Jean-Philippe Calame – Evangelikų reformatų bažnyčios pastorius, dvasinis palydėtojas, vienas iš tarptautinės ekumeninės Gerojo Samariečio bendruomenės steigėjų. Šiais metais lietuvių kalba pasirodė jo knyga „Atpažinti sandoros Dievą. Susitikti prisikėlusį Kristų: dvasinis palydėjimas, vidinis gijimas, žmogaus augimas“ (išleido „Magnificat leidiniai“). Joje autorius kalba apie krikščionišką dvasinį palydėjimą žmonėms, turintiems gilių vidinių sužeidimų, taip pat apie pagalbą priimant lemiamus gyvenimo sprendimus ar ieškant dvasinio tobulėjimo. Skaitytojams siūlome šio dvasininko mintis apie atleidimą, kuriomis jis pasidalijo su Lietuvos vienuoliais, šiais metais lankydamasis mūsų šalyje.

Ar sugebame atleisti? Keturios klaidingos sampratos apie atleidimą

Atleidimas leidžia patirti, kaip Dievas veikia žmogaus gyvenime. Dievas mums atleidžia, tačiau ar patys įstengiame atleisti mus įskaudinusiems žmonėms? Ar sugebame atleisti laisvai ir iš visos širdies? Ar pajėgiame atleisti net tada, kai skausmas yra labai stiprus, ilgalaikis, turintis įtakos tolesniam mūsų gyvenimui bei pasirinkimams?

Igno Algirdo Stanio nuotrauka

Jėzus atleidimą gali padaryti įmanomą. Tačiau, kad tai įvyktų, iš savo gyvenimo turime pašalinti keturis klaidingus įsitikinimus apie atleidimą. Kartais galvojame, kad atleisti reiškia užmiršti. Teigiame, kad negalime nuoširdžiai atleisti, nes neįstengiame užmiršti to, kas įvyko. Visgi atleidimas nebūtinai susijęs su užmiršimu. Juk ir Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, viską atleido, bet nepamiršo skaudžių savo gyvenimo įvykių. Kai prisikėlęs Kristus pasirodė savo mokiniams, Jo rankose ir kojose buvusios žaizdos priminė patirtą kančią. Įdomu, jog mokiniai, išvydę Jėzaus žaizdas, prisipildė džiaugsmo ir nejautė gailesčio ar kaltės. Kristaus žaizdos paliudijo, kad Jis yra tas pats Jėzus, kurį jie pažinojo ir anksčiau. Šios žaizdos turi ir kitokią prasmę. Tai pergalės prieš blogį ženklas. Blogis ir nuodėmės Jėzų galėjo pražudyti, tačiau įvyko priešingai. Jo meilė bei atleidimas, mirštant ant kryžiaus, atnešė pergalę. Žmonės, kaip ir Jėzus sugebantys atleisti, gali patirti ramybę. Kai jie prisimena savo žaizdas, jas gali matyti tarsi išoperuotas geriausio chirurgo ir jau užgijusias. Taigi, kad galėtume atleisti, nebūtina užmiršti.

Kitas klaidingas įsitikinimas: jei atleisiu, pateisinsiu savo skriaudėją. Pavyzdžiui, kai tėvas su manimi blogai elgiasi, turiu jį suprasti, nes ir jis savo gyvenime galėjo patirti sužeidimų. Kita vertus, toks atleidimas trukdo giliau pažvelgti į savo skausmą. Anksčiau laiko atleisdamas mane įskaudinusiam žmogui, užkertu kelią tikrajam atleidimui.

Trečia klaidinga samprata apie atleidimą – tai mėginimas sumenkinti savo skausmą. Viskam yra savas laikas. Yra metas, kai galime solidarizuotis su visu pasauliu ir kitais, labiau už mus kenčiančiais, ir yra metas, kai privalome pripažinti, jog turime skaudžių sužeidimų. Jei atleidžiame kitam žmogui, tai nereiškia, kad turime nuslopinti savo kančią. Jėzus, tardamas žodžius „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“, konstatavo, jog kai kurie žmonės yra taip žemai puolę, kad net nebesuvokia savo veiksmų. Tą patį galima pasakyti ir kalbant apie žmonių santykius: išdavystes, kankinimus, paniekinimus. Mus sužeidęs žmogus galbūt apie tai net nepagalvojo, tačiau mes jo sukeltą skausmą galime jausti labai ilgai. Tad atleisti – tai nereiškia paneigti ar sumažinti savo kančios.

Dievas mums atleidžia,

tačiau ar patys įstengiame atleisti mus įskaudinusiems žmonėms?

Ar sugebame atleisti laisvai ir iš visos širdies?

Paskutinis nepagrįstas įsitikimas – neįmanoma atleisti mane įskaudinusiam žmogui, jei negaliu su juo susitikti akis į akį. Susitikti su kitu asmeniu ir pasakyti: „Aš tau atleidžiu“, – yra susitaikymas, bet ne atleidimas. Tai du skirtingi dalykai. Kitas žmogus gali nenorėti su mumis susitaikyti, tuomet jis neigs, kad kažką blogo mums yra padaręs ir nesutiks pasimatyti. Tokiu atveju, atleidimo aktą galime įvykdyti mus sužeidusį žmogų pavesdami Jėzui. Tik vienas Dievas žino, kada bus tinkamas laikas, ir šis asmuo bus pasiruošęs susitikti bei priimti mūsų atleidimą.

Kaip atleisti itin skaudžius dalykus?

Dažnai klausiame, ar įmanoma atleisti už itin skaudžius dalykus? Taip, tai įmanoma, tačiau nėra lengva. Tai kelionė, susidedanti iš kelių etapų. Pirmiausia reikia atpažinti man padarytą skriaudą. Gerasis samarietis, priėjęs prie gulinčio žmogaus ir pamatęs jo žaizdas, supranta, kad jis yra pusgyvis. Panašiai ir daugelis giliai sužeistų žmonių yra pusgyviai. Tačiau Dievas mus sukūrė, kad gyventume visavertį gyvenimą. Šioje kelionėje svarbų vaidmenį atlieka dvasinis palydėtojas. Per jį veikiant Šventajai Dvasiai, Jėzus susitinka su kenčiančiu žmogumi ir padeda atpažinti sužeidimus bei juos gydo.

Kai kas mano, kad krikščionis turi atleisti iš karto, savo valios pastangomis pridengdamas žaizdą. Tačiau Jėzus iš mūsų prašo ne tokio atleidimo. Jis priima mus tokius, kokie esame: pažemintus, sužeistus, kenčiančius, o žmonės to bijo. Tačiau tam drąsos ir ryžto turi dvasinis palydėtojas, nors jis ir nėra drąsesnis nei kiti. Jis tik leidžia veikti Jėzui. Jeigu dvasinis palydėtojas pasitiki Dievu, jo pasitikėjimas suteikia jėgų ir palydimajam.

Igno Algirdo Stanio nuotrauka

Susitikimo metu palydėtojas gali pasiūlyti surašyti visus išgyventus sužeidimus bei malonės akimirkas. Žmogus rašo tai, kas su juo yra įvykę, ir klausia: „Dieve, kur tu buvai, kai aš kentėjau?“ Atsakymas turėtų būti ne iš Katekizmo ar paties sugalvotas. Dvasiniai palydėtojai drąsina to klausti Dievo ir turėti kantrybės laukti. Tai gali užtrukti keletą savaičių ar mėnesių. Vienokiu ar kitokiu būdu Jėzus duoda atsakymą – paprastą, aiškų, pagal kiekvieno žmogaus suvokimą ir konkrečią situaciją. Tuomet užsimezga ryšys tarp sužeisto žmogaus ir Jėzaus. Tokiu konkrečiu būdu žmogus suvokia, kad Dievas nėra abstrakti jėga ar nutolęs. Dievas Jėzuje Kristuje yra bičiulis, kuris ateina ir susitinka su manimi. Surašius sužeidimus ir nuoskaudas, yra išgyvenama atleidimo liturgija. Joje dalyvauja dvasinis palydėtojas ir dar vienas besimeldžiantis asmuo. Jėzaus vardu ir Jo meilėje sužeistasis atleidžia konkretų dalyką konkrečiam žmogui. Tada visi kartu tai paaukoja Kristui.

Kas įvyksta atleidus?

Sužeistajam patyrus besąlygišką Dievo meilę, ilgainiui kyla troškimas, kad ir įžeidėjas tai patirtų. Štai taip ir bręsta troškimas atleisti. Maža to, gimsta noras, kad visa žmonija patirtų Dievo meilę ir prisilietimą. Kai labai kenčiame, klausiame: „Kodėl aš turėčiau atleisti?“ Atsakymas čia pat – dėl Jėzaus meilės, kuria Jis mane myli. Jėzaus man suteiktas atleidimas įgalina atleisti kitam drauge su Juo. Taigi, pirmas šios atleidimo kelionės etapas – žaizdų atpažinimas, antras –Dievo meilės Jėzuje patirtis, trečias – troškimas atleisti.

Atleidimas niekuomet nėra tik mūsų pastangų vaisius. Kad geriau suprastume, kas tai yra, galime pasitelkti per vandenyną banglente plaukiančio žmogaus įvaizdį: kaip plaukiantysis, stovėdamas ant banglentės, remiasi į vandenyną, taip ir mes atleisdami remiamės į begalinę Jėzaus meilę.

Besikartojantys poelgiai – sveikimo kelias?

Gyvenant bendruomenėje ar šeimoje, dažnai tenka atsiprašyti už savo besikartojančius poelgius vis to paties žmogaus. Tokiomis akimirkomis pradedame save kaltinti: „Aš blogas krikščionis, bloga sesuo ar brolis, jei vis užlipu ant to paties grėblio.“ Galime klausti Jėzaus: „Gal įvyko kas nors, ką užmiršau, ar negaliu atrasti sąsajų su vis besikartojančiais veiksmais?“ Nuolat pasireiškiantis elgesys yra sužeidimo, kurį Jėzus nori išgydyti, pasekmė.

Pavyzdžiui, iš skirtingų kraštų atvykę žmonės kartu gyvena bendruomenėje. Su kai kuriais būna sunku bendrauti, nes jie atvyko iš totalitarizmą ar okupaciją patyrusių šalių ir tai juose paliko gilių sužeidimų, kurie bendraujant pasireiškia per pyktį ar nesantaiką. Tačiau tai niekaip nesusiję su žmogumi, su kuriuo nesutariama. Jeigu pavyksta atleisti tai, ką okupantai padarė jam ir jo tautai, tuomet pasikeičia ir santykis. Pats žmogus taip pat turi konkrečiai atleisti už tai, ką jo artimieji išgyveno okupacijos metu, pavyzdžiui, tremtį, kančią, pažeminimus. Jei šio asmens artimųjų patirtys daro įtaką ir jo gyvenimui, jis turi atleisti už tai, ką konkrečiai išgyveno, kokius jausmus, baimes patyrė.

Igno Algirdo Stanio nuotrauka

Galiu pateikti pavyzdį iš vieno mano palydėto žmogaus gyvenimo. Ši moteris labai išgyveno dėl buvusio sutuoktinio, išnaudojusio jos vaikus. Ji suvokė, kad pirmiausia atleisti turi vaikai. Bet moteris atleido buvusiam vyrui už tai, kas šioje situacijoje sužeidė ją. Šis atleidimas buvo labai svarbus, kaip ir užtarimo malda už savo vaikus, kad jie žengtų palaiminimo, o ne pasmerkimo keliu.

Atleidimas gydo pažeminimą

Kai įvyksta žmogaus susitikimas su Jėzumi, Jis pakelia, gydo iš pažeminimo, atstato mūsų vertę. Jei pasiliktume sužeisti, galėtume išgyventi tik savo menkumą, trapumą, niekingumą. Bet Jėzus, būdamas su mumis, prisiliesdamas, parodo, kad nesame vien tik tokioje būsenoje. Iš tiesų žmogus gali pamatyti žeminantį sužeidimo sunkumą, tačiau Jėzaus meilė įgalina jį pakilti. Tokiu būdu atleidimas išlaisvina. Atsistodamas tarp sužeisto žmogaus ir to, kuris jį sužeidė, Jėzus tampa tarpininku, gelbėtoju, išlaisvintoju. Sužeistajam Jis sako: „Pasitikėk, aš pasirūpinsiu tavo žaizdomis, neteisk kito, nes aš ir jį noriu išgelbėti.“

Žmogus gali pamatyti žeminantį sužeidimo sunkumą,

tačiau Jėzaus meilė įgalina jį pakilti.

Tokiu būdu atleidimas išlaisvina.

Daugelis žmonių – kunigai, vienuoliai, pasauliečiai – yra perėję šiuos atleidimo etapus. Jie patvirtina, kad yra išgydyti, ir atleidus iš esmės pasikeitė jų santykis su artimaisiais bei Kristumi. Dvasinis gyvenimas užima ypač svarbią vietą Bažnyčios širdyje. Dviejų žmonių tarpusavio santykyje vyksta išganymo Jėzuje, kuris mirė už mus ir gyvena Dievui, slėpinys.

Parengė Sigita Druktenytė ir Karolina Bagdonė

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. III

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *