1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvoje įvyko pirmasis stiprus susidūrimas tarp Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos. Galima sakyti, kad būtent po šios datos Lietuvoje pradėjo formuotis, kad ir neformali, dvipolinė politinė sistema.
Prieš dvi dienas Estijos SSR Aukščiausioji Taryba (AT) buvo priėmusi suvereniteto deklaraciją ir nustačiusi, jog SSRS įstatymai Estijoje įsigalioja tik po to, kai (jeigu) juos patvirtina respublikos AT. Tai supykdė Maskvą ir kartu buvo ženklas kitoms Baltijos valstybėms sekti šiuo pavyzdžiu. Kaip tik Vilniuje prasidėjo LSSR Aukščiausiosios tarybos sesija. Prieš pat jos pradžią įvyko skubus Lietuvos komunistų ir Sąjūdžio vadovų pasitarimas. Komunistams atstovavo ką tik iš Maskvos sugrįžęs A. Brazauskas, taip pat konservatyvusis V. Astrauskas ir L. Šepetys. Pastarieji „auklėjo“ sąjūdiečius nebūti radikaliais ir tvirtino, kad nereikia sekti estų keliu, turime apsiriboti lietuvių kalbos paskelbimu valstybine, įteisinti Tautiškąją giesmę ir Trispalvę. Sąjūdiečiai buvo sunkiai perkalbami, nes buvo susisiekę su estais ir žinojo, kad pastariesiems labai svarbus Lietuvos solidarumas. Galiausiai nutarta, kad suvereniteto deklaracija bus pateikta deputatams balsuoti, nors pats A. Brazauskas privalėsiąs, kad nekiltų įtampa su Maskva, pasisakyti prieš jos priėmimą.
AT posėdis pasidėjo viltingai. Niekas neprieštaravo lietuvių valstybinės kalbos įtvirtinimui. Taip pat buvo įteisinta Trisplavė ir Tautiškoji giesmė. Kur kas daugiau ginčų kilo, kai iškilo klausimas dėl Vyties. Buvo siūlymas jį patvirtinti kaip herbą, tačiau kilo ginčas, ar tai turėtų būti valstybinis, ar tik tautinis simbolis? A. Brazauskas, panašu, išsigando, kad AT nenueitų „per toli“ ir pasiūlė neskubėti kelti valstybinio simbolio klausimo. AT deputatai sutarė, kad kol kas Vyčiui pakaks tautinio simbolio statusu.
Įtampa vis didėjo ir kulminaciją pasiekė, kai į tribūną buvo pakviestas Vytautas Landsbergis ir pareiškė: „Siūlyčiau papildyti Lietuvos TSR Konstituciją tokia nuostata: „TSRS įstatymai įsigali Lietuvoje tik juos patvirtinus LTSR Aukščiausiajai Tarybai“!“
Deputatas Č. Karbauskis pareiškė, kad geriausia demokratija esanti jo ir kituose kolūkiuose, kur Sąjūdis dar neįsisiūbavo, todėl reikia elgtis demokratiškai. „Sąjūdžio pasiūlymai, kaip didžiųjų demokratų pasiūlymai, yra tikrai nepagrįsti. Šiandien mes Konstitucijos priimti negalime“. Jam pritarė visa grupė kolegų, tačiau buvo ir tų ,kurie sveikino pokyčius. Pavyzdžiui, klaipėdietis deputatas A. Žalys teigė, kad atėjo laikas nustoti „vergauti“.
Daug kam įsiminė J. Paleckio kalba – jis pasiūlė stebėti, kaip balsuos jo autoritetas – poetas Justinas Marcinkevičius ir komunistų lyderis Algirdas Brazauskas. Būtent A. Brazauksas užbaigė kalbas, aiškiai duodamas suprasti, kad jokio konstitucinio sprendimo nereikia, o estai veikiausiai patys greitai atšauks savo sprendimą.
L. Šepečiui teliko skubiai pareikalauti balsavimo, ar apskritai dera balsuoti dėl Konstitucijos pataisų? Sutrikę deputatai darniai, su keliomis išimtimis, balsavo „kaip reikia“ – pataisų svarstyti nėra reikalo.
Sąjūdininkai, kurie stebėjo posėdį AT rūmuose, priblokšti ir protestuodami paliko salę. Jie jautėsi išduoti ir kartu išdavę estus. Kita vertus, šis Sąjūdžio pralaimėjimas buvo svarbus tuo, kad baigėsi bandymai koketuoti su komunistų partija. Iš esmės buvo aiškiai suformuluotos dvi alternatyvos, dėl kurių netrukus žmonės balsavo pirmuose demokratiniuose rinkimuose, kuriuose Sąjūdis įveikė Komunistų partiją santykiu 36:6.
