Chrisas Lowney‘is vadovauja „Catholic Health Initiatives“, vienos didžiausių JAV sveikatos organizacijų, direktorių tarybai. Buvęs jėzuitas seminaristas; septyniolika metų dirbo investicinio banko „JP Morgan & Co“ generaliniu direktoriumi Niujorke, Tokijuje, Singapūre ir Londone (iki 2001 m.). Šis tekstas parengtas pagal jo knygą „Heroic Leadership“ (2009). Publikacija skiriama Jėzaus draugijos misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejui.

Šv. Ignacas mokytojas. Skulptūra gimtajame šventojo mieste. Antonio Oteiza, 2014. Azpeitia (Ispanija).
Nuotrauka autorės

Lentynos lūžta nuo knygų: „7 stebuklai“, „12 paprastų žingsnių“, „13 lemtingų klaidų“, „14 veiksmingų technikų“, „1001 būdas“… Jos – apie lyderystę ir valdymo meną, tad jau seniai žinoma, ką turi daryti geras lyderis: rodyti kryptį (pasiūlyti ateities viziją ir strategijas, kaip ją pasiekti), suburti žmones, motyvuoti ir taip pakeisti tikrovę. Tai kodėl daugybė šalių, o ypač didelės kompanijos, skundžiasi lyderių stygiumi? Anot Harvardo verslo mokyklos profesoriaus Johno Kotterio, jų trūksta ne kokių 10%, bet 400%. Gal verta pasimokyti iš kompanijos, kuri sėkmingai veikia jau puspenkto šimto metų?

Šią kompaniją 1540 m. sukūrė dešimt draugų, neturinčių jokio konkretaus pašaukimo ar verslo plano, bet po dešimties metų jie jau buvo įsteigę 30 universitetų visoje Europoje – pirmąjį sistemingos edukacijos tinklą istorijoje; XVIII a. jį sudarė 700 gimnazijų ir universitetų penkiuose žemynuose, tad jėzuitai išauklėjo 20% aukštąjį išsilavinimą turinčių europiečių. Jų dėka Vakarai ir Rytai ėmė keistis žiniomis: kinai ir japonai susipažino su europiečių astronomijos, kartografijos, matematikos, geometrijos atradimais, o Europą pasiekė jų kultūros aprašymai, žemėlapiai ir išmintis.

O kokia kita kompanija gali pasigirti prisikėlusi po 45 metų „anabiozės“ (angl. animation suspended) po to, kai 1773 m. buvo panaikinta? Mūsų dienomis 21 tūkstantis jėzuitų profesionalų valdo 2 tūkstančius institucijų šimte šalių. Palyginkime: iš 1900 m. JAV veikusių 100 galingiausių kompanijų šimto metų jubiliejų atšventė vos 16.

Vyraujančios lyderystės sampratos skurdas

Problema slypi jau pačiame lyderio apibrėžime: anot įsigalėjusios itin siauros amerikietiškosios sampratos, lyderiu laikomas tik vadovaujamas pareigas užimantis ir greitų rezultatų pasiekiantis žmogus. Tokia „1% lyderystė“ skatina rodyti iniciatyvą tik vadovus, o likusiems 99% belieka būti sekėjais. Pastarieji ima elgtis kaip klusnūs vykdytojai, žinantys, kad vadovas jais nepasitiki ir kontroliuos kiekvieną jų žingsnį.

Bursa: joje vaizduojamas jėzuitų simbolis – Jėzaus anagrama, nes tik Jis yra Draugijos vienybės šaltinis. XVII a. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

Krizę dar pagilina rekomenduojami lyderių pavyzdžiai: jų spektras apima nuo Atilos ir Machiavellio iki garsių krepšinio trenerių. Tik kiek jų patirtis gali praversti iš tiesų?

Hunų vadas Atila parodė turįs neeilinį vadovavimo talentą, kai apie 440-us mūsų eros metus subūrė nepriklausomas klajoklių gentis ir daugiau nei dešimt metų siaubė Europą nuo Reino iki Kaspijos jūros. Tautos mokėjo jam didžiulę duoklę, tad Atila – pirmasis istorijos „verslininkas“, susirinkęs pasakiškas sumas už tai, kad liautųsi teikęs savo „paslaugas“. Tačiau siekdamas absoliučios valdžios jis nužudė savo brolį ir bendražygį Bledą, laimėtą grobį išsidalindavo sau ir artimiausiems patikėtiniams, o pralaimėjęs prispausdavo savus karius. Kai susivieniję romėnai, frankai ir vestgotai pasitiko Atilos kariuomenę, jis apsuko žirgą ir nudulkėjo namo, palikęs 100 tūkstančių hunų dūlėti Europos laukuose. Jo imperija pradėjo byrėti dar jam gyvam esant, o jis pats jautėsi toks nekenčiamas, kad, anot legendos, liepė save su didžiuliais lobiais palaidoti niekam nežinomoje vietoje. Tad Atilos lyderystės rezultatas buvo itin trumpalaikis.

O ko gali išmokyti šv. Ignaco Lojolos amžininkas Niccolas Machiavellis? Sulaukęs 29-erių jis jau buvo aukštas Florencijos valdininkas, tačiau po dešimties metų, pasikeitus valdovui, pateko į nemalonę ir net buvo įkalintas. Siekdamas įgyti naujojo valdytojo prielankumą, jam dedikavo savo atstumties metais parašytą veikalą „Valdovas“, nors akivaizdu, kad iš tiesų įkvėpimo jam teikė Cezario Bordžijos figūra. Pastarasis tapo kardinolu būdamas septyniolikos, ir, kaip užsimena pats Machiavellis, žiaurus, neištikimas ir beširdis Bordžija išdavė savo pavaldinį, liepė jį nužudyti ir perpjautą į du gabalus išstatyti miesto aikštėje. Tačiau kitame puslapyje florentietis rašo: „Apžvelgęs visus valdovo veiksmus nerandu nieko smerktino, priešingai, man atrodo, kad pagrįstai galiu jį rekomenduoti <…> kaip sektiną pavyzdį.“ Ir pateikia atitinkamų patarimų, pavyzdžiui: „Kelti baimę saugiau nei būti mylimam, nes žmonės paprastai yra nedėkingi, savavaliai, melagiai, apgavikai, bailiai ir goduoliai“. Arba: „Reikia būti didžiu melagiu ir veidmainiu. Žmonės tokie skurdūs dvasia ir valdomi žemiausių poreikių, kad apgavikas visuomet ras daugybę tokių, kurie leisis apgaunami.“ Ar norime tokių lyderių ir ar patys norime taip matyti pasaulį?

Draugijos stiprybė slypi suvokime, kad lyderis gyvena kiekviename žmoguje,

nes visi turi imtis iniciatyvos ir kasdien spręsti iškylančias problemas.

Amerikoje mėgstama patarimo prašyti iš šalyje tokių populiarių krepšinio trenerių. Tik ar atsižvelgiama į savotiškas jų darbo sąlygas: sporte taisyklės apibrėžtos aiškiai, jos keičiasi retai, o krepšinio aikštelėje jų laikymąsi prižiūri trys žmonės su švilpukais. Šiomis griežtai kontroliuojamomis ir iš anksto žinomomis sąlygomis treneris valdo dvylika žaidėjų, kurie visi dirba vienoje vietoje ir „gamina“ vienintelį produktą – pergalę prieš komandą X maždaug 80-yje rungtynių per metus. Jiems motyvuoti didieji klubai išdalina 80 milijonų (nustatytas minimalus profesionalaus krepšininko atlyginimas JAV yra 280 tūkst. dolerių) ir dar kokius 5–10 mln. premijų. Kiek paprastų mirtingųjų dirba tokiomis sąlygomis?

Ad Maiorem Dei Gloriam („Didesnei Dievo garbei“), įrašyta šv. Ignaco laikomoje knygoje. Šis asmeninis šventojo, o vėliau ir visos Draugijos šūkis perteikia pašaukimą veikti pasaulyje. XVIII a. Loyola (Ispanija). Nuotrauka autorės.

Jėzuitiškoji lyderystė skiriasi nuo visų minėtų pavyzdžių. Priešingai nei Atilos imperija, Jėzaus draugija sėkmingai gyvuoja jau 450 metų; kitaip nei Machiavellis, jėzuitai mokėsi žvelgti į pasaulį ir žmones kaip į Dievo meilės pasireiškimą, tad ugdė kiekvieno asmens lyderiškus sugebėjimus ir skatino didžiulę iniciatyvos laisvę; o nuo profesionalių krepšininkų skyrėsi tuo, kad veikė itin greitai kintančiame pasaulyje be tvirtų taisyklių.

Keturi jėzuitiškosios lyderystės principai

Draugijos stiprybė slypi suvokime, kad lyderis gyvena kiekviename žmoguje, nes visi turi imtis iniciatyvos ir kasdien spręsti iškylančias problemas. Lyderiu gali vadintis ne tik vadovaujantis 20-čiai ar 50-čiai pavaldinių, bet ir auklėjantis vieną vienintelį žmogų – jis irgi keičia ateitį, nors tuo metu sunku įvertinti, daug ar mažai. Tikrajame pasaulyje itin praverčia šv. Ignaco patarimas, kurį jo bendražygis Diegas Laínezas suformulavo taip: „Dirbk taip, lyg sėkmė priklausytų tik nuo tavo pastangų, bet pasitikėk taip, lyg viskas priklausytų nuo Dievo“.

Užuot vystę šiandien tokias populiarias lyderystės technikas, jėzuitai susitelkė į esmę – ugdyti žmogų, gebantį sukurti reikalingas strategijas vos gyvenimui metus konkretų iššūkį. Šis gebėjimas laikosi ant keturių stulpų, tai:

* savęs pažinimas;

* išradingumas;

* meilė;

* herojiškumas.

Kiekviena lyderystė prasideda nuo gebėjimo valdyti save. Tai yra pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, turėti pasaulio viziją bei aiškiai apibrėžtas esmines vertybes, kurių niekuomet negalima išduoti. Tik žinantis, ko nori, gali energingai to ieškoti, ir tik pažinęs savo silpnybes, gali jas sistemingai įveikti. Pirmieji jėzuitai sukūrė to siekti padedančių technikų ir praktikų sistemą. Pirmiausia tai – mėnesį trunkančios dvasinės pratybos, kurių metu žmogus, atsiskyręs ne tik nuo išorės trukdžių, bet ir nuo kasdienybės rūpesčių, rutinos ir net atsitiktinių pokalbių, visą laiką skiria sistemingam savęs pažinimui ir įvertinimui. Taip žmogus pasiruošia atremti pasaulio sumaištį. Tradicinėse vienuolijose nuo jos gindavo storos mūro sienos, o šv. Ignaco ir jo bendražygių įkurtoji Draugija buvo skirta ne palikti pasaulį, bet kaip tik veikti jame. Beliko „mūro sieną“ kiekvienam pasistatyti savyje, ir ja tapo savęs pažinimas.

Išradingumas – tai drąsa bandyti naujoves

ir prisitaikyti nuolat kintančiame pasaulyje.

Pagrindinis Loyolos bazilikos, pastatytos aplink gimtuosius šv. Ignaco namus, altorius. Ignacio Íbero, 1757. Loyola (Ispanija). Nuotrauka autorės.

Per mėnesio pratybas pastatytai „sienai“ prižiūrėti ir lopyti jėzuitai vėliau kasmet skirdavo savaitę: įvertindavo praeitų metų pasiekimus ir numatydavo tikslus ateinantiems. Ją jėzuitas skatinamas trumpai „patikrinti“ ir kiekvieną dieną – atlikti dar šv. Ignaco nustatytą trijų dalių egzaminą: rytą atsikėlęs prisiminti svarbiausius tikslus, o po pietų ir po vakarienės apmąstyti Dievo meilę (padėkoti Jam už tą dieną gautas malones) ir prisiminti, kas įvyko per prabėgusias valandas, ypač visa, kas susiję su konkrečiu dalyku, kurį stengiasi ištaisyti ar pagerinti. Taip išskaidyti į sudedamąsias dalis, pasiekiami tampa net ambicingiausi tikslai.

Išradingumas – tai drąsa bandyti naujoves ir prisitaikyti nuolat kintančiame pasaulyje. Drąsa atsiranda žinant, kurie principai ir vertybės yra esminiai, o ką galima keisti ar palikti. Prisitaikyti taip, kad visas pasaulis taptų namais (kaip teigė pirmųjų jėzuitų šūkis) padeda beaistriškumas. Šv. Ignacas taip vadino ne aistrų ir jausmų neturėjimą – jie būtini žmogui kaip variklis – bet atsisiejimą, kurį iliustravo tokiomis pratybomis: įsivaizduoti gavus krūvą pinigų. Žmogus gali juos godžiai pasilaikyti arba su pasišlykštėjimu atstumti, bet tobuliausia būtų į juos neatsiliepti jokiu jausmu, tik šaltai panaudoti siekiant anksčiau užsibrėžto tikslo. Tad, anot šv. Ignaco, jėzuitas turi gyventi „pakelta koja“, tai yra pasiruošęs kiekvieną akimirką palikti miestą, šalį, bendruomenės namus, nes jo misijos vieta yra visas pasaulis. Tai suteikė neįtikėtino lankstumo pirmaisiais Draugijos veikimo metais, kai nepaslanki Bažnyčios hierarchija bejėgiškai žvelgė į stulbinančią naujovę – Reformacijos užsuktą propagandos mašiną: pasinaudoję spausdinimo staklių išradimu reformatai užtvindė Europą knygomis. Martynas Liuteris pats parašė ketvirtadalį Vokietijoje išleistų veikalų. Bažnyčia sugebėjo sureaguoti tik 1563 m. (Tridento susirinkimo pabaiga), kai 30 jėzuitų universitetų jau dešimt metų rengė išsilavinusius ir savo tikėjimą ginti pasiruošusius katalikus.

Vis dėlto visą pasaulį namais geriausiai paverčia meilė – gebėjimas žvelgti į aplinką su teigiama nuostata ir… mylint. Priešingai nei Machiavellis, laikęs pasaulį itin bjauria vieta, pilna šlykščių savanaudžių individų, šv. Ignacas skatino valdyti „daugiau meile, o ne baime“. Į kiekvieną žmogų privalu žvelgti kaip į apdovanotą unikaliu talentu ir kilnumu, o į pasaulį – kaip į Dievo meilės pasireiškimo vietą. Tam jėzuitų auklėtiniai atlikdavo baigiamąją dvasinių pratybų ciklo meditaciją „Kontempliacija meilei įgyti“. Ji padeda įsisąmoninti, kad „meilė turi būti rodoma daugiau darbais nei žodžiais“ („Dvasinės pratybos“, 230), kad Dievas gyvena savo kūriniuose, „duodamas jiems buvimą, augaluose – augimą, gyvūnuose – pojūčius, žmonėse – įgalindamas juos protauti. Taip ir manyje: duodamas man buvimą, gyvybę, pojūčius ir įgalindamas protauti“ (235). Taip visas pasaulis tampa prisotintas meilės, nes Dievas visame kame dirba žmogaus labui. Tai skatina nerti į tikrovę su pasitikėjimu ir kiekvieną akimirką dėkoti – netgi už tingius, bukus ar net priešiškus žmones, su kuriais tenka dirbti.

1535 m. grįžęs iš Paryžiaus Ignacas moko kraštiečių vaikus ne tik rašto, bet ir tikėjimo, o jų motinas – dorų papročių. Keramikinis frizas ant Šv. Magdalietės koplyčios sienos, 1921. Azpeitia (Ispanija). Nuotrauka autorės.

Herojiškumo esmė, anot šv. Ignaco, yra „pažadinti didžius troškimus“. Juk lyderiai įsivaizduoja įkvepiančią ateitį ir imasi ją įgyvendinti, užuot laukę, ką jiems atneš rytdiena. Mūsų dienomis administracijos konsultantai kaip tik ir ieško tokių motyvuotų individų, bet žmogaus, deja, neįkvėpsi paspaudęs mygtuką. Tiesa, toks mygtukas egzistuoja, bet jis yra žmogaus viduje, tad save „įjungti“ gali tik jis pats. Jėzuitai mokė tą daryti, užsibrėžiant itin aukštus, beveik nepasiekiamus tikslus – niekuomet nesustoti, kaip teigia populiarus jų šūkis, visą laiką siekti „daugiau“ (lot. magis).

Draugijos pradžia ir šv. Ignacas

Dešimties Draugijos steigėjų būrelis buvo itin margas: skirtingo amžiaus (tarp jauniausio ir vyriausio būta 24 metų skirtumo), tautybės (ispanai, prancūzai ir portugalai), socialinės padėties (valstiečių vaikas šv. Petras Fabras, kilmingas pilies paveldėtojas šv. Pranciškus Ksaveras, atsivertusio žydo anūkas Diegas Laínezas).

Simbolinis įkūrėjo atvaizdas jėzuitų bažnyčioje Santandere. XX a. pradžia. Nuotrauka autorės.

Daug žadantys Paryžiaus, prestižiškiausio to meto universiteto studentai susibūrė aplink žmogų, regis, mažiausiai tinkamą vadovauti – Iñigoą Loyolą – šv. Ignacą. Jis neišsiskyrė nei iškalba, nei intelektiniais sugebėjimais, nei pasiekimais, buvo dukart sėdėjęs kalėjime ir ne sykį kviestas pokalbiui pas inkvizitorius. Ignacui buvo 38-eri – XVI a. tai laikyta gyvenimo saulėlydžiu – ir jis tegalėjo pasigirti tuo, kad regėjo į šipulius sudūžtant net du savo gyvenimo projektus, kai siekė tapti karžygiu-dvariškiu, o po to – šventuoju.

Abu kartus jis parodė didžiulį ryžtą ir drąsą: jaunasis baskas vadovavo beviltiškai Navaros pilies gynybai, o atsigavęs po sunkaus sužeidimo ryžosi siaubingai plastinei operacijai – nupjauti atsikišusį po operacijos blogai suaugusio blauzdikaulio gabalą (be narkozės), nes to meto dvariškiai dėvėjo šlaunis siekiančias aptemptas kojines… Ligos patale skaitydamas šventųjų gyvenimus ir išgyvenęs atsivertimą, Ignacas nutarė tapti didžiu šventuoju. Leidosi į kelią, apsirengęs maišiniu audeklu, basas, nesikirpdamas plaukų nei nagų, elgetaudamas, ir per pusantrų metų nukeliavo 3200 km iki Jeruzalės, kur troško pasilikti… Bet buvo deportuotas po trijų savaičių dėl itin nestabilios politinės krašto padėties.

Pasirodė, kad Ignaco pralaimėjimų virtinė ir buvo didžiausias jo turtas. Anot ilgamečio Harvardo verslo mokyklos profesoriaus Abrahamo Zalezniko, „lyderiai – tai individai, gimę ne vieną, bet du kartus, kai dėl kažkokios ypatingos patirties atstumti ar nemėgstami savo aplinkinių jie susitelkė į save ir vėl atsikėlė, tik jau ne su paveldėta, o su pačių susikurta tapatybe“.

Šie žodžiai tiksliai nusako Ignaco istoriją: jis atgimė net ne vieną, o du kartus, po sužeidimo ir operacijos gimtojoje Azpeitijoje, ir po nesėkmės Jeruzalėje. Grįždamas į Barseloną 33-ejų metų vyras, anot šykščios užuominos „Autobiografijoje“, „nuolat pats sau svarstė, ką daryti, ir pagaliau labiau palinko kurį laiką studijuoti, kad padėtų sieloms“ (50). Tai reiškė sėsti į pradinės mokyklos suolą su paaugliais mokytis gramatikos. Šis kelias jį pamažu atvedė į Alkala de Henareso ir Salamankos universitetus, o vėliau – į Paryžių, kur jis pagaliau, sulaukęs 39-erių, atrado savo kelią.

Sužeistas Ignacas parnešamas į namus. 1950, Joan Flotats. Šv. Ignaco bazilika, Loyola (Ispanija). Nuotrauka autorės.

Emocines ir dvasines savo patirtis Ignacas sudėjo į „Dvasines pratybas“, kurias sukūrė dar prieš išplaukdamas į Jeruzalę per Manresoje praleistus nepilnus metus (1522–1523). Šį metodą persmelkė autoriaus herojiškumas, kvailai švaistytas jaunystėje ginant Navaros tvirtovę ar kamuojant kūną, kai siekė pranokti šventuosius – o taip pat ir gebėjimas prisitaikyti, kai iš dvariškio tapo piligrimu, o vėliau studentu. Tačiau didžiausia Ignaco dovana buvo gebėjimas šias savybes ir ryžtą atrasti ir paskatinti kituose. Todėl dešimt bendražygių, susidraugavusių per jo vedamas „Dvasines pratybas“, būtent jį ir išrinko pirmuoju Draugijos generolu.

Iš pradžių tai buvo draugų būrelis be konkretaus pašaukimo ar misijos. Juos jungė troškimas „tarnauti sieloms“ herojiškais darbais. Bažnyčios hierarchai greitai pastebėjo šiuos puikiai išsilavinusius ryžtingus žmones ir ėmė juos siųsti su užduotimis į įvairius „frontus“, kurių plintant Reformacijai vis daugėjo. Draugai pamatė, kad netruks tapti savo populiarumo auka ir jų būrelis tiesiog ištirps, išbarstytas net už Europos ribų – iki tolimosios Indijos. Tuomet 1540 m. jie ėmėsi oficialiai steigti Draugiją, tik ne tam, kam paprastai steigiamos kompanijos (kartu valdyti kapitalą, nuosavybę, kovoti su konkurentais, pasiskirstyti funkcijas ir atsakomybę…), bet siekdami išlaikyti draugystę ir herojiškumo dvasią.

Atsivertimą išgyvenęs Ignacas iškeliauja į piligrimystę; tą pačią naktį budi Aranzazu Mergelės Marijos šventovėje, kur duoda pirmuosius įžadus. Skulptūrinė kompozicija Loyolos bazilikos fone. Antonio Oteiza, 2000. Nuotrauka autorės.

Štai kodėl jie pasivadino tiesiog Draugija (lot. Societas), o nesant aiškiau apibrėžtos veiklos srities ar švento steigėjo, „rišamąja medžiaga“ pasirinktas Jėzaus vardas. Jis puikiai įkūnijo ir siekį, kad jų gyvenimas būtų nepertraukiama herojiškų dorybių ir didvyriškų veiksmų grandinė. Stebina, kad tą turėjo užtikrinti paklusnumas popiežiui – ketvirtasis įžadas, jėzuitų duodamas šalia kitų trijų, įprastų visose vienuolijose. Draugijos patirtis patvirtino, kad Ignacas buvo teisus: kaip tik paklusnumas, tai yra beveik kariškas pasirengimas iškart ir netarus nė žodžio vykdyti net, regis, neįmanomą įsakymą, paprastą žmogelį paverčia didvyriu.

Į kiekvieną žmogų privalu žvelgti kaip į apdovanotą unikaliu talentu ir kilnumu,

o į pasaulį – kaip į Dievo meilės pasireiškimo vietą.

Ignaco bendražygius užgriuvo tiek prašymų „tarnauti sieloms“, kad jiems pirmiausia teko užsiimti ne mažiau išsilavinusių ir ryžtingų pagalbininkų ugdymu. XVI a. vos ketvirtadalis turtingų miestiečių išmokdavo skaityti ir rašyti ir mažiau nei 1% pasiekdavo aukštąjį išsilavinimą. Veikė daug atskirų labai nevienodo lygio mokyklų, nebuvo jokios vieningos sistemos ar reikalavimų, tad trys ketvirčiai pirmųjų jėzuitų turėjo tapti ugdytojais. Jų edukacijos tinklas išaugo „iš apačios“: 1543 m. įsteigta pirmoji kolegija, bet poreikis buvo toks didelis, kad Ignacas iki mirties (1556 m.) spėjo duoti leidimą dar keturioms dešimtims. Praėjus keturiasdešimčiai metų nuo įsteigimo, Draugija turėjo 150 kolegijų, tapusių katalikiško aukštojo mokslo pamatu Europoje. Jėzuitų pasiūlymas buvo itin populiarus, nes jie pirmieji sukūrė vieningą ir kokybę garantuojančią gimnazijų ir universitetų sistemą, be to, mokslas ten buvo nemokamas, tad ir neturtingi gabūs mokiniai galėjo jį gauti. Tiesa, praktikoje jų galimybes varžė tai, kad iš pradžių turėjo išmokti rašto kokioje nors pradinėje mokykloje.

Didysis išbandymas: Draugijos panaikinimas

Jėzuitai skyrėsi nuo įprastų vienuolių: nesirinkdavo septyniskart per dieną drauge melstis Valandų liturgijos, neįsipareigodavo gyventi tame pačiame vienuolyne, neturėjo ypatingo juos iš kitų išskiriančio abito (Ignacas patarė rengtis, kaip rengiasi to krašto kunigai). Tai padėjo siekti Draugijos tikslo – tapti pakankamai lanksčiu įrankiu veikti kintančiame pasaulyje, surasti Dievą ir išgyventi Jo meilę gyvenimo įvykių verpete. Griežta hierarchija ir didvyriškumo idealas netgi priminė karinį dalinį. Be to, rūpindamiesi aukštuoju išsilavinimu jėzuitai visuose kraštuose atsidurdavo arti valdančiųjų, todėl dar Draugijos priešaušryje Ignacas perspėjo: „Romos kurijoje daug kas apie mus galvoja, kad norime valdyti pasaulį“ (1548 11 02 laiškas).

Prisikėlęs Jėzus. Savotišką prisikėlimo virsmą išgyveno ir Ignacas Manresos oloje. 2002, Mozaika Loyolos bazilikos parko kapinaitėse. Nuotrauka autorės.

Tad sėkmė, kaip įprasta, paskatino atsirasti ir būrį priešų, kurių ypač pagausėjo Švietimo amžiuje. Paplito įsitikinimas, kad išvaduoti žmogaus dvasią įmanoma tik sugriovus Katalikų Bažnyčią su jos prietarais ir ritualais, o ypač pasaulyje labiausiai matomą jos padalinį: „Kai sunaikinsime jėzuitus, būsime laimėję mūšį prieš šį pasibjaurėtiną dalyką [Prancūzijos Bažnyčią]“, – sakė Voltaireas.

Galbūt padėtį užaštrino ir patys jėzuitai: užuot įžvalgiai ištyrę naująją mąstymo srovę ir pabandę rasti sąlyčio taškų galimam dialogui, kaip darė jų pirmtakai Indijoje ar Kinijoje, XVIII a. Europos jėzuitai įsivėlė į aršią polemiką. Jie neatpažino, kad su švietėjais juos jungė ir laisvos žmogaus valios gynimas, ir žinojimo, mokslo iškėlimas – neatsitiktinai Prancūzijos filosofas Denisas Diderot pirmąjį savo garsiosios „Enciklopedijos“ tomą daugiausia nurašė nuo jėzuitų darbų.

Be to, Draugija jau kurį laiką buvo apleidusi du itin svarbius steigėjų priesakus: neatstumti jokio talentingo žmogaus dėl jo kilmės ar padėties ir neprisirišti prie jokios nuosavybės ar būklės. Tai reiškė priimti vadinamus „naujuosius krikščionis“ – apsikrikštijusių žydų palikuonis. Toks buvo Diegas Laínezas, vienas steigėjų, po šv. Ignaco mirties, tapęs antruoju Draugijos generolu. Tačiau jau antroji jėzuitų karta pasidavė aplinkos spaudimui ir uždarė duris „negrynakraujams“, kaip kone visos to meto vienuolijos ir valstybių administracijos. XVIII a. Pietų Amerikoje, kur daug jėzuitų, kovodami už indėnų teises, nepagailėjo net gyvybės jie visgi nepriėmė pastarųjų į Draugiją ir neleido jiems gauti kunigo šventimų. O „pririšo“ jėzuitus nepaprastai išsišakojusi jų švietimo sistema: kai reikia valdyti didžiulius pastatus, rūpintis dėstytojais ir paskaitų kursu, jau neįmanoma susiruošti iškeliauti į kitą pasaulio kraštą per 48 valandas, kaip kažkada šv. Pranciškus Ksaveras.

Vertingiausias yra jėzuitų metodo universalumas:

iš tiesų visi esame lyderiai ir visą laiką vedame save ir kitus.

Be to, nemokamoms mokykloms išlaikyti teko ieškoti turtingųjų ir galingųjų paramos ir net patiems eksportuoti Naujojo pasaulio produktus ir sukurti monopolijas. Taip gimė kalbos apie neįtikėtinus jėzuitų turtus. XVIII a. antroje pusėje daug valdovų jėzuitus laikė pernelyg įtakingais, tad 1759 m. Portugalijos karalius juos ištrėmė, o kiek vėliau juo pasekė Prancūzija ir Ispanija. Pasidavęs spaudimui popiežius Klemensas XIV 1773 m. panaikino Draugiją. 25 tūkst. jos narių pabiro po pasaulį: dauguma įstojo į kitas vienuolijas, ėmė tarnauti kaip kunigai ar susirado pasaulietinius darbus. Draugijos turtą perėmusių valdininkų laukė nemaloni staigmena: paaiškėjo, kad kone visos pajamos buvo skiriamos švietimo sistemai išlaikyti.

XX a. atstatyta Aranzazu bazilika: joje gerbiamas Mergelės Marijos atvaizdas, kurio akivaizdoje 1522 m pirmuosius įžadus davė piligrimas Ignacas. Fasade vaizduojami keturiolika apaštalų kviečia kiekvieną atėjusįjį tapti apaštalu, tai yra, sėsti į Jėzaus valtį – juk figūrų skaičių įkvėpė tradicinė baskų kanoja, irkluojama keturiolikos žmonių. Skulptorius Jorge Oteiza, 1969. Nuotrauka autorės.

Daug didesnė bėda buvo ta, kad universitetai staiga liko be daugybės gabių dėstytojų ir valdytojų, tad netrukus jau ne vienas valdovas ėmė nostalgiškai minėti jėzuitus. Jų ypač trūko veržliai besikuriančių Jungtinių Valstijų platybėse, kaip 1800 m. guodėsi Merilande įsikūręs buvęs jėzuitas Johnas Carrollas. Netrukus jis buvo paskirtas Baltimorės vyskupu (vienu iš 46 vyskupais pašventintų buvusių jėzuitų), ir tuo metu jo ausis pasiekė neįtikėtina žinia: panaikintoji Draugija išliko ir toliau veikia… Rusijoje.

Iš Rusijos dar 1689 m. jėzuitus net du kartus ištrėmė Petras Didysis. Tačiau 1772 m. po Pirmojo Žečpospolitos padalijimo Rusija netikėtai vėl „įsigijo“ 200 jėzuitų su keturiomis jų kolegijomis. Kai kitais metais Jekaterina Didžioji sužinojo, kad popiežius panaikino Draugiją, ji uždraudė šį įsaką skelbti Rusijoje. Carienė nenorėjo rizikuoti netekti keturių puikių aukštojo mokslo įstaigų šalyje, kur jų taip trūko, tad ramiai praleido pro ausis Vatikano protestus. Ir Rusijos jėzuitai nusprendė veikti toliau: išsirinko generolą ir atidarė noviciatą.

Į juos 1804 m. ir kreipėsi Baltimorės vyskupas, prašydamas atsiųsti dėstytojų Vašingtone kuriamai Džordžtauno kolegijai. Jėzuitų generolas Gabrielis Gruberis iš Sankt Peterburgo atsakė: „[Popiežiui] davus leidimą viva voce (lot. „žodžiu“), galime priimti į Draugiją narius bet kuriame krašte, tik turime tai daryti tyliai ir nesipuikuodami“. Ir išsiuntė tris Rusijos jėzuitus formuoti naujų narių amerikiečių bei dirbti kolegijoje. Tokiu pat būdu, „tyliai ir nesipuikuojant“, valdovams prašant pamažu atgimė jėzuitų kolegijos ir kituose kraštuose.

Galiausiai, 1814 m. popiežius Pijus VII oficialiai atkūrė Draugiją. Po metų jai priklausė tūkstantis narių, o netrukus jų jau buvo daugiau nei prieš panaikinimą. „Kas žino kokią kitą kompaniją, kuri būtų atsikūrusi po keturių dešimtmečių anabiozės, ir dar išlaikiusi nepakeistus savo lyderystės principus?“ – retoriškai klausia Chrisas Lowneyis.

Pabaigai

Šv. Ignaco ir jo bendražygių sukurtas lyderystės metodas vis dar veiksmingas. Tai – puiki teigiama atsvara verslo mokyklose įsigalėjusiam agresyviam ir konkurenciją bei diktatorišką valdymą skatinančiam modeliui. Tačiau vertingiausias yra jo universalumas: iš tiesų visi esame lyderiai ir visą laiką vedame save ir kitus. Tik tai darome geriau, jeigu esame tą įsisąmoninę ir pasimokę iš įrodžiusiųjų, kad moka tai daryti.

Parengė Jūratė Micevičiūtė

Žurnalas Kelionė 2019 m. Nr. IV

One Comment

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *