„Kelias kviečia išsigelbėti“, – sako režisierius Jokūbas Vilius Tūras (g. 1971). Išgirdęs ir į šį kvietimą atsiliepęs, prieš dešimtį metų jis leidosi į daugiau nei pusmetį trukusį piligriminį žygį pėsčiomis iki šv. Jokūbo kapo Ispanijoje, pradėdamas kelionę nuo… savo namų Žirmūnuose (Vilniuje). Šios piligrimystės patirtys ne tik sugulė kino juostoje „Sapnuoju, kad einu“ (2012) bei taip pat pavadintoje knygoje, bet ir paties Jokūbo gyvenime paliko neišdildomą žymę. Pasak jo, kuo toliau, tuo ši kelionė jam darosi brangesnė.
Kalbantis apie piligrimystę, pamažu veriasi ir įvairiopos gyvenimo kelionės patirtys, apimančios skaudų savinaikos laikotarpį ir prisikėlimo šviesumas. Apie nueitą Kelią, jo dovanas, prisikėlimą, šventą laiką, kūrybos prasmę ir amžinąsias vertybes – pokalbis su Jokūbu Viliumi Tūru.
Pradėkime mūsų pokalbį nuo tikėjimo kelionės. Savo knygoje „Sapnuoju, kad einu“ sakote, jog keliaudamas nuo namų į Santjago de Kompostelą norėjote susigrąžinti tikėjimą, be to užsimenate, kad anksčiau nebuvote „pamaldus, veikiau atvirkščiai“. Tačiau tiek knygoje, tiek filme labai svarbus religinis motyvas. Ėjote kaip tikras piligrimas – gavęs kunigo palaiminimą, dalyvaudavote šv. Mišiose, melsdavotės…
Tikėjimas, bažnyčia man buvo svarbūs nuo vaikystės. Prosenelė, kuri augino mane Zarasuose, buvo labai tikinti, kas vakarą girdėdavau, kaip ji meldžiasi poterius, tos maldos mano gyvenime tikrai reikšmingos…
Sakydamas, kad man reikia atgauti tikėjimą, turėjau mintyje baisų savo nuopuolį – priklausomybę. Ar galima girtuoklį vadinti tikinčiu? Taip, tai liga, tai priklausomybė, bet negaliu savęs pateisinti – juk keliavau į baisią savidestrukciją. Visad labai ieškojau Dievo, bet, būdamas girtuoklis, jaučiausi Jo nevertas, nevertas net užeiti į bažnyčią.
Tikrai buvau praradęs tikėjimą savimi, ateitimi, prisikėlimu…
Jūsų gyvenime įvykusį lūžį, išsivadavimą iš priklausomybės, galima pavadinti prisikėlimu. Kas Jums padėjo prisikelti?
Alkoholizmas mūsų šeimoje keliavo iš kartos į kartą. Kaip vaikui, man tai rodėsi visai linksma – juk išgėrę tėvai atrodo tokie atsipalaidavę, geri… Pats į priklausomybę panirau, kai studijavau režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir dirbau Jaunimo teatre. Intensyviai bendraudamas su kitais jaunais menininkais – aktoriais, skulptoriais, kompozitoriais – bridau į nesibaigiančią užgėrinėjimų upę… Nors jau buvau vedęs, turėjau dukrą, gėrimai tik dažnėjo. Žmona vengė bendrauti su mano draugais menininkais, atotrūkis tarp mūsų vis augo… Ji tikrai bijojo, kad mirsiu nuo alkoholizmo: dingdavau kokiai savaitei, teisindamasis, kad bus geriau, jei manęs girto nematys dukra, kuriai tuo metu buvo 5–7 metai, tad grįždavau po daugiadienių visiškai išsekęs. Galiausiai mano pirmoji žmona prarado viltį, kad galiu atsikelti, ir nutarė išsiskirti.
Dar vienas smūgis – tėvo mirtis. Jam tebuvo 45-eri… Tėvas irgi turėjo šią priklausomybę, bet jau laikėsi negėręs penkerius metus ir staiga atkrito. Pamenu, tą rytą ruošiausi eiti į repeticiją teatre, o jis man pasakė: „Aš šiandien mirsiu.“ Kadangi tai sakė ne pirmą kartą, nesureagavau rimtai ir nepasilikau su juo… Mirusį tėvą surado iš mokyklos grįžęs brolis. Man buvo baisus šokas – mano riteris numirė… Ir aš dar labiau ėmiau kristi žemyn…
Pradėjau suvokti, kiek praradau dėl gėrimo: gerdamas nuvyliau tėvą ir tai turėjo įtakos jo mirčiai, skyrybos taip pat įvyko dėl mano priklausomybės. Jaučiausi įvarytas į kampą. Vis dėlto, praėjus ketveriems metams po šių skaudžių įvykių, visiškai nustojau gerti. Tarytum Šventoji Dvasia nusileido – įvyko kažkoks praregėjimas ir susivokimas. Aišku, tam buvo svarbios ir apie priklausomybę įgytos žinios: buvau pakliuvęs ir į psichiatrinę, lankiausi pas psichologus. Tuomet po truputį ėmiau analizuoti savo gyvenimą, vaikystę, daryti žingsnius pagal anoniminių alkoholikų programą. Buvo svarbu pripažinti, kad esu alkoholikas, kaip ir kiti, nes, kaip visi priklausomi asmenys, buvau linkęs save sureikšminti ir išskirti: „geriu taip, kaip niekas kitas…“ Pradėjau po truputį krautis alkoholizmo dekonstrukcijos informaciją.
Lūžis įvyko po paskutinio užgėrimo, tuomet manyje prabudo noras gyventi. Pamenu, bičiulis Gintas vežė mane, visą išsekusį, prie jūros. Buvo graži saulėta diena, pakeliui dairiausi pro langą – laukuose besiganančios karvytės, mėlynas dangus… Staiga žiūriu – plunksniniai debesėliai pradėjo judėti ir danguje ėmė dėliotis vaizdai… Tik vėliau supratau, jog dėl cheminių medžiagų stygiaus man prasidėjo psichozė ir haliucinacijos. Iš tų debesų susiformavo labai gražus senyvo vyro su barzda veidas, po to – moters. Paskui jau prie jūros pabėgau nuo Ginto ir dvi paras klejojau aplink, sekinamas haliucinacijų.
Vėliau gydydamasis suvokiau, kad danguje matyti vaizdai, kurie man siejasi su Dievu ir Mergele Marija, yra ženklas. Juk esantį tokioje būsenoje galėjo lankyti tik patys baisiausi košmarai. Priėmiau šiuos atvaizdus kaip stebuklą ir ženklą, kad jei toliau taip gyvensiu, mirsiu. Nuo tos akimirkos nebeturėjau jokių abejonių, žinojau, kad nebegaliu išgerti nė gramo. Pirmieji dveji sveikimo metai buvo labai sunkūs, bet pamažu ėmė šviesėti…
Šis gyvenimo pokytis ir paskatino leistis piligrimystėn?
Mintys apie piligrimystę ir Šv. Jokūbo kelią manyje pamažu jau brendo… Kaip jau minėjau, dėl kaltės jausmo ir priklausomybės, per visus gėrimo metus bažnyčioje nesilankydavau – jaučiausi to nevertas. Kai nustojau gerti, kartą bičiulio paragintas išdrįsau nueiti pas kunigą Julių Sasnauską ir pasiklausti apie Jokūbo kelią. Jis mane labai sustiprino ir padrąsino leistis į kelionę. Daug nesvarstydamas nusipirkau bilietą ir išėjau į pirmąją kelionę – 800 km.
Į Šv. Jokūbo kelią leidotės net tris kartus – pirmąjį kartą vienas, įprastą 800 km. atstumą, antrąjį – lydėdamas būsimą žmoną Jurgą, ir trečiąjį – kaip į svarbiausiąją gyvenimo kelionę, ryždamasis nukeliauti iš namų Žirmūnuose iki pat šv. apaštalo Jokūbo kapo Ispanijoje… Kuo ypatingos buvo pirmosios dvi kelionės?
