***
Stoviu prieš veidrodį. Nuoga. Pakeliu dešinę ranką ir žiūriu į pažasty išopėjusią šlykščią žaizdą. Gan didelę. Toje vietoje buvo juodu markeriu pažymėtas kryžius, ant jo – permatomas pleistras, nejudintas pusantro mėnesio. Tas taškas švitinamas. Deginamas. Po paskutinio spinduliavimo seanso gydytoja sakė nenuimsianti pleistrų, nes atsivers žaizdos. Geriau aš pati namuose atsargiai atmirkysiu, ne taip skaudės. Išties ne taip skaudėjo, bet atrodo bjauriai. Baigėsi intensyvus mano Vėžio daigojimas ir, ko gero, jo jau nebėra. Rankinėje turiu išrašą, ką ir kaip beveik metus man darė. Ir nė vieno žodžio, kuo tai baigėsi.
Nes nesibaigė.
Vėžio šešėlis stovi šalia. Ir taip pat žiūri į mano išopėjusią pažastį.
Išmokti matyti – ne taip parasta
***
Pajautusi kaltę, kad nelabai rimtai žiūriu į savo Vėžį ir jo gydymą, kad nesirūpinu savimi, kaip reikėtų, nusprendžiu pasikeisti. Pažasty atsivėrusią žaizdą pradedu tepti visokiais tepalais ryte vakare. Ir ką sau galvoji – nuo tokio perdėto dėmesio mano žaizda pradėjo klestėti ir plėstis. Po keturių dienų begalinio rūpesčio pažiūrėjusi į ją pasakau: „Gana.“
Viskas. Daugiau į ją nežiūrėsiu, niekuo netepsiu ir išbrauksiu iš atminties. Tepasiunta. Negyvensiu ja ir jai netarnausiu. Nuleidžiu ranką, visus tepalus sumetu į komodos stalčių ir nustoju apie ją galvoti.
Jei plaukai atžėlė be mano įsikišimo, tai ir žaizda turi užsitraukti. Juk prapjautas pirštas visada užgyja. Organizmas taip sutvertas, kad ir be mūsų kišimosi daug ką gali pats. Bet kaip be mūsų? Juk reikia savimi rūpintis…
***
Trečią dieną po šio sprendimo pajutau, kad mojuodama ranka nebejaučiu tokio tempimo ir diskomforto kaip anksčiau, bet vis tiek nežiūrėjau. Pažastį apgraibom atsargiai paplaudavau, kad neužkliūčiau, ir tiek.
Penktą dieną neištvėriau. Vėl atsistojau priešais veidrodį, pakėliau ranką ir… vietoj žaizdos – lygi rausva plonutė odelė.
O dabar prisileidžiu putojančią vonią ir neriu į ją. Guliu kaip ruonis ir kaifuoju. Pagaliau. Patyliukais vis pasvajodavau apie šią akimirką. Nes – tai prapjauta, tai užsiūta, tai atsivėrė, tai laša, tai užklijuota, tai žaizdota…
Dabar jau galima manyti, kad su šia užgijusia žaizda istorija „Aš ir Vėžys“ baigėsi. Nė velnio.
Nedrįstu sakyti – ji tik prasideda. Bet manau, kad su Vėžio šešėliu dar bus visko…
Vėžiai naikina dvasia nusikankinusius darbinius arklius, ant savo nugarų tempiančius viską, ko reikia ir nereikia.
***
Skambutis. Nežinomas numeris.
– Laba diena. Jums skambina iš „Vivus“ su pasiūlymu. Ką jūs norėtumėte įsigyti, kas palengvintų jūsų buitį?
– Nieko, – sakau, – viską turiu.
– Taip nebūna. Vis tiek juk kažko reikia iš buitinės technikos…
– Ne, – sakau, – pernai įsigijau tai, nuo ko mano buitis tapo lengva lengva…
Nebepasakojau, kad tai – Vėžys, kuris pakeičia mąstyseną ir palengvina gyvenimą iki begalybės. Mano „virtuvinė technika“ sėdi už stalo su peiliu rankoje ir supjausto viską, ką tik padedu šalia. Ji net valdoma balsu, tereikia pasakyti kaip – kubeliais, šiaudeliais, griežinėliais, smulkiai, stambiai – ir spėti kaišioti dubenėlius. Patikima ir vietos virtuvėje daug neužima.
***
Iki Vėžio to nebuvo? Buvo. Bet aš mąsčiau kitaip. Sakydavau, aš pati galiu. Į mano venas suleista chemija iš mano žodyno išėsdino „aš pati“. Išmokau paskambinti ir paklausti, ar galėtų šiandien išplauti grindis. Grįžusi iš miesto su pirkiniais, išmokau netempti maišų iš mašinos namo, o tik trinktelėti durelėmis. Įtariu, kad spinduliavimas iš mano krūtinės išdegino kaltės jausmą, kad skalbimo mašiną prikraunu ne aš ir ne aš džiaustau rūbus. Ne aš lyginu. Ir nesijaučiu kalta, kad namuose nėra duonos. Nebesijaučiu kalta, kad vaikams nedaviau to, ką įsivaizdavau turinti duoti. Daviau tą, ką galėjau, ir atrodo, kad jie tuo patenkinti. Ir tikriausiai su tuo augliu iš manęs išpjovė įprotį po darbo žūtbūt lėkti namo, nes juk kaip namai be manęs? Net jei jie ir tušti. Jei yra galimybė kaip nors smagiai praleisti laiką – dabar renkuosi būtent tai.
Kur benuklystum, vis tiek kada nors ieškosi kelio namo…
Man atrodo, kad vėžiai naikina dvasia nusikankinusius darbinius arklius, ant savo nugarų tempiančius viską, ko reikia ir nereikia. Visuomenei tokių ląstelių nereikia. Vėžys – kaip skaistykla, kur duota galimybė suprasti, kas tavo gyvenime buvo ne taip. O po to – pragaras arba rojus. Gyvenimas arba mirtis. Man paliko gyvenimą ir šešėlį, kad neužmirščiau, niekad neužmirščiau, jog mano artimiesiems reikia manęs laimingos, nes tik šalia laimingo žmogaus norisi būti, su laimingu norisi svajoti ir kurti.
Gerai apsvarsčiusi, ką galiu pasiimti į karstą, supratau, kad ten telpa tik laimingos akimirkos, todėl nedvejodama renkuosi jas. Ryškias, stiprias, svaiginančias.
***
Ką dar gero gavau iš Vėžio? Išmokau nedelsti. Gimė idėja – įgyvendinu. Toptelėjo gera mintis – verčiu ją kūnu. Apėmė ilgesys – keliauju pas tą žmogų, o jei ne pati savo kojom, tai nors skambučiu. Noriu apkabinti – apkabinu. Noriu pasakyti gerą žodį – sakau. Noriu iškepti pyragą – kepu. Nieko nebeatidedu rytojui, nes rytojaus gali nebūti. Dabar tai žinau labai aiškiai.
Vėžys man suteikė gyvenimo skonį, o šalia tūnantis šešėlis neleidžia jo pamiršti.
Manyje krebžda ilgesys to lėkimo Žemaitijos keliais, kaip kokiam piemeniui su „bimbalu“, pro pravirus langus pašėlusiai dundant muzikai. Ir žinau, kad lėksiu. Tik dabar jau ne Vėžio daigoti. Būtinai susigalvosiu veiklą, kurioje bus to lėkimo, nes man jo reikia. Nes tik gerai prisilakstęs patiri džiaugsmą, kad sustojai ir gali pailsėti. Gali pabūti ramus, nes ta ramybė nebėra pelkė ar liūnas, ryjantis kasdienybės monotonijoj, kol galų gale įvaro vėžį. Juk būtent taip mes ir sakom, tiesa?
Vėžį varo viskas, bet tik ne gyvenimo džiaugsmas. Ne tas, kurį esam išmokę demonstruoti kitiems. Tikras džiaugsmas, spraigčiojantis tavy, net ir tuomet, kai esi vienut vienutėlė. Štai tada tu gyveni.
***
Susikaupiu ir išvarau pas šeimos gydytoją. Kabinete iš rankinės išsitraukiu popierinį maišelį, į kurį kišdavau visų mane apžiūrėjusių, tikrinusių ir gydžiusių gydytojų išrašus. Visą tą krūvą suklijuos į kortelę. Gydytojos klausiu, ką daryti toliau su kaire koja, nes ji yra storesnė už dešinę. Trombozės nerado, ginekologinių susirgimų jokių… Kai savo onkologės klausiau, ar tai ne sarkoma, pasakė, kad į tą traukinį jau pavėlavau. Pasirodo, ir ligos turi savo amžių. Gerai būtų į dar keletą pavėluoti.
– Gal ne kairė storesnė, o dešinė plonesnė… – sako gydytoja.
Velnias, apie tai nebuvau pagalvojusi. Tikrai, gal dešinė plonesnė? O gal visą gyvenimą taip buvo? Jeigu nebūčiau, laukdama spinduliavimo, iš neturėjimo ką veikti kilnojusi tų kojų aukščiau nosies, tai ir gyvenčiau to nepastebėdama. Vyrai, nužiūrinėdami jas, tikriausiai skirtumų nemato. Ir ateityje, manau, nieko nepastebės. Taip aš liaujuosi ieškoti sliekų, kur nereikia, ir skirtingų savo kojų temą uždarau amžiams.
***
Iš gydytojos pasiimu pluoštą popierių su visokiais mano galių ir negalių aprašymais ir išvažiuoju į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Laukiamajame sėdi žmonės, rankose laikydami lazdas, kiti vežimėliuose – visi su palydovais… O aš įspriegiu patenkinta gyvenimu ir tuo, kad pasisekė nepataikyti į balą, liuoksint duobėtu keliu, ir kaip mat susigėstu. Ką aš čia veikiu? Kokia negalia? Nustoju šypsotis, atsisėdu kamputyje ir apsidairau. Taip, kai kurių neįgalumas matomas plika akim. Niūrumas – dar labiau. Netoliese jauna moteris, panašia į mano šukuosena. Trijų ar keturių centimetrų ilgio plaukai, keistai besirangantys į visas puses, mat po chemijos jie kažkodėl ima banguotis. Ir aš pati tokia, panašia į graikų dievų, šukuosena. Žiūrėdama į gipsinius jų modelius vatmano lape, kažkada taip stropiai pieštuku raitydavau tas garbanų bangeles. Jau niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau. Net ir savo išvaizda.
***
Komisijoje manęs klausia, ar paeinu du šimtus metrų nesustodama. Sakau, kad ne kojas man nupjovė, todėl, žinoma, paeinu. O kartais net ir paskrendu, priklausomai nuo nuotaikos. O laiptais užlipu nedusdama? Nežinau, nelaipioju. Mano visas gyvenimas vyksta vienam lygmeny. Ant žemės. O ranka kaip? Visaip. Kartais nenoriu rašyti parkeriu, nes smilksta. Kartais paišau kaire. Didelių nešulių ja netampau, tai ir didelių skausmų nejaučiu. O kaip būtų, jei būtų – nežinau. Bandau būti sąžininga iki begalybės. Nė trupučio daugiau nesudejuoju, neaimanuoju ir nesiguodžiu. Ir šiaip esu patenkinta savo gyvenimu, nes – gyvenu.
Gerai apsvarsčiusi, ką galiu pasiimti į karstą, supratau, kad ten telpa tik laimingos akimirkos, todėl nedvejodama renkuosi jas.
Žinovai sakė, kad jei neduodi pinigų ir nedejuoji, jokio neįgalumo negauni. Kiti sakė, kad jei gydytojui neduodi pinigų – jis negydo. Dar vieni kartojo, kad kiekvieną kartą atvažiavę duoda šimtą eurų. Kiti sakė, kad kiekvieną kartą sesutėms už jų priėjimą ar vaistų suleidimą kiša į kišenę. Nes kitaip su tavimi nešneka, o apie gydymą išvis nėra nė kalbos. Klausiausi, kraipiau galvą ir nesupratau, kur aš gydausi. Metus vaikštau po įvairius kabinetus, gydytojų per tą laiką mačiau daugiau nei per visą savo gyvenimą, ir visi jie su manimi kalba. Ir net gydo. Ir net yra labai malonūs, atidūs ir jautrūs. Niekur nieko niekam nekaišiojau. Nes nemoku. Ir net mintis tokia į galvą nė karto nešovė. Tiesa, norėjau kiekvienam nupaišyti po angelą, bet laukdama ir iš neturėjimo ką veikti stenduose skaitydama informaciją supratau, kad ir paveikslai traktuojami kaip kyšis. O anas gydytojas-upė, atėjęs jau po darbo pažiūrėti, kaip laikausi, pasakė, kad geriausia padėka – mano šypsena. Todėl dabar visur vaikštau išsiviepusi ir dėkoju. Ir tai veikia!
Iki šiol stebiuosi sutiktų žmonių gerumu ir paslaugumu. Ir pasiilgstu mane gydžiusių gydytojų. Kiekvieną kartą jaučiuosi kaip užėjusi pas geriausią draugą. Galvoju, kad gydytojai – tokia keista žmonių rūšis, kupina begalinės ištvermės, kantrumo ir tarnystės. Jei ne Vėžys – nebūčiau jų sutikusi. Daug nežinočiau. Ir tikėčiau kitų žinovų pasakojimais. Dabar tai išbandžiau savimi.
***
Ankstyvą rytą paštininkė įteikia storą voką. Atidarius iškrenta neįgalumo pažymėjimas. Nučiuožia po stalu. Skaitau į voką sudėtus dokumentus. Darbinga tik 35 procentais. Keliuose lapuose prirašyta, ko negaliu daryti. Iš jų susidaro įspūdis, kad beveik nieko negaliu, todėl belieka kristi į lovą, pradėti sirgti, niekados nesikelti ir galiausiai numirti. Invalidė. Ubagė, kaip sakydavo tėtis. Nubyra pora ašarų. Bet tik pora. Sulankstau popierius, sukišu į voką. Užmiršti. Užmiršti, kas čia parašyta, nes aš tuo netikiu. O jei netikiu, vadinasi ir nėra. Čia kaip su Dievu – Jis tau yra tik tada, kai tiki.
***
Aš tikiu, kad esu sveika. Ne tik tikiu, tą tiksliai žinau. Aš viską galiu. Aš daugiau galiu, negu šalia esantys sveikieji. Nes žinau paslaptį. Ką padarysi ir patirsi šiandien, tas ir bus tavo gyvenime, nes rytojaus gali nebūti. Todėl stačia galva puolu paišyti eskizų naujai parodai, nes noriu kuo greičiau atsikratyti susikaupusių idėjų; po to rašyti romano, kuriame mano herojė klaidžioja po Sedą, ir aš tą Sedą vis labiau myliu; po to tręšti pelargonijų, nes jos turi klestėti kaip niekad; po to blizginti taurių, nes į vyną krintanti šviesa turi tiesiog žėrėti; po to rašyti straipsnį, kuriame pasakysiu, jog laiku aptiktas Vėžys, kaip ir visos ligos, diagnozuotos ankstyvoj stadijoj, nėra toks baisus, kaip apie jį kalbama; po to skaityti, nes tiek gerų knygų pasaulyje parašyta; po to klausyti muzikos, nes ji gaivina sielą; o po to, o po to… mylėti ir gyventi. Gyventi ir mylėti.
***
Obuolio saldumą suprasi tik jo atsikandęs
Ir štai – vidurvasaris. Vieną iš tokių alsių vasaros naktų prieš metus netikėtai uždėjau ranką ant krūties ir užčiuopiau jį – savo Vėžį. Vėžį, davusį naują patirtį ir keistą vidinę galią. Sugraužusį mano baimę ir padovanojusį šelmišką akių švytėjimą. Išlaisvinusį iš savo pačios idiotiškų nuostatų kalėjimo ir suteikusį laisvę būti pačia savimi. Su savo Vėžiu aš atsisveikinau jau tada, pavasarį, kai skuodžiau pajūriu, gaudydama vėją. Dabar su manim – tik jo šešėlis. Toks mažas mažas, kad jo jau niekas nebepastebi. Net aš. Tik žinau, kad jis yra. Nutilo šnabždesiai už nugaros, nutilo klausimai, išnyko gailesčio kupini žvilgsniai, išsisklaidė artimųjų nerimo virpesiai. „Kaip tavo sveikata?“ – tokio klausimo seniai niekas nebeužduoda, nes jis nuskambėtų kaip koks baisus nesusipratimas tai moteriai, kuri žybčioja akimis iš laimės, pasakodama išgalvotus savo herojų gyvenimus. Moteriai, kuri maišo realybę su fantazija ir svaigsta nuo to, kad gyvena. Pagaliau.
Kai kažkam pasakau, kad ryt važiuosiu į Klaipėdą, išgirstu nuostabos kupiną klausimą:
– Ko?
Turiu priminti, kad esu vėžininkė ir kas tris mėnesius privalau užsukti pas savo onkologą ar vaistų išsirašyti, ar tyrimų atlikti. Dabar į mane numoja ranka, lyg pasakočiau kažkokias fantazijas. Žodžiai „Vėžys“ ir „Onkologas“ netinka prie mano veido.
***
Po trijų mėnesių smagiai praveriu savo onkologės duris. Šį kartą nesupainiojau nei datos, nei vizito laiko, tik vėl neturiu kažkokio išrašo. Bet žodžiu patikinu, kad man tikrai nieko nerado, o išrašo kopiją atvešiu kitą kartą. Gydytoja išvargusi, nes eilinį kartą užlūžo kompiuteriai, ir ji siuntinėja pacientus atsinešti kompensuojamų vaistų knygelių, o jie galvoja, kad, jei savo nepasitenkinimą išpils ant jos, situacija būtinai pagerės. Manęs nesiunčia, o ištraukia iš stalčiaus kompensuojamų vaistų recepto lapelį ir rašydama sako, kad tokia forma yra patvirtinta, bet retai naudojama, nes vaistininkės nemoka suvesti į kompiuterį ir tada jau jos puola ant gydytojos.
Pasiteirauju, ar ta viena vakarais mano praryjama tabletė gali turėti kažkokių narkotinių medžiagų, mat jaučiuosi taip, lyg būčiau prisirijusi ekstazi – esu apimta tokios energijos ir šėlo, kad nebesuprantu, kas su manim darosi. Ne, tabletės čia ne prie ko, patikina gydytoja, čia tik Vėžio spyris į užpakalį, kad pradėčiau gyventi. Gali būti, sakau, ir abi juokiamės.
***
Sėdu į automobilį ir svaigdama nuo pajūrio vėjo, nes vizitas pas gydytoją yra tik smulkmena šalia tų reikalų, kuriuos esu šiai dienai suplanavusi, lekiu pušynų apsuptu keliu. Nes jei ne šiandien, tuomet kada?
Niekada nekovosiu dėl gyvybės, o tik dėl gyvenimo. Jei guli, kvėpuoji ir darai po savimi – kam man tokia laimė? Niekada nesuprasiu užsispyrusio noro dirbtinai palaikyti gyvastį. Niekada. Jei Dievas nusprendė, kad žmogui jau laikas, tavo, žemės vabalo, pastangos tą laiką pratęsti bus juokingai apgailėtinos. Nes mes nesame galingesni. Gyvybė nuo gyvaliojimo labai skiriasi.
Anksčiau su bičiule mums labai svarbi buvo meilės tema. Valandų valandas galėjome šnekėtis apie tai, kaip kažkuris pažiūrėjo, ką pasakė ir kas būtų, jei būtų. Dabar tokiu pat stiprumu vilioja išėjimo tema. Nuolatos apie tai galvoju, nes jau žinau, kad mirčiai, kaip ir meilei, reikia pasiruošti ir subręsti. Kad ji neužkluptų netikėtai, kad nesutriktum ir žinotum, kaip elgtis, kad priimtum kaip dovaną ir sugebėtum džiaugtis tuo, ką gavai.
Nes viskas šioje žemėje yra dovanos mums.
***
Kas gyvenime su Vėžiu man padėjo? Ar padėjo? Taip. Dievas. Tai Jis siuntė gerus, supratingus žmones, įdomius darbus ir svaigias mintis. Ir dar daug, daug meilės… Kaip niekad. Šiandien kaip niekados anksčiau tikiu Juo ir matau Jo veikimą. Ir dėkoju Jam. Iki eilinio nuokryčio, kol vėl gyvensiu taip, lyg Jis neegzistuotų. Gal dėl to Jam ir patinku, nes su manim nenuobodu. Esu ta pasiklydusi avis – brangesnė už visą bandą, ta, kurią nuolatos reikia surasti ir vėl parsinešti į tvartą. Tai, kas prarasta ir vėl atrasta, visuomet brangiau už esamą…
Ir tai tinka viskam – sveikatai, meilei, turtui, tėvams, draugams, santykiams.
***
Pačiai labai smalsu buvo pažvelgti į savo emocinę būseną po pusmečio, ruošiantis tyrimams. Girdėjau, kad vieni sergantieji būna kupini nerimo, kiti – baimės, treti visai negali užmigti. Aš buvau rami. Nuo vasaros gyvenau kaip sveikas žmogus, tik vakarinė tabletė primindavo, kad kažkur vaikštinėja šešėlis. O kas gi labai kreipia dėmesį į tuos šešėlius? Kartais mausdavo ranką. Bet kam ko nors nemaudžia? Artėjant tyrimams pradėjo skaudėti visus audinius, kurie buvo švitinti. Kartais atrodydavo, kad ten, po oda, nebėra jokios aiškios struktūros, o tik kažkokia palaida, maudžianti, tinstanti košė. O gal tiesiog pelenai? Nieko nedariau, tik vis labiau nervino tas skausmas. Kai darant tyrimus dėl to pasiskundžiau šeimos gydytojai, pasakė, kad taip ir turi būti, nes viduje viskas išdraskyta, o tokie skausmai gali prasidėti ir po metų, ir po dvejų, ar net po trejų.
Likus trims dienoms iki išvažiavimo, pradėjau mintyti, kad noriu važiuoti viena. Noriu viena sutikti žinią, nesvarbu – gerą ar blogą. Noriu nepriklausyti nuo nieko, nes nežinau, kokia bus mano reakcija ir kokios emocijos prasiverš. Nenorėjau būti atsakinga dar ir už šalia esančio žmogaus emocijas. Apsidžiaugiau, kai vyras pasakė, jog tą dieną turi darbinių reikalų. Bet tada į kompaniją pasiprašė mama. Iki paskutinės minutės dvejojau, kol nusprendžiau – tegu važiuoja. Ištversiu.
Naujojo vėžio šešėlį uždarau mažytėje pasąmonės kamurkėje ir plačiai atlapoju duris į kūrybines dirbtuves.
***
Ankstyvą rytą smagiai nusiteikusios dvi damos pajudėjo į naujo vėžio paieškas. Šešėlis visą kelią šliaužė iš paskos. Darant kepenų echoskopiją, mačiau, kaip gydytoja raukosi, lyg negalėdama kažko įžvelgti, lyg kažkas šmėžuotų prieš akis – gal jau ne šešėlis, o vėžio žnyplės ar uodega. Laba diena, naujas! Nepažįstamas. Dabar – kepenų. Dar gerą pusvalandį nieko nesupratau, bet, onkologės kabinete gavusi siuntimą papildomiems tyrimams, suvokiau – kelionė per kopas prasideda iš naujo. Po metų.
***
– Kreatininą atsivežkit, – sako gydytoja.
Niekaip nesuvokiu, kas tai per daiktas, nors ir labai girdėtas, bet kaip atrodo – atsiminti nesugebu.
– Kraujo tyrimą atsivežkit, – neišlaikiusi mano nesupratingumo, suprunkščia gydytoja. Dabar kvatoju ir aš, supratusi, kad dar nesu profesionali ligonė, bet… Dar ne pabaiga. Grįžusi namo įkišiu nosį į siuntimą ir visus man nesuprantamus žodžius išsiversiu ir išsiaiškinsiu, o dabar einu lauk, suvokusi, kad po mėnesio mes vėl susitiksim, ko gero, aptarti naujojo, nepažįstamojo vėžio charakterio, būdo ir įnorių. Švelniai tariant – pasimatymas su nauju pakeleiviu.
Dar nuskubu į radioterapijos skyrių ir mane švitinusiai gydytojai įteikiu trečią žurnalo „Kelionė“ numerį. Mainais gaunu daug šiltų šypsenų, apkabinimų ir palinkėjimų būti sveikai.
Prižadu.
***
Ir vėl prieš akis rami jūra, smėlis ir jokio vėjo.
Man reikia pabūti vienai su artėjančiu naujo vėžio šešėliu. Palikusi mamą mašinoje, išeinu į bažnyčią, vildamasi, kol dar nevyksta Mišios ir nėra žmonių, įlįsti į kamputį, pažliumbti ir susigaudyti savo jausmuose. Deja, durys užrakintos. Sukuosi kaip katė, ieškanti vietos duobelei išsikasti, savo ypatingam reikalui atlikti, o po to užkasti, kad niekas nieko neįtartų. Atsisėdu ant suoliuko prieš bažnyčią. Negerai – pernelyg atvira vieta snargliams varvinti. Einu klebonijos link. Suoliukas už visžalių krūmų tinkamas labiau. Nulašinu kelias ašaras, galvodama, kad viskas kartojasi, kad taip jau buvo – tik vėžys kitas, kitas ir suoliukas. Ir emocijos visai nublėsusios. Viduje nėra jokio skausmo, tik nuovargis nuo minties, kad vėl teks varstyti kabinetų duris. Ir nežinia, kiek jų bus. Galvoje sumetu, kokius dar turiu padaryti darbus iki kito tyrimo, pasidžiaugiu, kad laiko užteks, jei intensyviau padirbėsiu. Bet taip jau buvo. Taip jau galvojau. Gyvenimas – spirale…
Bažnyčios durims atsivėrus, spėriu žingsniu įeinu, paimu dvi vaškines žvakutes, įsmeigiu į smėlį ir uždegusi išeinu. Ar buvau sugalvojusi kokį norą? Neatsimenu. Atrodo, kad žvakes uždegiau bažnyčios prieblandoje, kad būtų šviesiau. Kad po manęs liktų truputėlis šviesos.
***
Dabar reikia įjungti savo vidinį kompasą. Vidinėje tyloje. Tada ateis teisingi atsakymai.
Namuose įsirangau į lovą, triauškiu saldainius ir geriu brendį.
– Dar truputėlį, – sakau vyrui, – ir dar šlakelį. Jis taip ir bėgioja visą vakarą pilstydamas man po šlakelį.
– Be galo maudžia krūtį. Nebeištveriu. Darysiu eksperimentą. Pasiimsiu peilį ir nusipjausiu… – bandydama prisiminti pavadinimą, minutei nutilusi pamatau pasibaisėjusį vyro žvilgsnį, o po to tęsiu prisiminusi, – alijošiaus lapą ir išsitepsiu sultimis, gal atleis…
Ir išties atleidžia. Alijošiaus sultys į mano karščiuojančią krūtį susigeria kaip į dykumą.
***
Gerdama rytinę kavą pagūglinu, kaip gydomas kepenų vėžys, kad šiek tiek orientuočiausi, kas galbūt man bus daroma. Nieko naujo. Visa tai jau buvo. Prieš metus. Tik dabar daug paprasčiau, nes nebereikės svarstyti, kam ką sakyti. Nes apie tai jau nekalbėsiu. Nekedensiu, neplėtosiu, nepujosiu. Ką reiks – aptarsiu su gydytojais.
O dabar – piešti, nes pradėjau labai didelį darbą su mažu teptuku. Iki tyrimų pradžios reikia pabaigti. Naujojo vėžio šešėlį uždarau mažytėje pasąmonės kamurkėje ir plačiai atlapoju duris į kūrybines dirbtuves.
Nuostabiausias dalykas, ko esu išmokusi, – savyje padaryti klankt ir išjungti tai, apie ką šiuo metu nereikia galvoti.
***
Reikia!
Galvoti reikia kitaip.
Mano bičiulė sako, jog mano tekstuose daug prieštaravimų. Taip. Nes mano tekstai – mano gyvenimas, o ne meno kūrinys. Gyvenimas – prieštaravimų rinkinys.
Dabar turiu užrašyti svarbiausia, kas įvyko mano istorijoje su Vėžiu. Galbūt jis į mane ir įropojo tik dėl šios dienos, šios akimirkos? Dėl šio praregėjimo. Nežinau, kokia perskaityta mintis, sakinys ar žinia persuko mano smegenų sraigtelius, o gal tiesiog įvairios informacijos nuotrupos susikristalizavo ir, gavusios ilgesnį laiką tylos, sušvito smegeninėje aiškiais sprendimais. Krūties Vėžys į mane atėjo, kad pagaliau imčiausi atsakomybės už savo gyvenimą. Bet kur tau! Ką pasakė, tą dariau, kur pastūmė, ten ėjau. Tik šiek tiek prisitaikydavau, kad būtų patogiau plūduriuoti, mąstydama, jog viską ištversiu, nes visi ištveria. Ir tada – šnai! – echoskopo ekrane sumojavo Kepenų Vėžio uodega. Kažkas turi priversti mane galvoti. Nes niekas už mane to nepadarys. Gydytojai pagal jiems žinomą schemą atlieka savo darbą net nepasiteiravę, kas aš esu, ką mąstau ir iš kur tokia atsiradau. Aš tesu produktas ant jų darbo konvejerio. Vieną etapą jau pravažiavau ir dėl to esu šiek tiek apmaitota: krūty – mastitas, pažasty – ragėjančios išdraskytų limfmazgių skylės, jautri ir maudžianti dešinė kūno pusė, nelabai norinti dirbti ranka. Kas dar? Atrodo, pradeda šiugždėti sudegintų venų skutai. Ar bent vienas gydytojas pasakė, ką daryti, kad šios gydymo pasekmės būtų lengvesnės?
Nė vienas. Niekam nerūpi, kaip tu gyvensi toliau. Jie padarė savo darbą. Tu gyva. Konvejeris važiuoja toliau.
Taip ir turi būti.
Taip neturi būti.
Aš nenoriu būti tik gyva. Noriu GYVENTI.
Nenoriu, kad kas nors krapštinėtųsi po mano kepenis ar chemija išdegintų visa tai, kas dar liko. Nėra net prasmės klausinėti apie tai, ar yra kitas variantas. Atsakymą žinau. Jį jau esu girdėjusi. Mano abejonės gydymo metodu tik suerzina gydantįjį. Yra taip ir ne kitaip.
Bet būna ir kitaip.
***
Mano krūtis, terliota alijošiaus sultimis ir dangstyta kopūstų lapais, nebekarščiuoja, ir patinimas atsileidžia. Augalų galia tikiu šventai nuo tos dienos, kai studentavimo metais turėdama krūvą atsiskaitymų, išgėriau nuomojamo kambario šeimininkės pasiūlytos arbatos ir išėjau dirbti. Ryte pabudusi nesupratau, kaip užmigau. Tai buvo valerijonas.
Ne, aš nesigydau vaistažolėmis. Tiesą sakant, aš beveik niekados nesigydau. Didžioji dalis mano ligų praeina savaime. Bet žolės galia tikiu. Tai reguliariai išbandau. Todėl dar niekam nepradėjus krapštytis po mano kepenis, užsirašau pas visoje Lietuvoje žinomą biologę žolininkę. Pas ją buvau užsirašiusi ir prieš metus, bet baimės paveikta tuomet nenuvažiavau. Aplinkinis triukšmas trukdė girdėti.
Kai tyloje leidi išgirsti save, eini teisingiausiu keliu.
Tik ar savęs klausomės tyloje? Aš – retai. Paprastai tik lekiu, bildu ir susemiu visą triukšmą iš aplinkos. Paskui galvoju, kad tai aš taip galvoju. Bet juk ne. O šiandien atsitokėjau. Galiu atsisakyti gydymo, galiu atsisakyti operacijų, chemijos, vaistų. Prieš metus lėkiau vejama baimės. Bet baimę jau praradau. Dabar reikia įjungti savo vidinį kompasą. Vidinėje tyloje. Tada ateis teisingi atsakymai. Ir atsakomybę prisiimsiu pati. Taip nusprendžiau.
***
Bet žoles ir tylą pastumiu į šoną. Prie jų grįšiu vėliau. Dabar su vyru važiuojam pasidaryti magnetinio rezonanso tyrimo. Viskas vyksta kaip sviestu patepta ir gan greit apsisukę, beldžiam į svetingų namų duris. Vakaras puikus. Nėra nei Vėžio, nei šešėlio.
Po savaitės važiuoju išgirsti tyrimų rezultatų. Bet kokios kompanijos atsisakau. Noriu būti viena. Viena esu stipresnė. Viena galiu daugiau. Viena geriau girdžiu tylą. Dar neišgirdusi atsakymo, beveik žinau, ką darysiu. Per tą laukimo mėnesį žinojimas sukosi, raizgėsi, o šiandien, nepriklausomai nuo atsakymo, virs sprendimu.
Ką bedarytum, po tavęs turi likti šviesiau…
Mano onkologė tik skėsteli rankom: „Neturiu daugiau ką pasakyti…“
Gydytojas, aprašantis mano tyrimų rezultatus, pasakė, kad vienas darinys tikrai yra hemangioma, o dėl kitų dviejų jam dar reikia pagalvoti. Vadinasi, per dešimt dienų jis nesugalvojo, kaip įvardyti tai, ką rado, o jau vienuoliktą didžioji tiesa jam bus kaip ant delno?
– Jūs jau viską pasakėt, – sakau gydytojai. – Nebėra apie ką kalbėti. Aš taip pat turiu sprendimą.
– Na, na, – susidomi gydytoja ir bėgdama man už akių sako: – Nuspręsit, kad esate sveika?
– Ne, – sakau. – Nesvarbu, koks bus atsakymas, aš ketinu pusmetį pagalvoti, ką daryti su savo kepenimis.
– Turite teisę. Bet po trijų mėnesių darysim pakartotiną tyrimą.
– Dar geriau, – sakau ir atsisveikinu, paprašydama anam galvojančiam gydytojui perduoti, kad man buvo smagu atsitrenkti šimtą kilometrų tam, kad sužinočiau, jog jis vis dar galvoja.
***
Bet man iš tikrųjų smagu, nes užvėrus ligoninės duris mane pasitinka saulė ir krūva malonių reikalų pajūry.
Išvažiuoju dainuodama kažkokią talavuškę ir rankomis į vairą mušdama taktą.
Poryt gruodis. Sumaišties metas, kai nelabai pagalvosi. Aš ir negalvosiu. Lėksiu iš vieno vakarėlio į kitą, juoksiuosi, šoksiu, gersiu vyną, lankysiu draugus, švęsiu gyvenimą ir ruošiuos didžiajam įvykiui – TYLAI.
Nes, kad suprastum, ką turi daryti, – reikia tylos. Vidinės. O, ką turi daryti, gali nuspręsti tik tu pats.
Šiandien šešėlio nematau.
Bet jis yra.
Ir bus.
Tekstas iliustruotas autorės piešiniais
Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr. I
Pirmoji dalis „Žinia. I pasakojimas“
Antroji dalis „Nuodai. II pasakojimas“.
Trečioji dalis. Peilis. III pasakojimas.
Ketirtoji dalis. Sugyventinis. IV pasakojimas.
Knyga. R.Sadauskienė. Būsenos: gyvenimas su vėžiu
