Žengiame į advento laiką su paskutiniuoju šių metų „Kelionės“ numeriu, kuris – tarytum iš gabalėlių sulipdyta mozaika, kalbanti mums apie… pastangas. Apie pastangas eiti į priekį matant keliaujantį šalia, bet, kaip skiltyje „Prisikėlimo kelionė“ sako vysk. Darius Trijonis, kalbėdamas apie perfekcionizmo pavojų, nesimatuojat šventumo žemėlapyje, kuris kurį aplenkė. Ši „Kelionė“ pasakoja ir apie pastangas atleisti ir priimti atleidimą, leidžiant Gerajam Gydytojui prisiliesti prie mūsų žaizdų. Apie pastangas eiti į priekį, šviesos link, siekiant savo svajonių ir palydint kitus.
„Tą kartą <…> man nebeliko jokių abejonių, jog turiu grįžti į Lietuvą“, – sako edukologė, dr. Emilija Sakadolskienė (g. 1955), prisimindama prieš daugiau nei tris dešimtmečius širdies gilumoje užgimusį stiprų jausmą, paskatinusį grįžti į tėvų gimtinę ir dovanoti jai savo gyvenimą. Gimusi ir augusi Amerikoje, žinoma pedagogė, muzikė, kultūros veikėja, mokslininkė tėvų įskiepytą meilę Lietuvai, jos kalbai ir kultūrai šiandien įprasmina savo veikloje ir darbuose. Išsamų pokalbį su Emilija Sakadolskiene rasite skiltyje „Asmenybė“.
Edukologijos tema tęsiama Margaret Talbot straipsnyje „Ar mokytis tikrai jau per vėlu?“, kuriame autorė kalba apie nuolatinio mokymosi vertę ir drąsą nebe jaunystėje išmokti naujų dalykų. Pasak jos, „noras, kad ir mėgėjiškai, įsitraukti į kažką naujo, įdomaus ir išbandyti savo jėgas, eksperimentuoti be didelės išorinės motyvacijos ar reikiamybės, atrodo kaip nedidelė pasipriešinimo prieš pasaulį, kuriame viskas turi būti nepriekaištinga, galimybė“.
Skiltyje „Civitas“ Jūratė Micevičiūtė kviečia atidžiau pažvelgti į, pasak autorės, mūsų laikais labiausiai pamirštą dorybę – protingumą.
Rubrikoje „Šventumo kvapsnis“ dalijamės ištraukomis iš greitai pasirodysiančios knygos „Keliai į Jo šviesą“ („Magnificat leidiniai“) apie šv. Hildegardos Bingenietės gyvenimą. Ši šventoji – viena iškiliausių viduramžių moterų, kurios dvasinis palikimas, vizijos ir raštai iki šiol kelia didžiulį susidomėjimą visame pasaulyje. Vienuolė benediktinė, mokslininkė, poetė, dramaturgė, kompozitorė, gydytoja, dailininkė, mistikė, 2012 m. paskelbta Katalikų Bažnyčios mokytoja. Nors buvo silpnos sveikatos ir nemažai laiko pragulėjo ligos patale, spėjo įkurti du vienuolynus, parašyti teologijos, gamtos pažinimo ir medicinos veikalų, buvo dvasinė palydėtoja, kūrė giesmes ir paveikslus, o sulaukusi šešiasdešimties iškeliavo pamokslauti.
„Nutylimoje temoje“ šįkart leidžiamės į itin jautrias apsisprendimo už gyvybę laukiantis ir gyvenimo po aborto patirtis. „Kai kurios klaidos turi itin skaudžias pasekmes. Labai gerai tai žinau. Bet taip pat žinau, kad ir po tokių klaidų galima atsistoti ir eiti toliau. Kad yra gyvenimas. Klaidos palieka savo žymes, bet iš kiekvieno mėšlo galima pasidaryti trąšą, dėl kurios išauginsi žiedus. Savaime tai nepasidaro, reikės darbo. O didžiausias darbas šiame gydyme – atsiverti meilei“,– sako Vilma, besidalijanti savo apsisprendimo, kančios ir gijimo kelionės istorija. Antrasis rubrikos straipsnis – pokalbis apie psichologinę pagalbą moterims, esančioms ties apsisprendimo riba.
„Niekas neišvengia žmogiškų santykių trinties, iš jos atsirandančių ir kartais ilgai nepamirštamų nuoskaudų. Kaip atleisti „iš tikros širdies“ (Mt 18, 35), jeigu ją ilgai sopa, o tų nuoskaudų nepavyksta išmesti iš galvos, nors tu ką? Kristaus paliepimas atleisti gali tapti nemažu rūpesčiu, kai atleidimas priimamas kaip krikščioniška prievolė, kurios neįvykdžius, priekaištaujama sau dėl to, kad nepavyksta to padaryti“, – sako kun. Bernardas Verbickas, OP, dalindamasis savo mintimis apie atleidimą.
Dar vienas straipsnis „Sielogydos“ skiltyje – Mark Manson tekstas apie tai, kuo svarbi susilaikymo dorybė ir kaip galima ją praktikuoti kasdienybėje. Pasak šio autoriaus, „galime teigti, jog susilaikymas yra civilizacijos pagrindas. Tai raginimas paaukoti šiek tiek malonumo šiandien, kad smarkiai pagerintume gyvenimo kokybę rytoj.“
„Tikėjimo vartuose“ skaitytojų laukia ištrauka iš ką tik pasirodžiusios Jūratės Micevičiūtės knygos „4 keliai prie Gyvybės medžio“. Ilgai laukta knyga kviečia drauge apmąstyti pamatinius žmogaus gyvenimo klausimus, leistis į Apreiškimo šv. apaštalui Jonui gelmes ir tapti piligrimu, keliaujančiu pagerbti Tikrojo Kristaus Kryžiaus relikvijos.
Skiltyje „Tarnystė“ šįkart esame kviečiami pažvelgti į savanorystės, patarnaujant stokojantiems, dovanas ir iššūkius. Apie gyvenimą tarnaujant straipsnyje, pavadintame „Daugiau nei dubenėlis sriubos…“ pasakoja maltiečiai, šiemet švenčiantys savo 30-ies metų veiklos Lietuvoje jubiliejų.
Dažnai kalbama apie vaikus, kurie patiria patyčias, tačiau ką daryti tuomet, kai tavo vaikas tyčiojasi? Apie tai skaitykite Gleb Tkačenko straipsnį rubrikoje „Šeima“.
„Pokalbiuose apie kultūrą“ – net du susitikimai. Pirmasis su Renata Valčik, viena aktyviausiai šiandien Lietuvoje besidarbuojančių teatro ir kino scenografijos kūrėjų. Ši menininkė kuria tiek klasikinę teatro spektakliams skirtą scenografiją, tiek eksperimentuoja kurdama patyriminę scenografiją, į kurią žiūrovas užeina, išgyvena, spektaklio vyksmą savo minčių pasaulyje.
Antrasis susitikimas – su „Kelionės“ skaitytojams jau puikiai pažįstama dailininke rašytoja Rima Sadauskiene. Pokalbyje Rima dalijasi savo gyvenimo ir kūrybos istorija. Sugrįžtame ir prie vėžio patirties, iš kurios refleksijų gimė knyga „Būsenos. Gyvenimas su vėžiu“ („Aštuntoji diena“, 2020). Pasak autorės, jai itin reikėjo sukrėtimo, kuris išmokytų džiaugtis mažais dalykais, skonėtis gyvenimu ir ryžtis reikalingiems pokyčiams. Šiuo sukrėtimu tapo liga, kurią ir šiandien dailininkė vadina Dievo dovana.
Baigiame tekstų ciklą „Nuo Tridento iki Vatikano“, kurio tikslas – pristatyti tris paskutinius Bažnyčios susirinkimus. Visi jie labai skirtingi ir drauge atskleidžiantys, kaip keitėsi tiek aplinka, kurioje tenka skelbti Gerąją Naujieną, tiek pačios Bažnyčios dėliojami akcentai. Vatikano II susirinkimui skirtos net dvi publikacijos, nes prasminga kalbėti apie du esminius etapus, kurių simbolinė perskyra – popiežiaus Jono XXIII mirtis. Paskutiniajame šio ciklo tekste Andrius Navickas pasakoja apie antrąją Vatikano II susirinkimo dalį, Bažnyčios laivą vairuojant jau popiežiui Pauliui VI.
„Nors medis šaknijasi į žemę, mes esame pašaukti šanknydintis į Dangų. Kad šaknydintumėmės į Dangų, turime į jį stiebtis, o kad stiebtumėmės, turime galvoti apie dangiškus dalykus, apie tai, kas yra aukštybėje“, – sako teologas Valdas Mackela, kviesdamas apmąstyti paskutiniąją pirmojo Giesmių giesmės skyriaus eilutę, kurios komentaru baigiamas ciklas „Gražiausioji Saliamono giesmė“.
Dar vieno straipsnių ciklo pabaiga – jau dvyliktasis kun. Kęstučio Dvarecko tekstas apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta daugelis priklausomų asmenų. „Kas gi yra dvasinis pabudimas, kurį kaip žingsnių praktikavimo rezultatą mini 12-asis? Turbūt nieko nenustebinsiu primindamas, kad priklausomybė – tai lėtinis savęs naikinimas, negalia būti taip, kaip būnasi, nenoras pripažinti realybės ir liguistos pastangos iš jos pabėgti. Tad dvasinis prabudimas, visų pirma, reiškia tiesiog sugrįžtantį norą gyventi, besiformuojančius gebėjimus išbūti nepatogiosiose, konfliktiškose situacijose nekaltinant ir neapsikaltinant“, – sako kun. Kęstutis Dvareckas.
„Mūsų miškas apsunkęs, apsalęs, pritilęs nuo sniego kaip nėščia moteris, kuri paslapčia laukiasi pirmagimio. Kiekvienas medžių pirštelis, aptrauktas sniego pirštinėle, rodo į mane džiaugsmingai sveikindamas. Taip, ačiū, žinau – tai nuostabu – mes visi, visi esam, nes Viešpats mus sugalvojo, mūsų panorėjo. Kiekvieno iš mūsų! Vien šito užtenka ilgam gyvenimui; kiekvieną akimirką – nesvarbu aplinkybės – šis džiaugsmas išskyla vis nauja kibirkštim, jis yra gyvenimo kuras“ – tai gabalėlis iš rubrikoje „Aštuntoji diena“ publikuojamos švelnios ir žiemiškos Lauros Sintijos Černiauskaitės esė „Gražūs gestai“.
Na, o paskutinėje „Kelionės“ skiltyje dar viena dovana skaitytojams – Rimvydo Stankevičiaus poezija, palydinti mus į advento kelionę.
Toks paskutinis šių metų numeris. Primenantis, jog susitinkame kelyje, kuriame esti visko: suklupimų, klaidų, atradimų, žaizdų, poreikių, džiugesio – bet visuomet esame kviečiami kantriai keliauti toliau, puoselėjant vilties daigus.
Palaimintos ir šviesios „Kelionės“!
Įsigyti žurnalą galite ČIA
Prenumeruoti žurnalą 2022-iems metams galite ČIA