Pirmoji kelionė man buvo kaip pasitikrinimas – ar aš dar gyvas? Šios kelionės pradžioje patyriau rimtų komplikacijų – mano koja ištino kaip duonos kepalas. Pamenu, šiaip ne taip nušokavau iki Hontanos kaimelio, kur nebuvo jokių medicinos punktų. Nakvynės namuose sutikau vieną vokietį gydytoją. Pamatęs mano koją, jis pasakė: „Jokūbai, tavo kelionė baigta. Jei eisi toliau, gali tekti amputuoti koją.“ Visą naktį žliumbiau – 300 nueitų kilometrų tada man atrodė aukso vertės. Vis dėlto nutariau lėtai judėti į priekį. Kitame miestelyje susiradau gydytoją veterinarą, kuris pasakė, jog man… alergija. Ir liepė tris paras gulėti, nevaikščioti. Taigi, tuomet likau nakvynės namuose ir pamačiau, kaip keičiasi piligrimai, kaip dirba nakvynės namų savanoriai, ruošdami namus ateinantiems. Koją išsigydžiau (iš tiesų man buvo tendinitas – sausgyslės uždegimas) ir sėkmingai pasiekiau Santjagą, kur netikėtai sutikau tą gydytoją vokietį. Jis baisiai nustebo: „Jokūbai! Nepaklauseĩ manęs – šaunuolis!“ Jei būčiau išsigandęs ir keliavęs namo, nebūčiau išėjęs nei į antrą kelionę, kurioje susipažinau su savo žmona, nei į trečiąją, kurią galiu vadinti savo gyvenimo ir tikėjimo kelione.
O antrą kartą leistis į Jokūbo kelią eiti mane prikalbino būsima žmona. Tuo metu buvau užsiregistravęs pažinčių portale, ten parašiau, kad ieškau žmonos, sesers, draugės, karžygės – tokios, koks ir pats esu. Be to, moters, kuri suprastų, kas yra priklausomybė. Atsiliepė Jurga, klausdama, ar nesutikčiau jos lydėti Jokūbo kelyje. Taip antrojoje kelionėje pasitikrinau, ar galiu būti vyru tai moteriai, kuri pakvietė ją lydėti.
Jei ne ši kelionė, nebūčiau galėjęs leistis ir į trečiąją. Žmona tikrai nebūtų išleidusi…
Natūralu, kad nėra lengva išleisti vyrą ir tėvą į pusės metų kelionę pėsčiomis… Juo labiau kad turėjote palikti ne tik žmoną, bet ir neseniai gimusią dukrą…
Kadangi Jurga jau buvo paragavusi piligrimystės, ji suprato, kodėl man ši kelionė svarbi, ir sugebėjo paaiškinti apie tai savo tėvams. Prieš kelionę buvo itin svarbu susitarti su uošviais: jų dukra ką tik pagimdė vaikelį, o žentas nori išeiti pusei metų. Be to, prieš išeidamas turėjau parašyti savo motyvaciją paraiškoje Kultūros tarybai, nes jau buvau nusprendęs kurti filmą ir ieškojau paramos. Tiesa, ją gavau eidamas per Prancūziją, kai visi mano pinigai jau buvo pasibaigę, nebeturėjau ko valgyti, o laukė dar daugiau nei tūkstantis kilometrų… Tas motyvų įsivardinimas, rengiant paraišką, buvo labai svarbus ir man pačiam, ir žmonai, ir uošviams…
Džiaugiuosi, jog tuomet, kai ankstyvą sausio rytą išėjau iš Žirmūnų, pusę šešių Lazdynuose mane išeinantį palaimino ir išlydėjo žmonos tėvas Jurgis. Tas išlydėjimas man buvo labai svarbus.
Daug kas nesuprato mano sprendimo keliauti… Tačiau buvo ir tokių, kurie sakė: „jei nuėjai tokį kelią į priekį, turėtum ir sugrįžti pėsčiomis“. Atsakydavau, kad taip ir turėtų būti, bet žmona neleidžia (juokiasi).
Visos kelionės metu kasdien kontaktavau su žmona, nes neturėjau GPS, žemėlapiais per pūgą vidury kokio greitkelio nepasinaudosi, tad pasiklydęs rašydavau Jurgai SMS, kad esu prie tokio ir tokio upelio ir sankryžos – kur eiti toliau? O ji, su kūdikiu rankose, sėdėdavo prie Google maps ir aiškindavo, kur eiti… Žygiuojant kiekvienas kilometras ne į tą pusę gali būti labai rizikingas, be to, negali išduoti savo kelio, savęs, kelionės – negali šokti į kokią mašiną, jei ne ten nuėjai, tenka grįžti…
Pamenu, kartą Lenkijoje atėjau iki vieno miestuko, vakarėjo. Prie manęs sustojo senas automobilis, ten sėdėjęs vyriškis pakvietė: „Aš kunigas. Atvažiavau tavęs paimti, negaliu laukti, reikia važiuoti pas parapijiečius. Sėskis, niekas nesužinos.“ Sakau: „Atsiprašau, bet negaliu, juk dėl to ir einu.“ Tuomet jis nuvažiavo supykęs. Po dviejų valandų priėjau miestą, o ten mane pasitiko tas pats kunigas, visas sušalęs belaukdamas: „Na, tu kietas, nepasidavei…“
Kai įveikiau kelią ir sugrįžau, žmona man prisipažino, jog buvo rami mane išlydėdama – ji tikėjosi, kad aš pratempsiu tik dvi savaites, niekas manęs neįsileis, nepriims ir būsiu priverstas grįžti namo. Tik tuomet, kai perėjau visą Lenkiją, ji suprato, kad kelionė tęsis…
Užsiminėte apie kelionės motyvus… Jei dabar reikėtų apibendrinti, kokie jie?
