Beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas pareikalavo tūkstančių aukų, sudėtų už Tėvynės laisvę. Tarp jų gausu prieš okupantą kovoti nepabūgusių vyrų ir moterų, kurių vardai iki šiol gyvuoja tautos atmintyje kaip tų, kurie, anot partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, nugalėjo net pačią mirtį. Neabejotinai viena ryškiausių figūrų – 2009 m. ketvirtuoju Lietuvos prezidentu paskelbtas Jonas Žemaitis. Minėdami 110-ąsias jo gimimo metines prisimename, kuo pasipriešinimo istorijai ypatingas šis partizanų vadas, kurio atminimo nepajėgė įveikti net penkiasdešimt metų trukusi okupacija.

Tuometinis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Tylius su partizanais, 1947 m. (?) Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės: Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, Albertas Norkus-Starkus, Jonas Žemaitis-Tylius, Pranas Strainys-Pranciškus ir Kazimieras Ruibys-Inžinierius. Antroje eilėje, iš kairės: Steponas Venckaitis-Bijūnas, Mečys Orlingis-Ričardas, Jonas Nuobaras-Lyras, Aleksas Jurkūnas-Valeras, Aleksas Jucius-Gylys, Aleksas Miliulis-Neptūnas, Antanas Seneckis-Žaibas, Antanas Liesis-Idenas, Petras Bartkus-Žadgaila, Vytautas Gužas-Kardas ir Česlovas Remeikis-Plienas.

Pradžių pradžia – Žemaitijoje

Gana įprasta, kad partizanai veikė jiems gerai žinomose vietose. Partizanavimas netoli gimtųjų sodybų garantavo ne tik sklandesnį veiksmų organizavimą pažįstamoje teritorijoje, bet ir artimesnį ryšį su vietos gyventojais, kurių materialinė pagalba buvo būtina, siekiant kovą palaikyti ilgesnį laiką. J. Žemaičiui tokios širdžiai artimos vietos buvo net kelios, nes jo šeima dažnai kraustėsi.

Nepriklausomos Lietuvos jaunesnysis leitenantas Jonas Žemaitis, ką tik baigęs Karo mokyklą 1929 m.

Būsimasis partizanų vadas gimė 1909 m. kovo 15 d. grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo J. Žemaičio ir Petronėlės Daukšaitės-Žemaitienės šeimoje, Palangoje. Iš ten šeima su dviem vaikais – jaunėliu Jonu ir ketveriais metais už jį vyresne dukterimi Kotryna – 1910 m. persikėlė gyventi į Lomžą, Lenkiją. Čia tuo laiku gyveno mamos brolis Antanas Daukša, kuris atvykusiems Žemaičiams leido darbuotis nuosavoje pienininkystės įmonėje. Paūgėjęs J. Žemaitis tame mieste pradėjo eiti į mokyklą ir susirado draugų. Ten gyvendamas išmoko ir lenkų kalbą.

Kaip žinoma, tuo laiku visoje Europoje tvyrojo didžiulė įtampa. 1914 m. įsiplieskęs I-asis pasaulinis karas  negailėjo nei miestų puošnumo, nei civilių gyvybių. Politinė situacija kardinaliai kito ir Lietuvoje: teritorija, 1795 m. atitekusi carinei Rusijai, jau antraisiais pasaulinio karo metais buvo užimta vokiečių, kurie kraštą išnaudojo savo reikmėms. Tokia pat įtempta padėtis buvo ir Lenkijoje – 1916 m. lapkritį Vokietija paskelbė jai karą.

Reaguodama į neramumus, J. Žemaičio šeima gana greitai persikėlė į Lietuvą, pas jaunesnį tėvo brolį Antaną, į Kiaulininkų kaimą Šiluvos valsčiuje, kur vis dar gyveno ir vyresniojo J. Žemaičio tėvai. Nors vėliau teko persikelti į Raseinius, jaunesnysis J. Žemaitis dažnai sugrįždavo į Kiaulininkus pasisvečiuoti pas senelius. Ši vieta jam buvo nepaprastai brangi.

Kuriantis nepriklausomai Lie­tu­vos valstybei, J. Žemaitis pradėjo lankyti Raseinių valstybinę gimnaziją. Šviesioje namų aplinkoje augę vaikai buvo gabūs mokslui ir suprato jo reikšmę. 1926 m. J. Žemaitis baigė šešias gimnazijos klases ir galėjo rinktis išsvajotą profesiją. Jau tuomet išaiškėjo jaunuolio polinkis į karybą ir noras įgyti gebėjimų, tinkamų krašto gynybai.

Jonas Žemaitis su seserimi Kotryna ant Birutės kalno. Palanga, iki 1935 m.

Pasirinktas išsvajotas karininko kelias

Pienininkystę pamilęs tėvas tikėjosi, kad ir jo sūnus pasirinks šį kelią, tačiau jaunuolio sumanymai buvo kitokie. Tais pačiais 1926 metais Jonas Žemaitis įstojo į Karo mokyklą. Po trejų studijų metų tapęs jaunesniuoju leitenantu, buvo perkeltas į 2-ąjį artilerijos pulką, dislokuotą Kėdainiuose ir kiek vėliau, 1935 m., perkeltą į Klaipėdą.

Naujai valstybei buvo ypatingai svarbu turėti stiprią, motyvuotą, patriotiškai nusiteikusią kariuomenę. Revanšizmo ir naujų nesutarimų skaldomoje Europoje reikėjo užsitikrinti krašto gynybą, todėl kariuomenės rengimui ir išlaikymui buvo skiriama daug dėmesio ir lėšų. Siekiant kelti kariuomenės pasirengimo lygį, buvo stengiamasi pasinaudoti gerosiomis užsienio praktikomis. Taip 1936 m., sėkmingai išlaikęs egzaminus, J. Žemaitis buvo išsiųstas mokytis į Fontenblo artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Galima tik spėlioti, kiek daug ši patirtis davė jaunam karininkui. Jis ne tik tobulino karinius įgūdžius, sustiprino užsienio kalbų žinias, bet ir keliavo po kitas Europos valstybes, bendravo su lietuvių išeiviais. Po dvejų metų vėl sugrįžo į Lietuvą, kur buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu ir gavo kapitono laipsnį. Tuo laiku Vokietija jau buvo įvykdžiusi Austrijos prisijungimą, o Lietuva – priėmusi Lenkijos ultimatumą. Tokios įtemptos sąlygos ugdė kovotojo atsargumą – situacija bet kada galėjo tapti nevaldoma. Būtent taip nutiko 1940 m. birželį.

Jonas Žemaitis – Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas

Pirmosios sovietinės okupacijos metais esminiai pokyčiai įvyko ne tik profesinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime. J. Žemaitis vedė Knygų rūmuose dirbusią Eleną Valionytę ir susilaukė sūnaus. Kai Žemaitis buvo perkeltas į 617-ąjį artilerijos pulką, šeimai teko apsigyventi Lentvaryje. Šeimyninę laimę nuolat drumstė okupantų nurodymai ir prastėjančios karių gyvenimo sąlygos. Viskas buvo persmelkta sovietinės ideologijos, kuri lietuvių karininkams atrodė svetima ir atgrasi.

Po metų, prasidėjus nacistinei okupacijai, situacija negerėjo. Negana to, J. Žemaitis buvo paimtas į nelaisvę. Jam ir kitiems karininkams bei kariams buvo siūloma stoti į savisaugos batalionus. Vokiečių pažadai ir raginimai patyrusio karininko neįtikino – jis atsisakė prisijungti ir gavo galimybę grįžti namo. Suprasdamas, kad ramybė gali trukti neilgai, 1942 m. birželį grįžo į Kiaulininkų kaimą, kur dar gyveno tėvai. Rudenį, pasitaikius galimybei, pradėjo dirbti Šiluvos žemės kooperatyvo vedėju ir šias pareigas ėjo daugiau nei metus.

Tuo laiku Lietuvoje jau plito pogrindiniai leidiniai ir pasipriešinimo nuotaikos. Visa tai J. Žemaičiui buvo žinoma – iš patikimų žmonių gaunama nelegali spauda domino ir jį. Be jokios abejonės, Lietuvai duota karininko priesaika vertė apsvarstyti visas valstybės išlaisvinimo galimybes. Taip 1944 m. kovą jis buvo pakviestas tapti Vietinės rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Išsekusios kariuomenės atsargos, įsivyravęs chaosas ir miglotos perspektyvos apsunkino visus planus priešintis. Vos daugiau nei po mėnesio J. Žemaitis perleido pareigas ir išvyko aplankyti šeimos. Kai norėjo grįžti atgal, Vietinė rinktinė jau buvo išformuojama, o jos karininkai – suiminėjami. Buvo aišku, kad atkurti valstybės artimiausiu metu nepavyks. Be to, reikėjo traukis iš legalaus gyvenimo, nes jo asmenybė domino ir nacius, ir sovietus. Okupacinėms jėgoms jis buvo pavojingas – priešas, dezertyras. Pačiam J. Žemaičiui visų svarbiausia buvo šeima, su ja kuriam laikui apsistojo tame pačiame Kiaulininkų kaime, tikėdamasis sulaukti meto, kai situacija kiek aprims.

Jonas Žemaitis (stovi viduryje) su tėvais ir giminaičiais sesers Kotrynos Juškienės sodyboje, po pušimi „Šnabės pypkė“. Šiluva, Raseinių apskritis, apie 1939 m. Stovi (iš kairės): tėvas Jonas Žemaitis, mama Petronėlė (Daukšaitė) Žemaitienė, Jonas Žemaitis, svainis Rapolas Juška ir dėdė Antanas; sėdi (pirma iš kairės) sesuo Kotryna su vaikais ir aukle.

Iššūkių kupinas partizano gyvenimas

Priimti sprendimą pasitraukti į mišką nebuvo lengva. Tai reiškė ne tik pasiaukojimą, bet ir paaukojimą visko, kas svarbiausia ir brangiausia, dėl dar kilnesnio tikslo. Žinoma, partizaniniam pasipriešinimui reikėjo ne tik patriotiškų kovotojų, kurie mirtį už Tėvynę laikė garbe. Dar svarbesni buvo karinį pasirengimą įgiję asmenys, kurie galėjo išmokyti ir kitus, kaip kovoti už tai, kas brangu, ir kaip įveikti tą, kuriam šis žemės lopinėlis nepriklauso. Karininkų partizanų gretose buvo vos daugiau nei šimtas, tad kiekvieno jų indėlis buvo be galo vertinamas ir laukiamas. Neabejotina, kad J. Žemaičio gebėjimai ir žinios vietos bendruomenei buvo gerai žinomi. Taip 1945 m. sausio pabaigoje jo namuose apsilankė trys partizanai – antros eilės pusbrolis studentas Petras Bartkus, buvęs policininkas Viktoras Juodis ir ūkio darbininkas Alfonsas Petryla. Tąkart J. Žemaitis atsisakė prisijungti prie Lietuvos laisvės armijos (LLA), baimindamasis palikti žmoną, kuri tuo metu buvo tardoma Šiluvoje. Laikas bėgo, ir kuo toliau, tuo labiau partizaninis gyvenimas atrodė neišvengiamas.

Jungtinės Kęstučio apygardos vadovybė, 1947 m. (?) Stovi iš kairės: Antanas Liesis-Tvanas, tuometinis apygardos vadas Jonas Žemaitis-Tylius (vėliau LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas), Jonas Nuobaras-Lyras, Vytautas Gužas-Kardas ir apygardos vado adjutantas Mečys Orlingis-Ričardas.

Sprendimą išeiti partizanauti Žemaitis įgyvendino 1945 m. birželio 2 d., palikdamas širdžiai be galo mielą Kiaulininkų kaimą. Žmona ir sūnus jau slapstėsi Kaune, tad nebuvo prasmės ilgiau delsti. Miške besislėpusiems kovotojams tokio patyrusio kario prisijungimas buvo didelis laimėjimas. Nieko nuostabaus, kad vos atėjęs pas partizanus gavo atsakingas pareigas – jis iškart paskirtas Žebenkšties rinktinės, kuriai vadovavo LLA kapitonas Jonas Čeponis-Budrys, štabo viršininku ir tapo partizanu Dariumi. Maždaug po mėnesio, liepos 22 d., Virtukų kautynėse įvyko ir kovos krikštas. Po daugelio metų, pildydamas „Laisvės kovotojo partizano pareigų Tėvynei ėjimo lapą“, nurodė, kad kautynėse buvo sužeistas – netoliese sprogus rankinei granatai buvo kontuzytas, neteko sąmonės, suprastėjo klausa, kuri taip ir nebeatsitaisė.

Tai tebuvo kovos pradžia. Partizano Dariaus biografijoje gausu atsakingų pareigų. 1946 m. rugpjūtį jis tapo Šerno rinktinės vadu, 1947 m. gegužę visos Kęstučio apygardos vadu, nuo 1948 m. gegužės ėmė vadovauti Vakarų Lietuvos partizanų sričiai, prie kurios įkūrimo labai prisidėjo. Žemaitis nuo pat partizaninio karo pradžios buvo įsitikinęs, kad kovotojų daliniai, veikdami atskirai, negebės tinkamai pasipriešinti, todėl būtina kurti vieningą sąjūdį. Būtent Vakarų Lietuvos partizanų srities, dar žinomos Jūros vardu, įkūrimas laikytinas ryžtingu žingsniu siekiant tikslo.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos aktas dėl generolo laipsnio suteikimo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui. 1949 m. vasario 16 d.

1948 m. gegužę susitikę vakarų Lietuvoje veikusių apygardų vadai sutarė dėl naujo štabo formavimo. Vieningai nuspręsta, kad sričiai turėtų vadovauti pats J. Žemaitis, lig tol ne kartą įrodęs besąlygišką atsidavimą kovai. Tiesa, jis niekada nesistengė savęs sureikšminti ir itin vertino buvimą ištikimų bendražygių draugijoje. Vakarų Lietuvos partizanų srities štabe jam talkino du pavaduotojai – Žemaičių apygardos vadas, taip pat vyresnio amžiaus karininkas Aleksandras Milaševičius, kuriam netrukus teko pačiam vadovauti visai sričiai, ir Prisikėlimo apygardą Žemaičio pavedimu organizavęs, partizaniniame kelyje nuo pat pradžių lydėjęs Petras Bartkus. Žemaičiui tai reiškė ne tik dar didesnę atsakomybę, bet ir atsisveikinimą su puikiai pažįstamomis vietomis.

Trejus metus jis praleido Kęstučio apygardos aplinkoje ir tai neabejotinai jį formavo kaip kovotoją. 1948 m. liepą paskutiniame savo, kaip apygardos vado, įsakyme parašė tai, kas jau kurį laiką glūdėjo širdyje: „Aš didžiuojuosi, kad esu kilęs iš Kęstutėnų, iš aplinkos, kuri savo Tėvynei davė tokius didvyrius kaip Visvydą ir kitus, kurių didvyriški žygdarbiai ir vardai dar ne visiems žinomi, bet jų darbus vertins ir amžiais atmins atgimusi Lietuva.“ Ir iš tiesų – jis dėjo pastangas, kad istorijoje išliktų garbingų, atsidavusių ir Tėvynės labui pasiaukojusių kovotojų vardai. Maža to, prisidėjo prie to, kad jų idėjos toliau gyvuotų ir taptų realybe.

Tikslas – vieningas kovos sąjūdis

Jonas Žemaitis turėjo nuolat rūpintis ne tik savo ar kitų kovotojų saugumu, bet ir besislapstančia šeima. 1946 m. liepą mirus žmonai didžiausias rūpestis iki pat gyvenimo pabaigos jam buvo sūnus. J. Žemaitis stengėsi užtikrinti jam kuo saugesnį ir ramesnį gyvenimą, tačiau tai padaryti buvo be galo sunku. Saugumo darbuotojai žinojo apie berniuką ir ne kartą bandė tuo pasinaudoti, ieškodami priėjimo prie paties partizanų vado. Laimei, patikimų žmonių, su kuriais J. Žemaitis palaikė artimą ryšį, dėka vado paieška užtruko.

Jono Žemaičio-Vytauto aktas dėl pasitraukimo iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pareigų. 1952 m. sausio 30 d.

Buvo ne mažiau svarbu pasiekti esminį tikslą – suvienyti visos Lietuvos partizanus bendrai kovai prieš okupantus. J. Žemaičiui norėjosi, kad partizaninis karas įsipliekstų Klaipėdos ir Vilniaus krašte, bet tam trūko ir žmonių, ir ryšių. Bandyta su pasipriešinimo idėjomis supažindinti per spaudą – tuo laiku tai buvo bene vienintelis šaltinis, nepersunktas sovietinės propagandos. Be to, partizanų leidžiami spaudiniai turėjo ne tik ugdyti civilius gyventojus, bet ir pačius kovotojus, kuriuos slėgė didžiulė atsakomybė ir grėsmė.

Žemaitis gerai žinojo, su kokiais sunkumais susiduria kiti partizanų vadai. Pagal galimybes stengėsi padėti ir palaikyti juos. Būdamas gerokai vyresnis už bendražygius visai nesiekė jų pranokti ar užgožti. Tokia laikysena leido ne tik užsitikrinti patikimus tarpusavio ryšius, bet ir kurti vieningą organizaciją.

Išskirtiniu įvykiu galima laikyti visos Lietuvos partizanų susitikimą, įvykusį 1949 m. vasarį Radviliškio rajone, Minaičių kaime. Ten įsteigtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) iš esmės įkūnijo lig tol puoselėtą svajonę įkurti visus kovotojus vienijančią organizaciją. Aštuoni partizanų vadai, atkeliavę iš skirtingų Lietuvos vietų, vasario 16 d. priėmė svarbiausią dokumentą – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Prezidiumo deklaraciją, tapusią politiniu ir teisiniu pasipriešinimo judėjimo pagrindu. Partizanai suvokė save kaip teisėtus lietuvių tautos valios vykdytojus, iki kol neatgims Lietuva ir nebus surengti demokratiški rinkimai.

Žemaitis tapo LLKS tarybos Prezidiumo pirmininku, taigi, viso ginkluoto pasipriešinimo sąjūdžio vadu. Partizanai aptarė pasipriešinimo tikslus ir uždavinius, ideologiją, taktiką, organizaciją. Simboliška, kad buvo prisiminti ir pagerbti jau žuvę partizanų vadai – pirmasis Pietų Lietuvos srities vadas, Adolfo Ramanausko mokytojas ir autoritetas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir didelę įtaką J. Žemaičiui padaręs Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas. Jiems suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas. Pats J. Žemaitis gavo partizanų generolo laipsnį.

Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos (MVD) 4 valdybos sudaryta karinės grupės veiksmų, sulaikant Joną Žemaitį-Vytautą, schema. 1953 m. gegužės 30 d.

Jonas Žemaitis, tapęs LLKS tarybos Prezidiumo pirmininku, rūpinosi Sąjūdžio ateitimi. Jis daug dėmesio skyrė bendravimui su kovotojais, kuriuos, lankydamas bunkerius, nuolat drąsindavo ir motyvuodavo nepasiduoti. Lygiai taip ir pats stengėsi išlaikyti viltį. Sudėtingomis kovos sąlygomis viltis ir tikėjimas iš tiesų buvo stiprūs veiksniai, nes įveikti priešą fizine jėga buvo tiesiog neįmanoma.

Laisvės kovai slopstant

Pasipriešinimą nuolat slopino okupanto agresija. Masiniai trėmimai, suėmimai ir kankinimai, nuolat plečiamas agentų tinklas kovą darė kone neįmanomą. Kartu žlugo ir viltys išlaikyti vieningą pasipriešinimo judėjimą. Jau gerokai anksčiau J. Žemaitis buvo numatęs, kad kiekvienas organizacinis dalinys turi gebėti veikti savarankiškai, jeigu nėra galimybės išlaikyti ryšių su kitais partizanų junginiais. Prie šios idėjos priverstinai grįžta 1952 m., kai partizanai suvokė negalį užtikrinti centralizuoto veikimo ir ėmėsi priešingo – decentralizacijos – proceso įgyvendinimo.

Per partizanavimo metus J. Žemaičiui pavyko išvengti didelių sužeidimų. Vis dėlto nuolatinė įtampa, prastos gyvenimo sąlygos, rūpestis dėl sūnaus ir bendražygių alino kūną. 1951 m. jis patyrė insultą ir buvo suparalyžiuotas. Atrodė, kad iškilus partizanų vadas nebepajėgs atsistoti ant kojų. 1952 m. sausio 30 d. ant nedidelio lapelio J. Žemaitis, jau kurį laiką gyvendamas bunkeryje Šimkaičių miške, Jurbarko apylinkėse, parašė: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Deja, sutrūkinėję ryšiai su kitais partizanų vadais atėmė bet kokią galimybę perduoti užimamas pareigas taip, kaip numatyta. Atrodytų, kad jo pareigų niekas ir neperėmė, tad jis liko vyriausiuoju vadu. Kiek atgavęs jėgas ir toliau dirbo.

Jonas Žemaitis Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos (MVD)
vidaus kalėjime Vilniuje. 1953 m.

Vos daugiau nei po metų, 1953-ųjų gegužę, tame pačiame bunkeryje jį ir sulaikė. Kaip itin reikšminga ir puikiai žinoma pasipriešinimo figūra, Jonas Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją, trumpai valdžiusį po Stalino mirties. Net ir bejėgiškoje padėtyje J. Žemaitis nesutiko padėti MVD organams. Jam paskirta mirties bausmė įvykdyta 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Keli mėnesiai prieš tai įvykusiame teisme, kuriame jam ir paskelbtas nuosprendis, partizanų vadas kalbėjo: „Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, duos rezultatų.“

Vietoje pabaigos

Jonas Žemaitis buvo pavyzdinis kovotojas. Jo bendražygių atmintyje išlikęs vado atminimas ir nuveikti darbai tik paliudija, kad tai asmenybė, visa savo esybe įkūnijusi laisvės kovą. LLKS šūkis „Atiduok Tėvynei, ką privalai“ įgavo prasmę būtent tokių kovotojų dėka. Net ir po daugelio metų, nepriklausomos Lietuvos sulaukusių bendražygių atmintyje jis išliko kaip rūpestingas vadas, kuriam už viską labiau rūpėjo Tėvynės laisvė ir jos siekiančių kovotojų gerovė. Tik nuo mūsų pačių noro ir pastangų priklausys, kokį J. Žemaičio paveikslą perduosime ateities kartoms.

Parengė Greta Paskočiumaitė

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus bei Lietuvos ypatingojo archyvo fondų.

Žurnalas Kelionė 2019 m. Nr. IV

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *