Kryžiaus kvailystė išlieka?

Gedimino Kajėno nuotrauka

Beveik du tūkstančius metų krikščionys kasmet švenčia Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo iškilmes. Kiekvienas sekmadienis – tai mažas šv. Velykų slėpinio šventimas. Vis dėlto kryžius – kančia, ligos, nesantaika, mirtis, kaip nuodėmės ir blogio sąlyginis laimėjimas, – diena iš dienos tęsiasi. Kalbėjimas, kad visa tai įveikė nukryžiuotasis ir prisikėlęs Kristus, daugeliui gali skambėti kaip kvailystė ar net papiktinimas. Prisikėlusįjį skelbęs apaštalas Paulius sulaukdavo panašių reakcijų: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 22–23). Atrodo, kad šiuolaikinio žmogaus du tūkstančius metų Bažnyčios skelbta Prisikėlimo žinia nebepaliečia: Vakarų krikščionijos ainiai jau kuris laikas masiškai palieka tikėjimą Prisikėlusiuoju, apleidžia bažnyčių lankymą ir gręžiasi į visiškai skirtingai svarbius gyvenimo klausimus pristatančius mokymus, ideologijas ar net ezoterines praktikas. Neigiant prisikėlimą ar bet kokį pomirtinį gyvenimą, nesunku parpulti ir prieš materializmo nuliedintą stabą…

„Po savo kančios Jėzus pateikė jiems [apaštalams – J. Š.] daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę“ (Apd 1, 3). Apaštalai, kurie gerai žino, kas skelbiama Raštuose apie Mesiją ir jo karaliavimą tarp tautų, savaip supranta Kristaus aiškinamą Dievo karalystę: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Gal pagaliau išsipildys pranašo Izaijo žodžiai: „Ateityje įvyks taip, kad Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų <…> Iš Siono ateis mokymas <…>. Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus <…>, nebebus mokomasi kariauti.<…> Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebebus užgavimo nei sunaikinimo visame mano šventajame kalne, – sako Viešpats“ (Iz 2, 2–4; 65, 25). Prisikėlęs Jėzus neatstato jokios žemiškos karalystės – visos nuostabios pranašystės išsipildys kitaip, nei įsivaizduoja jo mokiniai: „Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 7–8). Pilotui Jėzus buvo aiškiai pasakęs: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Galbūt tai paaiškina, kodėl ir po Jėzaus pergalės prieš mirtį mūsų gyvenime išlieka skaudi kančios patirtis?

Jėzus, be abejo, turėjo ir savų argumentų, kodėl prisikėlęs neatkūrė Izraelio karalystės. Šiandien sakytume, kad Jėzus neketino atkurti rojaus – laikinojo mesianizmo – žemėje. Vis dėlto Kryžiaus slėpinys lieka stipriai įsišaknijęs žmogiškoje patirtyje: įsikūnijęs Žodis panoro ne tik „pasistatyti palapinę“ tarp žmonių, bet ir susivienyti su žmogumi jo kančioje – nusileisti iki kiekvieno žmogaus baisiausių širdies pragarų. Ir ne tik nusileisti. Kryžius mums primena, kad juodžiausiomis gyvenimo valandomis Dievo Sūnus yra su mumis kaip viltį teikianti amžinybės Šviesa.

Kodėl dažnai toji Prisikėlusiojo šviesa nepasiekia mūsų širdžių, kai žvelgiame į Kryžių?

Pamiršta ir apleista išmintis

Šiuolaikinis vakarietis, kaip niekada anksčiau, yra veiksmingumo, skubėjimo žmogus. Ko gero, jei pašėlusiu greičiu besisukančio žmogaus paklaustume, kodėl taip nerimastingai skuba, jis kiek sutriktų ir ne iš karto galėtų atsakyti. Skubėjimas, informacijos perviršis ne tik skatina stresą, bet ir neleidžia žmogui nurimti, šiek tiek pabūti tyloje. Fizinis, vaizdinis, vaizduotės ir kitoks triukšmas taip prislėgęs žmogų, jog šis net ima pamiršti, kas yra tyla, o apie įvairias tylos subtilybes net nebesapnuoja…

Kryžius mums primena, kad juodžiausiomis

gyvenimo valandomis Dievo Sūnus yra su mumis

kaip viltį teikianti amžinybės Šviesa.

Kard. Robert Sarah praktinės išminties prisotintoje knygoje „Tylos jėga“ (R. Sarah , N. Diat La force du silence, Contre la dictature du bruit, Librairie Arthème Fayard, 2016) išskiria įvairias tylos rūšis:

  • Fizinė tyla. Anot knygos autoriaus, žmogus valdo laiką ir veiklą, jei moka nutilti („įeiti į tylą“). Tylos gyvenimas privalo eiti pirma aktyvaus gyvenimo.
  • Klausymosi tyla. Kad išgirstume garsą, žodį, būtina kiek nutilti. Neįmanoma kito išgirsti, įsiklausyti į jį, jei nenutylame.
  • Žvilgsnio (vaizdų) tyla. Žmogų nuolat ir agresyviai „puola“ vaizdiniai, ryškios šviesos bei spalvos, kurios jį tiesiog apakina. Jo vidinius namus taip dažnai išniekina piktavališki ir provokuojantys pornografijos vaizdai, žvėriško smurto bei visokių pasaulio nešvankumų prisotinti vaizdiniai, kurie puola širdies tyrumą, įsiskverbdami per žvilgsnio duris. Vaizdai yra tapę kaip narkotikai, be kurių nebegalime apsieiti. Esame apsupti vaizdinių visur ir visada. Akys yra ligotos, apgirtusios, jos nebegali užsimerkti (plg. Mt 13, 13. 15). Žvilgsnio tyla – tai mokėti užmerkti akis tam, kad širdies akimis žvelgtume į mumyse esantį Dievą.
  • Ausų (garsų) tyla. Taip pat reikia mokėti užsikimšti ir ausis, nes egzistuoja ir garsinė informacija, triukšmas, signalai, kurie „smurtauja“ prieš mūsų ausis, protą bei vaizduotę.
  • Atminties tyla. Truputį pabuvus tyloje, kai užsimerkiame ir ausų nerėžia garsai, dažnai akyse išnyra prisiminimai, atmintyje įsišakniję įvykiai, – kartais mieli širdžiai, tačiau pasitaiko ir skaudžių, pyktį sukeliančių vaizdinių. Iš praeities sukilę išgyvenimai gali stipriai sudrumsti ramybę. Atminties tyla – tai sielos ir širdies ramybė, tai laisvas ir tiesus žmogus.
  • Širdies tyla. Tai pati slėpiningiausia tyla, nes galime nuspręsti nekalbėti ir nutilti, galime užsimerkti, kad nieko nematytume, o savo širdžiai įsakyti daug sunkiau: joje verda aistros, pyktis, nuoskaudos, agresija. Visa tai suvaldyti yra labai sunku. Žmogiška meilė itin sunkiai leidžiasi perkeičiama dieviškos meilės. Čia kalbama apie vidinę tylą. Širdies tyla – tai aistrų tyla. Jei žmogui pavyksta savo širdį įskiepyti į Dievo širdį, kartu priimant dieviškas galias, jis artinsis prie tylos. Būti širdies tyloje – tai po truputį nutildyti mūsų varganus žmogiškus jausmus, kad žingsnis po žingsnio taptume tokio nusistatymo kaip Jėzus (plg. Fil 2, 5). Reikia numirti sau, kad tyloje susitiktume Dievo Sūnų.

Kristaus kryžiaus galybė

Paradoksalu, tačiau bėgdamas nuo Kristaus kryžiaus, žmogus mano išvengsiąs kančios, kuri piktina, o papuola į savo egoizmo, puikybės ir geidulių sukeltą triukšmą, kuris jį uždaro beveidžio nerimo, baimės ir beprasmybės kalėjime, taip priversdamas žmogų pasijausti vienišu, atskirtu nuo kitų (Kito). Tokia vienišumo, sterilumo, nerimastingumo patirtis verčia asmenį triukšme ieškoti to, kas jam suteiktų kiek paguodos, priklausymo kitiems jausmo, užsimiršimo. Todėl dar labiau pasineriama į paviršutiniškos ir nepasotinančios informacijos, garsų bei vaizdų rijimą, o kartu ir geismų pasaulio išplėtimą. Visa tai tik padidina žmogaus nerimą ir kančią. Kristaus kryžiaus išganingoji žinia atmetama kartu su tuo, kas kryžiuje piktina. Vis dėlto „pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Tai – mirimo triukšmui galybė. Tai – galybė, kuri per tylą padeda atrasti ramybės kelią. Ši kryžiaus galybė mus nuleidžia į giliausius mūsų širdies klodus ir padeda susitikti tą, kuris yra Meilė ir Gailestingumas. Jei Kristaus kryžiaus galybės, įveikiančios papiktinimą, patirtis ateina per tylą, kas galėtų būti toji kryžiaus išmintis, apie kurią kalba šv. Paulius?

Kristaus kryžiaus išmintis

Religingas žmogus, kaip antai šv. Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams minimi žydai, turi susitikimo su Dievu patirtį, tad jis lengviau priima tylą, nes žino, kad Dievas sutinkamas tyloje (plg. 1 Kar 19, 12–13). O kaip kalbėti graikams, proto žmonėms, kurie „ieško išminties“ ir Kristaus kryžiuje mato tik „kvailystę“ (plg. 1 Kor 1, 22–23)? Koks Dievas galėtų iš visagalio pasidaryti silpnu žmogumi, pasirinkti visų tarno ir vergo gyvenimą, galiausiai, mirti kaip didžiausias plėšikas gėdingiausia mirtimi ant kryžiaus ir po to tikėtis, kad žmogus jį seks panašiu keliu ir tokį kelią priims kaip Gerąją naujieną, vertą pagarbos ir tikėjimo?! Visais laikais žmogus labiau plodavo tiems, kurie pasiūlydavo „duonos ir žaidimų“, nei tiems, kurie reikalaudavo savęs išsižadėjimo ir meilės, atleidimo savo neprieteliams. Pagoniui, besivadovaujančiam protu, visa, kas silpna, naivu, beprasmiška, atrodo tik graži pasaka ar tiesiog kvailystė.

Visgi, išminties ieškantis pagonis gali atrasti, kad išmintingas žodis subrandinamas širdies gelmėje, jį apmąstant tyloje, išnešiojant kantriame svarstyme. Prieš ištardamas žodį lūpomis, išminčius nešioja vidinį žodį (logos) širdyje. Kai evangelistas Jonas sako „ir Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14), jis vartoja žodį logos, kuris reiškia būtent tą graikiškąjį minties gelmėje „pagimdytąjį“ žodį, taip atkreipdamas skaitytojo dėmesį į tai, kad nekalbama apie plepantį, laikraštinį, triukšmą keliantį žodį (polilogia) (plg. Mt 6, 7).

Tyla ir Dievo žodžio vaisingumas

Popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas apie tylą, yra taikliai pasakęs: „Iš tiesų žodis gali būti ištartas ir priimtas tik vidinėje ir išorinėje tyloje. Mūsų laikai neskatina vidinio susikaupimo, o kartais net susidaro įspūdis, jog tiesiog bijoma bent akimirką atsiplėšti nuo masinio komunikavimo priemonių. Todėl šiandien būtina Dievo tautai perteikti tylos vertę. Iš naujo atrasti Dievo žodžio centrinę vietą Bažnyčios gyvenime taip pat reiškia vėl atrasti vidinio susikaupimo ir ramybės prasmę“ (pop. Benediktas XVI, Verbum Domini § 66). Šv. Paulius, kalbėdamas apie kryžiaus kvailybę, nebijo provokuojamai teigti, jog žodis (logos) apie kryžių „mums, einantiems į išganymą, <…> yra Dievo galybė“ ir kiek toliau: „skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 18. 24). Taip Paulius nejučia skatina skaitytoją atsiverti išganymo keliui ir patirti Dievo galybę, patirti, kad Dievo galybė yra Asmuo – Kristus, kad Kristus yra Dievo išmintis, dieviškasis Logos, kuris negali būti sutinkamas kitaip, kaip tik per vidinį susitelkimą, tylų meditavimą. Graiko protui, ieškančiam išminties, apaštalas Paulius, Šventosios Dvasios įkvėptas, taikliai „užmeta jauką“, prabildamas apie išmintį (sofia), apie vidinėje tyloje paliečiamą žodį (logos) ir tuo pačiu metu atsitraukia, palikdamas skaitytojo protą Kristaus kryžiaus išminties ir meilės galybės akivaizdoje. Gerai įsižiūrėjus, Paulius netgi sukuria tam tikrą žodžių žaismą, teigdamas, jog yra siųstas evangelizuoti ne žodžių išmintimi (sofia logu), bet greičiau kryžiaus žodžiu (logos stauru). Didysis stebuklas įvyksta, kai protas, verždamasis išminties link, tyloje ima apmąstyti Dievo žodį ir, Šventosios Dvasios vedamas, nejučia atsiduria Kristaus – Žodžio, tapusio kūnu – akivaizdoje, taip paliesdamas dieviškąją šviesą, kuri paslaptingu būdu per Kristaus kryžių ir Prisikėlimą visiškai naujai nušviečia gyvenimą. Ten, kur religingas, tikintis žmogus per tylią maldą gali atsiverti susitikimui su Kitu, netikintis, bet išminties ieškantis žmogus gali būti patrauktas per Dievo žodžio apmąstymą tyloje.

Būti širdies tyloje – tai po truputį nutildyti mūsų

varganus žmogiškus jausmus, kad žingsnis po žingsnio

taptume tokio nusistatymo kaip Jėzus

Krikščioniui prieinama tiek tylos, tiek Dievo žodžio skaitymo mylinčioje širdyje patirtis. Šios dvi susitikimo su Dievu patirtys viena kitą papildo, sustiprina. Dievo žodžiui įsisavinti reikia tylos, kad subrinktų ir skaitytojo burnoje įgautų skonio. Panašiai tylai reikalingas Dievo žodis, kad dieviškoji šviesa kiek prasklaidytų atminties, vaizduotės, aistrų triukšmo debesis.

Keletas klausimų Dievo žodžiui „prakalbinti“[1]

Nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus žodžių apmąstymas Evangelijose, kaip ir apskritai Dievo žodis, perteiktas Šventajame Rašte, kalba dėl Šventosios Dvasios veikimo: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Vis dėlto Šventoji Dvasia prašo ir mūsų bendradarbiavimo, sutelkiant proto bei širdies pastangas. Štai keletas klausimų, kurie padeda tinkamu būdu lukštenti skaitomą Šventojo Rašto ištrauką:

Gedimino Kajėno nuotrauka

Apie ką tekstas kalba? Pradedama tekstą skaityti (lectio), keliant klausimą, kuris padės autentiškai suprasti turinį: ką Biblijos tekstas sako kaip toks? Be šio momento gresia pavojus, kad tekstas taps tik dingstimi pasilikti prie savo paties minčių.

Ką tekstas sako man asmeniškai? Antras žingsnis – tai skaityto teksto apmąstymas (meditatio). Čia keliamas klausimas turėtų patraukti ir paakinti pasvarstyti kiekvieną asmeniškai (ir kaip bendruomenę), nes apmąstytini ne praeityje ištarti, bet dabar tariami žodžiai.

Koks mano atsakymas mane kalbinančiam Dievui? Malda (oratio) kaip prašymas, užtarimas, padėka ir šlovinimas yra pirmutinis būdas, per kurį žodis mus keičia.

Kaip šis tekstas padeda į dalykus žvelgti Dievo akimis? Kur esu kviečiama(s) atsiversti? Maldingas Šventojo Rašto ištraukos skaitymas (lectio divina) užbaigiamas kontempliacija (contemplatio), kai viską išsakę Viešpačiui tiesiog nutylame ir ilsimės mus mylinčio Dievo akivaizdoje. Tik šis mylintis žvelgimas į Dievą ir ilsėjimasis Jame paskatina persiimti Dievo dovanojama žvelgsena bei tikrovės vertinimu ir klausti savęs: kokio dvasios, širdies ir gyvenimo atsivertimo Viešpats iš manęs prašo?

Kokį pasiryžimą galiu padaryti, kad labiau įkūnyčiau išgirstą žodį savo gyvenime? Be to, pravartu priminti, kad lectio divina dinamika neužsibaigia tol, kol nepasiekia veiksmo (actio), kuris akina tikintįjį savo gyvenimą mylint dovanoti kitiems.

Pabaigai

Jėzus prisikėlė, tačiau tam, kad ši Prisikėlimo žinia neliktų tik interneto straipsnio antrašte ar vangiai priimama nuomone, būtina iš naujo ją priimti mylinčia širdimi, taigi, iš naujo atrandant tylą. Kryžiaus galybė veikia nepriklausomai nuo žmonių norų, vis dėlto toji galybė asmeninėje plotmėje geriausiai išsiskleidžia ir duoda vaisių mylinčioje tyloje, kada atsiribojame nuo triukšmo diktato. Racionalesniems protams, kad tyla netaptų spengianti, yra svarbu pamėginti į tylą, į susitikimą su Kristumi, kuris laukia mūsų širdies slaptumoje, įeiti per siaurus Dievo žodžio išminties apmąstymo vartus. Tyla, kurioje apmąstomas Dievo žodis, kur patiriu iš Kristaus kryžiaus trykštančios meilės galybę bei išmintį, kurioje susitinku Viešpatį, nėra skirta tik išrinktiesiems ar labiausiai pažengusiems: tai šiandieniam žmogui būtina prieiga prie Dievo, kuris kalba ir dovanoja savo meilę, kad apsčiai turėtume gyvenimo (plg. Jn 10, 10).

Kasdienybėje tokios dieviškos išminties įkūnijimas ir sukonkretinimas tepasireiškia per apsčiai skiriamą laiką Dievui, per maldą, per adoraciją (garbinimą), Dievo žodžio skaitymą, sakramentų priėmimą. O patikrinti, ar autentiškai susitinkame Dievą tyloje, padės artimo meilės darbai. •

[1]   Šio skyrelio medžiaga paimta iš: pop. Benediktas XVI, Verbum Domini, § 87; Stephen J. Binz, Pašnekesys su Dievu skaitant Šventąjį Raštą, Gyvieji akmenėliai, 2009.

Žurnalas Kelionė 2019 m. Nr. III

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *