„Stebuklas“ – pačia paprasčiausia prasme tai tam tikros tvarkos suardymas. Jums tai skamba ateistiškai? Bet juk iš esmės tai, kad Dievas savo nuožiūra valdo „visų dalykų tvarką“, nieko apie Jį nepasako. Taigi, galbūt „stebuklai“ neegzistuoja, nes Dievo buvimas mūsų gyvenimuose – pats normaliausias dalykas, kuris nuo pasaulio sukūrimo buvo mums duotas? Bet kokiais žodžiais tada kalbėti apie Kristaus prisikėlimą? Apie visa tai – pokalbis su dvasininku Pavelu Velikanovu.

Ar galime apie Kristaus prisikėlimą kalbėti kaip apie stebuklą?

Tai priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi: ar iš eilinio žmogaus, pripratusio prie tiesos, jog visi mirštame, perspektyvos, ar iš Dievo, kuris mums pažadėjo amžinąjį gyvenimą.

Bažnyčia – ne stebuklų fabrikas. Svarbiausias dalykas tikinčio žmogaus gyvenime – Eucharistijos slėpinys, kuris, beje, formaliai tiktų stebuklo apibūdinimui: buvo vynas ir duona, o pavirto Kūnu ir Krauju. Tačiau mes to nevadiname stebuklu. Kodėl? Visų pirma, kad įvyktų šis perkeitimas bei priėmimas, reikalinga tame dalyvaujančio žmogaus valia. Antra – ir tai svarbiausia – regimuoju būdu Eucharistijoje niekas nepasikeičia. Viskas lieka taip, kaip buvę: duonos ir vyno skonis, kvapas ir spalva nepasikeičia. Tačiau kartu mes jaučiame, kad Eucharistijos metu ir be jokių išorinių pokyčių įvyksta kai kas itin svarbaus, esminio žmogaus gyvenime. Tada natūraliai kyla klausimas: kodėl viskas vyksta būtent taip? Juk kaip būtų šaunu, jeigu Šventosios Dvasios veikiama Bažnyčia pradėtų šiurpiai drebėti, jaustume kažkokias bangas, išgirstume nežemiškus balsus, visus apimtų šventas jaudulys ir akivaizdžiai suprastume, kad vyksta kai kas išties ypatingo. Kaip tai būtų efektinga! Tačiau nieko tokio nevyksta.

Evgenios Levin nuotrauka

Tad jeigu iš šios perspektyvos žvelgsime į Kristaus prisikėlimą, matysime, kad tai visai ne stebuklas, nes būtent taip Dievas buvo sumanęs nuo pradžių pradžios. Žvelgiant iš mūsų, puolusių žmonių, perspektyvos, tai kažkas neįprasto, todėl galima pavadinti ir stebuklu. Tačiau žvelgiant iš Dievo pozicijų – tai vienintelis normalus, vienintelis teisingas dalykas, kuris buvo skirtas žmogui. Gyvenimas kaip kryžiaus kelias yra Dievo sumanytas kiekvienam iš mūsų.

Kaip Jums atrodo, ar žmogus turi teisę į stebuklą?

Žinoma, kad turi. Tačiau neturėtume to laikyti stiprybės ir galios įrankiu. Priešingai, tai žmogaus silpnumo ir menkumo ženklas. Jei žmogus reikalauja stebuklo, vadinasi, jis turi rimtų problemų – ne materialine prasme, o santykyje su Dievu. Jei be šio stebuklo žmogus jaučiasi įvarytas į kampą ir negali judėti į priekį, tai rodo, kad jis neatranda savo vietos Dievo pasaulyje.

Čia verta prisiminti Evangelijos pasakojimą apie demonų apsėstą berniuką ir jį pas Jėzų atvedusį tėvą (Mk 9, 17–27). Kai Jėzus paklausė, ar jau seniai taip yra berniukui, Jam buvo atsakyta, kad nuo kūdikystės: „Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad, jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ Jėzus jam atsakė: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“ (Mk 9, 23). Būtent po šių žodžių tėvas puolė į ašaras ir pasakė: „Tikiu!“ Jei tėvas nebūtų turėjęs problemų dėl tikėjimo, jam nebūtų reikėję šaukti: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Nepaprastai svarbu, kad įsisenėjusi gyvenimo krizė tėvui suteikia šansą išsiveržti iš asmeninio netikėjimo apvalkalo. Kitaip visas jo gyvenimas būtų virtęs amžina kančia. Jo sūnus kenčia – ir tėvas tame nemato jokios prasmės. O juk susidurti su kažkuo beprasmišku – nepaprastai skausminga.

Kai mes kenčiame, norime savo valią primesti Dievui. Štai – daug metų lovoje gulinti moteris, kuri negali pajudėti, tačiau ir nenumiršta. Vaikai siūlo ją nuvežti į slaugos ligoninę, nes ten būtų kaip pridera ja pasirūpinta, galbūt jai net pagerėtų. Tačiau ji atsisako. Savo negalioje ji išgyvena realią, tik jai juntamą dvasinę prasmę. Ši negalia jai reikalinga. Galbūt ji nelaimingiausia iš visų pasaulio žmonių, tačiau ji neprašo Dievo išgydymo stebuklo. Kodėl? Ar tai beprotybė? Manau, priešingai. Ji nepaprastai stipri. Jos stiprybė tame, kad su savo valia nenori kištis į Dievo valią, nenori savo norų supriešinti su Dievo sumanymu, skirtu jai asmeniškai. Juk Dievas mus sukūrė tokius, kokių norėjo, o ne kokie mes norime būti.

Jei be šio stebuklo žmogus jaučiasi įvarytas į kampą

ir negali judėti į priekį,

tai rodo, kad jis neatranda savo vietos Dievo pasaulyje.

Taip, mes turime teisę į stebuklą. Tačiau ne stebuklo turime prašyti Dievo. Juk stebuklo esmė – ne pats stebuklo faktas, o tai, kad stebuklas priartintų žmogų prie Dievo – žmogų, nesugebantį kitaip patikėti Dievu. Prisiminkime, kad pirmųjų krikščionių laikais stebuklai buvo reikalingi ne tikintiems, o netikintiems. Stebuklas – tarsi laiptelis, kurį būtina peržengti, kad pakiltum aukščiau.

Beje, stebuklas niekada nebūna nenuginčijamas. Net ir paties akivaizdžiausio stebuklo metu Dievas palieka žmogui galimybę išsaugoti savo netikėjimą. Turiu teisę nuspręsti: tai, ką aš matau – įprastų dėsnių nesilaikymas, tačiau galbūt po kelių metų mokslininkai sugebės paaiškinti ir tai. Dievas mums leidžia netikėti – ir tuo taip pat pasireiškia Jo meilė ir gailestingumas mums. Jis neprievartauja žmogaus ir neverčia jo jėga keliauti į Dangaus Karalystę. Tik savanoriškai ir laisva valia. Dievas gali mus apsupti stebuklais ir tokiomis aplinkybėmis, kurios mums bylos, įkvėps, jaudins, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar už viso to pamatysime Dievą ir žengsime žingsnį Jo link. Kai kurie dvasininkai Dievą vadina didingiausiu pedagogu. Ir, turėtume pridurti, – delikačiausiu. Jis nekuria stebuklų tam, kad priremtų žmogų prie sienos ir pasakytų: „Matai? Na gi, greit patikėk manimi!“ Ne, vien stebuklo nepakanka tikėjimui.

Eiti dievop, nereaguojant į stebuklus arba nesuteikiant jiems didelės reikšmės – tai turbūt pakankamai aukšta dvasinė kartelė, iki kurios reikia užaugti…

Manau, jog tai vienintelė normali dvasinė kartelė, kuri būtina Dievo ir žmogaus santykiams.

Norėčiau pasidalinti nepaprastai gilia tiesa: Dievas mums nedraudžia melstis ir meldžiantis jo kažko prašyti – to, kas mums dabar atrodo nepaprastai svarbu ir reikalinga. Tačiau galiausiai visa tai reikalinga tik tam, kad mes pas Jį ateitume. Mūsų prašymai turi Juo prasidėti ir Juo baigtis.

Jūs gana griežtai kalbate apie stebuklus, negi Jums jų niekada nenutiko?

Aš gavau stebuklą kaip dovaną, kurios neprašiau. Labai seniai, kai dar gyvenau su mama, mūsų finansinė padėtis buvo tikrai sudėtinga. Atsikraustėme į naujai pastatytą namą, jame nebuvo nei šildymo, nei jokių patogumų. O tuomet atsirado galimybė įsivesti dujas. Tačiau, kad galėtume tai padaryti, turėjome kaimynui sumokėti 2000 dolerių vien už tai, kad jis duotų sutikimą. Nebuvo iš kur paimti tokių pinigų – situacija be išeities. Tuo metu gavau kvietimą su nedidele kompanija visam savaitgaliui vykti į susitikimą atokioje bažnyčioje. Kai po apsilankymo ten išvažinėjome namo, man netikėtai įteikė voką – tiesiog kaip šeimininko geros valios ženklą. Aš neturėjau nė minties, kad už kelionę man bus sumokėta. Atplėšiu voką, o ten – lygiai 2000 dolerių.

Sunku nupasakoti, ką pajutau tuo metu… Atrodo, kad aš labai aiškiai suvokiau apaštalo Petro žodžius, kai jis visą naktį gaudė žuvis ir nieko nepagavo, o ryte Kristus jam liepęs iš naujo ruošti tinklus žvejybai – žvejai tada sugavo tiek žuvies, kad abi valtys vos ne skendo nuo jų gausos. Taigi, apaštalas Petras tada suriko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę“ (Lk 8, 8–9). Ant mano galvos nukrito toks didžiulis siaubas! Dėl netikėjimo. Dėl to, kad iki tos akimirkos gyvenau ir nepastebėjau, jog gyvenu nuolatinio Dievo Gailestingumo glėbyje. Todėl toks aiškus ir „stebuklingas“ Jo apsireiškimas man sukėlė šoką. Kaip galėjau anksčiau netikėti, kad Dievas yra taip arti, kad mūsų gyvenimiški sunkumai Jam nepaprastai svarbūs – ne mažiau nei mums patiems.

Jūs kalbėjote apie susitaikymą, Dievo plano priėmimą, tačiau be susitaikymo egzistuoja ir ryžtas. Visiems puikiai žinoma evangelinė mintis: „Belskis ir tau bus atidaryta“. Kaip ją suprantate?

Belskite – ir jums iš tiesų bus atidaryta. Tačiau nenustebkite, nes už durų galite išvysti tai, ko nesitikėjote. Dievas nėra pastumdėlis, kuris skuba vykdyti kiekvieną mūsų pavedimą. Taip, Jis atveria duris, į kurias beldžiatės, – kaip ženklą, kad jus girdi, su jumis bendrauja, atsako į jūsų beldimą.

Tai labai subtilus momentas. Viena vertus, egzistuoja susitaikymas ir savo situacijos priėmimas, tačiau kita vertus, manau, Dievui labai įdomu stebėti, ko žmogus prašo. Kaip ir bet kuriam tėvui smalsu stebėti savo vaiką – kaip keičiasi jo prioritetai, kaip jis bręsta. Išmintingas tėvas neliepia savo vaikui tapti geru advokatu. Lygiai taip pat ir Dievui įdomu, ką žmogus pasirenka.

Evgenios Levin nuotrauka

Ir štai čia kyla kolizija: kaip dera žmogaus laisvė ir Dievo apvaizda? Vienoje pusėje – laisvos žmogaus valios idėja, o kitoje – paklusnumas Dievo valiai. Viena vertus, Dievas kiekvienam iš mūsų turi planą. Kita vertus, jei mes patys nieko nesirinksime, jeigu mums nieko nereikia, jei esame abejingi viskam aplinkui, vadinasi – mūsų tiesiog nėra.

Mes tampame žmonėmis dėl savo pasirinkimų, kuriuos darome kasdien ir net kas minutę. Juk kiekvienoje situacijoje galime rinktis gėrį arba blogį. Iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos žmogus daro pasirinkimus. Atimk iš mūsų galimybę rinktis – ir nebeliks gyvenimo. Tačiau labai svarbu suprasti, kad net jei eini neteisingu keliu ar darai klaidingus pasirinkimus, Dievas vis tiek padarys taip, kad galiausiai šis kelias taps būtent toks, kokį Jis laiko tinkamą tau nueiti.

Kai tai supranti, nebejauku Dievo prašyti stebuklo. Jis ir taip yra su tavimi kiekvienoje smulkmenoje, kiekvienoje sekundėje, ir viskas, kas vyksta su mumis, liudija Jo valią, Jo meilę, Jo rūpinimąsi… Nejaugi to nepakanka?

Įsivaizduokite šeimą, kuri auginą vaiką, sergantį sunkia virškinimo sistemos liga ir galintį valgyti tik tam tikrą maistą. Tėvai visą gyvenimą paskyrė tam, kad aprūpintų tais maisto produktais, kurie leidžia vaikui gyventi ir sveikti. Vaikas tai supranta, tačiau staiga sako: „Noriu pyrago. Labai noriu! Darykit, ką norit, bet duokit man to pyrago!“ Tėvai, žinoma, gali duoti jam to pyrago ir stebėti, kaip jų vaikui staiga pablogėja, ir paskui teks skirti daugiau jėgų, laiko ir pinigų, bandant palengvinti dėl žmogaus laisvos valios kilusias pasekmes. Bet yra pasakyta: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Ne duonos prašyti, ne pyragų, o ieškoti Dievo Karalystės…

Tad nejaugi Dievo apskritai nereikia nieko prašyti? O jeigu labai sunku… Jeigu serga artimas žmogus…

Žinoma, kad melstis turime. Ypač melstis dėl kitų. Man įstrigo viena metropolito Antonijaus iš Surožo mintis: „Aš susitariau su Dievu – nieko neprašau sau, tik kitiems.“ Tačiau maldoje egzistuoja ir dar vienas įdomus momentas. Nereikėtų maldos suprasti vien kaip prašymo. Prašymas Dievui – tai viso labo akivaizdžiausia maldos išraiška, tačiau ne pati svarbiausia. Maldos prasmė – žmogaus bendravimas su Dievu.

Įdomu apmąstyti šventųjų santykį su malda. Kartais gali atrodyti, kad šventieji gal net iš viso nesimeldė ir nieko Dievo neprašė. Juk visas šventojo kelias – kiekviena sekundė – ir taip buvo ėjimas su Dievu. Šventasis nė akimirkai nepaleidžia Dievo iš savo širdies ir sąmonės – tai ir tampa jo malda, tokia natūralia kaip kvėpavimas. Lygiai kaip ir mylintiems sutuoktiniams nereikia kas akimirką žarstyti meilės prisipažinimų. Jie tiesiog gyvena kartu – jų elgesys, mintys ir žodžiai, visas gyvenimo ritmas atspindi jų meilę.

Kasdien gyventi taip, kaip duota,

man regis, žymiai svarbiau nei „provokuoti“ Dievą

„stebuklu“ įsikišti į mūsų gyvenimus.

Kartais natūraliai gali kilti klausimas: o kokia nauda pasauliui iš vienuolio atsiskyrėlio? Priimta manyti, kad tokių vienuolių reikia kažko prašyti, na, kad jie pasimelstų už mus, nes neva yra arčiau Dievo. Galbūt ir taip, tačiau vienuolystės prasmė visai kita. Tai, vaizdžiai tariant, buvimas maksimaliame sutarime su Juo. Šioje nuodėmės ir chaoso karalystėje, kur viskas dažnai vyksta visai ne taip, kaip Dievo sumanyta, ir ne todėl, kad Jis taip sumanė, o todėl, kad mes nesame linkę Jo įsiklausyti ir priimti – taigi šioje maišalynėje būtent vienuoliai yra ta sala žemėje, kurioje viskas einasi taip, kaip Dievo sumanyta. Kasdien gyventi taip, kaip duota, man regis, žymiai svarbiau nei „provokuoti“ Dievą „stebuklu“ įsikišti į mūsų gyvenimus.

Tačiau jei mes jaučiame, kad Dievas pasireiškia visame kame, kiekviename gyvenimo kvėpsme, ar nekyla pavojus papulti į „apgaulingą ramybę“ – viskas gerai, Dievas šalia. Nebelieka vietos vidinei įtampai, darbui su savimi…

Jūs klausiate, ar žmogus, kuris jaučia realų Dievo buvimą čia ir dabar, netampa bevalis, pasyvus, bejėgis, kuriam „ant visko nusišvilpt“? Ne, nieko panašaus. Priešingai, tik tada, kai žmogus supranta, kokia svarbi kiekviena akimirka – tik tuomet jis gali pradėti žvelgti į savo gyvenimą teisingai. Tai yra suvokti, kad kito pasaulio šiame gyvenime nebus. Nebus kito tokio pokalbio. Jei ir bus – tai jau visai kitoks. Akimirka, kurią išgyvenate čia ir dabar, su visomis pasirinkimo galimybėmis, niekada nepasikartos. Vadinasi, tai pats svarbiausias ir reikšmingiausias momentas jūsų gyvenime, nes „egzistuoja tik mirksnis tarp praeities ir ateities, kuris vadinamas gyvenimu“. Štai šios akimirkos išskirtinumo ir nepakartojamumo įsisąmoninimas virsta taip mums reikalinga gyvenimiška įtampa. Ne atsipalaidavimu ar nusiraminimu, bet būtent maksimaliu susikaupimu. Tai ir yra neišvengiama Dievo realumo šiame pasaulyje pasekmė. Nepamirškime, kad Dievas mus sukūrė ne tam, kad mylėtume Jį už tai, ką mums duoda ar kaip veikia, o už tai, kad Jis yra.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas Kelionė 2019 m. Nr. IV

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *