Lietuvininkas Jonas Užpurvis

 

Jonas Užpurvis

1891 m. gruodžio 12 d. Virkytuose (Saugų vls., Šilokarčemos aps.) gimė Jonas Užpurvis, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, poliglotas, spaudos bendradarbis, istorikas, kraštotyrininkas, filologas.

Jonas Užpurvis (Johann Uszpurwies) augo gausioje pasiturinčių ūkininkų Martyno ir Anės (g. Juraitytės) Užpurvių šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Virkytuose. 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, mokytojas Jonas Užpurvis buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę, mokėdamas keletą kalbų tarnavo ryšininku ir vertėju.

Po karo Jonas Užpurvis grįžo į gimtinę, mokytojavo Vilkyčiuose, o nuo 1923 m. – Rokuose. Kūrė naujus darbo metodus, laisvalaikiu piešė ir muzikavo. Priklausė 1926 m. įsteigtai Klaipėdos krašto mokyklų draugijai.

1926 m. lapkričio 11 d. Jonas Užpurvis vedė ūkininkaitę Ilzę Stubraitę (1905–1999) iš Žiaukų, dailininkę mėgėją. Šeima susilauks dukters Janinos ir sūnaus Ramūno.

Nuo 1930 m. mokytojas Jonas Užpurvis studijavo klasikinę filologiją Vytauto Didžiojo universitete Kaune, dalyvavo studentų draugijos „Mažoji Lietuva“ veikloje. Universitetą baigė 1934 m., diplominį darbą parašė lotynų kalba.

Nuo 1934 m. Jonas Užpurvis mokytojavo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dėstė anglų, vokiečių ir lotynų kalbas, literatūros pamokose pasitelkdavo muziką, papildomai dirbo mokytojų seminarijoje, buvo išrinktas Klaipėdos krašto mokyklų draugijos valdybos nariu. Laisvalaikiu toliau mokėsi kalbas (iš viso jų mokėjęs apie trisdešimt), dainavo „Aidos“ chore, kūrė muziką, vaidino mėgėjiškuose spektakliuose, rinko tautosaką. Parengė vidurinėms mokykloms skirtą Lietuvos istorijos dokumentų rinkinį „Lietuvių tautos istorijos šaltiniai“ (išleistas Klaipėdoje, pirma dalis 1938 m., antra – 1939 m.). Veikalas pripažintas geriausiu šio pobūdžio leidiniu to meto Lietuvoje. Buvo parengęs darbą „Vytauto raštai“ (rankraštis dingo karo ar pokario metais).

Po to, kai 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmė hitlerinė Vokietija, Jonas Užpurvis su kolegomis mėgino išrūpinti leidimą lietuviškoms mokykloms Klaipėdoje, ketino šiuo klausimu Karaliaučiuje įteikti memorandumą Rytų Prūsijos gauleiteriui Erichui Kochui, tačiau šiam atsisakius jiems suteikti audienciją, tarpininkaujant dr. Ernstui Noimanui, kartu su mokytoju Martynu Purvinu (1902–1976) memorandumą Gumbinėje perdavė „regierunksprezidentui“ Karlui Šmitui. Deja, susitikimas rezultatų nedavė.

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją perkėlus į Didžiąją Lietuvą – Palangą, čia persikraustė ir Jonas Užpurvis. 1941–1943 m. dėstė vokiečių kalbą Vilniaus universitete.

Jonas Užpurvis (antras) jo sūnus Ramūnas, žmona Ilzė ir duktė Janina Sibiro tremtyje, 1959 m. Nuotrauka iš Brunhildės Užpurvytės-Aschmann šeimos albumo, publikuota Mažosios Lietuvos enciklopedijoje

Tuoj po Antrojo pasaulinio karo Jonas Užpurvis grįžo į Klaipėdą, čia su šeima laimingai apsigyveno savo namuose, dirbo ankstesnės gimnazijos patalpose įkurdintoje Klaipėdos I gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1947 m. parašė disertacijai prilygstantį mokslinį darbą, nagrinėjantį K. Donelaičio kūrybą, tačiau disertacijos gintis nebeteko. 1949 m. Mokslų akademijai Jonas Užpurvis įteikė studiją „Vokiečių kalbos dėstymo metodika lietuvių kalbinės mąstysenos atžvilgiu“ ir 1949 m. kovo 15 d. buvo suimtas, po kelių mėnesių tardymo su visa šeima ištremtas į Sibirą.

Jono Užpurvio kūrybos rinktinės „Mano literatūrinis palikimas“ viršelis

„Komunistai niekšai 1949.III.15 išdrabstė mano lobyną ir kartu visus raštus. <…> Visą lapų ritinį pavogė tie plėšikai – 106 p. Klaipėdos krašto kaimų gyventojų sąrašus. <…> Komunistai niekšai man sunaikino trylika metų svarbiausio gyvenimo laiko,“ – po kelių dešimtmečių laiške Kanadoje įsikūrusiam bičiuliui Viliui Pėteraičiui (1914–2008) rašys Jonas Užpurvis.

Tremtyje Krasnojarsko krašte Tasejevo rajone teko kirsti mišką, vėliau Jonas Užpurvis kolūkyje dirbo bitininku. Į Lietuvą grįžti leista tik 1962 m. Tiek gimtieji namai Virkytuose, tiek namas Klaipėdoje sovietų valdžios buvo nusavinti. Iš pradžių Jonas Užpurvis apsistojo Saugose, vėliau Šilutėje, čia glaudėsi kukliame sūnaus bute. Negalėdamas mokykloje gauti net sargo darbo, galiausiai 1967 m. su žmona ir sūnumi išvyko į Vakarų Vokietiją, apsigyveno Pulheime, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje.

Įsikūręs Vokietijoje, Jonas Užpurvis vėl galėjo atsidėti kalbos studijoms bei kūrybai, dalyvavo išeivijos veikloje, aktyviai susirašinėjo su senais bičiuliais Šiaurės Amerikoje. Parašė stambią studiją apie saugiškių tarmę „Trys kalbinės studijos. Drei Sprachwissenschaftliche Studien“ (1990 m. išleista Čikagoje, 2016 m. – Vilniuje), prisidėjo prie akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“, paliko prisiminimų bei kūrybos rankraščių lietuvių ir vokiečių kalbomis, garso įrašų.

Baigdamas šimtas pirmuosius gyvenimo metus, Jonas Užpurvis mirė 1992 m. rugsėjo 12 d. Pulheime, ten ir palaidotas.

Jono Užpurvio knygos „Trys kalbinės studijos“ 2016 m. leidimas

1999 m. Vilniuje išleista Jono Užpurvio kūrybos rinktinė „Mano literatūrinis palikimas“ (sudarė dr. Regina Sinkevičienė). Tarp kitų raštų leidinyje įtrauktas ir tremties patyrimams skirtas hegzametru parašytas epas „Baltųjų vergų turgus. Auf dem Markt der weisse Sklaven“, kurio 64 puslapių rankraštį Jonas Užpurvis dar 1969 m. buvo nusiuntęs į Čikagą, deja, anuomet knygai taip ir nepavyko rasti leidėjo…

2010 m. Ramūnas Užpurvis Šilutės muziejui perdavė vertingų eksponatų, susijusių su Jono ir Ilzės Užpurvių gyvenimu, jie eksponuoti 2011 m. surengtoje parodoje „Eksponatai – laikmečio liudininkai“. Artėjant Jono Užpurvio 120-osioms gimimo metinėms, pagerbiant kraštiečio atminimą, 2010 m. pabaigoje jo vardu pavadinta viena Šilutės miesto gatvių.

One Comment