10-tas žingsnis: Nuolatos stebėjome save ir, jei būdavome neteisūs, tuoj pat prisipažindavome klydę.

Tęsiame straipsnių ciklą apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų.

Lig šiol atlikti, tiksliau tariant – įsisavinti, žingsniai padėjo atrasti taiką su praeitimi. Dešimtasis, nors ir kalba būtuoju laiku, yra dabarties žingsnis. Jis sako, kad čia ir dabar nuolat stebime save ir, padarius klaidą, neišsisukinėjame, nesiteisiname, bet neatidėliodami pripažįstame suklydę. Mūsų ligõs, vedančios į susinaikinimą, šerdis – egocentrizme įkalinanti puikybė. Apsėsti savęs skubėdavome kiekviename žingsnyje save pateisinti, o dabar – patikėję savo valią ir gyvenimą Dievo (kaip Jį suprantame) globai, susikoncentravę į Jį, o ne į  save, ieškodami ne savo, o Jo valios – esame kviečiami pripažinti ir išpažinti savo klaidas, kad priėmę atleidimą sulig kiekviena diena vis labiau mylėtumėm Dievą, save ir sutinkamus žmones. Vienąkart visiems laikams susitvarkyti, visa išspręsti, išsivalyti neįmanoma. Kaip fizine higiena rūpinamės kasdien, taip ir emocine, dvasine švara esame

pakviesti ištikimai rūpintis nuolat. Klaidų neigimas užveda susinaikinimo variklius, deformuodamas santykius, požiūrį, gyvenimus. Svarbu įsisąmoninti: visi be išimčių klystame, dažniausiai to nė nesiekdami, o… norėdami gero. Mūsų tragedijos gimsta ne tiek darant klaidas, kiek jas neigiant.

Klaidų atpažinimas ir pripažinimas yra geriausias priešnuodis puikybės virusui bei visoms jo mutacijoms. Žinoma, tam būtinas nuolankumas ir nusižeminimas, kurio nederėtų painioti su pažeminimu. Save mylėti ir prisiimti už save atsakomybę, o ne save žeminti ir naikinti, yra didysis kiekvieno iš mūsų uždavinys. Esame kviečiami būti sau dėmesingi ir pastebėję, kad buvome neteisūs, tuoj pat prisipažinti. Juk dažniausiai stebime kitus, juos paskubomis (nu)vertindami ir teisdami, akcentuodami jų klaidas ir jomis teisindami neadekvatų savo pačių kalbėjimą ar veiksmus. Tai it maistas liguistumui. Kai pradedame stebėti save, kai drįstame pripažinti savo klaidas, gyja mūsų žvilgsnis, nes matome ne vien negatyviai; gyja mūsų požiūris, leidžiantis išsivadavus iš išankstinių nuostatų naujai pažvelgti į situacijas, žmones, pasaulį; gyja mūsų širdys, apimtos įvairiausių nuoskaudų ir kaltinimų pelėsių. Tad žodžiai: „atsiprašau“, „suklydau“, „buvau neteisus“ – turėtų būti dažni mūsų lūpose, jei iš tikrųjų sveikstame. Kaskart pripažindami savo neteisumą, pripažindami, kad suklydome, artėjame ir prie Dievo, ir prie žmonių.

pexels-photo nuotrauka

Kai nepripažįstame klaidų, savojo neteisumo, kai kylančių konfliktų nesiimame spręsti iškart, laikui bėgant jie tik išsipučia, dar labiau prislėgdami mūsų dienas. Taigi, dar vienas labai svarbus šio žingsnio žodis – „iškart“. Ne rytoj, ne kada nors, ne tada, kai mano „priešininkas“ pripažins klaidą, savo neteisumą, o iškart.

Yra keletas būdų, kaip stebėti save kasdienybėje. Pirmasis, sakytumėm, savaiminis. Juk neretai būna, kad be didesnių pastangų iškart atpažįstame savivalės ir egocentrizmo įkvėptus žodžius ar veiksmus. Apie tai labai dažnai perspėja kintanti savijauta ir sąžinės balsas. Tik svarbu įsiklausyti ir pripažinti. Antrasis būdas, kurį kaip veiksmingą pagalbą išskiria nemaža dalis sveikstančiųjų, – dienos peržvalga. Nutinka, kad savo klaidų iškart nepastebime ir tik nuodugniai apmąstę pokalbį ar poelgį susivokiame suklydę. Šiuo atveju taip pat svarbu neatidėlioti atsiprašymo ir pirmai progai pasitaikius pokalbį pradėti nuo jo, o ne kalbėtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Trečiasis būdas, papildantis pirmuosius – reguliarios refleksijos kas savaitę ar mėnesį. Tokie sustojimai ir nueito kelio peržvalga saugioje aplinkoje, kartais palydint kitam sveikstančiajam arba sielovadininkui/-ei, yra didi dovana sau pačiam. Šie sustojimai šiek tiek panašūs į ketvirto ir penkto žingsnio patyrimus. Dažnai Dievo ir žmonių padedami, atpažinę savo klaidas, jas išpažįstame, atsiprašydami ir švęsdami atleidimą.

Nuolat stebėti save yra meilės sau išraiška. Stebime ne tam, kad pastebėję klaidas save žemintume, o priešingai – kad augtume, tobulėtume, bręstume. Savęs stebėjimo poreikis gimsta sąžiningame santykyje su savimi pačiu. Ligšiolinių žingsnių pagalba atpažinti būdo trūkumai, praeities analizėse išryškėjęs liguistas įprotis kenkti sau, naikinant visa, ką norime mylėti, skatina būti budriais. Aiškiai matome: mums nereikia stengtis susinaikinti, dažnai tai darome nuoširdžiai, to nė nepastebėdami. Kaip sako apaštalas Paulius, kenčiame, nes gero norėti mokame, o pasiekti – ne (plg. Rom 7, 18). Dieve, kodėl gi darau tą blogį, kurio nenoriu, o nedarau gėrio, kurio siekiu? Šis sąžiningumo išnešiotas skausmas įgalina kasdien kantriai rūpintis savimi, o dar tiksliau sakant – šauktis To, kuris atėjo išlaisvinti, atpirkti, gydyti, patarnauti. Šauktis Dievo, leidžiant Jam per patiriamą realybę vesti iš visų akligatvių.

Turbūt skaudžiausios diagnozės apie mus: turi akis, bet nebemato, turi ausis, bet nebegirdi, turi širdis, bet nebemyli. Kai nustojame save stebėti, kai ignoruojame savo ribotumais grįstą neteisumą, tampame nebeįgalūs nei girdėti, nei matyti. Tariamo teisumo apakinti keliame kaltinimo akmenis, taikydamiesi į šalia esančius. Taip galime tapti net pamaldžiais, savimi patenkintais žudikais, kurie, kaldami Kitą prie Kryžiaus, savo seklią nuomonę gina nuo išlaisvinančios tiesos.

Dar kartą: man nereikia daryti nieko blogo, kad namai susijauktų. Man nereikia tyčia purvinti savo dantų. Man nereikia imtis kitų būdų ar priemonių, kad mano realybė imtų alsuoti apnašomis, purvu, įšaldytais konfliktais. Man reikia kasdien rūpintis namais, kad juose būtų gera gyventi ir švęsti susitikimus. Man reikia kasdien valytis dantis, kad neatsirastų ligų ir blogo kvapo. Dar labiau man reikia nuolat stebėti save, vis iš naujo atsiprašant Dievo ir žmonių, kad nedvoktų iš mano širdies.

Žurnalas „Kelionė“ 2021 m. Nr. II

Ankstesi tekstai:

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Devintas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Aštuntas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Septintas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Šeštas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Penktas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Ketvirtas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Trečias žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Antras žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Pirmas žingsnis.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *