančiuose broliuose, kad ji taptų mūsų pačių ir mūsų brolių ikona“, – sako Archimandritas Nicolas Lacaille.

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. III

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *