1954 m. lapkričio 26 dieną Maskvoje, Butyrkų kalėjime, įvykdoma mirties bausmė Ketvirtajam Lietuvos prezidentui, generolui Jonui Žemaičiui.
Jonas Žemaitis (iki 1920 m. – Žemaitaitis) gimė Palangoje 1909 kovo 15 d. grafo Tiškevičiaus dvaro pienininko Jono ir Petronėlės Žemaitaičių šeimoje. Jo senelis Antanas Žemaitaitis buvo Šiluvos valsčiaus viršaitis, Kiaulininkų kaime turėjęs 30 ha ūkį.
Jonas buvo antrasis vaikas (sesuo Kotryna, gimusi 1904 m.). Tuoj po jo gimimo, šeima 1911 m. persikelia gyventi į Lenkiją, kur Lomžos mieste, pas motinos brolį, tėvas dirba pieninėje. 1917 m. jų šeima grįžta į Lietuvą ir apsigyvena pas senelį Kiaulininkuose, o vaikams paaugus, apsigyvena Raseiniuose, kuriuose Jonas lanko mokyklą ir, baigęs 6 gimnazijos klases, 1926 m. įstoja į Karo mokyklą Panemunėje. Ją baigęs, 1929 m. gauna leitenanto laipsnį ir paskiriamas dirbti artilerijos 2-ojo pulko kuopos vadu.
Lietuvos kariuomenės vadovybė, matydama neeilinius Jono Žemaičio gabumus, 1937-1939 m. pasiunčia jį tobulintis į Prancūzijos Fontainebleau artilerijos karo mokyklą. Išmoksta prancūzų ir vokiečių kalbas, baigęs stažuotę, gauna kapitono laipsnį, vadovauja Lietuvos 5-tojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. 1940 m. okupavus bolševikams Lietuvą, Žemaitis tęsia karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje 617-tojo pulko mokyklos vadovu. Antrojo pasaulinio karo pradžia jį užklumpa Varėnos poligone.
Gavęs įsakymą trauktis į Rytus drauge su sovietinės armijos daliniais, Jonas Žemaitis su grupe kariškių atsilieka ir ties Valkininkais sąmoningai pasiduoda į vokiečių nelaisvę. Tačiau nepanoręs jiems tarnauti, išeina į atsargą, ir, su žmona apsigyvenęs Kaune, įsidarbina Energetikos valdyboje. Metų pabaigoje, gimus sūnui Laimučiui, su šeima persikelia gyventi į Kiaulininkų kaimą pas senelį, ir iki 1944 m. dirba Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju.
Jau vokiečių okupacijos metais įsijungia į rezistencijos veiklą: su raseiniečių grupe platina antinacinę spaudą, Šiluvos valsčiuje organizuoja 150 vyrų vietinę rinktinę. Generolas Plechavičius jį paskiria bataliono, buvusio tuo metu Seredžiuje, vadu. Gegužės mėnesį vokiečiams sunaikinus rinktinės štabą, J. Žemaitis pasitraukia iš tarnybos ir grįžta į Kiaulininkus, slapstosi.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, kurį laiką slapstosi aplinkiniuose miškuose, o 1945 žiemą įsirengia bunkerį tėvų namuose. J. Žemaitis, susisiekęs su LLA atstovais, duoda priesaiką ir 1945 m. birželio 2 d. išeina į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę. Jis tuoj pat paskiriamas šios besiformuojančios rinktinės štabo viršininku (Bedančių miške).
Kovos krikštą gauna 1945 liepos 22 d. įvykusiose kautynėse Virtukų miške su gausiais KGB kariuomenės daliniais. Antrajame mūšyje, Pyragių miške, vadovauja jau pats J. Žemaitis.
Prasideda J. Žemaičio aktyvi rezistencinė veikla ir kilimas partizanų vadovybėje. 1947 m. Kęstučio jungtinės apygardos vadas J. Kasperavičius jį apdovanoja garbės ženklais už puikų organizacinį darbą ir sumanų vadovavimą. Tais pačiais metais balandžio 7 d. žuvus Kęstučio apygardos vadui leitenantui J. Kasperavičiui, jos vadu išrenkamas Jonas Žemaitis. Jis reformuoja apygardą, paskiria naują štabo vadovybę. Ryšininkės N. Nausėdaitės dėka vos išvengęs J. Markulio-Erelio išdavysčių, drauge su kitų apygardų vadais ima rengti naujas struktūras, reorganizuoti BDPS (Bendrą demokratinį pasipriešinimo sąjūdį), mėgina centralizuoti vadovavimą, Lietuvos pasipriešinimo sąjūdį paskirsto į tris zonas: Pietų sritį – „Nemunas“, Vakarų – „Jūra“ ir Šiaurės Rytų – „Vytauto Didžiojo“.
Jo iniciatyva ir sumanumu pasiseka organizuoti visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimą, kuris įvyko netoli Radviliškio, Dukto miškų prieigose 1949 vasario mėn. 1-22 d. Šiam suvažiavimui buvo kruopščiai ruošiamasi iš anksto: paskirstytos pranešimų temos, planuojamas dokumentų paruošimas. Suvažiavimo metu svarbiausius dokumentus beliko tik tobulinti ir aptarti bei patvirtinti. Išrenkama visos Lietuvos partizanų vadovybė iš asmenų, atstovaujančių pagrindines pasipriešinimo okupacijai jėgas. Patvirtinamas naujai išrinktas Tarybos prezidiumas, o J. Žemaičiui suteikiamas generolo laipsnis. Jis vienbalsiai išrenkamas Tarybos prezidiumo pirmininku. Jo pavaduotoju tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Suvažiavime buvo priimti svarbūs nutarimai, dokumentai, jų tarpe LLKS statutas, deklaracija, kurios 14 punktų buvo išdėstyti kertiniai pasipriešinimo okupacijai principai bei nuostatos, pagrįstos Nepriklausomos Lietuvos konstitucija. Nubrėžiami pagrindiniai būsimos Lietuvos valstybės kontūrai. Lietuva paskelbiama šiuo metu esanti sovietų okupuota šalimi, kurios politinei ir ginkluotai pasipriešinimo kovai vadovauja vienintelė teisėta Lietuvos valdžia – LLKS taryba. Vakarams vykdant priimtus Chartos įsipareigojimus ir Lietuvai su jų pagalba atgavus laisvę, pagal deklaracijos 6-ąjį punktą, kol bus išrinktas naujasis seimas, prezidento pareigas būtų turėjęs eiti LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, šiuo atveju – Jonas Žemaitis.
Šias pareigas J. Žemaitis stropiai ir sėkmingai vykdo beveik trejus metus, kol 1951 m. gruodžio 2 d. jį ištinka nelaimė – staiga paralyžiuoja kairiąją koją ir ranką. Pusantrų metų jis išguli ligos patale, bunkeryje Šimkaičių girioje, netoli Pavidaujo kaimo. Kurį laiką nesuteikiama net medicininė pagalba, ir tik po pusės metų ateina jį gydyti med. sesuo, jurbarkietė Marija Žiliūtė-Eglutė. Jį saugo, aprūpina maistu ir kitais reikmenimis ištikimas partizanas Juozas Palubeckas-Simas ir jo sesuo, partizanė Elena Palubeckaitė-Liudas. Deja, jam pradėjus sveikti, 1953 m. gegužės 23 d. jo saugą J. Palubecką įduoda į KGB nagus seniau paimtas gyvas partizanas Pranas Narbutas-Rolandas ir greit užverbuotas Simas neišlaiko tardymo bei kankinimų ir tik po savaitės sutinka išduoti savo vado buveinę ir parodyti bunkerį. Čekistai į bunkerį sumetę granatas per ventiliacijos vamzdį su migdomuoju, nervus paralyžiuojančiu užtaisu, visus tris viduje esančius paima gyvus.
Pusantrų metų J. Žemaitis laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose. Po vienuolikos mėnesių tardymo, 1954 m. birželio 1–8 dienomis Vilniuje įvyksta Pabaltijo Karo apygardos tribunolo teismas, kurio metu J. Žemaitis laikosi išdidžiai ir nepriklausomai, kaip ir tardymų metu (net pas patį L. Beriją). Nuteisus jį sušaudyti, Žemaitis atsisako rašyti malonės prašymą. Atmetęs visus pasiūlymus bendradarbiauti su Maskva, lieka ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai. 1954 m. lapkričio mėnesį J. Palubecką ir J. Žemaitį išgabena mirties nuosprendžio įvykdymui į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Po teismo praėjus beveik pusmečiui, 1954 lapkričio 26 d. J. Žemaičiui įvykdoma mirties bausmė.