Manęs dažnai klausia, kam man reikėjo leistis į trečią kelionę – net 4500 km., pusei metų palikti namuose žmoną ir kūdikį, – gal aš žmogų užmušiau? Regis, turėjo būti kažkokia ypatinga priežastis, kad mano kelionė būtų pateisinama.
Prieš išeidamas ilgai svarsčiau apie kitų kelionių pėsčiomis prasmę, pavyzdžiui, apie kelionę prie Gizos piramidžių, ar į Tadž Mahalą, pėsčiomis prie Eifelio bokšto ir t. t. Ir tai būtų savotiška piligrimystė. Juk šiuolaikinė piligrimystė gali būti ir kelionė paskui savo mylimą muzikos grupę ar futbolo komandą. Tiesiog išvykimas ir savo namų, ramaus rutininio gyvenimo palikimas. Taip mąstydamas daug kur nukeliavau mintimis, bet prasmingiausias man atrodė būtent šis maršrutas: iš Vilniaus – Atlanto vandenyno link.
Šis kelias susijęs su tikėjimu ir su šv. apaštalu Jokūbu. Be to, 2010-ieji buvo jubiliejiniai Šv. Jokūbo metai, kai piligrimams teikiami visuotiniai atlaidai, o tų metų liepos 25-ąją Ispanijoje vyksta ypatinga šventė, kita tokia diena – tik 2021 m., kai man jau bus penkiasdešimt.
Prieš išeinant į šią kelionę buvo labai svarbu susidėti tvirtą pagrindą, įsivardinti motyvus, kad kelyje nepalūžčiau. Vis dėlto, net ir juos įsivardinęs, keliaudamas dažnai kovodavau su beprasmybe ir neviltimi. Tuomet melsdavausi ir, kai pasiekdavau nakvynės vietą, ilsėtis eidavau jau su prasmės pripildyta širdimi. Be to, lydėjo ir kaltė: žinojau, kad atsiras žmonių, kurie mane kaltins, jei nenueisiu, ir taip pat – jei nueisiu, ypač moterys, nes pusei metų palikau savo šeimą. Nors su žmona buvom aptarę, kad kol vaikas mažesnis, jam mano išėjimas padarys mažesnį poveikį… Tai atrodė mažiausias praradimas iš įmanomų.
Kelias Jūsų kalboje, regis, yra personifikuotas: jis pakviečia, „pakylėja, peršviečia kiaurai“ ir net „pateikia gyvenimo įvertinimą“. Kas Jums yra Kelias? Kokios didžiausios jo dovanos?
Kelias man yra mokykla ir šventas laikas. Šventas laikas man yra buvimas su šeima, savęs tobulinimas, taip pat sportas, skaitymas, miegas, be abejo, malda – tai, kas padeda tau nurimti, pajusti, kad prasmingai nugyvenai dieną ar mėnesį. Pavyzdžiui, perskaitei knygą, kurią buvo verta skaityti. Taip pat ir susitikimai, kai jauti, kad pats kažką kitam davei ir kažką gavai.
Visi kelyje sutikti ir į savo namus mane priėmę žmonės buvo didžiausia dovana. Be jų nebūčiau pasiekęs kelionės tikslo. Supratau, kad jiems aš ir mano ėjimas, tas vienkartinis susitikimas irgi buvo kažkuo svarbus. Knygoje ir filme to neakcentuoju, bet jie įsileido „kitą“ – svetimą. Sunku nupasakoti, bet po kasdienio ėjimo, didžiulio nuovargio akivaizdoje pas nepažįstamus žmones gauti nakvynę, o vėliau sutikimą filmuoti juos – tai buvo pasitikėjimo manimi ir to, ką sumaniau, patvirtinimai. Jei ne tų žmonių tikėjimas, manau, dabar nekalbėtume.
Pamenu, kaip Šveicarijoje į miestuką, kuriame gaminami šveicariški peiliukai, atkeliavau per kalnų perėją, per smegduobes, sniegynus, kur pasiklydau, pamečiau kepurę, stipriai nudegiau veidą, buvau visiškai šlapiom kojom… Jau maniau, kad pražūsiu. Nakvynei mane priėmė vienuolyne. Tos vienuolės padovanojo man kepuraitę, kad dar labiau nenudegčiau…
O kai viename vienuolyne manęs neįsileido, nes ten vyko jaunimo renginys, netikėtai užėjau į užeigą, kurios šeimininkė, pasirodo, buvo slavė Irina, jau daugybę metų gyvenanti Šveicarijoje, – ji su džiaugsmu mane priėmė. Nustebino tai, kad jos užeigoje viskas iškabinėta ikonomis. Gavau barščių ir išgirdau Irinos gyvenimo istoriją. Didžiausia Kelio dovana yra žmonės.
Be to, Kelias koregavo mano maršrutą. Planuose nebuvo Lurdo ir Rokamaduro, apie kurį iki tol nieko nežinojau. Eidamas išgirdau, jog ten yra Juodoji Madona. O nuėjus į Rokamadurą man pasakė: tau reikia eiti į Lurdą. Ir, nors kiekvienas kilometras tokioje kelionėje labai svarbus, ryžausi ten keliauti.
Pamenu, kai atėjau į Lurdą, jau buvo vėlu. Niekaip negalėjau rasti nakvynės, neprisibeldžiau į vienuolyną, tad tiesiog pradėjau šaukti „Help! Help!“ Nusileido griežto veido vienuolė ir kalbėjo su manim tik prancūziškai, liepė palikti visus daiktus ir nuvedė miegoti. Kitą dieną, kai susitikom, jau kalbėjomės angliškai (juokiasi). Netgi padariau su ja interviu apie amžinąsias vertybes.
Kas buvo sunkiau keliaujant: nesaugumas, pavojai, fizinis krūvis ar buvimas vienam, susitikimas su savimi, leidimasis į viso gyvenimo, taip pat ir nuodėmės, priklausomybės patirties, apmąstymą?
Visa, kas čia išvardinta… Sunku buvo viskas. Tačiau sunkiausia buvo ne fizinis sunkumas, nuovargis ar nuolatinės abejonės tokio žygio prasme, bet patirtis, kai ateidavai į stebuklingą, įstabaus grožio vietą ir patirdavai tą sakralų pasaulio grožio ir prasmės pojūtį. Jis nebūtinai susijęs su gamtos grožiu, kartais tai išgyvendavau ir būdamas tuščioj bažnytėlėj, šlapiom kojom, pervargęs ar žygiuodamas per pūgą… Sunkiausia būdavo, jog tuo metu, kai matydavau tą begalinį grožį, patirdavau ypatingą palaimą, būdavau vienas ir su niekuo negalėjau tuo pasidalinti. O ir kino kamera tos nuostabios patirties užfiksuoti negali…
Kelyje sutiktus žmones kalbinote ir filmavote, klausinėdamas jų apie amžinąsias vertybes. Taip atlikote savotišką antropologinį tyrimą. Papasakokite apie jį…
Trečioji kelionė labai aiškiai skyrėsi nuo bet kokios kitos piligriminės kelionės, nes joje padariau savotišką antropologinį, sociopolitinį ir net religijotyrinį tyrimą. Ir pats ėjau kaip koks testavimo įrankis: įsileis mane ar ne? Juk dėl nakvynių nebuvo susitarta iš anksto.
Visos kelionės metu padariau apie 80 interviu su tais, kurie priėmė mane nakvynei, ir su tais, kurie keliavo. Kalbinau įvairių tautybių žmones, turiu interviu ir su japonu, belgais, australais… Sakydavau: spontaniškai pasakykite, kas jums yra amžinosios vertybės. O kartais klausdavau dar aštriau: įsivaizduokite, kad gulite mirties patale, ką pasakytumėte savo vaikams, kokios yra esminės žmonijos vertybės? Tai – tam tikra provokacija: juk nelengva, kai nepažįstamasis, atėjęs į tavo namus pirmą ir turbūt paskutinįkart gyvenime, kamantinėja tokiomis temomis.
Dažniausias atsakymas buvo meilė, dar sakydavo – ištikimybė, viltis, tikėjimas. Paskui klausdavau, kaip kalbantysis suvokia tas vertybes. Viena 76-erių metų psichologė iš Kanados pasakė, kad meilė nėra jausmas, bet įsipareigojimas, juk jei įsimylėjęs seksi vien paskui savo jausmą, išsibarstysi. Taip gyvenime įvyksta defragmentacija. Pasak tos psichologės, meilė – sugebėjimas, plaukiant vienoje valtyje ir turint skirtingus psichinius ir psichofizinius gebėjimus, irkluoti sinchroniškai.
Apklausoje apie amžinąsias vertybes buvo ir klausimas apie nuolankumą. Viena mane priėmusi pastorė kalbėjo apie trapią skirtį tarp nuolankumo ir puikybės: sunku per daug nenuslysti į nuolankumą, visai greta jo yra kita puikybės pusė.
Jei matydavau, kad žmogus, paklaustas apie amžinąsias vertybes, sutrikdavo, klausdavau, kaip jis supranta ištikimybę. Ištikimybę ne tik vyrui ar žmonai, bet gyvenimui, pasirinkimui, veiksmui… Man buvo labai svarbu suprasti, kaip kiti suvokia ištikimybę bei pažado prasmę, kai visur tiek daug vidinio chaoso…
Po šios kelionės pasirodė Jūsų filmas ir knyga, kur dalinatės savo piligrimystės patirtimi. Kodėl Jums svarbu tuo dalintis? Juk galėjote tyliai nueiti kelią ir tiek…
Ir norėjau nueiti tyliai – iš pradžių tikrai negalvojau, kad rašysiu knygą ar kursiu filmą, net neturėjau minties filmuoti. Supratau, kad be antspaudo, be kunigo parašo, būsiu tik valkata, o ne piligrimas, taigi, buvau paprašęs antspaudų ir parašų ant lydraščių iš Bernardinų parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos. Taip apie mano kelionę sužinojo „Marijos radijas“, o iš jo – a. a. prof. A. Motuzas. Jis mane ir įtikino filmuoti – juk esu režisierius. O aš žinojau, kad keliaujant mėnesį stuburui ir sąnariams saugus kuprinės svoris tėra 10 % kūno masės, ir bandžiau profesoriui aiškinti, kad nešdamasis kamerą tiek laiko galiu subyrėti… Vis dėlto jis mane įtikino. Pradėjau ieškoti tinkamos kameros: nedidelės ir filmuojančios tokia kokybe, kad paskui filmą būtų galima rodyti kine. Pasiėmiau 15 atminties kortelių, medžiagą vis reikėdavo išsikelti į išorinį diską, todėl atėjęs nakvynei kartas nuo karto turėdavau įsiprašyti prie kompiuterio ir kokias 6 val. naktį keldavausi medžiagą į harduką. Būdavo, žmonės nesuprasdavo, ką čia darau, ir žiūrėdavo įtariai…
Jūsų doktorantūros studijų kryptis – kino terapija. Kuo kaip terapinė priemonė gali būti svarbus Jūsų filmas „Sapnuoju, kad einu“?
Galima sakyti, kad bet koks veiksmas, kuris tave patraukia nuo akedijos, nevilties, depresijos, nuo bet kokio neveiksnumo, yra terapinis. Pradedant nuo dailės terapijos ir baigiant kino terapija. Gali būti kūrybinė kino terapija ir žiūrovinė. Kūrybine aš ir užsiiminėjau, pats to nesuvokdamas.
„Sapnuoju, kad einu“ – tai filmas-laiškas-išpažintis. Jame 100 filmuotų valandų iš 205 dienų kelionės kaleidoskopiniais vaizdais sugulė į 1,5 val. trukmės juostą. Man labai patiko pirmas filmo variantas, kur ėjau tyloje, nebuvo jokių paaiškinimų, tačiau jis suprantamas tik žmogui, žinančiam, kas yra piligrimystė. Vis dėlto turėjau priimti išpažinties variantą, tuo siekiau, kad žmogus, žiūrintis filmą, suprastų, kas yra atgaila. Na, o kalbėjimu paremta psichoterapija ir 12 žingsnių programa – analizuoji save, savo gyvenimo istoriją…
Daugeliui kyla klausimas, kodėl filme rodau save. Galvojau rodyti bažnyčias, sutiktus žmones, tačiau dėmesys buvo sutelktas į mano patirtį dėl psichologinio, terapinio, aiškinamojo aspekto. Per šią patirtį galima suprasti, kas yra piligrimystė, atgaila, išpažintis.
Be to, norėjau, kad žiūrėdamas šį filmą, žmogus gautų tam tikrą tikėjimo užtaisą, tai buvo svarbiausias tikslas.
Viešas pasidalinimas patirtimi tam tikra prasme ir įpareigoja…
Savo filmą pristatinėjau viename universitete Briuselyje. Belgai studentai, pažiūrėję filmą, gavo klausimyną ir, įkvėpti mano pasakojimo, galėjo įvardinti savo gyvenimo sunkumus, susidūrimą su priklausomybe, priklausomais asmenimis. Kai kurios moterys, analizuodamos šios kelionės motyvus, palygino mane su vagimi, nes pačios buvo paliktos vaikystėje kurio nors iš tėvų. Viena jų refleksijoje parašė, kad nuolat pasižiūri mano profilį feisbuke ir džiaugiasi matydama, jog esu su savo šeima. Taigi, jaučiuosi atsakingas prieš daugelį žmonių – turiu būti gyvas ir blaivus, antraip paneigčiau visą tą kelią, kurį nuėjau. Papasakojęs savo neįmantrią, bet komplikuotą gyvenimo istoriją, nebegaliu išduoti to manyje įvykusio pokyčio, nes… esu stebimas. Pačia geriausia prasme.
Kadangi mano patirtis yra vieša, ji tapo ir visos giminės santykių atkūrimo įrankiu. Ta išpažintis su skausmingais faktais paliečia ne tik žiūrovus, kurie manęs nepažįsta, bet ir artimuosius. Jaučiu, kad bėgant metams, mano giminaičiai tą filmą, joje pateiktą istoriją pradeda vertinti kitaip. Imu suvokti, kad ši išpažintis – ne vien tik triukas pritraukti, paaiškinti ar išlaikyti žiūrovo dėmėsį. Savo tetoms, dėdėms, jų vaikams, pasakodamas apie savo prisikėlimą, tapau pavyzdžiu ir jaučiu pareigą juo išlikti.
Jūsų gyvenimo kelyje svarbus posūkis įvyko ir profesinėje srityje: iš teatro režisieriaus tapote kino režisieriumi. Jau esate sukūręs filmą „Sapnuoju, kad einu“, taip pat filmą apie savižudybę – „Senas šautuvas“, filmą apie režisierių Joną Vaitkų. Kokia yra Jūsų, kaip kino režisieriaus, kūrybos žinia?
Manau, kad režisierius yra atsakingas už tai, ką pateikia žiūrovui. Ir stodamas į doktorantūrą, buvau pasirinkęs temą „Kino režisieriaus atsakomybė“, bet dėstytojai, ją išgirdę, sutriko. Pasak jų, menas negali būti cenzūruojamas, tai – vienintelė vieta, kur galima reikštis be cenzūros, ir teko keisti temą. O aš manau, kad negali pateikti žiūrovui bet ko, filmas negali būti tavo tuštinimosi vieta.
Mano filmas „Sapnuoju, kad einu“ yra instrumentas, skleidžiantis žinią apie tikėjimą. Tikėjimą ne tik Dievu, bet ir ateitimi, galimybe atsitiesti, gėriu. Rodydamas filmą, pasakoju apie kelionės motyvus ir tai, kad man buvo įdomu atrasti, ar žmonės tiki, kaip jie mane įsileidžia, priima, vertina. Šis filmas, kaip ir pati kelionė, yra savotiškas testas. Kiek filmas ir susitikimas su manim dar reikalingas, kiek jis gyvuos? Kiek dar reikės tokio filmo, kuris kalbės apie Šv. Jokūbo kelią ir prisikėlimą?
Filme apie Joną Vaitkų man itin svarbus žmogaus vitališkumas ir gyvybingumas: šis režisierius, net būdamas garbaus amžiaus, yra nenusakomai veiklus ir aktyvus žmogus.
O „Senas šautuvas“ skirtas savižudybės temai. Jei „Sapnuoju, kad einu“ galima įvardinti kaip filmą apie prisikėlimą, tai šiame dekonstruojamas suicidinis mąstymas. Procesas iki savižudybės paprastai būna ilgas, dažniausiai tai nenutinka žaibiškai. Šis filmas yra prevencinis, jo peržiūras lydėjo moderatoriai suicidologai ir psichologai, kurie po peržiūros aptarinėjo filmą su žiūrovais.
Man svarbiausia – savo kūryba suteikti viltį.
Nuo Jūsų kelionės praėjo jau 10 metų, tačiau atsiminimai labai gyvi ir palikę gilią žymę Jūsų gyvenime…
Eidamas per Lenkiją kalėdojimo laiku mačiau labai išpuoštas bažnyčias, net konkuruojančias, kuri savo puošmenom pritrauks daugiau vaikų. Pavasariop, keliaudamas toliau, mačiau daug apleistų bažnyčių, išklerusiais vargonais, vos bepagrojančiais vargonininkais – tokia autentika. Man plaukai šiaušdavosi matant tų žmonių tikėjimą. Kartą užėjau į vieną Lenkijos bažnyčią, kuri buvo papuošta iškabintais kompaktiniais diskais, prakartėlėje – manekenai, aprengti lenkiškais liaudiškais drabužiais, ir mini zoologijos sodas: papūgėlės, gyvūnėliai… Dėl to vaizdo, dėl to naivaus grožio net pravirkau.
Maždaug kas dvi savaites, kai jau būdavo labai sunku, gaudavau tam tikrus tikėjimo ir pasitikėjimo užtaisus. Kas 10–12 dienų darydavau dviejų naktų pertraukas, kad atsistatytų organizmas, apgytų pūslės. Taip pat panašiais tarpsniais pasitaikydavo ir ypatingų susitikimų ar šventų, sakralių vietų, kai patirdavau palaimą. Būdavo, ateini – apgriuvus bažnyčia, netobulas giedojimas, bet visa tai kažkokiu būdu tampa fantastiško grožio išraiška…
Iš tiesų mano gyvenimas labai glaudžiai susipynė su šia ilga kelione. Tie visoje Europoje 205 naktis mane priėmę žmonės man suteikė didžiulę viltį. Vyko savotiški mainai: mano apsilankymas suteikdavo vilties jiems, jų svetingumas ir pokalbiai apie gyvenimą, Dievą, politiką – vilties man. Ši kelionė, skirtingai nuo pirmųjų, yra tarytum mane lydintis, pastovus mano tikėjimo sutvirtinimo sakramentas, ir kuo toliau, tuo ji man brangesnė.
Ši kelionė man yra stebuklas. Stebuklas, kad išleido žmona ir uošviai, stebuklas, kad buvo šventieji metai, stebuklas, kad tą kelią nuėjau.
Ko reikia, kad išeitum į Kelią? Šiandien jau galima ir Šv. Jokūbo kelio piligrimystė Lietuvoje, einant nužymėtais takais… Bet kaip žinoti, kad jau laikas leistis į Kelią? Ar Kelias kažkaip pakviečia savo piligrimus?
Galbūt ir čia yra kažkas panašaus į „kalnai šaukia“, ar „jūra kviečia“. Veikiausiai gali būti pašauktas ir į Kelią. Iš esmės kaip varomąją piligrimystės jėgą įvardinčiau stoką – tikėjimo, žinių, pasitikėjimo, drąsos – ir norą ją sumažinti, atsitraukti nuo viso to, kas kelia nerimą kasdienybėje. Kelias kviečia žengti į šventą laiką. Manau, kad labiausiai tai patiri, ir piligriminė kelionė įgyja didžiausią prasmę, kai keliauji vienas. Bet turi būti tam pasiruošęs. Kelias kviečia išsigelbėti.
Prieš keletą metų šiek tiek žygiavau Lietuvoje su Camino Lituano kolektyvu, jiems pasakojau, kaip žymėti kelią, rasti nakvynes. Tai, jog šis kelias eina ir per Lietuvą, reiškia, jog kiekvienas gali, nors ir nedidelėmis atkarpomis, keliauti Šv. Jokūbo kelią, kad ir visą gyvenimą. Jei neklystu, Lietuvoje jau išduodamas tarptautinis piligrimo pasas.
Jokūbo keliu keliavote tris kartus, vieną jų – net pusę metų. Ar dar planuojate leistis į piligrimines keliones?
Daugeliui tai pasirodys beprotybė, bet noriu eiti pėsčiomis į Jeruzalę. Per visas pavojingiausias vietas. Ieškau bendrakeleivio jau kokius 7 metus. Suprantu, kad tai be galo sudėtinga, bet svajoti galima. Jei nepavyks nukeliauti, gal bent susapnuosiu.
Kalbino Faustina Andrulytė SF
Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. III
