Sabina Kalibataitė. Evgenios Levin nuotrauka

Motinos kalbos arba Talentų lavinimo metodą sukūrė japonų smuikininkas dr. Šiniči Suzuki (1898–1998), sulaukęs prašymo pamokyti groti smuiku ketverių metų berniuką. Pasak Suzuki, „talentas yra išugdomas, o ne įgimtas. Jei žmogus tai tvirtai žino, viltis jį nuolat lydės, nors kelias būtų pilnas kliūčių ir sunkumų“. Tai, kad groti gali visi, – vienas iš šio metodo principų. Na, o svarbiausias muzikos, kaip ir bet kokio lavinimo, tikslas, kaip teigia Suzuki, yra tapti kilniu žmogumi. Daugiau apie mokymą ir mokymąsi groti, muzikos svarbą vaiko lavinimuisi ir šio metodo esmę kalbėjomės su Suzuki fortepijono mokytoja Sabina Kalibataite (g. 1974). Ji Suzuki metodą atrado tuomet, kai ieškojo būdų lavinti savo sūnų, turintį raidos sutrikimą. Grojimas ne tik vaikui atvėrė pilnatviškesnį būdą gyventi, bet ir pačios Sabinos gyvenimą pakreipė netikėta linkme.

Motinos kalbos metodo istorija

Šis metodas – japonų mokytojo ir filosofo Šiniči Suzuki idėja. Jo tėvas turėjo muzikos instrumentų fabriką. Būdamas septyniolikos metų Šinici, pirmą kartą paėmęs į rankas smuiką, susižavėjo jo garsu ir vėliau prašė tėvo leisti mokytis groti. Septyniolikos – o tai labai vėlai, mat dauguma tokio amžiaus jaunuolių jau būna baigę groti. Šiniči Suzuki išvažiavo į Vokietiją, o priešnacistinėje Vokietijoje situacija buvo sudėtinga: skurdas, infliacija, griūtis… Jis matė, kaip žmonės pardavinėja vertingus smuikus už grašius, kad tik išgyventų. Nors laikotarpis buvo sunkus, būtent studijos Vokietijoje šį smuikininką labai stipriai formavo kultūrine, muzikine ir apskritai žmogiška prasme. Tai, ką ten patyrė, kokius muzikantus girdėjo, jam buvo didžiausia dovana. Vokietijoje Suzuki sutiko nepaprastai daug žymių žmonių, vienas iš jų – jo bičiulis Albertas Einšteinas. Knygoje apie savo gyvenimo kelią „Auginti meile“ Suzuki pasakoja epizodą, kaip kartą, jam grojant namų koncerte, viena senyva moteris pasilenkė prie Einšteino ir pasakė: „Tu matai, ir japonai groja tokią muziką.“ O jis atsakė: „Žinokit, žmonės visur žmonės.“ Suzuki jautėsi dėkingas už tuos žodžius, jis suprato, jog žmonės, jei auklėjami teisinga linkme, yra žmonės, nepaisant jų rasės ar tautybės, ir visada nešiojosi šią tiesą širdy. Einšteino pasakymas tapo tarytum jo gyvenimo credo.

Evgenios Levin nuotrauka

Suzuki grojo pats, tapo ir smuiko mokytoju. Kartą pas jį apsilankė viena šeima ir paprašė pamokyti jų ketverių metukų sūnų groti smuiku. Suzuki ilgai mąstė, kaip mokyti tokį mažą vaiką, ir vieną dieną, begrojant su savo šeima, jam nutiko panašiai kaip Archimedui vonioje. Staiga Suzuki pasakė: „Juk Japonijoje vaikai kalba japoniškai.“ Kartu buvę broliai atsakė – „Na, taip“. „Tai štai kaip reikia mokyti!“ Niekas nesuprato, ką jis turėjo omeny. O Suzuki suvokė, kad pirmiausia reikia pradėti nuo tėvų, mokyti juos, o tuomet jie taps namų mokytojais. Vaikai, prieš pradėdami kalbėti savo gimtąja kalba, ilgai klausosi. Paskui jie kopijuoja žodžius ir tik tada pradeda kalbėti. Būtent todėl tikrasis Suzuki metodo pavadinimas – Motinos kalbos metodas. Jis remiasi štai tokia mintimi: vaikas pirmiausiai turi klausytis muzikos, tėvai turi mokyti, o mokytojas tėra pagalbininkas. Mylinčioje ir lavinančioje aplinkoje vaikas išmoks groti, kaip ir kalbėti, nesunkiai, natūraliai.

Mylinčioje ir lavinančioje aplinkoje vaikas išmoks groti,

kaip ir kalbėti, nesunkiai, natūraliai.

Pats Suzuki visiškai neplanavo sukurti kokio nors metodo, bet pasaulis jį užvertė laiškais. Žmonės jam rašė, prašydami, kad pasidalintų savo mokymo principais, nes matė, kaip jis dirba su vaikais, kiek daug mokinių turi. Tų laiškų pats Suzuki neskaitydavo, bet jo žmona juos rinkdavo ir kartą neapsikentusi pasakė: „Tik pažiūrėk, kokia krūva, gal jau laikas pradėti kažką daryti?“

Netrukus mokytoją pakvietė į Ameriką. Ame­ri­kie­čiams didžiulį įspūdį padarė tai, kad maži vaikai gali groti tokį sudėtingą repertuarą. Tuomet žinia ėmė plisti ir jau iš viso pasaulio pas Suzuki pradėjo važiuoti pedagogai mokytis šio metodo. Pamažu jį perėmė ir kiti instrumentai. Šiuo metu pagal Suzuki metodą galima mokytis groti daugiau mažiau visais klasikiniais instrumentais: fortepijonu, violončele, gitara, trimitu, fleita ir kt. Lietuvoje šio metodo mokytojų nėra daug, bet čia jau galima mokytis groti smuiku, fortepijonu, violončele ir gitara.

Svarbiausi metodo principai

Ankstyva grojimo pradžia. Pasak Suzuki, žmonių, neturinčių muzikinių gabumų, tiesiog nėra. Nebūna taip, kaip mes kartais sakom, – meška ant ausies užlipusi. Pavyzdžiui, visi žemaičiai žemaičiuoja. O kaip be klausos jie galėjo perimti tą žemaitišką akcentą? Juk neturint klausos, tai tiesiog neįmanoma. Ir per mano, kaip mokytojos, darbo praktiką nebuvo tokio atvejo, kad vaikas negalėtų groti, kad jo klausa neišsilavintų. Kai tėvai man sako „aš neturiu klausos“ arba „mano vaikas neturi klausos“ – to net negirdžiu, tai – visiška netiesa. Tiesa yra tokia – „aš nesilavinu“. Aišku, vieniems reikia daugiau pastangų, kitiems mažiau, bet tai nėra esminiai dalykai, didžioji dalis priklauso nuo darbo. Esmė – pradėti groti anksti, vaikystėje, todėl Suzuki mokykloje vaikai priimami groti jau nuo 3–4 metų.

Evgenios Levin nuotrauka

Muzikinė aplinka. Labai svarbi yra ir aplinka, sukurianti meilę muzikai. Kaip į ypatingai svarbų dalyką, Suzuki atkreipia dėmesį į klausymąsi – reikia daug klausytis, nes kitaip mokymasis bus negyvas, liks tik natų skaitymas, bet ne gyvas muzikos pajutimas. Čia, kitaip nei tradiciniam mokymesi, susipažinimas su natomis seka daug vėliau, kai vaikas jau groja iš klausos. Taip, kaip vaikas pirmiausiai išmoksta kalbėti, o skaityti mokosi tik po to.

Mano pačios jaunesnieji vaikai pradėjo groti nuo trejų metų. Dukra, nors mokėsi groti violončele, visada dalyvaudavo smuiko pamokose drauge su vyresniuoju broliu ir matydavo, kaip jis groja. Kartą jai nusibodo tik stebėti ir norėjo atimti iš kitų vaikų smuiką. Jo negavusi ji paėmė plastikinę stiklinaitę, metė ant žemės, sutrypė, tada užsidėjo kaip smuiką ant peties, pasiėmė pieštuką ir ėmė „groti“ kartu: pakelia stryką, nuleidžia… Po metų dovanų gavome vaikišką smuiką. Susiklostė taip, kad dukra, atėjusi į pirmą pamoką mokytis groti smuiku, paėmė instrumentą ir tiesiog pagrojo – pirmą kūrinį, antrą, trečią… Nes tuos metus ji matė, kaip vyresnysis brolis groja. Tai, kad vaikas negroja pats, nereiškia, kad tuo metu jis nesimoko. Vaikas net nevalingai kopijuoja techninius dalykus, o kai vėliau pačiam reikia groti, jam tiesiog tai pavyksta. Žinote kodėl? Todėl, kad jis tai jau matė. Vaikai tiesiog kopijuoja. Tai pavyzdys, ką gali padaryti aplinka. Aplinka, bendruomenė, stebėjimas – labai svarbūs dalykai, tai yra mokymo dalis.

Kai tėvai visą laiką dalyvauja pamokose su vaikais,

jie ir nesėkmes, ir sėkmę priima natūraliai,

supranta, kad tai yra normali proceso dalis.

Pamokos grupėje ir bendras repertuaras. Suzuki mokykloje vaikai turi ne tik individualias pamokas, bet ir pamokas grupėje. Jos yra labai svarbios: net jei vaikas negroja pats, tik stebi kitus, atėjus laikui girdėtus kūrinius nesunkiai pagroja. Visi vaikai grupėje groja tą patį repertuarą. Jis yra sudėliotas taip, kad po truputį vis sunkėja. Grupinių pamokų esmė yra ne tik kartu groti tuos pačius kūrinius, bet ir tai, jog taip susiburia vaikų bendruomenė ir kuriasi socialiniai ryšiai tarp tėvų, tarp vaikų. Tėvai ir vaikai būna kartu. Ir patiems vaikams buvimas drauge tampa savotišku katalizatoriumi, skatinančiu eiti į priekį – išgirsta kūrinį, pamato, kaip kitas groja, ir galvoja: „o kada aš taip grosiu? Kada grosiu tą kūrinį? Ir aš taip noriu…“ Be to, vaikas girdi tą repertuarą, kurį ateityje gros, ir jis jau jį žino. Dar vienas dalykas: grupinėse pamokose tėvai tarpusavyje pasikalba, pasidalina savo patirtimi, ir tokie susitikimai – labai graži socialinė terpė susikurti bendruomenei.

Evgenios Levin nuotrauka

Individualus mokymosi tempas. Suzuki mokykloje nėra ribos, per kiek laiko turi išmokti kūrinį. Tas individualus priėjimas labai svarbus. Pavyzdžiui, vienas vaikas metukų jau šneka, kitas – pusantrų, o kitam reikia daug daugiau laiko, bet tai nereiškia, kad jis blogiau kalbės ateityje. Taip yra ir su muzika. Būna vaikų, kurie groti pradeda labai sunkiai, o paskui įvyksta lūžis, ir, žiūrėk, buvęs paskutinis visus aplenkia…

Mes kaip mokytojai neturime teisės rūšiuoti vaikų ar atsirinkti gabiausius. Priimame kiekvieną, kuris ateina, nėra jokių stojamųjų egzaminų. Būna sudėtingų atvejų ir sunkių vaikų, bet koks malonumas, kai iš pradžių vaikas sunkiai nusėdi net sekundę, o paskui žiūri – jau groja! Tuomet būna daug džiaugsmo ir mamai, ir mokytojai. Dirbame pagal kiekvieno tempą. Lygintis galima tik su savimi – konkurencijos neturi būti. Matau, kad kažkuris vaikas geriau groja ir galvoju kodėl: gal daugiau groja namuose, gal su juo daugiau dirba tėvai – būtent čia yra priežastis, o ne gabumuose…

Nutinka ir taip, kad, ateina vaikas – ir viskas labai puiku, groti jam pavyksta greitai ir gerai, kad pasiektų rezultatą, nereikia įdėti daug pastangų. Bet kai prasideda sudėtingesni kūriniai, staiga reikia įdėti daugiau darbo ir tuomet šis vaikas išgyvena didesnę krizę nei tas, kuriam pradėti groti buvo labai sudėtinga ir jis įprato eiti po truputėlį, kliūčių įveikimas jau tapo jo gyvenimo dalimi. Tokių vaikų rezultatai ilgainiui būna kur kas geresni nei tų, kurie iš karto atrodo gabesni. Jei vaikai labai sudėtingai pradeda, dažnai jų grojimo techninė pusė daug geresnė. Vakarų visuomenėje esam įpratę siekti rezultato greitai ir neskausmingai, bet taip nebūna. Vaikai, kurie sunkiai pradeda ir ilgai keliauja, su didesniu džiaugsmu priima savo laimėjimus ir tuomet groja ilgai. Šinici Suzuki labai mėgo posakį, jog tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio.

Evgenios Levin nuotrauka

Tėvų dalyvavimas. Pagal Suzuki metodą, tėvai yra namų mokytojai, jie drauge su vaiku turėtų dalyvauti kiekvienoje pamokoje. Pradiniame etape tėvai turi mokytis groti kartu su vaikais. Būna labai įdomių atvejų. Nutinka, kad tėvai eina paraleliai su vaikais, groja tiek pat. Dažniausiai iš pradžių tėvai eina priekyje, o paskui vaikai pralenkia juos. Yra ir tokių, kurie būna kartu, bet negroja. Aš ir pati, kai mano sūnus pradėjo mokytis groti pagal šį metodą, smuiku pagrojau tik 5–6 kūrinukus, bet būnu šalia, viską suprantu ir toliau su juo dirbu.

Natūralu, kad daugeliui mokytojų tėvų dalyvavimas gali kelti nerimą – juk suaugę žmonės dažnai mąsto kritiškai… Iš pradžių taip buvo ir man, bet ilgainiui pastebėjau, kad jeigu kažkas nutinka ir tėvai nedalyvauja pamokoje, o atsiunčia auklę, jaučiuosi nesaugi. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad tėvai nepamatys, ką reikia dirbti su vaiku, auklė to neperduos. Antras dalykas – jei vaikui kažkas nesiseks, tėvai gali nesuprasti, kodėl. Kai tėvai visą laiką dalyvauja pamokose su vaikais, jie ir nesėkmes, ir sėkmę priima natūraliai, supranta, kad tai yra normali proceso dalis. Būna, iš pradžių tėvai dalyvauja labai aktyviai, o paskui kažkas nutinka ir nebedalyvauja – tuomet, galiu drąsiai sakyti, metodas yra iškreipiamas.

Vaikai, kurie sunkiai pradeda ir ilgai keliauja,

su didesniu džiaugsmu priima savo laimėjimus ir tuomet groja ilgai.

Tėvų indėlis labai svarbus, net ir tokiuose paprastuose dalykuose, kaip įjungiant paklausyti muzikos įrašą automobilyje. Jeigu vaikai klausosi muzikos, mokytojui bus daug lengviau: nebereikės aiškinti apie dinamiką, kur groti garsiau ar tyliau, vaikai savaime žinos, ką daryti. Galima sakyti, kad pusę darbo atlieka tėvai. Jei vaikui tik mokytojas pasako tam tikrus dalykus ir visą savaitę iki kitos pamokos jis to nedarys, natūraliai pamirš. O tėvai yra namų mokytojai. Dalyvaudami pamokoje jie žino, ką vaikas turi daryti namuose.

Dar vienas dalykas – tėvų vaidmuo yra lemiamas krizės laikotarpiu. Krizės yra normali raidos dalis, dažniausiai jos nutinka paauglystėje. Jeigu tėvai bus šalia sunkiu metu, drauge krizė bus įveikta, jei tėvų nebus šalia – vaikas tikriausiai nustos groti.

Tėvų vaidmuo vaikų lavinime nepaprastai svarbus. „Jeigu tėvai yra laimingi, bus laimingi ir vaikai“ – tai Suzuki metodo principas, ypač aktualus mums, lietuviams. Vaikai mokosi iš tėvų ne tik groti, vaikai mokosi būti laimingi.

Evgenios Levin nuotrauka

Garso kokybė. Suzuki metode ypatingas dėmesys skiriamas garso kokybei. Vienas iš Š. Suzuki posakių: „gražus garsas – graži širdis“. Iš tikrųjų grojimas atspindi vidinį žmogaus pasaulį. Kaip pedagogė, galiu drąsiai pasakyti: vaikai būna labai skirtingų charakterių ir jie su savo pirminiu impulsu eina prie instrumento. Iš vaiko grojimo gali iškart pamatyti jo charakterio bruožus. Yra vaikų, kurie iš sykio prieina prie instrumento ir be galo švelniai išgauna kiekvieną garsą, o kiti tranko instrumentą… Vėliau galima nugludinti prisilietimą. O gludinant garsą, gludinasi ir žmogaus charakteris. Kaip mokytoja, matau labai daug pokyčių ir savo mokiniuose, ir savo pačios vaikuose, kurie taip pat groja.

Iš tiesų, šiandieniniame pasaulyje groti instrumentu vaikui – didžiulis iššūkis. Juk aplinkui yra internetas, žaidimai, laisvė, o čia reikia atsidėti ilgam sąmoningam grojimui, sąmoningam mokymuisi, daryti tai, ko mama ar mokytoja paprašė. Per tai irgi labai stipriai gludinasi vaiko charakteris.

„Visi gali ir niekada nėra per vėlu“

Svarbus ir motyvas, dėl ko ateinama groti, – jei dėl mados, po pirmos krizės viskas baigsis. Man labiausiai patinka, kai tėvai atveda vaiką mokytis groti sakydami: „aš noriu, kad vaikas eitų į koncertus, kad jis mylėtų muziką“, o ne dėl to, „kad jis būtų pianistas, smuikininkas ar panašiai“. Nutinka taip, kad vaikas, būdamas šešiolikos metų, palieka instrumentą, bet per tą laiką jo širdis susiformavo: vaikas myli muziką, lankosi koncertuose.

Ne mažiau svarbu išugdyti ir gerų, kultūringų klausytojų. Mokyti klausytis – labai svarbi ugdymo dalis. Gera matyti, kaip tarptautiniuose koncertuose net mažiukai būna gražiai ir kantriai. Taip ugdoma vidinė kultūra, kurios labai stinga Lietuvoje. Kartą stebėjau koncertą vienoje muzikos mokykloje: vaikas pagrojo ir išėjo. Bet juk kitas vaikas, kuris groja po jo, klausėsi, kaip pirmasis grojo, todėl svarbu ir jam atiduoti pagarbą…

Suzuki buvo paskaičiavęs, kad 5 procentai jo mokinių yra tapę profesionaliais muzikantais. Viename interviu jis sakė: „Mano tikslas ne tai, mano tikslas – mokinius padaryti gerais žmonėmis, ir kad dėl muzikos nepasikartotų Antrasis pasaulinis karas, kurį aš mačiau. Nes muzika grynina širdį, muzika pakelia žmogaus dvasią.“ Todėl mokomasi ne dėl siekio tapti profesionaliais muzikantais.

Evgenios Levin nuotrauka

Dabar prieš ateinant mokytis, tėvams pasakau, kad neruošiu vaikų muzikantų, jeigu išeis – viskas gerai, bet mano uždavinys ne toks. Kartą mokytis atėjo mama su dukryte, kuriai jau buvo dvylika metų. Kai artėjo dvylikta klasė, mergaitė ruošėsi egzaminams ir nebeturėjo kada groti, taip ir nustojo, o mama iki šiol tebegroja. Įdomiausia, kad ta mama yra baigusi muzikos mokyklą, bet ji sako: čia taip įdomu, visai kitaip, nei aš esu mokyta. Iš esmės Suzuki metodas yra skirtas vaikams, o ne suaugusiems, tai lavinimo metodas, bet esminė šio metodo žinutė: visi gali ir niekada nėra per vėlu. Kaip nėra per vėlu mokytis kalbų ar keliauti, taip ir groti instrumentu – niekada nėra vėlu.

Man labai patinka, kad šiame metode žmogiški santykiai yra pirmoje vietoje. Pamenu, viena Suzuki mokytoja iš Suomijos į klausimą „ką daryti, jei vaikas grojo ir paskui tai meta?“ atsakė: „Tas vaikas baigė groti, bet žmogiškų santykių tu nenutrauki. O gal svarbiausia, ką tu davei jam, yra ne grojimas, o kiti dalykai. Kartais tai daug svarbiau, nei išmokyti groti violončele ar smuiku.“ Todėl tėvams dažnai sakau, kad mokantis pirmiau yra ne techniniai dalykai, bet santykis su vaiku.

Nušviestas kelias – Sabinos istorija

Turiu vyresnį sūnų, kuris turi raidos atsilikimą, ir, kai išgirdau diagnozę, pradėjau rūpintis, ką kaip mama galiu daryti. Ieškojau logopedų, spec. pedagogų, fizinės pagalbos, o be to, kadangi pati esu muzikantė, ir muzikinio ugdymo. Tuomet paskambinau Kauno Suzuki mokyklos direktorei Dėjai, paprašiau priimti sūnų į ankstyvąjį ugdymą. Suzuki mokykloje gavau daugiau informacijos apie metodo esmę. Nors pati esu baigusi Muzikos akademiją ir buvau girdėjusi, kad toks metodas yra, apie jį žinojau vos tris sakinius: „Metodas kilęs iš Japonijos. Tai yra smuiko metodas. Visi groja tą patį repertuarą.“

Nuėjusi į tą mokyklą sužinojau apie metodo esmę: „Vaikas eina savo tempu. Pradeda klausytis, tik paskui kalbėti. Pradžioje išmoksta mama ir tampa namų mokytoja.“ Pagalvojau, kad šitaip savo sūnų mokinsiu ir kitų dalykų – skaityti ar skaičiuoti – po truputį, pagal jo tempą. Kai daugiau susipažinau su metodu, supratau, kad mano sūnus turi groti smuiku, nors iki tol apie jokį instrumentą nemąsčiau, tik norėjau, kad jis skaitytų, rašytų…

Kaip nėra per vėlu mokytis kalbų ar keliauti,

taip ir groti instrumentu – niekada nėra vėlu.

Pradžia tikrai buvo sunki, bet aš buvau labai kantri ir tikėjau, kad jam išeis. Atsimenu, grupinių pamokų metu žiūrėdavau į kitus vaikus ir galvodavau: o kada mano vaikas taip gros? Ir nutiko kaip toj pasakoj apie kiškį ir vėžlį, kurie lenktyniauja, kuris greičiau nubėgs, ir taip išėjo, kad kiškis pramiegojo, o vėžlys po truputį ėjo ir nuėjo. Mes su sūnumi buvome tarsi tas vėžlys, bet labai stabiliai, kiekvieną dieną dirbom taip, kad žiūrėk – vienas kūrinys, antras, trečias, ir kiti liko už nugaros…

Sūnaus grojimas smuiku man įkvėpė viltį, kad jis ne tik gros, bet ir skaitys, rašys, skaičiuos… Bet svarbiausias dalykas – pasitikėjimas savimi. Dabar mano sūnus žino, kad mes visi esame kažkuo ypatingi, o jis ypatingas tuo, kad groja smuiku, tai jam suteikia pasitikėjimo. Besimokant groti, jam atėjo supratimas: „Vienas gerai rašo rašinius, kitam gerai sekasi matematika, o aš gerai groju smuiku, reiškia – mes visi lygūs.“

Susipažinimas su Suzuki metodu netikėtai pakreipė ir mano pačios gyvenimą – Dievas įdomius kelius atvėrė. Iki tol dirbau mokykloje muzikos mokytoja ir vis svarstydavau, ar tikrai darau tai, ką noriu daryti. Tuomet atėjau į Suzuki metodo kursus mokytojams, kuriuos vedė fortepijono ekspertė Ruth Miura. Tuose kursuose buvau nustebinta paties mokymo. Buvau įpratusi, kad tau pirmiausia pasako, kas blogai, ką reikia taisyti. O čia atvirkščiai: „labai gerai tas ir tas, o dabar pataisom truputį šitą“. Niekada nesijaučiau kažką daranti blogai. Būdama tuose kursuose pajutau ir tai, kad tarp mokytojų tarpusavyje nėra kritikos… Kai gavau pasiūlymą mokyti vaikus pagal šį metodą, nedvejodama sutikau, nors neturėjau nė vieno mokinio. Pirmoji mano mokinė buvo trejų metų mergaitė…

Kadangi vyksta labai daug tarptautinių Suzuki renginių, stovyklų, pedagogai visame pasaulyje bendrauja, gali bet kada kreiptis į kolegas, prašyti pagalbos. Mokytojai tarpusavyje dalinasi. Jie labai daug duoda vieni kitiems, dalinasi žiniomis, patirtimis, be to, padeda vieni kitiems net ir finansiniuose dalykuose. Pavyzdžiui, man pradžioje padovanojo pianiną, nes aš tiesiog neturėjau instrumentų, o norint groti grupinėse pamokose reikia turėti ne vieną ir ne du… Pasirodo, tai visame pasaulyje yra normali praktika.

Pačiam mokyti – tai visą gyvenimą mokytis. Mes, kaip Suzuki metodo mokytojai, nuolat laikom egzaminus. Turim patys visą repertuarą mokėti mintinai. Mano mokytoja sako: „nesvarbu, kad tu turi visus lygius ir viską baigei, bet vis tiek turi tobulėti, stebėti, kaip kiti dirba, ir net jei mokytojas prasčiau už tave dirba, vis tiek kažką gausi.“ Taigi, nėra sustojimo – nuolatinis tobulėjimas. Nes kai pradedi galvoti, kad jau viską gali – staiga imi ristis žemyn…

Kelio pradžioje, kai tik pradėjau mokytis, vienoje knygoje perskaičiau tokią istoriją: Eina tėvas su sūnumi gatve, o ten sėdi senis. Jis sako tėvui: „Turi savo vaiką išmokyti skraidyti.“ Tėvas atsiliepia: „Kaip aš išmokysiu skraidyti, jeigu pats nemoku?“ Praeina metai. Vieną dieną senis žiūri – skraido sūnus paskui tėvą. Tėvas sušunka: „Žiūrėk – išmokiau vaiką skraidyti!“ O senis atsakė: „Aš labiau džiaugiuosi, kad tu skraidai.“

Kai tik pradėjau dirbti pagal šį metodą, buvau džiaugsmingai priimta į Suzuki šeimą, viskas vėrėsi. Atrodė, lyg prieš mane būtų nušviestas kelias – tik eik. Kai mąstau apie gyvenimo prasmę, matau, kad visa man skirta. Ir kaip toje istorijoje – mano vaikai galbūt tuojau baigs groti, o aš vis dar skraidysiu.

Kalbino Faustina Andrulytė SF

Dr. Šiniči Suzuki mintys

  • Talentas nėra įgimtas. Vienintelis išskirtinis gebėjimas, kurį vaikas gali turėti nuo gimimo, yra gebėjimas greičiau ir jautriau prisitaikyti prie jį supančios aplinkos.
  • Pirmiausia – charakteris, paskui – gebėjimai.
  • Neabejoju, kad žmonės iš prigimties turi fiziologinių skirtumų, tačiau tikiu, kad kiekvieno žmogaus gebėjimai auga ir vystosi, veikiami jį supančios aplinkos.
  • Ugdykite gebėjimą, atsispirdamas nuo to, ką vaikas jau moka, ir tuomet augantis gebėjimas kels džiugesį, kad pavyksta padaryti vis geriau ir geriau.
  • Visi turi talento užuomazgų. Šių užuomazgų virtimas nuostabiais gebėjimais priklauso nuo to, kaip jos auginamos.
  • Kai vaikas džiaugsmingai mokosi kartu su tėvais, jo gebėjimus galima išlavinti iki begalybės.
  • Įprotis veikti – tai, manau, svarbiausia, ką privalome išsiugdyti. Gyvenimo sėkmė ar nesėkmė iš esmės priklauso nuo šio vienintelio dalyko.
  • Žinoti nereiškia sugebėti. Sugebėti reiškia 10000 kartų pakartoti.
  • Gražus garsas – graži širdis.
  • Vaikai mokosi šypsotis iš savo tėvų.
  • Jei tėvai nori, kad jų vaikai taptų laimingi, pirmiausia jie patys turi būti laimingi.
  • Muzikos mokymas nėra mano pagrindinis tikslas. Visų pirma, aš noriu, jog jie užaugtų puikiais žmonėmis. Jei vaikutis girdi gražią muziką nuo pat savo gimimo, jei pats išmoksta ją groti, tokio vaiko širdy užauga švelnumas, jautrumas, savidrausmė ir ištvermė.
  • Net jeigu ir neturiu talento, aš apsisprendžiau sunkiai dirbdamas, žingsnis po žingsnio siekti savo tikslo ir tapti visapusišku, gerai nušlifuotu žmogumi. Neskubėjau, bet ir nesiilsėjau. Ir tai suteikė man minčių ramybę bei gyvenimo prasmę.

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. I

Comments are closed.