1866 m. lapkričio 14 dieną gimė Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Telšių vyskupas ir viena svarbiausių politinių figūrų tarpukario Lietuvoje Justinas Staugaitis – puikus pavyzdys, kaip lietuvių tauta sugeba susitelkti ir aukotis, kai reikia grumtis už savo valstybės ateitį.

Nedideliame Suvalkijos kaimelyje, ūkininkų šeimoje, gimęs vyresnėlis Justinas tapo svarbia atrama tėvams, Tai buvo viena iš to meto Lietuvoje įprastų daugiavaikių šeimų, kur vyresnėliui tenka ne tik lauko darbai, bet ir rūpintis broliais ir sesėmis. Tuo labiau kad mama greitai baigė žemišką kelionę, palikusi Justinui priesaką pasirūpinti šeima. Būsimasis signataras ir vyskupas nuo mažumės labai rimtai žvelgė į visus įsipareigojimus. Mamai duotą pažadą jis ištesėjo. Nors  pačiam niekada neteko žengti lengvu keliu, tačiau jis padarė viską, kad jo broliai ir seserys nejaustų nepritekliaus ir gautų išsilavinimą.

Nors Justinas Staugaitis išsiskyrė iš kitų iškilių  visuomenės veikėjų tuo, kad vienu metu sugebėjo pasiekti karjeros aukštumų Bažnyčioje ir visada buvo vienas didžiausių politinio gyvenimo autoritetų, jis sugebėjo išlaikyti paprastumą ir niekada neįpuolė į puikybę. J. Staugaitis vis kartodavo, kad tai tik Dievo nuopelnas, kad Jis pasirinko paprastą kaimo piemenėlį savo įrankiu. Nepaisant nuoširdaus paprastumo, J. Staugaitis sugebėjo būti viena kertinių figūrų atsikuriančios Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Būtent jam teko derėtis po Nepriklausomybės akto paskelbimo su vokiečiais dėl  Lietuvos pripažinimo. J. Staugaitis buvo Lietuvos atstovas Paryžiaus konferencijoje, kurioje buvo svarstoma pokarinė situacija Europoje. Jis važiavo į Vatikaną įtikinti Šventąjį Sostą pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę, o vėliau kartu su vyskupu Juozu Matulaičiu labai prisidėjo prie Šventojo Sosto konkordato su Lietuva parengimo.                              Staugaičio vaikystė nežadėjo įspūdingos karjeros. Pradžioje buvo mokomas šeimoje, paskui baigė kuklią Naumiesčio mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Anksti apsisprendė dėl kunigo pašaukimo ir baigė Seinų seminariją. Pirmasis paskyrimas į tuo metu apsnūdusį Alytų vikarauti, paskui gerokai teko pakeliauti po parapijas. Kunigas J. Staugaitis niekada nedirbo dėl karjeros. Jis labai mėgo pastoracinį darbą ir, svarbiausia, mylėjo žmones ir rūpinosi ne tik dvasiniais, bet ir kūniškais jų poreikiais. J. Staugaitis kartu su J. Matulaičiu buvo Bažnyčios socialinio mokymo pirmeiviai Lietuvoje. Staugaičio rūpesčiu Marijampolėje buvo įsteigtas pirmasis vaikų darželis Lietuvoje. Kunigas pasirūpino labdaros organizacijos, senelių prieglaudos steigimu, daug dėmesio skyrė žemdirbių ugdymui, supažindindmas juos su kooperacijos idėjomis, Didelę įtaką turėjo J. Staugaičio redaguojamas leidinys „Vadovas“, kuris buvo skirtas dvasininkams, ir daugeliui tapo pastoracinio įkvėpimo šaltiniu.

Pradėjęs rūpintis nukentėjusių nuo karo žmonių šalpos reikalais, J. Staugaitis net neįsivaizdavo, kad tai jį nuves į politinių procesų tirštumą. Jis niekada nesiveržė į politiką,  paprasčiausiai stengėsi visokeriopai rūpintis, padėti žmonėms. Politiką J. Staugaitis suprato kaip natūralų artimo meilės pratęsimą. Jo aktyvi veikla, natūralu darė kitiems įspūdį, todėl  kunigas J. Staugaitis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir  tapo vienu iš Nepriklausomybės akto signatarų. Staugaitis puikiai suprato, kad nepakanka vien paskelbti Nepriklausomybę,  tai tik ilgo kelio pradžia. Laukia sunkus darbas, kuriame visi turi sutelkti jėgas. Jis pats prisidėjo tiek, kiek tik leido jo talentai. Jau minėjau jo diplomatines keliones. Jis taip pat tapo viena svarbiausių Lietuvos krikščionių demokratų figūra ir šios partijos ideologu. Tad nieko keisto, kad J. Staugaitis ne tik pateko į visus Lietuvos Seimus iki pat 1926 metų, tačiau taip pat buvo juose vienas iš įtakingiausių parlamentarų, ėjęs Seimo pirmininko, vicepirmininko, o kurį laiką ir viceprezidento pareigas. Būtent jam pirmininkaujant buvo priimta Lietuvos Konstitucija, įvesta nacionalinė valiuta, įgyvendinta labai svarbi žemės reforma.

1926 m. J. Staugaitis pranašiškai perspėjo apie artėjančias grėsmes, kalbėjo apie būtinybę labiau rūpintis socialinėmis žmonių reikmėmis. Po A. Smetonos įvykdyto perversmo J. Staugaitis iš aktyvios politikos pasitraukė. Tiesa, jis buvo pernelyg autoritetingas veikėjas, kad su juo galėtų nesiskaityti net ir didžiulius įgaliojimus  turintis naujasis Lietuvos prezidentas. Jie ne kartą buvo susitikę, diskutavo. Abu puikiai sutarė, kai buvo kalbama apie tautinius reikalus, tačiau nuomonės išsiskirdavo, kai J. Staugaitis griežtai kritikavo įvestus suvaržymus religinei veiklai ir  religinėms organizacijoms.

Pasitraukęs iš oficialaus politinio veikimo, J. Staugaitis gavo ne mažiau svarbias pareigas – jam buvo patikėta tapti pirmuoju naujai įsteigtos didžiausios Lietuvoje Telšių vyskupijos vadovu. Kaip jam įprasta, J. Staugaitis negailėjo nei jėgų, nei laiko.  Jis ne tik įsteigė Telšių kunigų seminariją, įkūrė  vyskupijos kuriją, bet ir steigė naujas parapijas, aktyviai rūpinosi pastoraciniu darbu ir iki pat paskutinės gyvenimo dienos daug dėmesio skyrė gyvai bendrauti su žmonėmis.

Sovietinės ir nacistinės okupacijos metu J. Staugaitis labai daug dėmesio skyrė žmonių apsaugai nuo okupantų terorizavimo. Jis rūpinosi ne tik lietuviais, bet stengėsi padėti ir Lietuvos žydams. Telšių vyskupas griežtai atsisakė įgyvendinti nacistinės valdžios reikalavimą ir tapti agitatoriumi, raginančiu lietuvius jungtis į Vermachtą.

1943 m. liepos  8 dieną vyskupo J. Staugaičio žemišką kelionę nutraukė širdies smūgis. Nujausdamas artėjančią kelionės pabaigą, jis pasirūpino, kad jo įpėdiniu taptų žmogus, kuriuo visiškai pasitikėjo – kunigas Vincentas Borisevičius. Tai, kad dėl įpėdinio J. Staugaitis neapsiriko, galima buvo įsitikinti, kai vyskupas V. Borisevičius drąsiai pasirinko kankinio, bet ne tautos išdaviko kelią.

Nepaisant intensyvios veiklos, J. Staugaitis sugebėjo daug dėmesio skirti rašymui. Jis paskelbė septynias knygas ir net pusketvirto šimto straipsnių. Žymiausia jo knyga – trijų tomų grožinė apysaka „Tiesiu keliu“. Tai atsakymas Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“. Kartu tai puikus paties J. Staugaičio gyvenimo apibūdinimas.

Comments are closed.