1975 m. lapkričio 20 dieną mirė viena kontraversiškiausių XX amžiaus asmenybių – Francisco Franco. Net ir praėjus daugiau nei pusei šimto metų nuo jo mirties, daliai Ispanijos gyventojų jis išlieka vertybių gynėju ir kovotoju su komunizmu, o kitiems – diktatoriumi ir didžiausia valstybės nelaime, kurios padariniai iki šiol jaučiami. Teigiama, kad dabartinė įtampa tarp Katalonijos (kuri visuomet buvo antifrankistų bastionas) ir Madrido (kur vis dar daug Franco gerbėjų) yra susijusi su šio Ispanijos vadovo valdymu.

Franco gimė 1892 m. La Korunja jūrų karininko šeimoje. Nuo pat jaunų dienų pasuko karybos link. Jau 1912 m. dalyvavo kariniuose susirėmimuose Marko, 1926 m. tapo jauniausiu generolu visoje Europoje. Kai Ispanijoje žlugo monarchija ir į valdžią atėjo kairioji vyriausybė, Franco karinė karjera kuriam laikui sustojo. Tiesa, kai kairiuosius valdžioje keitė centristai, Franco pozicijos vėl pradėjo stiprėti ir 1934 m. jis tapo divizijos generolu, o dar po metu jau vadovavo Generaliniam štabui. Nepaisant šios karjeros, Franco svajojo apie monarchijos restauravimą ir jautė priešiškumą respublikonams. Todėl aktyviai įsitraukė į perversmo rengimą, kuris įvyko 1936 m. vasarą. Perversmą įgyvendinti padėjo fašistinės Italijos ir nacistinės Vokietijos parama. Franco buvo paskelbtas sukilėlių vadu, o pilietinis karas prieš respublikos šalininkus buvo pavadintas Kryžiaus žygiu.

Ispanijos pilietiniame kare kovėsi nemažai ir pasaulio intelektualų, kurių dauguma kovojo Respublikos pusėje ir suvokė įvykius Ispanijoje kaip kovą tarp „praeities“ ir „ateities“.  Respublikonams paramą teikė ir SSSR.

1939 m. balandžio 1 d. Franco vadovaujami monarchistai nugalėjo respublikonus. Tiesa, Vokietijai teko nusivilti, nes ji tikėjosi, kad Franco bus tvirtas jos sąjungininkas kare. Tačiau jis akcentavo antibolševizmą ir kartu smerkė antisemitizmą, stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir jos priešininkų.

1947 m. liepos mėnesį buvo surengtas referendumas, kuriame buvo sukurta katalikiška, socialinė, tradicinė, atstovaujamoji monarchija. Franco faktiškai tapo regentu, turinčiu teisę parinkti monarchą iš Burbonų dinastijos. Tiesa, naujasis karalius buvo paskelbtas tik 1969 m. Juo tapo Jonas Karolis I, tačiau iki pat 1975 m. Franco valdė Ispaniją kaip diktatorius. Jis  Ispaniją vienijo jėga, vykdydamas asimiliacinę politiką. Pavyzdžiui, labai spaudė baskus ir katalonus, uždraudė jų kalbas. Jo įsakymu buvo vykdomos mirties bausmės Katalonijos ir Baskonijos lyderiams.

Francisco Franco Ispanijoje teikė privilegijas Katalikų Bažnyčiai, užkirto kelią komunistinėms įtakoms, mobilizavo valstybės ekonomiką sudėtingomis sąlygomis, tačiau už visa tai buvo sumokėta labai didelė kaina. Iki šiol Bažnyčia didelei daliai ispanų asocijuojasi su privilegijomis ir valdžia, o ne su Gerąja Naujiena, Ispanijoje gyvenančios tautos buvo supriešintos, o valstybė ilgainiui tapo ekonomine autsaidere Europoje.

 

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *