Išgirdus žodžius „netektis“, „gedėjimas“, prieš akis iškyla atsisveikinimo su artimu mirusiu žmogumi vaizdai, juodi gedulo drabužiai ir, žinoma, kančios pažymėti veidai. Netektis mums yra tarsi kokia įsibrovėlė, kuri laimingą, šviesų gyvenimą aptemdo ir atveria vien tik skausmą. Galbūt dėl to taip norisi nustumti mirtį į tolimiausią mūsų gyvenimo užkaborį ir gyventi tarytum… niekada nemirsim. Vis labiau laikome save nemirtingais, mėginame mirtį paneigti, ignoruojame ir gedėjimo laiką.
Karo psichologė Danutė Lapėnaitė ir karo psichiatrė psichoterapeutė Daiva Morozovienė ne tik darbuojasi Lietuvos kariuomenėje, bet taip pat savanoriškai palydi netekčių grupę, kuri jau aštuonerius metus veikia Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje. Gedėjimo bei netekčių grupės Lietuvoje – vis dar reta praktika, nors apsidairę aplink pamatysime ne vieną prislėgtą netekties skausmo, ir nežinantį, kur rasti erdvę juo dalintis ir gyti. Šiandien, kai mirtis vis labiau maskuojama, o netekties skausmas dažnai slepiamas ir ignoruojamas, dalinamės Danutės ir Daivos mintimis apie tai, kas yra gedėjimas, kaip nepalūžti išgyvenant netektį ir kaip galime vieni kitiems padėti šiame gyvenimo etape.
Kas yra gedėjimas?
Gedėjimas pirmiausia yra procesas, sielvarto darbas, kuris padeda susitvarkyti su patirta netektimi. Tai – normalus, sveikas gyvenimo laikotarpis, ir jeigu jį norėtumėm paneigti, būtų tas pats, kas, lūžus kojai, teigti, kad gijimo procesas yra nebūtinas, šią traumą ignoruoti ir toliau vaikščioti lūžusia koja.
Gedėjimas yra visiškai normali reakcija netekus to, kas mums reikšminga. Juk iš tiesų gedime tik tų dalykų, kurie mums svarbūs. Žinoma, dažniausiai ir skaudžiausiai patiriame netektį, kai miršta mums artimas žmogus. Būna itin sunku, kai su mirusiu asmeniu buvo siejama labai daug vilčių, tuomet drauge prarandi dalį savo gyvenimo, planuoto, kurto, statyto. Tačiau gedime ir kitų dalykų: netektis išgyvenama dėl skyrybų, netekus darbo, sveikatos – kai susergi pats arba tau brangus žmogus… Netektis gali nustebinti mus pačius: vieni susitaiko su artimųjų netektimi, bet niekaip negali susitaikyti su savo sveikatos praradimu, su tuo, kad tampa visai kitokie, nei įsivaizdavo save būsiant ateityje. Netgi netekti savo svajonių, iliuzijų ir vilčių žmogui dažnai yra daug sunkiau negu kažko labai realaus. Taigi, netektis yra mūsų kasdienybė – tu visuomet kažko netenki.
Panašus į gedėjimą procesas išgyvenamas ir tuomet, kai žmogus supranta, kad tuoj neteks. Pavyzdžiui, vienas žmogus atėjo į Šv. Ignoto bažnyčioje vykstančią netekčių grupę, artimajam susirgus nepagydoma liga, ir nustojo lankyti grupę dar prieš jo mirtį. Taip vyko šio žmogaus pasiruošimas netekčiai.
Svarbu pastebėti, kad netektis nėra kažkas išskirtinio – juk nėra žmogaus, kuris nebūtų to patyręs. Mes nežinom, kada mus ištiks tokia netektis, su kuria bent kurį laiką nesugebėsim susitvarkyti… To negali suplanuoti.
Netekties išgyvenimo procesas
Nors psichologijoje bandoma įvardinti tam tikras gedėjimo fazes ar stadijas, labai dažnai netekčių grupės nariai sako, kad jų tiesiog nėra – kiekvienam gedėjimo procesas vyksta labai skirtingai. Tiesa, ir naujosios teorijos psichologijoje nebesiremia tokiu griežtu gedėjimo fazių skirstymu kaip anksčiau – šis procesas yra labai banguotas ir pernelyg sunku jį sudėti į rėmus.
Tiesa, pirmoji reakcija į netektį dažniausiai būna sutrikimas ir nesuvokimas, kas įvyko. Taigi, iš pradžių patiriamas šokas, sukrėtimas. Po to dažniausiai seka neigimas. Kartais žmonės sako: „Mačiau, stebėjau, rodos, suvokiau viską, kas vyksta, bet negalėjau tuo patikėti“, – tai yra neigimo laikas, kuris kiekvienam trunka skirtingai.
Gedėdamas žmogus turi nueiti kelią nuo mirties neigimo iki jos priėmimo. Manoma, kad priėmimo procesas, netekties įsisąmoninimas gali trukti iki pusės metų. Kol mirtis nesuvokta, nepriimta, dažnai būna taip, kad žmogus pusiau tiki, pusiau netiki, jog jam brangus asmuo mirė. Kaip tai pasireiškia? Kai mūsų sąmonė nepriima netekties fakto, rodos, netiesa, kad to žmogaus nebėra tarp gyvųjų. Dažnai atrodo, kad miręs žmogus sugrįš, būna, jog artimieji pamato gatvėje į mirusįjį panašų žmogų ir bėga pažiūrėti, ar tai ne jis, dažnai eina į kapines, kalbasi su mirusiuoju, dažnai žiūri pro langą, laukdami, kol pareis namo, sapnuoja… Kartais žmonės pasakoja, kad jiems atrodo, jog kažkas pasikeitė, sujudėjo kambaryje, arba kad mirusysis padėjo kažką padaryti… Tai labai normalūs dalykai, taip vyksta mūsų psichikos, mūsų sielos darbas.
Vėliau, kai gedintis žmogus nueina kelią nuo nesupratimo iki fakto, kad artimasis mirė, priėmimo, jį aplanko sielvartas ir liūdesio, kartais kaltės jausmai. Dažnas išgyvena kaltės jausmą, kyla klausimai: „kodėl?“, „ką aš turėjau padaryti?“. Kai realiai supranti, kad jau nieko nepakeisi, ateina liūdesys, ir reikia jį išbūti. Tuomet turi susitaikyti ir pradėti gyventi gyvenimą, kuris yra kitoks, nei buvo anksčiau.
Labai dažnai žmonės nori, kad viskas būtų taip, kaip anksčiau, bet taip jau niekada nebus. Pamažu ateina suvokimas, kad prasidėjo naujas gyvenimo etapas, su visais pokyčiais, kurie lydi netektį.
Kai mirtį bandoma nustumti į paraštes
Mūsų visuomenėje darosi įprasta neigti visa, kas susiję su mirtimi. Mirties tarsi nėra, apie ją vis mažiau kalbama, į šermenis ar laidotuves stengiamasi nevesti vaikų. „Pamenu, kad augdama pas močiutę, dalyvaudavau visose kaimo laidotuvėse: mus gražiai aprengdavo, eidavom į šermenis, turėdavom ten tyliai sėdėti, eidavom procesijoj, nešdami gėlytes, iki pat kapinių – tuomet išgyvenau patirtį, kad tai, kas vyksta šermenų, laidotuvių metu, yra labai svarbu, ir tai nuo manęs neslepiama. Dabar šito nėra“, – dalinasi psichiatrė psichoterapeutė Daiva.
Dar vienas dalykas, iš ko atpažįstame bandymą išstumti mirtį iš mūsų gyvenimo – pats šermenų laiko sutrumpėjimas, anksčiau šermenys trukdavo tris dienas, mirusysis būdavo pašarvotas tuose namuose, kur gyveno, o dabar viskas vyksta labai trumpai – dieną, rečiau dvi. Sakoma, kad reikėdavo šarvoti mirusįjį tris dienas, kad susirinktų visa giminė, bet iš tiesų ne tik dėl to. Per tą laiką, kol esi prie karsto, supranti, kad žmogus mirė, susitaikai, priimi tą faktą.
Visi ritualai padėdavo priimti mirtį: ir atsisveikinimas, ir palaiminimai, ir raudos. Apskritai, anksčiau mirtis buvo mažiau neigiama: visi gimdavo, visi ir mirdavo. O dabar… esame gražūs, jauni ir nemirtingi. Žmonės ruošdavosi mirčiai iš anksto: dar mūsų močiutės turėdavo susiruošusios įkapes, parodydavo artimiesiems, kalbėdavosi apie tai, kaip jas laidos. Taip ne tik pats žmogus ruošdavosi mirčiai, bet kartu paruošdavo ir savo artimuosius. Psichologė Danutė pasakoja, jog viena jos pažįstama neseniai nusipirko seną namą ir palėpėje rado… karstą. Anksčiau žmogui buvo natūralu ruoštis mirčiai ir pagalvoti net apie tokius praktiškus dalykus.
Šiuo pandemijos laikotarpiu laidojimo papročiai dar labiau pasikeitė – šermenų metu matoma tik urna, lieka vos kelios valandos pamatyti mirusįjį prieš kremavimą. Tuomet net nespėji suvokti, kas įvyko. Mirusiojo artimieji, sužinoję apie netektį, patiria didelį šoką. O kas vyksta po to? Mirusiojo nebematai. Dabar šermenys dažniausiai atrodo taip: gražiai padėta urna, groja graži muzika, fone rodomos gražios nuotraukos iš velionio gyvenimo, kai jis buvo sveikas ir laimingas, visi šnekučiuojasi ir dalijasi gražiais prisiminimais… Visai kas kita, kai būni prie mirusiojo kūno, tai – sukrečianti patirtis: matai tau brangų žmogų, suvoki, kad jis jau yra miręs, kyla daugybė jausmų, žinoma, ir skausmas. Žvelgiant į urną, tokio santykio nėra, tik paskui žmogus staiga supranta, kad kažko neteko, atsiveria tuštuma. Tuomet paprastai ištinka labai didelė krizė.
Viskas keičiasi, ir buvusių tradicijų nesugrąžinsime, bet svarbu kalbėti apie šių pokyčių pasekmes žmogui ir jo išgyvenamam gedėjimo procesui.
Gedinčiojo žinia
Anksčiau buvo natūralu, jog gedintis žmogus dėvi juodus drabužius. Moterys per gedulo laikotarpį rengdavosi juodai, ryšėdavo juodą skarelę, o vyrai į švarko atlapą įsisegdavo juodą juostelę. Be to, gedinti šeima ar giminė gedėjimo laikotarpiu susilaikydavo nuo pasilinksminimų bei didelių švenčių.
Ką reiškia juodas drabužis? Tai – žinia aplinkai: „dabar aš gedžiu, šiuo metu esu kitoks / kitokia negu jūs“. Šitai yra tam tikras palengvinimas gedinčiam žmogui: matydami vilkint juodai, žmonės nereikalauja, kad jis trykštų džiaugsmu, neklausinėja: „ko tu toks nusiminęs“…
Netektims būdinga asinchronizacija (nesuderinamumas) tarp žmogaus išorės ir vidaus. Viduje žmogus kenčia, jam yra labai blogai, o aplinka yra kitokia: tuomet gedintis žmogus, su savo jausmais, su savo skausmu, pasijaučia visiškai vienišas. Tokiu atveju, tam tikra apranga yra ženklas, kuris sako: „Šiuo metu mane reikia truputėlį pasaugoti.“
Dažnai, praėjus vos mėnesiui nuo artimo žmogaus laidotuvių, išgirsime sakant: „Ką tu čia vaidini, kodėl dėvi juodus drabužius? Džiaukis gyvenimu!“ Taip sakoma, nes gedintis žmogus yra nepatogus aplinkiniams. Jis – lyg tas įkapių drabužis, kabantis močiutės spintoje ir primenantis, kad jie mirs. Išstumti mirtį yra tiesiog lengviau.
Žiauri gyvenimo dovana
Svarbu įsivardinti, kad gedėjimas nėra liga. Tai normali reakcija į netektį, kai mūsų sąmonėje atliekamas tam tikras darbas, ir mes iš šio laikotarpio turėtume išeiti su nauja patirtimi ir nauja išmintimi. Tiesa, iš pradžių labai sunku patikėti, kad gedėjimo patirtis gali duoti gerų vaisių.
Gedėjimo laikas turi ir pliusų, ir minusų. Net yra sakoma, kad netektis – žiauri gyvenimo dovana. Viena vertus, jau niekada nebebus taip, kaip anksčiau, niekada šalia nebebus to žmogaus, kuris tau buvo toks svarbus, kurį mylėjai, be kurio dabar taip sunku. Ta tuštuma lieka, ir niekas negali jos užpildyti, taip jau yra. Tačiau gedėjimo laikas drauge yra ir vaisingas: skausmas tave moko būti jautresnį kitam žmogui ir jo skausmui. Be to, įgyji suvokimą, kad viskas praeina: vienaip ar kitaip, su vienokiom ar kitokiom pasekmėm, bet visi dalykai, taip pat ir kančia, praeina.
Komplikuotos netektys
Vaiko ar jauno žmogaus mirtis, savižudybė, smurtinė mirtis, atvejai, kai žmogus dingsta be žinios, – tai komplikuotos netektys. Pavyzdžiui, kai žmogus nusižudo, artimiesiems kyla daugybė jausmų. Jie dažnai išgyvena kaltę ir kaltina save, kad laiku nepamatė grėsmės, kad nepadėjo, neišsaugojo. Taip pat, savižudybės atveju, lydi ir gėdos jausmas: tabu pasakyti kitiems, kad tavo artimasis nusižudė, baisu, jog tave dėl to kaltins. Be to, savižudybė labai siejasi su išdavyste: artimieji jaučiasi išduoti – juk nusižudęs žmogus juos paliko savo noru, galbūt net negalvodamas apie tai, kaip bus po jo mirties.
Vienas iš komplikuoto gedėjimo požymių – kai žmogus elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę, visais būdais mėgina išstumti mintį apie netektį, tačiau jausmai niekur nedingsta, jie kaupiasi. Tokiu atveju pastebima labai stipri asinchronizacija: tavo viduje chaosas, netekties skausmas niekur nedingęs, o išorėje, regis, viskas gerai, gyveni įprastą gyvenimą. Tuomet žmogus dažniausiai pats nesupranta, kas jam vyksta, dažnai suserga, pradeda vartoti alkoholį, patiria sunkumą būti visuomenėje. Vyksta kažkas panašaus į šizofreniją – proto skilimas, kurį sukelia pasirinkimas neigti.
Komplikuotas gedėjimas gali pasireikšti liguistomis reakcijomis: savižudybės krizė, depresinis sutrikimas, panikos priepuoliai, hipochondrija. Tokios komplikacijos reiškia, kad gedėjimas nevyksta natūraliai ir žmogui reikalinga pagalba, dažnai ir psichologo ar psichiatro.
Pagerbti ir pasirūpinti
Labai dažnai su gedinčiuoju bijoma kalbėti apie jo skausmą, sutrinkama, nežinoma, ką sakyti, kaip reaguoti, kaip paguosti ir užjausti. Vis dažniau eidami į laidotuves žmonės nebežino, kaip elgtis, ką sakyti, kaip apsirengti, ar pasakyti „užjaučiu“, ar paspausti ranką, ar apkabinti, ar pasimelsti…
Pasakyti „užuojauta“, „užjaučiu“ yra labai svarbu. Juk išgyvenantį netektį tikrai užjauti taip, kaip sugebi. Be to, pagarbą galima išreikšti net drabužiu – apsirengus nekasdieniškai, ne bet kaip, atnešant gėlės žiedą. Tas išskirtinumas gedulo akimirką artimiesiems yra labai svarbus.
Netektis atveria tam tikrą tuštumos jausmą, kartais net fiziškai jaučiamą ties krūtine. Dėl to per šermenis, laidotuves, reiškiant užuojautą, svarbus ir fizinis kontaktas, apkabinimas. Prisiglaudimas tarsi užpildo tą tuštumą. Ką mums reiškia apkabinimas? Šiluma, saugumas, mama. Vėliau tai ir atsimename – kažkas mus apkabino, pabuvo šalia sunkią akimirką. Apkabinimas neša žinią – „aš esu su tavimi“. Apkabinęs jauti, ar žmogus nori būti apkabintas, ir kiek laiko tas apkabinimas turi trukti. Šis artumo poreikis yra labai individualus.
Be to, yra daugybė praktinių dalykų, kuriais reikia pasirūpinti. Yra tekę matyti, kaip žmona per vyro laidotuves nualpo dėl nusilpimo, nes tris dienas buvo nieko nevalgiusi. Žmogus, išgyvenantis stresą, gali nejausti alkio, miego trūkumo. Dėl to labai svarbu paklausti gedinčiojo: ar pavalgei? Ar tau nešalta? Gal atnešti šiltesnį drabužį? Be to, galima pasiūlyti pagalbą organizaciniais buitiniais klausimais: galbūt gėles pamerkti, kam nors kavos pasiūlyti ar namo parvežti. Juk kai žmogus paskutines valandas būna prie savo mylimo mirusiojo, šie praktiniai klausimai jam tikrai nėra patys svarbiausi.
Aplinkinių pagalba gedinčiajam
Ne mažiau svarbus ir gedinčiojo palaikymas po laidotuvių. Labai dažnai netekčių grupės nariai dalinasi skausmu, kad atėjo laikas, kai pasijuto visiškai vieni: „Laidotuvių metu daugybė artimųjų, giminių sakė: kreipkis, visada padėsim, o paskui likau visiškai vienas.“
Paprastai kriziniai laikotarpiai būna po laidotuvių praėjus savaitei, mėnesiui ir pusei metų. Tuomet itin svarbu tuo metu paskambinti, pasidomėti gedinčiuoju. Tuo gali pasirūpinti ir tikinčiųjų bendruomenė, tarpusavyje susitariant, kada kas paskambins ar aplankys.
Svarbiausia turėti drąsos palaikyti kenčiantį žmogų. Nes dažnai, regis, nori padėti, o nežinai kaip, bijai, kad suklysi, pasakysi ką nors ne taip… Svarbu nesijaudinti dėl to, ar „pataikysi“, o prieiti ir pakalbinti, pasidomėti, išdrįsti parodyti, kad kitas tau rūpi. Net jei padarysi klaidą ar ne taip ką nors pasakysi, žmogus žinos, kad jis tau rūpi.
Drąsos reikia ir tam, kuris klausia, ir tam, kuris atsako. Visuomenė spaudžia iš visų pusių: „viskas gerai, jau praėjo, užsimiršk…“, ir tikisi, kad išgirs atsakymą: „taip, viskas gerai, aš susitvarkiau“. Dėl to ir gedinčiajam reikia drąsos pasakyti, kad jam blogai, kad kyla sunkumų. Pavyzdžiui: nežinau, kas man ratus pakeis, nes visad tai darydavo vyras, kas sumokės mokesčius, kur malkas pirkti, ir kaip Kalėdas švęsiu…
Didžiausia klaida, kurią galime padaryti, tai – nustoti bandyti pagelbėti gedinčiajam. Taip, pasiūlius pagalbą, jis gali jos nepriimti, gali net apšaukti. Dažnai tokiais atvejais atsitraukiama ir nebebandoma padėti. Svarbu neišsigąsti tokių reakcijų, nesupratimo, nes šios emocijos nukreiptos ne į klausiantįjį, o kyla iš patiriamo skausmo. Blogai, jei klausiantysis, išgirdęs neigiamą atsakymą, įsižeidžia.
Dar viena klaida – kai bijoma klausti apie tai, kaip jaučiasi gedintysis, nes baisu ir vėl sukelti skausmą. Bet gedintis žmogus ir taip jaučia skausmą, nors galbūt to ir neparodo. Paprastas klausimas, pasiteiravimas gali būti labai svarbus ir atnešti palengvėjimą: „kažkas atsimena, kad prieš metus patyriau netektį, ir supranta, kad man vis dar gali skaudėti…“
Norint padėti tam, kuris patyrė netektį, reikės laiko, energijos, drąsos. Dėl to daugeliui patogiau, kai kitas atrodo gerai, kai jam pagalbos nereikia. Pavyzdžiui, pas mus įprasta sakyti: „Kokia stipri moteris – neverkia, nieko neprašo pagalbos…“ Bet kas iš tiesų slypi už tos tariamos stiprybės?
Taip, galima gedėti vienam, bet labai svarbu žinoti, kad yra kažkoks žmogus ar grupė, kur, jei reikėtų, gali kreiptis pagalbos. Tai nebūtinai turi būti psichiatras, gali būti ir artimieji, parapijos bendruomenė ar dvasininkas.
Kada verta sunerimti?
Svarbu pastebėti požymius, kurie reiškia, jog kyla grėsmė gedinčiojo sveikatai: kai žmogus nesirūpina savimi, ima piktnaudžiauti psichotropinėmis medžiagomis, atsiranda požymių, kad jis gali pakelti ranką prieš save, išdalina savo asmeninius daiktus, kalba apie mirtį… Svarbu pajausti, kada reikia imtis labai konkrečių veiksmų. Galima paklausti kito žmogaus, ar ir jam atrodo, kad reikia kažką daryti, ir jei taip, tuomet tikrai reikėtų imtis priemonių. Ką daryti, jei grėsmė sveikatai tikrai yra pakankamai didelė? Paimti žmogų už rankos ir nuvesti pas specialistą.
Laikas, kai gedintis žmogus atsiduria „dugne“ ir pats pradeda tai suprasti, yra pats naudingiausias pasiūlyti pagalbą. Iki tol jis gali atmesti bet kokias pastangas padėti, o kai išgyvena šį laiką, yra didelė tikimybė, kad priims pagalbą.
Dar vienas svarbus dalykas: besistengdami padėti neturime užimti Dievo vietos. Jei pasidomėjai, pasiūlei pagalbą, pamėginai nuvesti pas specialistą – padarei tai, ką gali. Nesi visagalis, kurio valioje pakeisti kito žmogaus gyvenimą, jausmus ar mintis. Svarbu žinoti, kurioje vietoje sustoti, reikia turėti savo ribotumo ir savisaugos supratimą.
Gedėjimo būdai
Pasak ilgametę praktiką turinčio amerikiečių psichologo Johno R. Jordano, dirbančio su nusižudžiusių artimaisiais ir kitas traumines netektis patyrusiais klientais, yra dvi strategijos, kaip žmonės įveikinėja netektis. Viena iš jų – aktyvioji strategija, kai žmogus užsiima nauja veikla, pavyzdžiui, išbando šuolį parašiutu, eina į naują būrelį, nuolat yra kuo nors užsiėmęs. O kita – priešingai – atsitraukimo. Tuomet žmogus daugiausiai nori būti vienas savo liūdesyje, paskęsti apmąstymuose ir prisiminimuose. Vienu atveju svarbu išveikti, kitu – išjausti. Abi šios strategijos yra geros, ypač naudinga, kai jos yra kaitaliojamos.
Būna, jog iš pradžių žmogus labai visa išjaučia, o paskui ateina periodas, kai jam norisi veiklos, norisi užmiršti, nebegalvoti apie netektį. Dėl to mes, norintys padėti gedinčiajam, labai dažnai „nepataikome“ su pasiūlymais. Pavyzdžiui, žmogus nori liūdėti ir būti vienas, o mes sakom: „Eikim drauge į žygį!“ Arba atvirkščiai: siūlom pasikalbėti, pasidalinti prisiminimais, o žmogui jau bloga nuo to kalbėjimo… Todėl svarbu klausti: „Kaip Tu nori? O jei dabar nenori apie tai kalbėtis, gal galiu paskambinti po savaitės?“
Normalus gedėjimas vyksta banguotai: atoslūgis ir vėl krizė, atoslūgis ir krizė… Lyg vandenyno bangos, kurios iš pradžių būna didelės, o paskui mažėja, retėja. Tačiau kartais žmogus sako: „Jau, rodos, buvo neblogai, o dabar ir vėl negerai…“ Tai irgi yra normali gedėjimo proceso dalis.
Viltingas gedėjimas
Ar tikinčiajam lengviau išgyventi gedėjimo laikotarpį nei netikinčiam? Kaip krikščionys, tikime, kad mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi, o mirdami pereiname į kitokią būseną, kurios dar nepažįstame. Tikintysis turi viltį, kad kada nors susitiks su savo mirusiais artimaisiais, kad čia jų kelionė nesibaigia, tik tęsiasi kitaip. Be to, per maldą, per Eucharistiją jis gali su tuo žmogumi bendrauti, savo malda gali padėti mirusiajam. Galima pastebėti, kad vykstant laidotuvėms, kur mirusiojo artimieji yra giliai tikintys, būna mažiau stipresnių reakcijų, daugiau ramybės – veikiausiai dėl to, kad žmogus, nors ir išgyvena skausmą, verkia, bet drauge turi viltį, kurią suteikia tikėjimas. Taigi, jei žmogus iš tiesų giliai tikintis, jam tikrai būna lengviau išgyventi netektį.
Kita vertus, jei netektis labai didelė, žiauri, žmogus gali patirti tikėjimo krizę, kylančią iš mąstymo: myliu Dievą, o Jis manęs – ne, nes atėmė artimą žmogų. Dažnai gedėjimo pradžioje kyla klausimas apie Dievo teisingumą. Vis dėlto dažniausiai šios krizės yra laikinos. Tačiau gali įvykti ir priešingai: neretai žmogus, buvęs tik tradicinis katalikas, patyręs netektį, tam tikrą supurtymą, atsigręžia į Dievą ir patiria atsivertimą.
Svarbu nepamiršti, jog gedėjimas vyksta visuose lygmenyse: fiziniame, psichologiniame, socialiniame ir dvasiniame. Todėl nebus gerai, jei gedintysis susitelks tik ties dvasiniu ir ignoruos kitus. Netgi giliai tikintis žmogus, kuris tikrai tiki amžinuoju gyvenimu, negali ignoruoti to, kad yra vientisas – su savo dvasia ir psichika – ir neleisti sau išgyventi jausmų, verkti, kentėti ir liūdėti dėl netekties. Taip pat labai svarbu neprimesti savo pozicijos kitam, neiti prie gedinčiojo sakant: „Ko verki? Taigi, amžinybėj susitiksit. Silpnas tavo tikėjimas, jei taip išgyveni…“
Bažnyčios, bendruomenės, kurioje tarpusavio ryšiai yra tamprūs ir žmonės rūpinasi vieni kitais, palaikymas yra labai reikalingas, ji gali suteikti gedinčiajam didžiulę pagalbą. Vien žinojimas, kad bendruomenė už tave meldžiasi, yra labai svarbus.
Netekčių grupės patirtis
Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje jau 8-erius metus veikia netektis patyrusių asmenų grupė. Ši grupė atsirado kariuomenės kapeliono kun. Remigijaus Butkevičiaus iniciatyva. Nuo pradžios grupę lydi psichologė Danutė Lapėnaitė ir psichiatrė psichoterapeutė Daiva Morozovienė. Pasak šių specialisčių, yra žmonių, kurie gali, būdami vieni, išgyventi netektį, o kitiems reikia dalintis ir gyti keliaujant drauge su kitais.
Iš pradžių grupė buvo skirta kariuomenės ir Šv. Ignoto bažnyčios bendruomenės reikmėms. Dauguma apie grupę sužino iš karo kapeliono, po laidotuvių ar atėję į bažnyčią užsisakyti šv. Mišių, be to, skelbimas yra ir internetiniame bažnyčios puslapyje, apie grupę žmonės pamažu sužino vieni iš kitų.
Grupė yra nedidelė, o čia atėję žmonės gali lankytis tiek, kiek jiems to reikia. Ji skiriasi nuo psichoterapinių grupių tuo, kad šioje grupėje žmogus nėra įsipareigojęs dalyvauti visuose susitikimuose, gali bet kada nutraukti lankymą, be to, terapinėje grupėje svarbesnis psichoterapeuto vaidmuo. „Netekčių grupė yra emocinės paramos grupė, veikianti panašiai kaip savitarpio pagalbos grupės, psichologo ar psichoterapeuto vaidmuo čia nėra svarbiausias“ – sako Danutė ir Daiva. Pasak jų, tereikia atidaryti duris, pasitikti, būti šalia, kartais ką nors paraginti dalintis ar sustabdyti…
Kodėl gedinčiam reikalinga emocinė kitų gedinčiųjų parama? Būna, kad žmogus sako, jog jaučiasi labai vienišas, jog jo nesupranta artimieji, ypač dažnai tai vyksta po komplikuotų netekčių, o grupėje gedintis asmuo randa panašius į save. Kai žmogus ateina su savo netektimi ir išgirsta apie labai panašius jausmus, apie panašią netektį, tarp besidalijančių užsimezga labai artimas ryšys, tarytum būtų broliai ir seserys. Skausmas žmones suvienija. Grupėje gauni tam tikrą palaikymą, supratimą, atjautą. Būtent susitikimas, pokalbis, ryšys yra tai, kas gydo.
Dažniausiai žmogus ateina sutrikęs, nežinantis, kaip jam toliau gyventi su savo skausmu, ir grupėje atranda tokius pat kaip jis, išgirsta kitų istorijas ir gauna vilties, matydamas, kad laikui bėgant iš netekties skausmo gyjama. Dažniausiai žmogus ateina į grupę su klausimu, kada tai baigsis. Ar baigsis? Kiti pasakoja: „Man prieš dvejus metus taip įvyko, dabar jaučiuosi geriau, jau galiu susitvarkyti…“
Džiugu, jog yra žmonių, kurie tam tikrą laiką jau nelankę grupės, grįžta, norėdami dalintis ir patirti grupėje artumo jausmą, o kartu padėti kitiems.
Netekčių grupė yra lyg bendruomenė, tarytum šeima. „Lydėdama šią grupę išgyvenu, kad pati joje augu, pati čia patiriu savo netektis. Per tai įgyju labai daug išminties, kuri, ko gero, ir ateina per netektis – žiaurias gyvenimo dovanas. O kiek šioje grupėje nuostabių perlų, pamatymų, suvokimų…“ – dalinasi psichologė Danutė, o jos kolegė Daiva apibendrina: „Mums ši grupė yra Dievo dovana. Projektas mūsų, o dovana mums.“
Parengė Faustina Andrulytė SF
Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. IV
