Lietuvininkas Fricas Šlenteris
1986 m. gruodžio 1 d. Brėmene (Vakarų Vokietijoje) mirė Fricas Šlenteris, girininkas, muitinės tarnautojas, visuomenės, kultūros ir bažnyčios veikėjas, spaudos bendradarbis, redaktorius.
Fricas Šlenteris gimė 1905 m. rugsėjo 3 d. Šilgaliuose (Rukų vls., Tilžės aps.) gausioje geležinkelio tarnautojo Jurgio ir Anės (g. Sandavaitės) Šlenterių šeimoje, nuo mažens kartu su tėvais ir seneliais lankė kaime veikusį surinkimą. Mokėsi Šilgalių pradinėje mokykloje, vėliau vidurinėje ir prekybos mokyklose Tilžėje. 1923 m. liepos 1 d. buvo priimtas mokiniu miško urėdijoje Dinkiuose. 1925 m. liepos 1 d. paskirtas sekretoriaus padėjėju, o 1927 m. spalio 1 d. Klaipėdos krašto direktorijos įsakymu perkeltas į Milkurpių miškų urėdiją šalia Priekulės, paskirtas urėdijos sekretoriumi, šias pareigas ėjo iki 1936 m. birželio 15 d.
1924 m. Fricas Šlenteris įstojo į Rukų jaunimo draugiją „Ąžuolas“, buvo išrinktas į jos valdybą, įsitraukė į draugijos chorą, kuriam vadovavo ilgametis „Birutės“ draugijos narys, Tilžės akto signataras Liudvikas Deivikas. 1926 m. lapkričio 21 d. įsisteigus Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjungai, aktyviai dalyvavo jos veikloje.
1927 m. persikėlęs į Priekulę, Fricas Šlenteris tapo Priekulės jaunimo draugijos „Viltis“ nariu. Jos deleguotas į Mažosios Lietuvos jaunimo draugijų sąjungą „Santara“, 1929–1939 m. buvo „Santaros“ centro valdybos narys, 1935 m. išrinktas kultūros srities vadovu, rūpinosi „Santaros“ biblioteka, stovyklų, įvairių kursų (lietuvių kalbos, rankdarbių, renginių ir sporto vadovų) organizavimu, muzikos ir literatūros vakarų, koncertų, švenčių ant Rambyno kalno, Juodkrantėje ir kitur rengimu. Priekulėje įsteigė lietuviškų knygų biblioteką. 1936 m. buvo apdovanotas „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos trečiojo laipsnio „Trijų liepsnų“ ordinu.
Dėl aktyvios lietuviškos veiklos Fricui Šlenteriui darbovietėje teko patirti vokietininkų kliaučių, 1936 m. nesutikęs būti perkeliamas į jam visai svetimą žinybą – Viešvilės teismą, – Fricas Šlenteris iš tarnybos miškų administracijoje buvo atleistas.
1936 m. Fricas Šlenteris įsidarbino Klaipėdos uosto muitinėje sandėlių kontrolieriaus padėjėju. Gyvendamas Klaipėdoje, priklausė Visuomenės ir Tautininkų sąjungoms, buvo išrinktas Tautininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus valdybos nariu. Giedojo lietuvių evangelikų bažnytiniame chore.
1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmus hitlerinei Vokietijai, Fricas Šlenteris tą pačią dieną pasitraukė į Didžiąją Lietuvą ir nuo balandžio 1 d. buvo paskirtas organizuoti muitinę Gargžduose bei jai vadovauti. Lapkričio 1 d. perkeltas į atgautojo Vilniaus muitinę, kurioje dirbo buhalteriu iki muitinės likvidavimo 1940 m. gruodžio 31 d.
1941 m. pradžioje, drauge su „repatrijuojančiais“ Lietuvos vokiečiais, Fricas Šlenteris iš sovietų okupuotos Lietuvos išvyko į Vokietiją. Iš pradžių apsistojo Bad Doberane, šiaurinės Vokietijos Meklenburgo regione, vėliau iki karo pabaigos gyveno Bairoite (Bayreuth), šiaurės Bavarijoje. Kadangi neturėjo Vokietijos pilietybės, šaukiamas į kariuomenę nebuvo, dirbo repatriantų stovyklų administracijoje. Stengėsi padėti lietuviams politiniams kaliniams. Išeivijos lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas senjoras Adolfas Keleris (1906–1983) žurnale „Svečias“ 1975 m. Nr.4 apie Fricą Šlenterį rašė: „Bayreuthe užmezgė ryšius su lietuvių politinių kalinių globėjais, inžinieriu Vyt. Landsbergu, teisininku Juozu Damušiu ir Vyt. Maželiu, kurie lietuvius kalinius lydėjo iš Kauno per visą Vokietiją ir slaptai su jais palaikė ryšius. Šlenterio kambaryje buvo laikomi nemaži kiekiai duonos, lašinių ir kito maisto, kuris slaptai buvo perduotas tada Bayreutho kalėjime laikomiems, rodos, 24 politiniams kaliniams. Vokietijos kapituliaciją sulaukė Bayreuthe ir dar tą pačią dieną pietumis su minėtais tautiečiais kalėjime sutiko išlaisvintus lietuvius. Nuo 1944 metų rudens rūpinosi lietuviais pabėgėliais ir daug kam padėjo surasti pastogę ir darbą, esantiems vokiečių kariuomenėje – išvengti belaisvės. Su apylinkėje apgyvendintais lietuviais palaikė ryšius ir sekmadieniais juos lankydavo.“
Po Antrojo pasaulinio karo Fricas Šlenteris persikėlė į pietryčių Bavarijos miestą Bambergą, kur pabėgėlių stovyklose telkėsi nemažai lietuvių. Čia 1945 m. rugsėjo 8 d., Tautos šventės proga, su kitais lietuviais evangelikais suorganizavo pirmas lietuviškas pamaldas, jas laikė kunigas Ansas Trakis. 1946 m., prieš Velykas, Fricas Šlenteris persikraustė į Liubeką, kur gyveno viena iš jo seserų su šeima. Užmezgęs ryšius su kunigu Jazepu Urdze, vietos perkeltųjų asmenų stovykloje sutelkė lietuvių evangelikų liuteronų parapiją. Kunigui Jazepui Urdzei aptarnaujant lietuvius evangelikus daugiau nei dešimtyje perkeltųjų asmenų stovyklų Šlėzvigo-Holšteino žemėje, Frincas Šlenteris ėmėsi rūpintis bažnytinės raštinės reikalais. Asmenine iniciatyva 1947 m. rugpjūtį – 1948 m. kovą Liubeke leistas Frico Šlenterio redaguojamas, rotatoriumi spausdinamas laikraštis „Evangelikų kelias“, kurio pasirodė devyni numeriai. Jam sustojus, 1948 m. liepą buvo pradėtas leisti jau spaustuvėje spausdintas Lietuvių krikščionių studentų sąjungos leidinys „Sandora“, kurio išėjo penki numeriai (Fricas Šlenteris redagavo pirmus tris, iki leidybą perkeliant į Miuncheną).
1948 m. gruodžio 6–11 d. Imbshauzene, Žemutinėje Saksonijoje, vykusiame Lietuvių evangelikų liuteronų antrajame tremties sinode Fricas Šlenteris buvo išrinktas Vyriausios Bažnyčios tarybos ir jos prezidiumo nariu bei reikalų vedėju (šias pareigas eis iki 1975 m.). Tarybos būstinę iš Hanau perkėlus į Vėneną (Wehnen), kur gyveno naujai išrinktas išeivijos bažnyčios kunigas senjoras Adolfas Keleris, 1949 m. pradžioje Vėnene įsikūrė ir Fricas Šlenteris.
Nuo 1954 m. Fricas Šlenteris redagavo Dypholce tuo metu leistą lietuvių evangelikų liuteronų jaunimo mėnraštį „Jaunimo ratelis“ (iš viso nuo 1950 m. išėjo 62 šio ledinio numeriai). Vietoj pastarojo leidinio nuo 1955 m., sutelkus pajėgas, imtas leisti išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios žurnalas „Svečias“. Beveik du dešimtmečius, iki žurnalo leidybą perkeliant už Atlanto, Fricas Šlenteris buvo jo techninis redaktorius, vėliau aktyviai bendradarbiavo žurnale, priklausė jo redakcinei komisijai. Fricas Šlenteris prisidėjo ir rengiant išeivijos giesmyno 1958 m. leidimą.
Nuo 1959 m. balandžio Fricas Šlenteris gyveno Brėmene. Visą gyvenimą aktyviai dalyvavo išeivijos evangelikų liuteronų bažnyčios ir visuomenės veikloje. Vokietijos lietuvių bendruomenei Frincas Šlenteris priklausė nuo 1946 m., buvo Lietuvių bendruomenės Vėneno apylinkės valdybos ir BALFo šalpos komisijos narys, keturiolika metų ėjo Brėmeno lietuvių apylinkės valdybos iždininko pareigas, nuo 1954 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijos krašto tarybos narys, sekretorius…
Fricas Šlenteris iki paskutinių dienų bendradarbiavo išeivijos spaudoje, aktyviai susirašinėjo su senais bendražygiais. 1978 m. „Svečio“ žurnale Nr.3-4 paskelbtame rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) nekrologe citavo vieną daugiau nei penkiasdešimt metų pažinotos bičiulės laiškų, kuriame 1977 m. kovo 26 d., „lyg nujausdama savo amžiaus galą“, Ieva Simonaitytė jam rašiusi: „…tamsioji dauba, per kurią vis dėlto vieną kartą teks eiti – baugina. Kažkodėl baugina amžinybė“. Josios pastangomis 1977 m. buvo sutaisyti per karą nukentėję Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios vargonai, 1978 m. liepos 30 d. rašytoja dar dalyvavusi Vanagų parapijos konfirmacijos šventėje.
Sulaukęs aštuoniasdešimt vienų, Fricas Šlenteris netikėtai mirė 1986 m. gruodžio 1 d. savo bute Brėmene. Gruodžio 9 d. buvo palaidotas Liutenburgo (Lütjenburg, Pliono aps., Šlėzvigo-Holšteino žemė) kapinėse prie Baltijos jūros, sesers Mėtos Butkienės šeimos kapavietėje šalia 1985 m. mirusio svainio. Laidotuvių apeigoms vietos bažnyčioje ir kapinėse vadovavo kunigas Fricas Skėrys. Tų pačių metų gruodžio 14 d. Frico Šlenterio atminimas buvo pagerbtas Čikagoje, JAV, Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos susirinkime.
