Dineikų sodyboje netoli Šventosios labai tylu – girdėti tik, kaip ošia miškas. Su tapytoja Kunigunda Dineikaite kalbamės apie mirtį ir gyvenimą, laimę ir kančios prasmę. Abu menininkės tėvai – rašytoja, Kovo 11-osios Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė ir inžinierius bei sveikuolis Vincas Dineika – sirgo vėžiu. Pakaitomis tai vienam, tai kitam būdavo taikoma chemoterapija. Vienam pagerėja, kitam pasidaro blogiau – taip ritosi gyvenimas. „Palauk, Kunigunda, bet ar tu nesi laiminga?“ – klausdavo savęs tapytoja, kuri, slaugydama tėvus, sau ir savo darbams negalėjo skirti tiek laiko, kiek norėtų. Ir iškart atsakydavo: „Aišku, kad laiminga.“
Kunigunda Dineikaitė yra dėkinga už galimybę būti šalia, kai tėvai išėjo: „Tai viena didžiausių dovanų, kurią tėvai man galėjo duoti: paskutinis iškvėpimas, buvimas šalia, tai, kas vyksta tą akimirką, yra nepakartojama. Tai – didinga“.
Čia taip tylu sėdėti. Ką tau reiškia tyla?
Man tylos taip reikia… Dabar galvoju – į šią sodybą atvažiuoju kiekvienais metais vasaroms nuo pat vaikystės. Ir aš tik šiemet supratau, kad man trijų mėnesių tylos yra per mažai. Visą karantiną čia prabuvau, dabar vasara – tai jau pusę metų esu tyloje. Čia būdama juk beveik su niekuo nebendrauju.
O tėvams ši sodyba irgi buvo tylos zona?
Taip. Nusinulinimo. Čia labai stipri vieta. Ši sodyba pasislėpusi, nematoma. Mano mamai retkarčiais reikėdavo čia pasislėpti. Rudenį ar anksti pavasarį ji atvažiuodavo viena. Paskui orui sušilus sugužėdavome mes visi.
Mama labai temperamentinga. Ryški – raudonos lūpos, skrybėlė. Kai įeidavo į salę ar restoraną, visi iškart atsisukdavo. Rašytoja, pripratusi prie kūrybos vakarų, kur susirenka salės žmonių, kad net vietų neužtekdavo atsisėsti. Pradėdavo kalbėti apie savo naują knygą, o baigdavo filosofija apie dvasingumą, gerus darbus, Dievo paieškas. Keturiasdešimt metų ji studijavo įvairių religijų šventraščius. Todėl ir jos pačios knygos bei eilės buvo visų žinių sintezė.
Atvykusi į šią sodybą, ji išeidavo į mišką atseit grybauti. Paskui girdėdavome, kaip egiptietiškus himnus gieda. Grįždavo žandais raudonais. Krepšelyje – keli baravykai, bet visas žvilgsnis į dangų nukreiptas. Čia būdama ji parašė „Mariją Egiptietę“. Labai gerai prisimenu, kaip rašė. Mes praktiškai du mėnesius mamos nematėme. Ji kambaryje sėdėjo užsidariusi, tik girdėdavom, kaip senuko kompo klaviatūra tarška. Paskui staiga atsiverdavo durys į kiemą, ir ji išeidavo apsirengusi juodu iš Egipto parsivežtu apdaru, dekoruotu aukso raštais. Taip išeidavo ir į mišką. Ir vėl girdėdavome, kaip ji gieda himnus. Grįžusi namo – vėl prie kompo iki nakties. Ji kažkaip persikūnijo į Mariją Egiptietę – šventąją, kuri gyveno dykumoje keturiasdešimt metų.
Abu mano tėvai buvo filosofai. Tėtį aš vadinu renesansiniu žmogumi. Jis darė atradimus, buvo inžinierius, dirbo su mokslininkais. Sovietmečiu rašė disertaciją apie kosmonautus. Jis buvo mažakalbis, bet jeigu pasakydavo sakinį, tai jis – aukso vertės. Mama – banga, o tėtis – povandeninė srovė. Bet ne ką silpnesnis. Neįsivaizduoju jokio kito vyro šalia savo mamos. Niekas kitas nebūtų galėjęs būti kartu šalia, kurti šeimą.
Dar prieš sukurdamas šeimą su Vidmante, tavo tėtis pateko į žiaurią avariją. Kaip tai paveikė jo sveikatą?
Jis buvo tenisininkas. Kartą grįžo su komanda iš varžybų svetur. Nusileido lėktuvas Vilniuje, o jie kauniečiai, todėl pasiėmė taksi ir važiavo į Kauną. Taksistas padarė kraupią avariją – įvažiavo į stovintį sunkvežimį. Išgyveno mano tėtis ir taksistas. Šešias savaites tėtis buvo komoje, kaukolė lūžusi devyniose vietose. Visas kūnas buvo sulaužytas. Gydytojai jam patarė nusipirkti sodelį prie Kauno, auginti tulpes ir pardavinėti turgelyje, kad pragyventų.
Tėčio tėvas, mano senelis Karolis Dineika pirmasis Lietuvoje ėmė kalbėti apie psichofizines treniruotes ir klasikinį masažą, jogą. Jį galima vadinti ir krepšinio Lietuvoje pradininku. Jo treniruojama komanda tarpukariu laimėjo auksą. Tėtis iš senelio buvo išmokęs, kaip „įsakyti“ savo organizmui, ką šis turi daryti. Taip atsistojo ant kojų. Nors veidas taip ir liko randuotas, todėl užsiaugino barzdą, truputį šlubavo. Buvo sulaužytas ir suluošintas kūnu, bet ne protu ir dvasia.
Tada jis dar nebuvo pažįstamas su mano mama. Jie susipažino vėliau. Sovietmečiu jie susitiko kaip du subrendę žmonės, kurie gali laisvai kalbėtis apie dvasinius dalykus. Tai buvo šimtaprocentinis pasitikėjimas.
Pasakojai, kaip mama užsidaro rašyti ištisoms dienoms. Ar jums, vaikams, užtekdavo jos dėmesio?
Mamai vaikai visada buvo pirmoje vietoje, o kūryba – antroje. Mes žinojome, kad kai mama dirba, ji dirba. Bet kai nedirba, ji šimtu procentų yra mums. Mama savo meilę reiškė gamindama maistą – visokiausius užtepukus, prisigalvodavo kuo įvairiausių receptų, taip skanu būdavo. Ji buvo labai gera mama, mus, tris vaikus, auklėjo labai individualiai. Man reikėjo labai daug vienatvės ir tylos, ir ji man leisdavo joje būti. Kai norėdavau pasikalbėti, visada išklausydavo, o kai nenorėdavau, ji nesikišdavo. Graži erdvė buvo palikta.
Mano jaunesniajam broliui kiti pranašavo, kad jis sėdės kalėjime ir bus banditas. Jis tikrai buvo hiperaktyvus, tačiau kartu jautrios ir gilios širdies. Mama irgi rado būdą, kaip su juo atrasti ryšį. Padarydavo kokią nors zbitką, o ji: „Alguti, aš tave labai myliu.“ Ir štai užaugo į normalų žmogų, gražią šeimą sukūrė.
O trečias – Kęstutis, vyriausias. Atstumas tarp mūsų gana didelis. Kai buvau paauglė, jis jau buvo vedęs. Dar vaikystėje kartą atėjo pas mamą ir pasakė: „Taigi aš tave pasirinkau.“ Mama paklausė: „Kaip tu mane pasirinkai?“ O jis: „Tai pas mane atskrido angelas, mes kartu skridom ir pramušėm pasaulio kietumą. Ir aš atsiradau pas tave.“ Atsimenu mamą stebintis, kaip trejų ar ketverių vaikas galėjo taip pasakyti: „Pramušėm pasaulio kietumą.“
Prieš mirtį tėtis manęs paklausė: „Žinai, kodėl mes su tavo mama kartu?“ Sakau: „Turbūt vertybės jus suvedė.“ O jis: „Ne, begalinis noras turėti vaikų.“
Vaikystėje jauteisi laiminga?
Prisimenu save, vaikystėje mąstančią apie laimę. Sakoma, kad žvaigždėms krentant reikia sugalvoti norą. Bet tai vyksta labai greitai, o norų vaikas juk turi daug. Todėl aš ėmiau galvoti, koks būtų tas noras, kuris galėtų apimti visus kitus. Ir sugalvojau: „Aš noriu būti laiminga.“ Ir iki šiol taip krentančią žvaigždę matydama prisimenu, kad noriu būti laiminga.
Mano tėvai sirgo penkiolika metų, ir juos abu slaugiau. Pakaitomis tai vienam, tai kitam būdavo taikoma chemoterapija. Vienam pagerėdavo, kitam pablogėdavo. Daug tuo metu minčių: „Už ką man? Kodėl negyvenu savo gyvenimo?“ Slaugyti du vėžininkus tikrai sunku. Bet tada sau primindavau: „Palauk, Kunigunda, bet ar tu nesi laiminga?“ Ir atsakydavau: „Aišku, kad laiminga.“
Kokia buvo mamos reakcija išgirdus diagnozę?
Įdomu, kaip ji važiavo sužinoti diagnozės. Važiavo troleibusu, o šis sugedo. Prie Vilniaus Čiurlionio menų gimnazijos teko perlipti į kitą. O ten pusrūsyje buvo knygynėlis, į kurį ji įbėgo, nes pradėjo lyti. Tada nusipirko knygą apie tai, kaip gydytis vėžį netradiciniais būdais. Ir paskui su ta knyga važiavo sužinoti, kad serga vėžiu.
Kokia reakcija? Kaip ir daugelis žmonių, ji sutriko ir išsigando, nes manė, kad tai tik uždegimas. Sužinoti, jog sergi ketvirtos stadijos vėžiu, tais laikais reiškė, kad netrukus mirsi. Tačiau paskui buvo daug stebuklų. Besigydydama ir tradiciniais, ir netradiciniais būdais su ketvirtos stadijos vėžiu ji išgyveno keturiolika metų.
Ir pergyveno tėtį, kuriam buvo diagnozuota tik pirma vėžio stadija?
Tėtis papuolė pas netinkamą gydytoją… Niekas nesuprato, kaip jis po mažytės operacijos atsidūrė reanimacijoje ir ten vos nenumirė. Ačiū Dievui, mama buvo stipri ir išsikovojo, kad jai būtų leista būti šalia reanimacijoje, ji ten gelbėjo jo gyvybę.
Paskui jį išrašė, o kai nuvyko į sanatoriją, sveikata ėmė stipriai blogėti. Pasirodo – auksinis stafilokokas. Kol gydė stafilokoką, negalėjo švitinti ir taikyti chemoterapijos. Tada organizmui nusilpus ėmė plisti vėžys.
Tik kai Klaipėdos ligoninėje ėmė gydytis pas gydytoją Česą, supratome, kas yra tikrai geras, atsidavęs žmogus. Pirmąkart pamačiau seseles, kurios nuplauna ligonio kūną. O svarbiausia – normaliai su tavimi kalba, nereikia nešti saldainių, kavos, pinigų… O anksčiau visko buvo. Matydavau – guli tėtis, o akys pilnos ašarų. Ir sako: „O ką aš jiems blogo padariau, kodėl jie su manimi elgiasi kaip su šiukšle?“ Niekas nekalba, kiek ligonių nusižudo, sužinoję diagnozes. Juk dažnai tai tiesiog nutėškiama: „Tau vėžys.“ Ir daryk, ką nori.
Jaučiau labai stiprų ryšį su tėčiu. Susapnuodavau visas naujas jo metastazes, kiekvieną krizę. Niekada nežinai, kur tos metastazės atsiras. Pavyzdžiui, pradeda kosėti, gydytojai sako, kad bronchitas. O aš prabundu nuo moters balso, kuris sako: „Tavo tėvelis labai serga.“ Pasakiau mamai, kad kažkas negerai, čia ne paprastas bronchitas. Nuvežėme ištirti – rado metastazes plaučiuose.
Tai buvo labai prasmingas laikas.
Labai daug meilės atradau savy.
Slaugyti, apklostyti, išbučiuoti…
Penkiolika metų slaugei tėvus beveik viena, nes broliai gyveno užsienyje. Kaip tai tave pakeitė?
Tai buvo labai prasmingas laikas. Labai daug meilės atradau savy. Slaugyti, apklostyti, išbučiuoti… Nežinau, kas būtų, jei nebūčiau išgyvenusi šių akimirkų su tėčiu ir mama… Anksčiau turėjau daug sarkazmo, egoizmo, pykčio, išdidumo. Ego buvo didžiulis.
Viskas prasidėjo nuo to, kad pasakiau sau: „Turiu dabar padaryti viską, kad paskui manęs negraužtų sąžinė.“ Pavyzdžiui, atmintyje išlikusi akimirka, kai mama paprašė išvalyti žaizdas, nes po operacijos negalėjo pakelti rankos. Pamačiau juodas siūles toje vietoje, kur buvo krūtis… Šiurpas nukratė… Paskui dar daugybę kartų teko perlipti per save. Dabar niekas nėra baisu.
Tačiau pripažįstu, kad buvo visokių minčių. Atsimenu vieną vakarą šioje sodyboje. Tėtis miega. Terasoje šviečia saulė. Atsisėdu viena, įsipilu taurę vyno. Taip gera… Ir tą akimirką pralėkė mintis, kad jau būtų gerai juo nebesirūpinti. Jis jau buvo pusiau paralyžiuotas. Didelis vyras, jį kilnoti ir pasodinti į vežimėlį galėjau tik aš. Mama per mažai turėjo jėgų, nes jai – irgi metastazės. O man nugarą labai skaudėjo. Broliai ne Lietuvoje, turėjo savo gyvenimą. Kai atskrisdavo, padėdavo, bet paskui vėl likdavau viena.
Ir tėčiui buvo sunku, nes jis matė, kad mums sunku. Toks užburtas ratas. Tądien jis gulėjo pusiau paralyžiuotas, negalėjo judinti vienos rankos ir kojos. Balso stygos taip pat buvo pažeistos, ir kalbėjo jis labai sunkiai, taip, kad neįpratusiam žmogui jau būtų sunku suprasti. Taigi, prie tos vyno taurės pasvajojau, kad norėčiau lengviau gyvent. Nenorėjau, kad jis mirtų. Bet kai jau daugiau kaip dešimt metų ištisai esi slaugė… Tą vakarą jį ištiko priepuolis. Staiga nustojo kvėpuot. Užšokau ant jo. Neįsivaizduoju, kaip tai nutiko. Atsisėdau ant jo pilvo ir pradėjau rėkti: „Tėti, tėti!“ Savo balsą išgirdau kaip kokioje kosminėje plotmėje. Rodos, jis skriejo labai toli ir garsiai. Ir tėtis grįžo. Tada normaliu balsu, kurio jau nebuvo kelis mėnesius, tarė: „Vesk mane, vesk mane.“ Kur vesti? O jis: „Vesk mane, į miglą eit noriu.“ Ir tik neseniai sužinojau, apie kokią miglą jis kalbėjo. Bendravau su moterimi, kuri išgyveno klinikinę mirtį. Ji sakė, kad šviesa – kaip migla, iš kurios nebesinori grįžti.
Kai apie šį įvykį papasakojau mamai, ji pasakė: „Klausyk, gal nebereikia jau žmogaus laikyt.“ Tokia dilema – atrodo, taip myli tą žmogų, nori su juo būt, nori kalbėtis… Tu nori, bet gal tai – jau jo kankinimas? Nežinai, kaip yra. Kur ta riba, kai jau reikia tiesiog nebevežti, paleisti, nebelaikyti? Kyla tokie klausimai. Nes jam irgi sunku, skauda. Tos reanimacijos kas kartą – atgaivina savaitei ir vėl iš naujo veži.
Prieš mirtį tėtis paprašė tavęs atnešti dvi baltas gėles… Ar tai reiškia, kad jis nujautė išėjimą?
Matyt, buvo jau laikas, kada sielai reikėjo išeiti. Vieną rytą į ligoninę nuvežiau tris mėlynas hortenzijas. Pamerkiau, kad matytų. Jis pasižiūrėjo ir pasakė: „Atnešk man rytoj dvi baltas.“ Juk dviejų gėlių į gimtadienį niekas neneša… Suvokęs, kad nuliūdino, pridūrė: „Na, kad penkios būtų…“
Mirtis mūsų šeimoje niekada nebuvo tabu.
Ir dabar visi mes žinome, kad mirties nėra.
Nes dvasiniai ryšiai nenutrūksta.
Kitą rytą prabudau penktą ryto ir pajutau didžiulį norą važiuoti pas tėtį į ligoninę. Anksčiau niekada nėra to buvę. Atvažiuodavau reikalui esant, padarydavau, kas būtina, ir dingdavau. O tąkart nuo penkių ryto laukiu, kada prasidės lankymo valandos. Pasiimu knygų, nes būsiu visą dieną. Būsiu, nes taip noriu. Tačiau knygos neatsiverčiau. Ir visą dieną prabuvome kartu. Vakarop jis paskambino savo seseriai Gynei Dineikaitei, kuri buvo vienuolė. Paklausė: „Kaip ten yra – Kelias, Tiesa… – o koks trečias žodis?“ Sužinojęs apsidžiaugė: „A, Gyvenimas.“ Su šiuo Šventojo Rašto žodžiu jis ir išėjo.
Paskutinis iškvėpimas – toks gražus, didingas. Lyg į tą sekundę sutilptų visas gyvenimo koncentratas. Kai tėtis mirė, aš buvau viena. Mama su broliu nespėjo atvažiuoti, nors ir skubėjo į ligoninę. Pavėlavo penkiolika minučių. Prieš jiems įeinant kalbėjau telefonu su kitu broliu. Ir staiga žiūriu – miręs tėtis pradeda šypsotis. Man aiškino, kad tai dėl atsipalaidavusių raumenų. Bet aš juk studijavau anatomiją, žinau, kad kai atsipalaiduoja raumenys, lūpų kampučiai kaip tik nukrenta, o čia, priešingai, jie pasikėlė. Tada matau – įėjęs brolis puola ant kelių. Iki šiol ausyse skamba tas garsas, kaip sūnus prieš tėvą nukrenta. Toks grožis. O tėtis šypsosi…
Po tėčio mirties tavo gyvenime atsirado vyras. Kaip dovana…
Tomas iš tikrųjų yra geriausia, kas man galėjo nutikti. Dabar dažnai pagalvoju – kaip norėčiau, kad visi sutiktų savo antras puses. Visi. Tiek daug laimės ir pasitikėjimo būtų pasaulyje. Juk viskas kyla iš darnos šeimoje.
Už Tomo atėjimą irgi esu dėkinga tėčiui. Dar labai seniai, kai viename kurse kartu studijavome Vilniaus dailės universitete, mes draugavome. Tada, prieš dvidešimt metų, jis buvo čia, į sodybą, atvažiavęs. Ir mano tėtis jį iškart pastebėjo. Paprašė: „Tomai, būk geras, iškrito kotas iš kirvio, gal tu, kaip skulptorius, galėtum kotą padaryti.“ Ir padavė vyšnios – labai kieto medžio – gabalą. Dabar juokaujam, kad tėtis jau tada žinojo, kad šitam kirviui – tai yra man – reikia padaryti kotą iš kiečiausio medžio.
Po kiek laiko pamečiau Tomą kaip sau netinkamą. Tačiau gyvenimas vis suvesdavo bendruose renginiuose. Po tėčio mirties jis atvažiavo į festivalį pajūryje ir neturėjo, kur pernakvoti. Pasiprašė pas mane. Atvažiavo ir neišvažiavo – pamatė manyje būsimą žmoną.
Mūsų vestuvės įvyko šioje sodyboje. Visi basomis ant žolės. Ir mama pasakė tostą: „Gerkite vyną kartu, bet iš skirtingų taurių.“ Daug kam tai atrodė keistas palinkėjimas. O man tai skamba tobulai. Gerti kartu, bet iš skirtingų taurių. Gyventi kartu, bet savus gyvenimus. Siekti savo tikslų vienas kitam netrukdant. Juk mes nenorime, kad mums trukdytų būti tuo, kuo turime būti. Geriausia, kai pora yra kartu ir vienas kitą palaiko.
Tą kirvį su vyšnios medžio kotu iki šiol turime ir juo malkas kapoja vyras. O frazė „atitiko kirvis kotą“ tinka mūsų santykiams apibūdinti. Devynerius metus jau esame kartu.
Grįžkime prie mamos. Kokie buvo paskutinieji jos gyvenimo metai? Ar ji buvo laiminga? Nebijojo mirties?
Paskutiniai jos gyvenimo metai buvo laimingi. Aišku, jeigu nekalbėtume apie nuolatinę kovą su metastazėmis. Buvo nustebusi, kad tiek daug žmonių skambino ir prisipažino meilėje. Ji labai didžiavosi savo vaikais. Kalbėdavo apie mus visiems lyg negalėdama patikėti, kad mes tokie geri išaugome, nors buvome, jos manymu, visiškai neauklėjami. Tiesa, jautė nemažai širdies skausmo dėl kai kurių gydytojų ir politikų veiksmų. Kalbėdavo, kad pasaulyje per mažai meilės, per mažai atjautos, dėmesingumo kitam žmogui, jo skausmui.
O mirties ji nebijojo. Dauguma jos eilėraščių yra apie amžinybę, apie susijungimą su ja. Kartais atrodo, kad ji jautė savotišką ilgesį tam, kas slypi Ten. Buvo giliai tikinti, ne banali „davatka“, ir pasitikėjo tik Dievu. Didžiausia laimė jai būdavo sėdėti savo sodyboje, terasoje, klausytis pušų ošimo, kvėpuoti šiuo oru, melstis, medituoti, dainuoti kartu su paukščiais. Kalbėdavo, kaip svarbu būti čia ir dabar.
Mirtis mūsų šeimoje niekada nebuvo tabu. Dažnai kalbėdavomės apie tai, kas yra mirtis, kokios turėtų būti laidotuvės. Ir dabar visi mes žinome, kad mirties nėra. Nes dvasiniai ryšiai nenutrūksta.
Kokios buvo paskutinės mamos gyvenimo akimirkos?
Įdomu, kad mano mama mirė toje pačioje palatoje kaip ir tėtis. Ir net budėjo tos pačios seselės, kurios man paskui pasakojo prisimenančios mano tėtį. O kai mamą išlydėjome, tai jos su ašaromis mums sakė dar nemačiusios, kad taip gražiai išlydėtų žmogų.
Kai mama išeidinėjo, buvome visi trys vaikai. Visąlaik šalia jos. Mes skaitėm maldas, žvakę uždegėm, gėrėm arbatą, kalbėjome jai gražius dalykus.
Mamos gimtadienis – liepos dešimtoji, o išėjo ji liepos keturioliktąją. Prisimenu, kaip aukodamas šv. Mišias pranciškonas br. Benediktas per pamokslą skaitė jos „Litaniją“, skirtą Onai Jasukaitienei – mamai. Prablioviau visą laiką. Taip gražiai nuo altoriaus skamba žodžiai apie tai, kokios motinos yra gėlės, pievos, pušys, liepos, šventyklos…
Vėliau tas pats pranciškonas br. Benediktas pakvietė tave dalyvauti Šv. Magdalenos naktyje.
Kunigas Benediktas apskritai labai ypatingas žmogus. Dar būdamas jaunas jis pradėjo domėtis sveiku gyvenimo būdu ir tada pradėjo skaityti mano senelio Karolio Dineikos knygas. Tada ėmė bendrauti su mano tėčiu bei mama, jie susitikdavo padiskutuoti. Mano tėvams buvo keista, kad yra kunigas, kuris nevalgo mėsos ir medituoja, kad jis kitoks.
Jis su savo komanda įkūrė pagalbos centrą moterims, sergančioms krūties vėžiu. Ten yra labai graži bažnyčia, vienuolynas ir rožynas su levandomis. Tame centre vyksta daug dalykų – fizioterapija, psichoterapija, muzikos terapija. Jie visi kartu meldžiasi, skaito Šventąjį Raštą. Būna, kad moterys susigyvena su savo liga ir nebijo mirti. O kai išmoksta priimti mirtį kaip natūralų procesą, kai susitaiko, būna, kad ir pasveiksta.
Jeigu nebūtų buvę tokių situacijų ir patirčių, nebūčiau, kas esu dabar.
Tėvai man padovanojo dabartinę mane.
Tėvas Benediktas man pasakė: „Žinai, aš noriu laikyti jos žodį gyvą. Noriu kartu su tavim skaityti mamos eilėraščius.“ Turėjo viziją mano paveikslus išdėlioti rožyne ir skaityti mamos eilėraščius grojant džiazui.
Per Šv. Magdalenos dieną vyksta simbolinis ėjimas. Šviesos, naktis, daug moterų ir ta bendra energija tokia gera… Benediktas mus pasitinka, medalius ir levandų puokšteles įteikia. Tada džiazas ir prie mano paveikslų bendraujama… Toks gėris, bendrystė. Nepažįstamos moterys apsikabina. Kodėl? Jos taip nori. Gerai, aš jas irgi galiu apkabint. Žvakės visur dega, arbata. Tiesiog labai daug meilės tvyro ore. Patenki į erdvę, kur pažįsti gal tik kelis žmones, bet jautiesi sava, nes tvyro bendrystės jausmas.
Šiemet mačiau, kaip šešios moterys eina kartu susikibusios. O aš žiūriu į jų rankas, ir jos taip tvirtai laiko viena kitą: „Tau dabar blogai? Eime, aš tave laikau.“ To gatvėje nepamatysi. O čia tai tarsi legalu. Ir eina šešios moterys, įsitempusios, nes sunku laikyti vienai kitą. Bet taip gražu…
Dabar jau žinai, kad tavo kančia slaugant ir palaikant tėvus buvo prasminga?
Taip, absoliučiai prasminga. Jeigu nebūtų buvę tokių situacijų ir patirčių, nebūčiau, kas esu dabar. Tėvai man padovanojo dabartinę mane. Dabar, praėjus dvejiems metams po mamos mirties ir dešimčiai metų po tėčio išėjimo, aš jaučiuosi labai laiminga. Labai laisva ir laiminga, man viskas gerai. Ramu.
Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš K. Dineikaitės asmeninio archyvo
Kalbino Ginta Gaivenytė
Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. IV
