1993 m. lapkričio 19 d. mirė rusų režisierius Leonidas Gaidajus, padovanojęs kino žiūrovams Šuriką ir visą puokštę komedijų, kurių herojų citatos tiesiog įaugo į bent kelių kartų žodynus.
Leonidas gimė 1923 m. Sibire. Šeima netrukus po jo gimimo pervažiavo į Čitą, o vėliau į Irkutską. Čia jaunuolis baigė kuklią 19mokyklą ir buvo pasiryžęs keliauti į frontą savanoriu, tačiau komisijai pasirodė per jaunas ir jis atsidūrė Irkutsko dramos teatre, kur įsidarbino scenos darbininku. Kaip tik tuo metu į Irkutską buvo evakuotas Maskvos satyros teatras, kuris tapo didžiausiu jaunuolio atradimu. Leonidas po keletą kartų peržiūrėjo visus šio teatro spektaklius.
Tiesa, domėjimąsi teatru netrukus teko atidėti į šalį, nes buvo pašauktas į karinę tarnybą. Pradžioje viskas sekėsi neblogai, net gi buvo apdovanotas už drąsą, tačiau paskui buvo sunkiai sužeistas, nes po jo kojomis sprogo mina. Gydytojai išgelbėjo gyvybę, tačiau tolesnei tarnybai armijoje Leonidas jau nebuvo tinkamas.
Sustiprėjęs L. Gaidajus nusprendė siekti režisieriaus profesijos ir jam pavyko įstoti Maskvoje į režisūrą.
1956 m. L. Gaidajus debiutavo kaip režisierius, filmu „Ilgas kelias“. Tiesa, tai dar buvo savito stiliaus paieškų laikotarpis. Po kelių metų pasirodžiusi komedija „Sutuoktinis iš ano pasaulio“ jau „gaidajiška“. Tiesa, režisieriui teko gerokai pavargti, idant šis kino filmas apskritai būtų rodomas žiūrovams. Cenzūra išmetė beveik pusę filmo – pernelyg drąsiai jaunasis režisierius šaipėsi iš sovietinės tikrovės. Iškilo reali grėsmė, kad L. Gaidajui nebebus leidžiama statyti filmų.
Režisierius bandė „taikytis“ su sistema ir pastatė „ideologiškai teisingą“ filmą „Triskart prisikėlęs“, kurio vėliau pats niekur neminėjo ir net jo gėdijosi.
Netrukus L. Gaidajus atranda komikų trijulę, kuri verčia visus žiūrovus leipti juokais: Nikulinas, Morgunovas, Vycinas puikiai suvaidino kiek kvailokus nevykėlius nusikaltėlius. Jie debiutavo trumpametražinėje L. Gaidajaus juostoje apie samanės gamybą, o dar po kelių metų – 1965 m. – pasirodė „Operacija „Y“ arba Šuriko nuotykiai“. Ši komedija tiesiog pavergė žiūrovus ir tapo vienu populiariausių visų laikų sovietiniu kino filmu.
Režisierius nemažino apsukų ir jau netrukus pasirodė dar dvi nepaprastai populiariomis tapusios komedijos – „Kaukazo belaisvė“ ir „Briliantinė ranka“.
Beje, neseniai Rusijoje buvo surengta apklausa, kurioje norėta išrinkti geriausią per visą kino istoriją rusišką kino komediją.
Dauguma apklausos dalyvių pasisakė už „Briliantinę ranką“.
Kita vertus, praktiškai kiekvienas L. Gaidajaus filmas tapdavo „kultiniu“. Pavyzdžiui, „Dvylika kėdžių“ arba „Ivanas Vasiljevičus keičia profesiją“. Net ir šiandien, žiūrint L. Gaidajaus komedijas, jos žavi nuoširdumu, jautrumu ir stebina drąsa, užsidėjus juokdario kaukę, kalbėti apie skaudžias sovietinės tikrovės problemas.
Paskutine L. Gaidajaus kino juosta tapo filmas, pastatytas, jau žlugus Sovietų Sąjungai – „Deribasove geras oras, o Braiton Byče ir vėl lyja“. Nors ši kino juosta neprilygsta geriausioms šio režisieriaus kino juostomis, tačiau vis vien išsiskiria XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Rusijos kine, kuriame kičas, sekli komercija vyravo prieš meną ir gebėjimą taikliai pasijuokti iš savęs pačių.
Pasakojama, kad L. Gaidajus svajojo kurti dramatiškas, rimtas kino juostas, bet jam niekaip nepavyko išsiskirti su komedijos žanru. Nuostabu ir tai, kad nuoširdžius ir labai juokingus filmus kūręs režisierius pats buvo tylenis ir visai nelinksmas žmogus. Filmavimo aikštelėje jis buvo labai rimtas ir pedantiškas, o atsipalaiduodavo… lošdamas. Panašu, kad lošimas jam jau buvo tapęs priklausomybe, su kuria jis kovojo iki gyvenimo pabaigos.
Nors sovietmečiu buvo veikiausiai pačiu populiariausiu režisieriumi SSSR, tačiau tai jam nepadėjo susikaupti turtų ar užsitikrinti ramią senatvę. Gyvenimo pabaigoje L. Gaidajus dažnai kęsdavo nepriteklių ir mirė skurde.
L. 19Gaidajaus kūryba glaudžiai susijusi su specifiniu kontekstu. Todėl nenuostabu, kad Vakarų pasaulio žiūrovai labai sunkiai priėmė režisieriaus kūrinius. Vargu, ar jie labai juokingi atrodo ir tiems Lietuvos žiūrovams, kurie gimė jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau yra tūkstančiai žmonių, kurie L. Gaidajaus komedijas mate keliasdešimt kartų ir kiekvieną kartą juokėsi bei žavėjosi tuo, ką mato.
