630 m. Islamo kūrėjas ir didysis pranašas Muchamaddas subūrė dešimties tūkstančių karių kariuomenę, su kuria užkariavo Meką. Tai svarbi data islamo formavimuisi, nes simboline šios religijos gimimo data vadinamas Muchamaddo persikėlimas iš Mekos, kur jis buvo priešiškai sutiktas, į Mediną. Mekos užėmimas – islamo plėtros pradžia.
1918 m. Kislovodske gimė rusų istorikas, rašytojas, disidentas Aleksandras Solženycinas. Jo tėvas žuvo nelaimingo įvykio metu dar iki gimstant sūnui. 1925 m. šeima persikėlė gyventi į Rostovą prie Dono. Ten 1936 m. įstojo į universitetą, fizikos-matematikos fakultetą, kurį baigė 1941 m. Tačiau ne tikslieji mokslai jį labiausiai traukė. Ypač domėjosi ikirevoliucine Rusijos istorija ir svajojo parašyti knygą apie I pasaulinį karą bei apie Rusijos revoliuciją. Tai nulėmė, kad neakivaizdžiai pradėjo studijuoti Maskvos Filosofijos literatūros ir istorijos institute.
1941 m. spalio mėnesį buvo mobilizuotas, praėjo visą karą, buvo apdovanotas keliais ordinais. 1945 m. vasario 9 d. buvo areštuotas už aštrius antistalinistiškus pasisakymus asmeniniuose laiškuose savo vaikystės draugui N. Vitkievičiui. Tų pačių metų birželio 27 d. buvo nuteistas aštuoneriems metams pataisos darbų lagerio. Nuo 1953 m. buvo „visam gyvenimui“ ištremtas į Kok–Tereko aūlą (Džambusko sritis, Kazachstanas), Taškente du kartus gydytas nuo vėžio. 1956 m. TSRS Aukščiausiojo teismo buvo reabilituotas ir grįžo į Rusiją.
Įsikūrė Riazanėje, pradėjo dirbti mokytoju. 1962 m. gruodžio 30 d., išleidus apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ buvo priimtas į TSRS rašytojų sąjungą. Pašalinus iš pareigų N. Chruščiovą, prasidėjo rašytojo persekiojimai. 1965 m. KGB konfiskavo A. Solženycino archyvą. Galimybės spausdintis Sovietų Sąjungoje A. Solženycinui nebeliko. 1969 m. buvo pašalintas iš TSRS rašytojų sąjungos.
1970 m. Nobelio komitetas paskyrė jam Nobelio premiją už indėlį į pasaulinę literatūrą. Premijos skyrimas sukėlė naują persekiojimų bei išpuolių bangą tėvynėje.
1973 m. iš A. Solženycino padėjėjos, rašytojos Jelizavetos Voronianskojos išgavo informaciją apie „Gulagoarchipelago“ saugojimo vietą ir spalio mėnesį kratos metu aptiko slaptavietę su minėto kūrinio rankraščiu. 1973 m. spalio mėnesį KGB pasiūlė A. Solženicynui išleisti „Vėžininkų korpusą“ Sovietų Sąjungoje mainais už atsisakymą publikuoti Vakaruose „Gulago archipelagą“. Rašytojas neprieštaravo „Vėžininkų korpuso“ spausdinimui Sovietų Sąjungoje, tačiau nesutiko su valdžios „pasiūlymu“ dėl „Gulago archipelago“. Iš karto po šio įvykio A. Solženycinas suteikė teisę Paryžiaus leidyklai „ИМКА–Пресс“ publikuoti knygą Vakaruose. 1973 m. pabaigoje buvo pranešta apie „Gulago archipelago“ I tomo pasirodymą.
1974 m. vasario 12 d. buvo areštuotas, iš jo buvo atimta Sovietų Sąjungos pilietybė ir jis buvo išsiųstas į Vakarų Vokietiją. 1976 m. persikėlė gyventi į JAV, į atokią nuo žmonių sodybą Kavendiše, (Vermonto valstija). Galimybė grįžti į Rusiją atsirado tik „Perestroikos“ laikais: 1990 m. rugpjūčio 16 d. TSRS prezidento M. Gorbačiovo įsaku rašytojui buvo grąžinta pilietybė. Į Rusiją grįžo 1994 metais, pervažiuodamas traukiniu visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Maskvos. 1997 m. išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.
Gali atrodyti paradoksalu, kad gyvenimo pabaigoje A. Solženycinas, daug nukentėjęs nuo sovietinės sistemos, tapo labai aršus Vakarų pasaulio kritikas ir aršus nacionalistas. A. Solženycinas kritikavo rusų demokratus, tvirtino, kad Vakarų kultūra kelia grėsmę ir kalbėjo apie ypatingą Rusijos kelią.
Mirė 2008 metais.
1931 m. gimė įtakingas teisės teoretikas ir šiuolaikinio liberalizmo filosofas Ronaldas Dworkinas. Jis gimė JAV žydų šeimoje, įgijo gerą išsilavinimą, baigė Harvardo universitetą. XX–XXI amžių sandūroje buvo vienas įtakingiausių JAV konstitucinės teisės specialistų. Išgarsėjo vyraujančio teisinio pozityvizmo kritika ir tvirtinimu, kad demokratinė sistema skiriasi nuo totalitarinės būtent tuo, kad rimtai vertina žmogaus teises. Tačiau jis atsisakė, grįsdamas teises, apeliuoti į metafizinį pamatą ir ieškojo kompromiso tarp pozityvizmo ir prigimtinio įstatymo tradicijų. Vienas svarbiausių jo indėlių į šiuolaikinę jurisprudenciją ir teisės teoriją – teiginys, kad turime ne konstruoti idealių modelių ir us jais lyginti tikrovę, bet veikiau analizuoti, kaip iš tiesų veikia teisinė sistema demokratinėje valstybėje ir tokia analizė atskleidžia, kad teisė niekada negali būti atplėšta nuo moralės. Beje, pagrindinės šio filosofo, murusio 2013 m., knygos yra išverstos į lietuvių kalbą.
1946 m. JT Generalinė asamblėja įkūrė Jungtinių Tautų Vaikų fondą (UNICEF). Pirminis šios organizacijos tikslas buvo padėti karo nuniokotų valstybių vaikams, patekusiems į kritines situacijas. Vėliau organizacijos veikla plėtėsi ir šiuo metu UNICEF tiekia maistą, drabužius ir rūpinasi pasaulio vaikų sveikata. Visoje organizacijos veikloje prioritetas teikiamas labiausiai nuskriaustiems, kenčiantiems vaikams bei skurdžiausioms šalims. Kiekvienam vaikui turi būti suteikta galimybė tapti visaverčiu visuomenės nariu, o jų teisės privalo būti užtikrintos. UNICEF vadovaujasi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija – universaliu dokumentu. nustatančiu kiekvieno vaiko teisę augti ir vystytis. UNICEF dirba su daugybe partnerių, kad panaikintų skurdą, prievartą ir ligas. Organizacijos tikslas – sukurti vaikams tinkantį pasaulį. Lietuvos nacionalinis UNICEF komitetas buvo įkurtas 1993 m.
1803 m. Luisas Hektoras Berliozas, prancūzų kompozitorius romantikas. Žymiausias kūrinys – „Fantastinė simfonija“ „Fantastinę simfoniją“. Simfonijos premjeros metais, pristatyta 1830 m. Tiesa, Berliozas labiau išgarsėjo kaip dirigentas negu kompozitorius. Jis keliaudavo po Vokietiją ir Angliją, kur diriguodavo operas ir simfoninę muziką. Mirė 1869 m. ir buvo palaidotas Monrmartro kapinėse.
1994 m. prasidėjo Pirmasis Čečėnijos karas. Rusijos gynybos ir vidaus reikalų ministerijos daliniai, remdamiesi Rusijos Federacijos Prezidento Boriso Jelcino įsakymu „Dėl neteisėtų ginkluotų grupuočių veiklos pažabojimo Čečėnijos Respublikos teritorijoje“, įsiveržė į Čečėniją. Nepaisant daug didesnės sausumos kariuomenės, oro pajėgų, karinės technikos, Rusijos kariuomenė nesugebėjo įvesti efektyvaus Čečėnijos kalnuotų rajonų valdymo, dėl sėkmingai vykdytų Čečėnijos kariuomenės partizaninio karo veiksmų. Šis karas baigėsi didžiuliu Rusijos pažeminimu ir tragiškomis aukomis čečėnų tautai. Pačiais minimaliausiais skaičiavimais, šiame kare žuvo 7500 Rusijos kareivių ir karininkų, 10 000 čečėnų kovotojų, ir mažų mažiausiai 35 000 civilių. Šiame kare čečėnai išgarsėjo kaip puikūs kovotojai, tačiau pasižymėjo ir dideliu žiaurumu. Šią Rusijos agresiją pasmerkė ne tik Lietuva, bet ir dauguma Vakarų pasaulio valstybių. Ginkluotas konfliktas buvo „užšaldytas“ 1996 m. rugpjūčio 31 d. pasirašius paliaubas. Deja, vėliau jos buvo sulaužytos, kai Rusija pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą.
Iš „8diena.lt“ archyvo
Parengė Andrius Navickas
