Dinamito išradėjas ir jo premija

1896 m. San Reme (Italija) nuo miokardo infarkto mirė žmogus, kurio išradimai iš esmės pakeitė inžinierių darbą – švedų mokslininkas Alfredas Nobelis. Jis gimė Stokholme (Švedija) 1833 metais. Jo tėvas buvo talentingas inžinierius, kuris dėl darbo reikalų turėjo išsivežti šeimą į Rusiją. Alfredas nelankė mokyklos, bet mokėsi su specialiais korepetitoriais. Buvo labai gabus kalboms, svajojo apie literato, poeto karjerą. Tėvo spaudžiamas pasirinko praktiškesnę profesiją.  Alfredas išvyko studijuoti į Europą, kur labai susidomėjo eksperimentais su sprogia medžiaga – nitroglicerinu. Tai buvo naujas išradimas ir atrodė labai perspektyvus, nes XIX amžiaus antroje pusėje teko spręsti sudėtingą problemą – kaip tiesti geležinkelius kalnuotose vietovėse,

1867 m. Alfredas Nobelis pristatė labai svarbų nitroglicerino pakaitalą – dinamitą ir pradėjo jo gamybą. Jis įsteigė 80 gamyklų, kurias vėliau apjungė į vieną įmonę ir nuolat tobulino sprogmenis. Inžinierius užpatentavo net 355 išradimus. Paradoksalu tai, kad pats Nobelis laikėsi pacifistinių pažiūrų, o dauguma jo išradimų buvo panaudoti būtent karo pramonėje.

Ne mažesnį rezonansą nei jo išradimai, sukėlė Nobelio testamentas. Testamentą A. Nobelis pasirašė 1895 m. lapkričio 27 d. Švedijos-Norvegijos klube Paryžiuje. Pagal šį testamentą A. Nobelis 96 % savo turto skyrė 5 premijoms (fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos), kurios būtų skiriamos žmonėms, pasitarnavusiems žmonijai.

Per penkerius metus buvo įkurtas Nobelio fondas, o 1901 metais skirtos pirmosios premijos. Visas premijas, išskyrus taikos, nuo 1902 metų įteikia Švedijos karalius Stokholme, o taikos premija įteikiama Osle, Norvegijoje.

Pretendentai gauti premijas paprastai paskelbiami spalio mėnesį, o premijos teikiamos Nobelio mirties dieną – gruodžio 10. Premiją sudaro auksinis medalis, diplomas ir pinigų suma, šiuo metu apie 1 mln. eurų. Jei tais metais kažkurios srities premija skiriama keliems žmonėms, premijos pinigai padalinami po lygiai.

Kasmet teikiamos premijos už šių sričių pasiekimus:

•fizikos (renka Švedijos karališkoji mokslų akademija),

•chemijos (renka Švedijos karališkoji mokslų akademija),

•fiziologijos ir medicinos (renka Karolinska institutas),

•literatūros (renka Švedijos akademija)

•taikos (renka komitetas, paskiriamas Norvegijos parlamento – stortingo).

Nuo 1969 metų dar skiriama premija už pasiekimus ekonomikoje (renka Švedijos karališkoji mokslų akademija).

Trumpai:

1520 m. Vitenburgo universiteto kieme Martinas Liuteris viešai sudegino popiežiaus bulę apie jo atskyrimą nuo bažnyčios. Kiekvienos skyrybos labai skausmingos. Visada skaudu, jog pritrūko išminties, kantrybės ar dark o nors, idant būtų išlaikyta vienybė. Kita vertus, neretai būtent skausme gimsta nauji svarbūs dalykai. Man sunku džiaugtis Katalikų Bažnyčios ir Martino Liuterio kelių išsiskyrimu. Labiausiai norėtųsi, jei tai būtų reformacija Bažnyčioje, o ne skilimas. Tačiau, tikėtina, kad kito būdo pažadinti krikščionyse tikrą Dievo alkį nebuvo.  Reformacija davė nuostabių vaisių.  Be kitą ko, tai buvo labai svarbus impulsas Katalikų Bažnyčiai tapti atviresnei Dievui. Tiesa, buvo ir apgailėtini religiniai karai ir tolesni skilimai.

1868 m. Londone įrengtas pirmasis pasaulyje gatvės šviesoforas, skirtas automobilių eismui reguliuoti. Jis įrengtas netoli Vestminsterio rūmų. Jis buvo dviejų spalvų: raudona  ir žalia. Veikė dujų pagrindu ir, deja, buvo nesaugus – mažiau kaip po mėnesio sprogo, sužeisdamas policininką.

1884 m. išleista viena nuostabiausių nuotykinių knygų vaikams – Marko Twaino „Hekelberio Fino nuotykiai“. Tai  apsakymo „Tomo Sojerio nuotykiai“ tęsinys.

Knygoje pasakojama, kaip Finas, pasprukęs nuo pikčiurnos auklės ir girtuoklio tėvo, leidžiasi į kelionę Misisipės upe, o jį lydi ištikimas draugas – juodaodis, pabėgęs iš vergijos. Nuotykių ieškotojai traukia į savo svajonių valstiją, kur nėra prievartos, bet kelias tikslo link pilnas pavojų.

Nors šiandien tai viena populiariausių vaikams skirtų knygų per visą  leidybos istoriją, kritikai jos pasirodymą sutiko sutrikę ar net priešiškai. Labiausiai kliuvo tai, jog čia atvirai aprašomas žiaurumas žmonių tarpusavio santykiuose, simpatizuojama valkatavimui ir maištui.

1901 m. gimė Juozas Vitkus-Kazimieraitis, lietuvių rezistentas, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas (m. 1946 m.). Antrosios bolševikinės okupacijos metais pulkininko leitenanto karinį laipsnį turintis Juozas. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. Jis įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.

1936 m. mirė  Luigi Pirandello, italų rašytojas ir dramaturgas, 1934 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija. Gimė 1867 m. Sicilijoje, kur prabėgo jo vaikystė. Tėvas buvo vienas iš Garibaldžio kovotojų už Italijos nepriklausomybę. Luigi mokslo daktaro disertaciją apsigynė dialektologijos srityje Vokietijoje, Bonos universitete, nes Romoje susivaidijo su lotynų kalbą dėsčiusiu profesoriumi.

Pirandelas išgarsėjo savo teatru, „Teatro d’arte“, kurį įkūrė Romoje. Gastrolės Europoje ir Amerikoje atnešė jo teatrui pasaulinę šlovę. Kūrybinį kelią pradėjo eilėraščiais. Domėjosi verizmu. Vėliau rašytojas susikūrė savo iliuzinį, įsivaizduojamą pasaulį visai kitokį, kokį matome mes, ir tai tapo jo daugelio kūrinių tema. Kiekvienas romano herojus turi savo kaukę su kuria vaidina tragikomiškame spektaklyje – gyvenime. Mirė vienišas Romoje, nes kurį laiką gyveno nuo visų atsiskyręs.

1948 m. JTO Generalinėje Asamblėjoje Paryžiuje priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Šis dokumentas pradėtas ruošti, kai tik tapo aišku, kad nacistinė Vokietija pralaimės karą ir reiks kurti naują pasaulio tvarką. Iškilo klausimas – kokie bus šios naujos tvarkos principai? Speciali komisija, vadovaujama Eleanora Roosevelt, keletą metų darbavosi, brandindama deklaracijos tekstą.  Nors Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, jos poveikis didelis: deklaracijos principai yra įtvirtinti tiek valstybių vidaus teisės aktuose, tiek privalomojo pobūdžio tarptautiniuose aktuose. Nuo 1950 m. JT sprendimu ši diena minima kaip žmogaus teisių diena.

1968 m. mirė vienas subtiliausių ir įtakingiausių XX amžiaus krikščionių teologų – Karlas Barthas.  Šis šveicarų mąstytojas gimė 1886 m. pastoriaus šeimoje.  Dar būdamas moksleivis nusprendė visas jėgas skirti teologijai. Labai greitai jis tapo tvirtu tuo metu vyravusios evengeliškoje (protestantiškoje) aplinkoje liberaliosios teologijos kritiku. K. Barthas vadinamas dialektinės teologijos kūrėju.

Priklausė socialdemokratų partijai, buvo gana politiškai aktyvus. Griežtai priešinosi Adolfo Hitlerio režimui ir buvo vienas iš Išpažįstančios Bažnyčios, pasiryžusios nesitaiskstyti su nacizmu, įkvėpėjas. Pastorius. K. Barthas net tvirtino, kad ginkluota kova su fašizmu yra šventa kiekvieno krikščionio pareiga. Žlugus nacistinei Vokietijai, kritikavo Šaltojo karo ideologiją ir demonstratyviai bendravo su abejų Vokietijos dalių (tiek socialistinės, tiek kapitalistinės) intelektualais.

K. Bartho teologija remiasi teiginiu, jog Dievas yra visiškai nepažinus, o žmogiška ir dieviška tikrovė negali būti net lyginamos. Jis akcentavo Dievo malonės reikšmę ir Apreiškimo Kristuje unikalumą. Įdomu, kad K. Barthas, nors pats save įvardijo kaip nuoseklų protestantą, buvo net palankiau priimamas katalikų, o ne protestantų teologų. Beje, popiežius Pijus XII jį net pavadino antruoju didžiausiu krikščionių teologų po Tomo Akviniečio.

1968 mirė Thomas Mertonas – vienuolis, teologas. Gimė 1915 m. Prancūzijoje, kur tuo metu buvo jo tėvai dailininkai. Tėvo valia berniukas buvo pakrikštytas Anglikonų bažnyčioje. Netrukus tėvai pervažiavo į JAV, todėl paprastai Thomas Mertonas vadinamas amerikiečių mąstytoju. Jaunystėje buvo netikintis žurnalistas, tačiau vėliau išgyveno atsivertimą ir įsijungė į Katalikų Bažnyčią. Tapo trapistų vienuoliu Getsemenės vienuolyne JAV. Parašė daugiau nei septyniasdešimt įvairaus ilgio darbų teologijos, socialinio teisingumo, dvasinio pasipriešinimo blogiui temomis, gyvai domėjosi Rytų religijomis ir praktikomis, plėtojo tarpreliginį dialogą. Netikėtai mirė 1968 m., viešėdamas Bankoke vykusiame Azijos vienuolių susitikime.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas