557 m. Konstantinopolis buvo rimtai sugriautas žemės drebėjimo. Šis miestas buvo Įkurtas 667 m. pr. m. e. kaip graikų Megaros miesto kolonija Bizantijus. 330 m. Konstantinas Didysis jį pervadino savo garbei Konstantinopoliu ir paskelbė jį Rytų Romos imperijos (plačiau žinomos Bizantijos vardu) sostine. Per žemės drebėjimą buvo suniokota ir Šventosios Sofijos katedra.

1591 m. mirė Šv. Kryžiaus Jonas – krikščionių mistikas, vienuolinio gyvenimo reformatorius. Jis vadinamas Kryžiaus Jonu, nes savo celėje turėjo tik kryžių ir kiauras naktis melsdavosi iškėlęs kryžiumi rankas.

Jis gimė 1542 m. Tikrasis vardas Juanas de Yepesas Álvarezas. Gimė Funtiveros mieste aukšto luomo, bet nuskurdusioje dvarininkų šeimoje, gyvenusioje netoliese Avilos. Jaunystėje ligoninėje prižiūrėjo ligonius. Išsimokslinimą gavo jėzuitų mokykloje Medina de Kampo miestelyje, kur persikėlė jo šeima po tėvo mirties, ieškodama pajamų pragyvenimui. 1568 m. įstojo į karmelitų ordiną, religinį išsimokslinimą gavo Salamankoje. Karmelitų ordine vykstant Teresės Avilietės sukeltoms diskusijoms dėl ordino reformų, Jonas tapo šalininku reformatorių, kurie norėjo grįžti prie senų karmelitų idealų – griežtumo ir asketizmo ir įkūrė pirmąjį reformuotą (arba „basųjų“) karmelitų vienuolyną Duruele. 1570–1572 m. buvo Manceros vienuolyno naujokų mokytoju, nuo 1572 m. – Avilos vienuolyno, kuriame gyveno šv. Teresė Avilietė, nuodėmklausiu ir dvasios vadovu. Tarp reformuotų ir nereformuotų karmelitų kilus ginčui dėl jurisdikcijos, Jonas 1577 m. gruodžio 3 d. naktį nereformuotųjų karmelitų buvo suimtas ir uždarytas į Toledo vienuolyną, iš kur 1578 m. pabėgo. Nelaisvėje pradėjo rašyti eiles, persmelktas ypatingos mistinės dvasios ir religingumo. Jis parašė prozos traktatus – „Kopimas į Karmelio kalną“, „Juoda sielos naktis“, „Sielos daina“, „Gyva meilės liepsna“.

Vėliau buvo keleto vienuolynų viršininkas, nuo 1585 m. – Andalūzijos generalinis vikaras. 1591 m. kapitula atleido iš visų pareigų ir perkėlė į Penuelos vienuolyną.

Vienu metu jis patyrė didžiulių tikėjimo išbandymų. Jam atrodė, lyg Dievas jį būtų apleidęs; Jonas labai dėl to kentėjo. Tamsą, kurioje bendraudama su dieviškąja išmintimi ir siela susijungia su Dievu, jis vadino „Tamsiąja naktimi“.

Šv. Kryžiaus Jonas mirė 1591 m. Ubedoje. 1726 m. popiežiaus Benedikto XIII buvo kanonizuotas, 1926 m. popiežius Pijus XI paskelbė jį Bažnyčios mokytoju.

1546 m. gimė Tycho Brahe, danų astronomas, astrologas bei alchemikas. Jis pagarsėjo tuo, kad anksčiau, nei buvo atrastas teleskopas, sugebėjo apskaičiuoti tikslias planetų buvimo vietas. Taip pat įrodė, kad kometos skrieja toliau nuo Žemės nei Mėnulis. Jo padėjėjas buvo Johanas Kepleris.

1799 m. mirė pirmasis JAV prezidentas George Washingtonas. Gimė 1732 m. Virdžinijos plantatorių šeimoje. Įdomu, kad, tapęs prezidentu, G. Washingtonas iš savo asmeninių lėšų apmokėjo valstybės skolas.

1895 m. gimė prancūzų poetas Paul Eluard (tikrasis vardas Eugène Émile Paul Grinde). Jis gimė Sen Denimiestelyje, netoli Paryžiaus. Dar vaikystėje susirgo tuberkulioze, kiek apsigydęs tęsė studijas. Per Pasaulinį karą dirbo sanitaru. Vėliau įsijungė į dadistų poetų gretas, tačiau po kelių metų perėjo prie realistinės poezijos.

1924 m. poetas slapta nuo visų pabėga iš Paryžiaus ir išvyksta į tolimą kelionę. Sėda Marselyje į laivą ir plaukiodamas jūromis aplanko Antilus, Malajus, Okeaniją, Naująją Zelandiją, Indoneziją, Ceiloną, ir visiškai užklimpsta Saigone, nes poetas nebeturi pinigų, smarkiai suserga. Iš čia jį išvaduoja atvykusi žmona ir jos meilužis. Ir po pusmečio trukusių klajonių, jis grįžta namo, o tą savo išvyką pavadina „idiotiška“. Netrukus pasirodo jo eilėraščių knyga proza – „Išvirkščioji vieno gyvenimo pusė, arba Žmogiškoji piramidė“ (Les dessons d’une vie on La pyramide humaine, 1926). Rinkiny išreiškiama mintis, kad jis ilgai klajojo požemiuose, kur numanomos šviesos išvis nebuvo.

1930 m., kada jo žmona Gala pabėgo su Salvadoru Dali, poeto bendražyge tapo klajojančio teatro artistė Marija Benc (Nuš). Ji buvo visiška priešingybė buvusiai poeto žmonai. Tai buvo tikra liaudies mergaitė, labai paprasta ir užjaučianti.

1936 m. Eluard keliauja į Ispaniją, grįžęs pasmerkia šioje šalyje Franko sukeltą pilietinį karą. Vokietijai okupavus Prancūziją, poetas tapo vienas iš svarbių pogrindinės spaudos leidėjų.

Paskutinė poeto knyga „Feniksas“ yra tarsi gyvenimo manifestas. Paul Eluard vadinamas didžiausiu XX amžiaus Prancūzijos poetų.

Mirė Šaramtone 1952 m. lapkričio 18 d. 1953 m. jam įteikta Tarptautinę Taikos premiją.

1911 m. Roaldas Amundsenas, norvegų keliautojas, poliarinių sričių tyrinėtojas, ir keturi palydovai pasiekė Pietų ašigalį. Amundsenas tapo pirmuoju žmogumi, kuris pasiekė tiek Pietų, tiek Šiaurės ašigalius.

Pirmieji bandymai tyrinėti pietų poliarines teritorijas prasidėjo XIX a. pradžioje. Laikoma, kad pirmoji pasaulyje Antarktidos žemyno krantą 1820 m. vasario 2 d. pasiekė F. Belingshauzeno vadovaujama ekspedicija. Nuo 1839 m. iki 1843 m. vykusios britų pietų poliarinės ekspedicijos metu J. K. Roso vadovaujama ekspedicija tyrinėjo Antarktidą, atrado Roso šelfinį ledyną bei ugnikalnius Erebusą ir Terorą. Kurį laiką pietų poliariniai kraštai nebuvo tiriami. Tik 1901 m. prasidėjo kitas brito R. Scotto vadovaujama Antarktidos tyrinėjimų etapas. Ekspedicijos metu buvo gauti svarbūs ir gausūs Antarktidos geografijos, biologijos, geologijos, meteorologijos duomenys. Pirmieji žmonės pasiekę geografinį pietų ašigalį buvo šunų kinkiniais vykusi norvegas Roaldas Amundsenas ir jo grupė 1911 m. gruodžio 14 d. Beveik tuo pat metu – 1912 m. sausio 18 d. pietų ašigalį pasiekė ir pėsčiomis judėjusi R. Scotto ekspedicija, kuri grįždama tragiškai žuvo.

Britų kariai Irake.

1932 m. Irakas atgavo nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės. Irakas – tai galinga valstybė Vakarų Azijoje. VII amžiuje teritorija, kurioje įsikūręs dabartinis Irakas, buvo islamizuota, o 762 m. Bagdadas tapo Arabų Kalifato centru ir juo išliko iki mongolų įsiveržimo 1258 m. Laikotarpiu 1534–1914 m. priklausė Osmanų imperijai. Nuo 1914 m. gruodžio Didžioji Britanija pradėjo Mesopotamijos okupaciją. 1920 m. Tautų Lyga perėmė Irako kontrolę ir suteikė mandatą jį prižiūrėti Britanijai. Na, o 1932 m. Irakas tapo nepriklausoma karalyste. Tiesa, dar ilgą laiką nepriklausomybė buvo formali, nes dauguma naftos telkinių vis dar kontroliavo britai. 

1939 m. Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Lygos. Priežastimi tapo Žiemos karas, prasidėjęs lapkričio 30 d. 1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Suomijai teritorines pretenzijas Karelijos sąsmaukoje, motyvuodami, kad tai esą būtina Leningrado saugumui užtikrinti. Po to, kai Suomija šias pretenzijas atmetė, 1939 m. lapkričio 30 d. Raudonoji Armija užpuolė kaimyninę šalį. Pirminiu Sovietų Sąjungos karo tikslu buvo okupuoti visą Suomijos teritoriją. Iš pradžių skaičiumi ir materialiniu aprūpinimu sovietams gerokai nusileidusiai Suomijos armijai pavyko puolimą sustabdyti. Tik po esminių persigrupavimų ir pastiprinimų Raudonajai armijai 1940 m. vasario mėn. pavyko pradėti lemiamą puolimą ir pralaužti Suomijos gynybines linijas.

Karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. pasirašius Maskvos taikos sutartį. Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę, tačiau ji neteko 11 proc. savo teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu. 420 tūkst. suomių iš pafrontės persikėlė į Suomijos gilumą ir neteko savo turto. Karo metu žuvo arba buvo sužeisti apie 70 000 suomių. Dėl sovietų nuostolių nėra sutariama, tačiau paprastai jie laikomi didesniais už Suomijos. Žiemos karas parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija Karo eiga atvėrė Raudonosios armijos silpnąsias puses, kurios sovietų vadovybę privertė imtis plačių reformų, taip pat prisidėjo prie to, kad Vokietija ruošdamasis karui su sovietais nepakankamai įvertino Sovietų Sąjungos karinius pajėgumus.

Suomijoje kova su sovietais padėjo suvienyti Suomijos visuomenę, kuri tebejautė susiskaldymą po Suomijos pilietinio karo. Sovietai prarado reputaciją tarptautinėje arenoje. Tautų Sąjunga pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino ją iš Tautų Sąjungos.

1947 m. įvyko pirmosios rungtynės legendiniame Santiago Bernabéu stadione Madride – karališkojo klubo Real namų aikštėje. Beje, pirmose rungtynėse Real nugalėjo klubą iš Portugalijos rezultatu 3-1. Atidarymo metu tai buvo vienas didžiausių stadionų pasaulyje, kuriame rungtynes galėjo stebėti 75 tūkstančiai žiūrovų. Vėliau stadionas ne kartą rekonstruotas, didėjo saugumo reikalavimai – šiuo metu jame įrengta kiek daugiau nei 80 tūkstančių sėdimų vietų.

1989 m. mirė atominės fizikos specialistas, Nobelio Premijos laureatas, disidentas, palaikęs glaudžius ryšius su Lietuva, Andrejus Sacharovas. Jis gimė 1921 m. Maskvoje, 1938 metais įstojo į Maskvos valstybinį universitetą. Po evakuacijos 1941 m. Antrojo pasaulinio karo metu, mokslus baigė Ašchabade, šiandieniniame Turkmėnistane. Paskirtas laboratoriniams darbams Uljanovske. Į Maskvą sugrįžo 1945 m., studijoms FIAN’o (Sovietų mokslų akademijos Fizikos instituto) Teoretiniam departamente. 1947 metais gavo Filosofijos daktaro laipsnį.

Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje Sacharovas tyrinėjo kosminius spindulius. 1948-ųjų viduryje jis dalyvavo Sovietų atominės bombos projekte, kuriam vadovavo Igoris Kurčiatovas. Pirmasis sovietinis atominis įrenginys buvo testuojamas 1949-ųjų rugpjūčio 29 dieną. 1950-aisiais Sacharovas ėmė vadovauti vandenilinės bombos kūrimui Sarove. Pirmasis sovietų įrenginys buvo testuojamas 1953-ųjų rugpjūčio 12 dieną. 1953 metais A. Sacharovas gavo Mokslų Daktaro laipsnį, buvo išrinktas Sovietų Mokslų akademijos nariu, ir buvo apdovanotas pirmuoju (iš jo gautų trijų) Socialistinio darbo didvyrio vardu. Sacharovas tęsė savo darbą Sarove, padėdamas kurti pirmąją tikrą sovietinę vandenilinę bombą, testuotą 1955-asiais, ir 1961-ųjų spalį 50MT Caro bombą, patį galingiausią kada nors sprogusį įrenginį.

Sacharovas sukūrė priverstinės gravitacijos idėją kaip alternatyvą kvantinės gravitacijos teorijai.

1950-ųjų pabaigoje Sacharovas susirūpino jo darbo moralinėmis ir politinėmis reikšmėmis. Politiškai aktyvus 1960-aisiais, Sacharovas buvo prieš branduolinio arsenalo didinimą. Remdamas atmosferos testų pabaigimą, jis buvo svarbus asmuo 1963-ųjų Dalinio testų uždraudimo sutartyje, pasirašytoje Maskvoje. 1965-aisiais jis sugrįžo į fundamentaliuosius mokslus ir pradėjo dirbti kosmologijos srityje, bet ir toliau veikė kaip politinis disidentas.

Pagrindinis posūkis Sacharovo politinei veiklai atėjo 1967-aisiais, kai priešraketinė gynyba tapo pagrindine problema JAV ir Sovietų Sąjungos santykiuose. Slaptame išsamiame laiške sovietiniams lyderiams 1967-ųjų liepos 21, Sacharovas aiškina būtinybę „pagauti amerikiečius ant jų pačių žodžių“ ir priimti jų pasiūlymą „abipusiškai atsisakyti JAV ir Sovietų Sąjungoje vystyti priešraketinę gynybą“, nes kitaip šios, naujos technologijos varžybos padidins branduolinio karo galimybę. Jis taip pat prašė leidimo publikuoti jo rankraštį, išsiųstą su laišku, spaudoje, tam, kad paaiškintų apie šios gynybos klastingą pavojų. Valdžia ignoravo jo laišką ir atsisakė jam leisti inicijuoti viešą diskusiją apie priešraketinę gynybą sovietų spaudoje.

1968-ųjų gegužę jis užbaigė esė, Apmąstymai apie Progresą, Taiki Koegzistencija, ir Intelektuali Laisvė, kur priešraketinė gynyba pavaizduota kaip pagrindinė galimybė pasauliniam branduoliniui karui kilti. Po šios esės paplitimo per savilaidą ir vėliau publikavimo už sovietų Sąjungos sienų, Sacharovui buvo uždrausta dirbti su militarizmu susietuose tyrimuose ir jis sugrįžo į FIAN studijuoti fundamentaliosios teorinės fizikos. 1970-aisiais jis buvo vienas iš Maskvos Žmogaus Teisių komiteto įkūrėjų ir nugalėjo didėjantį režimo spaudimą. Jis vedė bendramintę, žmogaus teisių aktyvistę Jeleną Bonner 1972-aisiais.

1973 m. Sacharovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Ją laimėjo 1975 m., tačiau jam nebuvo leista išvykti iš Sovietų Sąjungos į Premijų įteikimo ceremoniją. Sacharovo žmona perskaitė jo kalbą per įteikimo ceremoniją.

Sacharovo idėjos paskatino žmogaus teisių principo kaip politikos pagrindo įtvirtinimą. Jo darbuose yra deklaruojama, jog „principas „kas nėra uždrausta tas yra leistina“ turi būti suprastas pažodžiui“, neigiant teisėtumo visų neužrašytų įstatymuose moralinių ar kultūrinių normų svarbumą. Jis buvo suimtas 1980-ųjų sausio 22 dieną, po jo viešų protestų, nukreiptų prieš sovietų invaziją į Afganistaną 1979 metais, ir buvo ištremtas į Gorkio miestą (dabar Nižnij Novgorodas), kuris buvo neprieinamas užsieniečiams.

Tarp 1980-ų ir 1986-ų, Sacharovas buvo laikomas griežtoje sovietų priežiūroje.

Jis inicijavo pirmąsias nepriklausomas legalias politines organizacijas ir tapo žinomu Sovietų Sąjungos augančioje politinėje opozicijoje. 1989-ųjų balandį Sacharovas buvo išrinktas į naująjį parlamentą, Visasąjunginį Žmonių deputatų kongresą ir buvo vienas iš demokratinės opozicijos vadovų.

Sacharovas mirė nuo širdies smūgio 1989-aisiais, būdamas 68 metų, ir palaidotas Vostryakovskoye kapinėse Maskvoje. 2003 m. sausio 8 d. (po mirties) apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiaus ordinu.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas

Comments are closed.